– Vasario 16-oji ir artėjantis Kovo 11-osios trisdešimtmetis gali būti gera proga tarsi pažiūrėti į Lietuvą iš šalies. Ar jūs matote kažkokių esminių grėsmių Lietuvos valstybingumui šiuo metu?
– Be abejo, matau, ir tai yra dviejų rūšių grėsmės. Viena vertus, vidinės grėsmės, daugiau susijusios su mūsų vidaus sąranga, ekonomika, socialiniais dalykais, teisėtvarkos sistema. Ir antroji priežasčių grupė yra išorinės grėsmės, kurios tikrai nesumažėjo palyginti su, pvz., 2013 ar 2014 metais. Veikiau išaugo, ir to signalo yra labai daug. Ir pastaruoju metu vienas iš tų signalų yra mėginimas perkelti įtampas dar ir į istorijos sferą, kuomet tam tikri istoriniai faktai interpretuojami taip, kaip naudinga politikams, ir kvestionuojami dalykai, kurie, atrodytų, dešimtmečiais nebuvo kvestionuojami. Tai tikrai kelia nerimą, nes matosi, kad dar viena priemonė yra įdiegiama į kovos lauką.
Vidinės priežastys yra nė kiek ne mažiau svarbios, nei išorinės. Tai yra vis dar didelė socialinė atskirtis, regionų atskirtis, žmonių nepasitikėjimas teismais, teisėtvarkos sistema. To, deja, per labai trumpą laiką išgyvendinti turbūt neįmanoma, bet tai reikia daryti. Su tokia programa mes atėjome. Kai ką, ypač – pensininkų klausimu, pavyko padaryti, bet tai – toli gražu tik mažoji dalis, ką mes norėjome pasiekti.
Bet gyvename ne beorėje erdvėje, tenka mėginti dirbti kartu su vykdomąja valdžia, Seimu, kartais jie turi kitokius matymus, tuos matymus reikia gludinti. Tai, be abejonės, užima ir laiko, ir pastangų, bet, nepaisant to, tai būtina daryti. Esu įsitikinęs, kad mūsų vidinės grėsmės turi būti atspindėtos ir mūsų nacionalinio saugumo ataskaitose kaip lygiavertės, o kai kuriais atvejais – kaip svarbesnės, palyginti su išorinėmis grėsmėmis.
– Tada tos institucijos, kurios analizuoja grėsmes, gali būti apkaltintos kišimusi į politiką. Vidaus grėsmės jau suprantamos kaip politikų veiklos laukas, o išorės – visai kas kita.
– Suprantu, klausimas turbūt yra pagrįstas, bet nelygu, kaip jos bus pateiktos. Turbūt šiandien neatrasčiau nė vieno politiko, kuris imtų neigti, kad Lietuvoje egzistuoja socialinė atskirtis, arba imtų tvirtinti, kad visi mes gyvename gerai, arba kad nėra didelių regioninių skirtumų – tai nesunku pagrįsti skaičiais, mūsų emigracijos rodikliais – ne tik išorinės, bet ir vidinės. Jei tokie faktai būtų įvardyti, pateikta jų dinamika, ar mes klimpstame vis giliau į pelkę, ar atvirkščiai – po truputį šiuos dalykus sprendžiame, nežinau, koks politikas ar politinė partija galėtų dėl to įsižeisti ir imti kaltinti politikavimu.
Na, taip, turbūt būtų jautru valdančiajai partijai ar koalicijai, kuri laikytų, kad tokiu būdu priekaištaujama jai. Bet, nepaisant to, tai reikia daryti. Nes kalbėti tik apie vieną priežasčių grupę reiškia tiesiog neapibūdinti situacijos iš tikrųjų, kokia ji yra.
– Kitas didelis klausimas – jau buriasi ir visuomeninis sąjūdis prieš Astrave, šalia Vilniaus, Lietuvos statomą atominę elektrinę. Aišku, tai turbūt susiję ir su rinkimais. Bet kuriuo atveju, ar, jūsų nuomone, Lietuva galėtų kelti sau ambiciją sutelkti europinę ar transatlantinę koaliciją, pasiekti, kad ta elektrinė niekada nepradėtų veikti. Tai – realus siekis?
– Manau, kad tai vis dar įmanoma pasiekti. Tiesa, kalbant apie sąjūdį, turbūt galėčiau sakyti, kad bet kokios sąjūdžio formos, kai buriasi laisvi piliečiai, siekdami tam tikrų tikslų, kurių tikrai nepavadinsi nenaudingais valstybei – turbūt visi norėtume, kad Astravo AE nebūtų – jie yra sveikintini. Tačiau labai svarbu, kad pilietinės pastangos būtų nukreiptos konstruktyvia linkme.
Manyčiau, kad tikrai yra didelis veiklos laukas tokiam sąjūdžiui telkti jėgas būtent europiniu, transatlantiniu formatu, kad didėtų spaudimas Baltarusijai matyti, kas ten yra daroma, ir kad tai yra didelė grėsmė ne tik mums visiems, bet ir pačiai Baltarusijai.
Kartais atrodo, tartum tai yra ne Baltarusijos, o kitos šalies objektas Baltarusijos teritorijoje. Iš esmės galbūt taip ir yra. Be to, yra ekonominiai klausimo aspektai, ir labai rimti. Mes telkiame frontą, telkiame pastangas, kad visos Baltijos valstybės ir Lenkija nepirktų šios nesaugios Astravo AE produkcijos, elektros, ir jei tikrai to sugebėsime pasiekti, tai bus didžiulis žingsnis žlugdant šią elektrinę kaip ekonominį projektą. Įsivaizduokite, ką reiškia neturėti rinkų ir nukreipti visą elektros energijos generavimo pajėgumą į vidaus rinką, kuri šiuo metu tam visiškai nėra pritaikyta.
Taip, galima daryti tam tikrus žygius per penketą ar dešimtį metų perorientuoti, bet tai yra netvaru ekonomiškai. Nes tikriausiai tai būtų ir brangi produkcija, ir vargu, ar vidaus rinkoje realizuojama produkcija. Tai gali pažeisti ir Baltarusijos ekonomikos konkurencingumą. Gali atsitikti taip, kad AE bus pastatyta, bet jos ekonomika neveiks. Tuo tarpu egzistuoja labai aiškūs instrumentai, kuriais Baltarusija yra įsipareigojusi grąžinti paskolas ir mokėti palūkanas. Tiesa, jos bus pradėtos mokėti, kai statyba bus pripažinta baigta.
– Kai pradės veikti reaktorius – turbūt dėl to Lukašenka deda pastangas atidėti startą.
– Atsiranda pastangos atidėti startą, galbūt vilkinti paleidimą. Čia, be abejo, atsiranda papildoma trintis tarp Baltarusijos ir Rusijos. Visi šie dalykai tikrai egzistuoja ir daro šį projektą labai probleminį, bet jis toks buvo nuo pat pradžių. Man tikrai gaila, kad visi šie sąjūdžiai ir pastangos neprasidėjo aštuoneriais ar devyneriais metais anksčiau. Jei taip būtų buvę, esu įsitikinęs, kad Astravo AE tiesiog nebūtų buvę, būtų sutaupytos plytos ir statybinės medžiagos.
– Jūsų nuomone, visuomenininkai, kurių, mano galva, maksimalus tikslas turbūt yra spausti vietinę valdžią, o ne tarptautinę bendruomenę, galėtų pasiekti tokį dalyką be konsoliduotų visų Lietuvos valdžios institucijų pastangų?
– Mūsų nereikia spausti. Nuo pat pirmųjų savo veiklos mėnesių pradėjau važiuoti per Europos sostines ir agituoti, atkreipti dėmesį į šį projektą ir jo pasekmes. Bet susidariau keistą įspūdį, atrodytų, kad aš atvažiavau su kažkokiomis naujienomis. Klausimas, kodėl apie tai nebuvo kalbėta anksčiau – ar mes visą savo energiją buvome išnaudoję čia, garvežio švilpukui, kalbėdami patys su savimi? Bet juk kalbėtis reikia ne su savimi, o su partneriais, atkreipti jų dėmesį, pasiekti, kad jų deklaracijose [apie tai būtų kalbama].
Ir naujausioje Europos vadovų tarybos deklaracijoje kalbama apie tai, kad mes netoleruosime nesaugios elektros energijos gamybos trečiosiose valstybėse. Labai svarbus sakinys, kuris deklaruoja principinę ES poziciją. Visa tai mes padarėme, kaip ir prezidentūros iniciatyva buvo pateikta eilė įstatymo projektų, kurie realiai užkerta kelią baltarusiškos elektros energijos patekimui į mūsų rinką. Ir jei šias pastangas paremtų kitos Baltijos valstybės – nekalbu apie Lenkiją, kuri tvirtai stovi nepirkimo pozicijose – praktiškai užsidarytų žiedas, ir tokiu būdu pasakytume, kad problema šią AE pastatyti be didžiulių nuostolių Baltarusijos ekonomikai.
Jei šia linkme dirbsime toliau, – o mes dirbame, ir mūsų agituoti nereikia, mes tai darome galbūt su didesniu įkvėpimu nei tai buvo daroma pastaruosius dešimt metų, – rezultatą galima pasiekti. Rezultatas gali būti įvairus, ir visiškas AE užblokavimas, ekonomikos sužlugdymas, galbūt vietoj keturių planuotų reaktorių bus tik vienas... Visokiausi variantai įmanomi. Bet Baltarusijos pusė turi labai rimtai apmąstyti, kuo jai ši elektrinė gręsia.
– Kalbant apie pastarojo meto Baltarusijos ir Rusijos santykius, prezidentų Lukašenkos ir Putino santykius – važiuoja į Sočį, prašo atidėjimo, jo negauna, negauna ir daugybės kitų energetinių nuolaidų. Daug kas tai vadina didžiausiu istorijoje Lukašenkos ir Putino konfliktu. Kaip jūs tai vertinate? Ar tai vis dar gali būti tik spektaklis, kuriuo siekiama išsikovoti sau daugiau judėjimo laisvės?
– Visaip gali būti, bet sutikite dėl vieno – mūsų noras dialogui, kurį realiai pradėjome, ir mūsų noras padėti Baltarusijai saugoti savo suverenitetą pateikiant energetines alternatyvas leidžia ponui Lukašenkai kalbėti kaip lygiaverčiam partneriui su Putinu. Jei būtų kitaip, jis, neturėdamas alternatyvų, nelabai ko ir galėtų reikalauti.
Tam tikra prasme mes sudarome sąlygas, kad šios dviejų, iš pirmo žvilgsnio – nelygiaverčių valstybių, derybos galėtų būti panašios į lygaus su lygiu derybas. Kuo visa tai baigsis – nereikia būti pernelyg naiviems.
Suprantame, kad Baltarusijos ekonomika vis dar yra labai pereinamojoje stadijoje tarp tikros rinkos ekonomikos ir planinės ekonomikos... Tai – labai specifinė ekonomika, ir manau, kad būtent jos konkurencingumo problemos tarptautinėje rinkoje yra būtent šio ekonomikos modelio išdava. Ji labai sunkiai galėtų išsisaugoti tarptautinėje rinkoje, generuoti tam tikras valiutos pajamos su tokiomis pasaulinėmis rinkos kainomis, kurias už energetiką – dujas, elektrą ir kt. – mokame mes. Tiesiog šiandien jų konkurencingumas yra garantuotas dirbtinai žemomis energetikos kainomis.
Savaime suprantama, kad Rusija, žinodama tai, ir labai gerai vertindama situaciją, naudojasi energetika kaip šantažo priemone.
– Santykiai su Lenkija – nevykote į Izraelį, holokausto minėjimą, pasirinkote Lenkiją, tas buvo labai pozityviai nušviesta Lenkijos žiniasklaidoje, skirta ypatingai daug dėmesio tam jūsų sprendimui. Santykiai, panašu, grįžta į aukštumas, kurios seniai matytos. Konkretūs susitarimai dėl gynybos, planai, bendri padaliniai ir t.t. Ar tam esminę įtaką turėjo ir Lietuvos ekonominės nuolaidos – turiu mintyje geležinkelių, elektros energijos tarifus, pirmiausia – bendrovei „Orlen".
– Tikrai turime pripažinti vieną faktą – strateginės įmonės, dideli investuotojai vienaip ar kitaip iš valstybės susilaukia tam tikrų nuolaidų ar lengvatų, ir visiškai nesvarbu, ar ta įmonė yra kur nors Mažeikiuose, ar Laisvojoje ekonominėje zonoje ir naudojasi visomis mokesčių lengvatomis, numatytomis toje zonoje. Plius – infrastruktūra. Tiesiog strateginis valstybės siekis yra pritraukti investuotojus.
Ir jei kalbėtume apie šią konkrečią įmonę, be jokios abejonės, puikiai prisimename, kad dar buvo didelė problema, nes kažkada šios įmonės pirkėjų nebuvo daug, ir kiti pirkėjai buvo iš tų šalių, iš kurių mes nenorėjome. Jų sėkminga veikla yra tikrai labai svarbi Lietuvos ekonominės sėkmės prielaida, ir, neslėpkime to, gerų santykių su Lenkija prielaida.
Ar mūsų gerus santykius su Lenkija reikėtų aiškinti vien tik dėl to, kad išsprendėme tam tikrus klausimus su „Orlen"...
– Kurie ilgai nebuvo sprendžiami.
– Manyčiau, kad tai prisidėjo, bet tikrai nebuvo lemiamas santykių atšilimo veiksnys, atsirado daug daugiau supratimo pačiu aukščiausiu politiniu lygiu, ir mano svarbiausias tikslas nuo pat pirmųjų savaičių buvo visomis priemonėmis deklaruoti, kad Lenkija yra mūsų strateginis partneris. Nežinau, tai rekordas, ar ne, aš į pirmąjį savo užsienio vizitą išvažiavau ketvirtą dieną po inauguracijos ir išvykau būtent į Lenkiją. Turime labai puikius, sakyčiau – bičiuliškus santykius su Lenkijos prezidentu Duda. Iki tiek, kad jis mane kviečia paslidinėti savo rezidencijoje Pietų Lenkijoje, tačiau, deja, kol kas tuo maloniu kvietimu pasinaudoti niekaip nėra laiko.
Asmeniniai santykiai, be jokios abejonės, yra labai svarbūs. Dar svarbiau tai, kad turime daug bendrų interesų – kad ir bendri gynybos planai. Neseniai prezidentūroje priėmiau Lenkijos gynybos ministrą, su kuriuo kalbėjomės apie Suvalkų koridorių. Kuriami labai konkretūs planai šioje srityje. Mes džiaugiamės jų sėkme, papildomai gavę JAV karių, kuriuos jie galės dislokuoti Lenkijoje. Lenkijos sėkmė yra mūsų sėkmė, ir atvirkščiai.
Ekonominiai santykiai, energetinės jungtys – kartais su šypsena sakau, kad mūsų santykiai tampa nuobodūs, nes nėra jokių karštų probleminių klausimų. Taip, yra kai kurių probleminių klausimų švietimo sektoriuje ar raidžių rašyboje, bet šiuo metu mūsų lenkų partneriai net ir nemėgina mūsų versti apsispręsti šiuo klausimu, nors apsispręsti turbūt vienaip ar kitaip reikės artimiausioje ateityje.
– Būtent dėl pavardžių, asmenvardžių rašybos asmens tapatybės dokumentuose – toks ilgai besitęsiantis moralinis klausimas, ir netgi Lietuvos įsipareigojimas Lenkijai, duotas prieš daugybę metų, dar prezidento Valdo Adamkaus. Lenkų rinkimų akcija buvo ta politinė jėga, kuri Lietuvoje kėlė tą klausimą. Dabar jie yra valdančioje koalicijoje. Šio klausimo nekelia. Bet ar Lenkijoje kelia tą klausimą?
– Tas klausimas buvo keliamas labai mandagiai ir tikrai nedarant jokio spaudimo. Bet tikrai peradresuočiau šį klausimą – kodėl šis klausimas yra įšaldomas tos partijos, kuri ilgą laiką šį klausimą kėlė? Galbūt reikėtų jos pačios paklausti, paklausti valdančiosios koalicijos. Nes man susidaro įspūdis, kad Lenkijos pusė gal apskritai norėtų, kad mes vienaip ar kitaip apsispręstume, net jei tas sprendimas nebus pats palankiausias jiems. Toks klausimo nesprendimas apskritai turbūt yra pati blogiausia situacija.
– Už kokį sprendimą pasisakote jūs?
– Esu tai deklaravęs ir rinkimų metu, esu pasisakęs už antrąjį puslapį, tai esu atvirai pasakęs ir Lenkijos pusei. Žinoma, negaliu pasakyti, kad tai juos labai pradžiugino, bet jie šio klausimo tikrai nedramatizavo.
– Jūsų nuomone, tam būtų galima sutelkti politinę valią ir dabartinėje valdančiojoje daugumoje? Ar tai vis dėlto yra ateities klausimas?
– Manau, kad tai yra tų toksinių klausimų sąraše, kurių prieš rinkimus šiukštu geriau neliesti. Man atrodo, kad apsisprendimas yra būtent toks.
– Kalbant apie Lenkiją, panašu, kad lenkai surado artimą ir JAV prezidentui suprantamą kalbą, kaip spręsti gynybos klausimus. Pirmiausia – tai jo politikos gyrimas ar net pataikavimas, aiškūs daugiamilijardiniai pirkimai gynyboje, klausimų, susijusių su karinių bazių kūrimu, aiškus finansavimo įsipareigojimas iš Lenkijos pusės. Lietuva, panašu, daro tą patį, perka karinę įrangą – turiu mintyje šarvuotus visureigius už 150 mln. eurų, sraigtasparnius už 300 mln. Kaip, jūsų nuomone, pasiekti, kad Jungtinių Valstijų Lietuvoje būtų dar daugiau?
– Mes tai ir darome. Būtent mūsų labai rimtas požiūris į įsipareigojimų vykdymą tikrai daro patį palankiausią įspūdį prezidentui Donaldui Trumpui. Kaip žinote, dalyvavau pietuose, kuriuos kartais juokais pavadinu pačiais brangiausiais žmonijos istorijoje, kuomet 2 proc. išlaidų krašto apsaugai skiriančios valstybės buvo pakviestos pietų Londone. Jis tikrai aiškiai tiek kūno kalba, tiek retorika demonstravo, kad Amerika labai rimtai vertina tas partneres, kurios rimtai vertina savo įsipareigojimus NATO atžvilgiu. Ir kad kuo daugiau bus tokių partnerių, tuo daugiau Amerika turės tikėjimo NATO kaip organizacija.
Buvo kalbų apie ankstyvą NATO mirtį ir pan. Šiandien tokios diskusijos yra pamirštos, ir visi labai konstruktyviai ėmėsi daryti savo namų darbus. Taip pat – ir tos šalys, kurios dar yra tolokai nuo 2 proc. ribos. Lietuva tai jau padarė, Lietuva taip pat planuoja skirti tam tikras investicijas, ir dalis jų jau yra iš esmės įgyvendintos įsigyjant šarvuotų lengvųjų automobilių, 200 jų atvažiuoja į Lietuvą. Taip pat yra planas dėl sraigtasparnių, nors dar svarstymo stadijoje.
Karinės technikos įsigijimai yra. O dėl pagyrų ar komplimentų – visada tai galima daryti oriai. Niekada nematau problemos pagirti kitų šalių lyderius, jei yra už ką pagirti. Bet neteisinga girti, kai nėra už ką pagirti, ir mes su tuo nesutinkame. Manau, kad prezidentas Donaldas Trumpas daro daug dalykų, kurie mums patinka, nes tai pirmiausia lemia didesnį mūsų saugumą.
– Taip, JAV prezidentas savo metiniame pranešime pats akcentavo, kad vien dėl jo spaudimo NATO partneriai papildomai gynybai skyrė 400 mlrd. JAV dolerių. Jis 2018 m. yra sakęs, kad 2 proc. yra minimumas, bet šalys turi turėti įsipareigojimą per tam tikrą laiką pasiekti 4 proc. nuo BVP gynybai. Lietuva turi didelės dalies politinių partijų susitarimą 2030 m. pasiekti 2,5 proc. nuo BVP. Jūs esate parėmęs tą susitarimą. Bet matant dabartinį finansavimą akivaizdu, kad gynybos biudžeto didinimas turėtų būti penkiomis dešimtosiomis nuo BVP kasmet, norint pasiekti tuos 2,5 proc. Bet tai nevyksta. Kaip tai vertinate?
– Tai iš esmės vyksta, nes yra vadinamoji pasiskolinimo klauzulė, kuria galima pasinaudoti pasiskolinant iki to lygio, apie kurį kalbate. Bet sutinku su tuo, ką pasakėte, kita prasme. Už šį planą kasmet reikės kovoti iš naujo. Aš tą matau, tą mačiau ir prieš šių metų biudžeto svarstymą. Tai tikrai nebus lengva padaryti, nes dalis politikų naudos jau seniai naudojamą kortą, kuomet stengsis priešinti išlaidas krašto apsaugai kitoms išlaidos, kurios Lietuvai taip pat yra svarbios.
– Tas jau vyksta – Ramūnas Karbauskis tą darė biudžeto priėmimo metu.
– Visiškai teisingai. Bet, nepaisant to, vis dėlto ši partija ir valdančioji koalicija priėmė įstatymą, kuris leidžia ramiai žiūrėti partneriams į akis ir sakyti, kad Lietuva savo įsipareigojimus vykdo. Tai bus daroma, ir manau, kad čia reikalingas darbas ir tiesiog labai atvirai kalbant su visuomene, neapgaudinėjant, nemėginant kažkaip pagražinti situaciją. Tiesiog atvirai kalbant apie kylančias grėsmes.
Ir, svarbiausia, nepamiršti dar vieno dalyko – žinoma, visada kalbėsime apie pernelyg trumpą antklodę, nes jos neužtenka vienam, antram ir trečiam... Bet visada galime kalbėti apie tai, kad galbūt galime padidinti antklodę. Kalbame apie tai. Mūsų tikslas yra padidinti mūsų BVP perskirstymo dalį per nacionalinį biudžetą iki 35 proc. per kadencijos laikotarpį.
Pirmą žingsnį žengėme, padidinome daugiau nei vienu procentiniu punktu, ir dabar sudarys 31,5 proc. – pašoko nuo trisdešimties su trupučiu iki šito lygio. Jei sugebėtume kasmet tokį žingsniuką žengti, po penkerių metų panašų lygį ir pasiektume. Tada būtų mažiau tos ugnies ir aštrumo, kai kalbame, kad jei tam duodame, tai kitam nuimame. Taip ir baigiasi visa politinė diskusija.
– Pone prezidente, dar keli klausimai apie vidaus politiką, nors vargu, ar dabar apskritai ją galima taip vadinti. Ar, jūsų nuomone, šioje valdančiojoje daugumoje yra žmonių, kuriems nuoširdžiai rūpi Lietuvos ekonomikos konkurencingumo didinimas, vaikų žinių pasiekimai tarptautiniame kontekste, arba, pvz., efektyvios sveikatos apsaugos sistemos sukūrimas. Nebūtinai turite sakyti pavardes – ar iškart pagalvojote apie žmones, kurie nuoširdžiai tuo rūpintųsi?
– Sunku vienu žodžiu atsakyti į šį klausimą. Investicijos, konkurencingumas, šalies ekonomikos žalinimas ir inovatyvumo didinimas – taip, rūpi. Yra tokios pastangos, ir jos jau duoda rezultatus. Džiaugiuosi investicijomis, kurios ateina į Lietuvą ir ateis artimiausiu metu. Matau to požymius, nes pats aktyviai užsiimu ekonomine diplomatija, tai – sudėtinė mano darbo dalis.
Švietimo sistemoje situacija liūdna. Esate visiškai teisus sakydamas, kad geriausiu atveju mes šiandien stovime vietoje. Realiai judame atgal, nes kiti nestovi vietoje. Mes ir vakar kalbėjome apie tai, kad ši politinė kadencija baigiasi, ir tenka konstatuoti nesėkmę beveik visais švietimo reformos klausimais. Žiūrėkime į priekį ir ką galime pirmiausia padaryti.
Vienas iš mano esminių klausimų, ir tai – jau gerovės valstybės požymis, kad žmonės nebūtų skirstomi į sėkmingus ir nesėkmingus. Net jei kažkokiame gyvenimo etape, sulaukę 40 ar 50 metų, vieni galbūt užsidirba daugiau, sutaupo daugiau, kitas pasiekia mažiau... Blogiausia, kai vaikai, gimę neva ne ten, kur reikėjo gimti, jau atsistoja prie nevienodos starto linijos. Ir čia – švietimo priedermė. Jei švietimas nesugebės sukurti bent panašių starto sąlygų, apie jokias švietimo reformas ir socialinę atskirtį bei jos mažinimą nebus prasmės kalbėti.
Šioje vietoje matau, kad tiek švietimo bendruomenė, tiek partijų lyderiai, kurie buvo susirinkę prezidentūroje, sutinka. Vadinasi, tai jau galime inkorporuoti – galbūt nebūtinai artimiausiomis savaitėmis, gal – po rinkimų, gal – prieš rinkimus, į nacionalinį susitarimą. Kaip ir kitus klausimus dėl 6 proc. BVP. Patys procentai nieko savaime nesako, jų paskirstymas svarbus. Jei viską išleisime pro kaminą ar infrastruktūrai, kam mums tie 6 proc. reikalingi – gal ir trijų pakaks. Reikalingas požiūris, kiek atskirai išleidžiama mokslo eksperimentinei plėtrai, mokslo komercializavimui. Apie tai kalbėjome taip pat.
Yra bendrų vardiklių, kuriuos galima pasiekti, bet tam reikia ir politinės valios. Deja, šios kadencijos metu tos politinės valios nebuvo.
Sveikatos apsaugos srityje – vėlgi reikėtų ilgai kalbėti. Yra pažangos tam tikrose dalyse, bet labiau – ne pačioje sveikatos apsaugos sistemoje, o kovos su alkoholiu srityje. Tuo tarpu sveikatos apsaugos sistemoje tikrai džiaugtis nėra kuo.
– Prezidente, jūsų santykiai su šia valdančiąja dauguma, akivaizdu, nesusiklostė. Susitikinėjate su politinių partijų lyderiais, ne vien valdančiosios daugumos, ir opozicijos. Matote galimybę kitai kokybei, o ne vien kariavimui komunikacinėmis žinutėmis, kuo ir apsiriboja politika pastaruoju metu?
– Nesutikčiau su jūsų pastebėjimu, kad nesusiklostė santykiai. Taip, jie – labai vingiuoti ir kalnuoti. Jie iš pradžių buvo vienokie, po to – kitokie. Kartais politikoje sutarimas yra pasiekiamas per konfliktą. Dabar turime konflikto stadiją, ir jei abi pusės padarys teisingas išvadas, galima judėti link sutarimo, ir vėl grįžti prie darbų, spręsti tuos klausimus.
Ambicijos, emociniai krūviai yra trumpalaikiai ir man tikrai nėra esminiai. Kaip ir tam tikros satisfakcijos – jei tu man taip, aš tau – taip. Man tai neįdomu. Vertinsiu savo veiklą šioje pozicijoje pagal tai, kokius darbus aš padariau. Ir jei matysiu, kad tokius įstatymus priėmiau, šitokius naujus klausimus įnešiau į politinę dienotvarkę ir jie buvo išspręsti...
Vertinsiu ne kokius konfliktus turėjau, ar kokiuose nugalėjau, kiek veto paskelbiau ar pan., o būtent per šią prizmę. Manau, kad dar ir su šia valdančiąja koalicija bus galima nemažai nuveikti su viena nedidele sąlyga – jei šis konfliktas mus išmokys šio bei to.
Su kita Vyriausybe taip pat dirbsime, taip pat matau galimus įvairius būsimų valdančiųjų koalicijų kontūrus. Daugelis iš tų partijų, kurios jau rikiuojasi prie rinkimų starto linijos, tikrai turi nuostatų, kurios yra artimos ir mūsų nuostatoms – dėl gerovės valstybės, BVP perskirstymo ir pan. Ir atrodo, kad galime rasti bendrą kalbą. O visi kiti dalykai, atskirų ministrų pavardės, yra antraeiliai. Nes galbūt kitų metų kovo mėnesį nelabai prisiminsime tas pavardes.
– Pabaigai apie pavardes – nepaskyrėte Luko Savicko ministru, premjeras tai įvertino kaip tam tikrą atsaką, turbūt į bandymą įveikti jūsų veto dėl rinkimų kartelės. L. Savickas pats, komentuodamas tai, sakė, kad baiminasi, jog tai netaptų signalu jauniems žmonėms neiti į politiką.
– Manau, kad Lukas tikrai neturėtų, įvertindamas mūsų susitikimą, kuris buvo visiškai draugiškas, dalykiškas, turiningas, pateikėme įvairiausių klausimų – tai tikrai nebuvo prožektorių pastatymas prieš akis ir tardymas. Tiesiog apsisprendėme, kad skiriame ministrą labai konkrečiai ir gana specifinei situacijai. Ministrą, kuris iš esmės dirbs gerus pusę metų, jei ne mažiau. Nes rinkiminės batalijos prasidės gerokai anksčiau, ir net jei pats Lukas nebus įtrauktas į jas, vis tiek jos vienaip ar kitaip darys įtaką jo darbui. Manyčiau, kad vis dėlto tos kvalifikacijos, kurias jis yra įgijęs, ir kurios yra tikrai neabejotinos, jos yra daugiau teorinio pobūdžio. Tuo tarpu čia reikia praktiko, kuris iškart šioje ministerijoje imtųsi įgyvendinti tuos darbus, kuriuos dar įmanoma įgyvendinti per šį labai trumpą laikotarpį. Tokių žmonių yra.