Politikas atskleidė, kad kol kas nėra tikras, ar rudenį pats įsitrauks į rinkiminę audrą. M. Adomėnas kalbėjo, kad laukia rimtas pokalbis su pačiu savimi.
– Jums ši Seimo kadencija buvo tokia permainų ar neramumų kadencija. Buvote pašalintas iš partijos, palikote frakciją, vėliau į ją sugrįžote. Prieš grįžimą atgal spaudai kalbėjote, kad nesate tikras, kaip jus sutiks buvę bendražygiai. Kaip sekėsi išeiti iš frakcijos ir į ją grįžti?
– Po skyrybų, net jei ir susitaikai ir nebepyksti, lieka nuoskaudų, nepasitikėjimo, išspręstų ar neišspręstų turtinių klausimų. Todėl atgaminti savo jaunystės susižavėjimą ir entuziazmą tampa gerokai sunkiau abiem pusėms. Bet, kita vertus, kalbant apie permainų metus, vienas iš dalykų, kurie man permanentiškai kelia nerimą, – žmonių užsisėdėjimas ir įsisenėjimas tam tikrose pozicijose.
– Čia apie frakciją kalbame?
– Apie buvimą Seimo nariu, sakykime. Ir aš pats labai nenorėčiau būti tuo, kuris būtinai kabinasi į politinį postą, nes neįsivaizduoja, ką dar galėtų daryti. Tas gyvenimas Seime gal nėra labai komfortabilus, bet suteikia savotišką saugumo jausmą. Ir yra žmonių, kurie paskiria politinę karjerą tam, kad išliktų tuo, kuo yra. Manęs tas nelabai žavi ir domina. Atėjau į politiką tam, kad keisčiau Lietuvos švietimą. Šiek tiek pavyko padaryti, galbūt didesne dalimi darbai dar laukia. Tikrai nematau savo ateities būtinai būti Seime bet kokia kaina.
Man atrodo, kad visai sveika yra migruoti, galbūt grįžti į politiką tada, kai bus galimybių vėl ką nors pakeisti, gal atsiras kita tema, kuri lygiai taip pat įdomi. Bet čia priklauso nuo rinkimų rezultatų. Nematyčiau nieko blogo, jei daryčiau tai, ką dariau iki būdamas Seimo nariu, – dėstyčiau. Dėl mūsų šlovingo Konstitucinio Teismo Seimo nariai, deja, neturi tos visoje Europos Sąjungoje prieinamos galimybės suderinti šitų dviejų dalykų.
– Ar tos visos nuoskaudos, kurias išsakėte partijos Etikos komisijai priėmus sprendimą jus iš partijos pašalinti, ar tas grįžimas buvo labai sunkus? Ar frakcijos kolegos geranoriškai jus priėmė?
– Nežinau, kiek čia būtų etiška tas detales pasakoti. Sakykime taip: kadangi politinės organizacijos turi vidinės konkurencijos ir kovos dėl formalių ar neformalių pozicijų elementą, tai dalis tą grįžimą suvokė kaip galimą grėsmę savo pozicijai, dalis džiaugėsi. Žmonės yra labai įvairūs kiekvienoje organizacijoje. Yra toks gražus Margaret Thatcher laikų pasakymas, kad niekas taip nepralinksmina politikų, kaip iškilaus politiko griuvimas. Tai, žodžiu, tos reakcijos buvo įvairios.
Vis dar yra nemaža dalis bendruomenės, kuri laiko mane tos bendruomenės nariu, idėjiškai aš netapau kažkuo kitu. To turbūt reikėjo laukti, tokios nevienareikšmiškos reakcijos į grįžimą. Bet man svarbiau buvo tai, kad G. Landsbergis pakvietė.
– Čia jo iniciatyva viskas vyko?
– Taip, jis pats kreipėsi, pakvietė. Tai yra tam tikras gestas, kurį reikia gerbti.
– Ar bendravimas su partijos pirmininku po jūsų grįžimo atgal į frakciją nebuvo kitoks?
– Pasakysiu taip – tai buvo galimybė susigrąžinti tikrai įdomų pokalbių partnerį.
– Turiu paklausti tiesiai – koks jūsų planas, kalbant apie artėjančius Seimo rinkimus?
– O aš visiškai nuoširdžiai turiu pasakyti, kad dar iki galo nežinau. Esu Nicholaso Nassimo Talebo gerbėjas, jis geriau žinomas kaip „Juodosios gulbės“ autorius, bet jo geresnis veikalas yra „Antitrapumas“. Ir kaip vienas iš to antitrapumo savybių yra optionality, kuo daugiau rankose turimų opcijų – kuo daugiau kamuolių išlaikyti ore, kad vėliau galėtum pasirinkti, kuris yra tinkamiausias. Tai aš įvairias opcijas laikau rankose ir galiu nuoširdžiai pasakyti, kad nesu iki galo nusprendęs.
Nes, viena vertus, patrauklus ir grįžimas į akademinę plotmę, kita vertus – jei yra galimybė dirbti su švietimo politika, nes švietimo srityje tikrai dar yra nepabaigtos transformacijos. Jeigu galėčiau veikti ten ir būti naudingas, tikrai tą daryčiau mielai. Atsiprašau, bet dabar tikrai negaliu vienareikšmiškai atsakyti.
– Kada ir kokiais argumentais remdamasis jūs apsispręsite, ar dalyvausite rinkimuose. Kas čia bus lemiamas veiksnys?
– Apsisprendimai dažnai vyksta iki tol, kol priimamos priesaikos. Ypač išrinktam ne vienmandatėje apygardoje yra pagunda, matant, kad teks dirbti opozicijoje, nepriimti priesaikos ir neiti. Čia yra paskutinė riba. O pradinė riba – apsisprendimai dėl vienmandačių, jie tebevyksta. Tai anksčiausia apsisprendimo data – kovo pabaiga, o vėliausia – lapkričio vidurys.
– Tai dar lieka geras mėnuo politiniams judesiams atlikti? Ir kas tas esminis argumentas būtų?
– Prasmingumas – reikėtų matyti, kad mano politiniai veiksmai būtų ne tik daromi dėl kėdės išsaugojimo ar kabinimosi į buvimą Seime. Bet kad tai galėtų turėti prasmę keičiant valstybę tose srityse, kuriose dirbu, – švietimo, užsienio politikos. Tai prasmingų veiksmų galimybė. Dar kartą sėdėti ant galinio suolelio ir stebėti, kaip gana nemokšiškai ta valstybė yra tvarkoma, psichologiškai būtų labai sunku.
– Tai laukia gana sunkus pokalbis su savimi?
– Tikrai taip.
Diskusija apie vertybes nevertinga?
– TS-LKD partijos pirmininkas G. Landsbergis prieš keletą savaičių pakvietė partijos ir frakcijos narius diskutuoti apie vertybes. Noriu jūsų paklausti, ar ta diskusija yra laiku ir tikslinga?
– Geriau vėliau nei niekada. Konservatorių partija visada pasižymėjo tuo, kad diskusijos dėl esminių dalykų, dėl vertybių vykdavo nuolat. Gal yra toks susirūpinimas, kad jos tarsi liovėsi ir partija kurį laiką gyveno iš inercijos, nuo vieno kasdienio iššūkio prie kito. Manau, kad tai ir buvo vertingas šios politinės jėgos įnašas į Lietuvos politinį peizažą, kad buvo keliami fundamentalūs klausimai apie visos politinės sistemos kryptį ir kryptingumą. Gerai, kad prie to grįžtama. Ar tai turės poveikį rinkimams, yra kitas klausimas. Manau, diskusijos metu visi sutarė, kad tokie pokalbiai rinkėjams nėra įdomūs, ne pagal tai yra balsuojama.
Jaučiamas toks tam tikras politinės diskusijos suskurdėjimas net ir esminiais policy – praktinių politinių sprendimų – klausimais. Pavyzdžiui, visi konstatavome, kad švietimas yra problema, bet neturime diskusijos apie tai, kaip ją spręsti. Ir rinkiminiai apsisprendimai dabar paremti emocijomis: gražus, gražiai kalba. Tokiu lygmeniu. O tai kelia didelį nerimą.
– Kaip suprantu iš jūsų atsakymo, diskusijos buvo kuriam laikui sustojusios?
– Taip, tam tikras nusiraminimas buvo. Kodėl, čia kitas klausimas. Nemažai tai susiję su tokių žmonių kaip Andrius Kubilius pasitraukimu – faktiniu ir paskui jau de jure – iš Lietuvos politikos arenos. Yra vėl bandymas tas diskusijas iš naujo užkurti. Įdomu, kiek jis bus sėkmingas ir tvarus. Aš matau tam tikrą neatitikimą – viena vertus, į diskusijas bandoma įtraukti žmonių iš platesnio lauko, ne tik iš vienos politinės jėgos, bet taip pat ir iš galimų koalicijos partnerių, nepartinių žmonių. Tačiau, kita vertus, politiniu lygmeniu tokios sąjungos paieškos nevyksta.
– Ar turėtų būti?
– Manau, kad vienintelis būdas dešinei ar proreforminėms jėgoms laimėti yra plati koalicija, kuri nebūtų pavadinta „konservatoriai ir mažieji partneriai“, o būtų platus dešinės frontas. Tik taip, manau, yra įmanoma įveikti struktūrines kliūtis. Nes visas politinis peizažas dešinei yra struktūriškai nepalankus – pirmiausia dėl emigracijos. Mes galime turėti tokią situaciją kaip buvo Švedijoje – ten dešimtmečius laimėdavo kairiosios koalicijos. Kaip iš tos situacijos išsiveržti? Vyksta diskusija, vienas receptas – vaivorykštinė koalicija su socdemais arba Darbo partija.
– Ar tai realu?
– Nebūčiau tokio sprendimo šalininkas, nes manau, kad Lietuvoje vertybiškai labai skirtingų politinių jėgų koalicijos tampa žemiausio bendro vardiklio paieškomis. Jeigu galvotume apie tai, kur yra dešinės pusės stiprybė, – tai ilgalaikės strategijos ir reformų matymas. Būtent šito įgyvendinti tokioje vertybiškai heterogeniškoje koalicijoje nepavyktų. Nes tam mažesniajam partneriui labiausiai rūpėtų postai ir jis bijotų prisiimti bet kokias politines rizikas. Kitaip sakant, tai būtų permanentinis pagalys ratuose. Manau, kad vienintelė galimybė dešinei parodyti savo stiprumą visuomenei yra idėjiškų dalykų jungiama koalicija, susitarimas dėl reformų, nacionalinės strategijos.
Bet tam, kad dešinė laimėtų, negali būti taip, kad dešiniosios partijos eina atskirai į rinkimus, kovoja iš esmės tarpusavyje, dėl to paties elektorato, išsidaužo... Gali pirmame ture laimėti daug balsų, bet gali pasikartoti 2016 metų scenarijus – įsijungtų antro turo sindromas, kurio Tėvynės sąjunga iki šiol neįveikia, ir tada vienmandatėje gauna į kaulus. Jei būtų plati rinkiminė koalicija, tai jis turėtų porą privalumų. Antrame Seimo rinkimų ture būtų minkštesnė reakcija, negu vien tik į konservatorius, kurie vis dar turi atmetimo sindromą.
– Pirmas turas juk buvo laimėtas.
– Taip, procento dalimis. Ir tada buvo sumobilizuotas rinkėjas, kuris nekenčia konservatorių, ateiti į antrąjį turą ir balsuoti prieš mus. Kitas labai svarbus dalykas – yra didžiulė grupė žmonių, kurie balsavo už Ingridą Šimonytę pirmame ir antrame ture prezidento rinkimuose. Ją sutelkus, tai garantuotų daug vietų Seime. Tai grupė žmonių, kuriuos jungia bendra vizija, vertybės. Tai būtų labai svarbu. Ir trečias dalykas – aišku, techniškai pagalvojus, koaliciją būtų labai sunku kurti dėl ambicijų. Žmogus, jau gavęs vienmandatę, gal ir neturi jokios galimybės laimėti, bet savo akyse pakilęs, nes jau yra kandidatas, o šito tektų atsisakyti.
Bet jei sujungus konservatorių, liberalų ir dar neapsisprendusių dalies žmonių balsus – pagalvokime, kiek patektų į antrą turą vienmandatėse. Tuomet turėtume visai kitokį rinkiminį žemėlapį ir galimybę juose laimėti. Jei galvotume apie tai, kaip dešinė galėtų pasiekti revoliucinę persvarą, kurios reikia būtinoms permainoms, tai yra vienintelis scenarijus.
– Galvoti ne tik apie partijos reikalus, bet ir apie bendrą koaliciją?
– Iki rinkimų sukurti plačią koaliciją.
– Ar, jūsų akimis, tai yra įmanoma dabartiniame politiniame lauke?
– Viskas labiausiai priklauso nuo pačių konservatorių noro ne tik laimėti daugiausia balsų. Bet laimėti taip, kad galėtų sudaryti tokią koaliciją, kuri būtų realiai suburta daryti permainas, o ne techninę koaliciją dėl skaičiaus. Kurioje kitos partijos būtų nuoširdžios tų permainų rėmėjos. Manau, kad tai yra vienintelė galimybė.
Aš nematau, kodėl Viktorijos Čmilytės-Nielsen ar Aušrinės Armonaitės liberalai neturėtų su tuo sutikti. Tai garantuoja tam tikrą atstovavimą. Aišku, iškyla daug politinės virtuvės klausimų – kaip pasidalyti vienmandates ir sąrašus. Bet čia ir yra esminis klausimas – ar politinės partijos yra tam, kad pasirodytų, ar nori keisti valstybę. Jei nori antro, tai neišvengiamai reikalingos aukos.
– Kaip į tuos artėjančius rinkimus yra žiūrima iš Seimo frakcijos susitikimų, kuriuose dalyvaujate? Kaip į konservatorių ar viso dešinio politinio lauko užduotį?
– Manau, kad visos partijos yra nevienalytės. O viena seniausių ir nuosekliausiai veikusių be didelių skilimų Tėvynės sąjunga yra ta, kuri sukaupė įvairius archeologinius žmonių sluoksnius. Yra tokių, kuriems partijos garbė svarbiau už viską, yra tokių, kurie mato tuos argumentus ir suprastų, jog partijos yra tam, kad demokratiniais svertais keistų valstybę ir kurtų jos ateities perspektyvą. Konservatoriai visą laiką pasižymėjo tokios ilgalaikės strategijos matymu. Manau, kad diskusija turėtų vykti dėl platesnio požiūrio į politiką. Apsiribojimas ir žvelgimas į politiką tik iš vienos partijos perspektyvos yra labai trumparegiškas. Nes tos partijos gali labai lengvai subyrėti, kai atsiranda didesnių naujų iššūkių.
Manau, kad reikia būti ištikimiems savo partijos pavadinimui – Tėvynės sąjungai – ir žiūrėti į šalies ir visuomenės interesus. Tai turėtų būti svarbiau, nei noras patenkinti savo institucinę inerciją. Bet, aišku, tos inercijos yra daug, kaip ir kitose partijose, yra nenoro kalbėtis, nuoskaudų būnant kartu valdžioje ar opozicijoje. Tai būtų didelis išbandymas Lietuvos politinei sistemai. Bet tai būtų naujos politinės kultūros ženklas.
– Sakytumėte, kad kiek per atsargi partijos vadovybė?
– Manau, kad kaip tik dabar, likus truputį daugiau nei pusmečiui iki rinkimų, yra laikas apsispręsti dėl aiškios vėliavos ir aiškios temos. Tada jau jos nebebijoti ir kelti. Tos diskusijos ir yra būdas susitarti dėl vienos ryškios idėjos, kaip vėliavos.
– Turiu paklausti ir dėl būsimo Tėvynės sąjungos sąrašo lyderio – daug kalbų apie I. Šimonytę. Prezidento rinkimai parodė, kad potencialo ir rinkėjų palaikymą ji turi. Ar, jūsų akimis, I. Šimonytė yra tai, kas išgelbės Tėvynės sąjungą? Ar čia nėra per daug vilčių dedama į tai?
– Aš manau, kad Seimo rinkimai yra truputį kitas žanras, negu prezidento. Kaip nepopulistinė partija, konservatoriai ar dešinieji neturėtų mąstyti tik vieno asmens kategorijomis. Visais laikais dešiniųjų stiprybė buvo daugelio lyderių komanda. (…) Manau, kad klausimas, kas tiksliai ves sąrašą, turi viešųjų ryšių reikšmę, bet tai nėra tokia griežta alternatyva. Asmeniškai pats tikrai matyčiau I. Šimonytę kaip tą, aplink kurią gali susivienyti daugiau nei viena partija.
Manau, kad toje komandoje vietą rastų ir Rokas Masiulis, ir generolas Arvydas Pocius. Ką mes ir matome dabartinės Vyriausybės atveju: kai viskas yra statoma ant vieno lyderio, ešelono kokybės klausimas tampa labai aštrus. O konservatoriai visada pasižymėjo rikiuotės gyliu.
– Atrodo, kad I. Šimonytė kol kas atsiriboja tylos siena, apie galimą vedimą sąrašo nekalba. Gal jūs žinote, kodėl tas pasisakymas viešai yra stumiamas tolyn, – ar čia vengimas?
– Nenoriu savo svarstymais kištis į apsisprendimą ir mąstymą žmogaus, kurį labai gerbiu ir jaučiu solidarumą. Man ji atitinka Platono idealių politikų kriterijus – geriausi politikai tie, kurie nenori to daryti, kurie turi geresnių užsiėmimų. Man atrodo, kad jos spyriojimasis, gal tai nebūtų per stiprus žodis, kyla iš to, kad ji politinį apsisprendimą priima tada, kai tai yra neišvengiama, stipru ir kitos alternatyvos nėra, – taip buvo kalbant ir apie dalyvavimą ankstesniuose Seimo rinkimuose, ir Prezidento rinkimų kampanijoje.
Manau, kad tai tik rodo, jog sprendimas nebus automatinis, jis bus pamatuotas ir paremtas politinių veiksmų ir ėjimų matymu. Nematyčiau didelių sunkumų ir problemų, kad lyderio paskelbimas bus gal vėliau nei kitų partijų.
Taisyklių nepaiso
– Kaip jums atrodė šis Seimo kadencijos laikas, kokia ji yra? Praėjusių metų pabaigoje buvo daug kalbama apie chaosą. Kaip ta valdančioji dauguma tvarkosi?
– Yra įprasta socialiniuose tinkluose, dešinės ratuose, kalbėti, kad kiekvienas Seimas yra blogesnis už prieš tai buvusį. Ir, deja, negaliu nesutikti. Yra du parametrai: pirmas – nekvalifikuotų žmonių kiekis. Jis visą laiką egzistuoja, nes tai – parlamentinės demokratijos bruožas. Jeigu kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad Seimas gali būti genijų krūvelė, tai jų pažiūros nesuderinamos su parlamentine demokratija. Dalies politikų nekvalifikuotumas yra kaina, kurią mokame už parlamentinę demokratiją.
Bet turėtų būti tam tikros ribos. Ir tokių žmonių kiekis šiame parlamente man labai kelia nerimą. Negaliu sakyti, kad tai – tik vienos frakcijos ypatybė, bet daugelyje frakcijų yra tokių nesidomėjimo, neišmanymo atvejų. Ir iš to kyla politiniai sprendimai, kurie priimami ne tiek dėl argumentų, ne dėl valstybės gėrio, bet balsuojama todėl, kad liepia, kaip reikalauja kažkokie frakcijų interesai ar įsipareigojimai.
– Daugiau argumentų yra?
– Taip, antras parametras – Seimo Statuto nepaisymas. Net ir blogiausiai iki šios kadencijos prisimenamais Loretos Graužinienės laikais Seimo Statutas buvo daugiau mažiau šventas dalykas. Kad ir kaip būdavo, visada buvo laikomasi bendrų žaidimo taisyklių, nes demokratijos viduje daugiau nėra jokių garantų – tik bendros žaidimo taisyklės. O dabar šio dokumento, kuris yra Seimo žaidimo taisyklės, nepaisymas, nuolatinis „kampų kirtimas“ tampa savotiška norma. Tai kelia didžiulį nerimą. Čia taip pat, kaip esant prie futbolo vartų rankomis paimti kamuolį ir sviesti jį į vartus – tai yra toks ėjimas. Tada nebelieka jokių garantijų.
Mano supratimu, tai yra rimtas gresiančio autoritarizmo signalas. O tuomet, kai nebėra Statuto garantuotų procedūrų, opozicija priversta griebtis kvorumo laužymo, išėjimo iš salės – tai paskutinis pasipriešinimo būdas. Anksčiau tokie veiksmai būdavo išimtinis dalykas. Ir tai veda į vis didesnę politikos brutalizaciją, susipriešinimą, negebėjimą įsiklausyti į vieni kitų argumentus. (…) Tikiuosi, gal naujas Seimas bus nauja pradžia, pradės naują konstruktyvesnės politikos tradiciją, bet bijau, kad blogos tradicijos yra gajesnės nei geros.
– Ar, jūsų akimis, opozicija šią kadenciją padarė viską, ką galėjo padaryti?
– Kaip Imanuelis Kantas sakė – jei spyriau, vadinasi, galėjau įspirti. Jeigu ko nepadarė, gal ir negalėjo padaryti. Tai, kad opozicija labai ilgai nesivienijo ir nepasinaudojo ta galimybe, yra politinis ir moralinis priekaištas tiems žmonėms, kurie to nepadarė. (…) Kitas dalykas – politikos brutalizacijos ir santykių aštrėjimo akivaizdoje nei valdantieji išgirsta gerus opozicijos pasiūlymus, nei atvirkščiai. Bendradarbiavimo tikrai norėtųsi daugiau. Mes negalime 6 frakcijų parlamente elgtis taip, tarsi būtume dvipartinė sistema. Nes ten visai kitokia logika, nepritarti savo oponentams yra metodinė nuostata. O kai tokioje fragmentuotoje sistemoje nepritari visiems pasiūlymams, kurie išeina ne iš tavęs, tai veda į paralyžių.
– Opozicija daugiausia kritikos sulaukė dėl to, kad nesurado opozicijos lyderio. Kas sutrukdė dvejus metus kalbėtis, susitarti ir ieškoti bendro vardiklio?
– Nenoriu kaltinti kolegų, bet frakcijų vadovybių kaita palengvino susitarimą, tam tikri asmeniškumai išnyko. Ir tai rodo, kiek daug politikoje lemia asmenybių buvimas. (…) Vienas dalykas, kuris mane labiausiai skaudina po daugiau nei vienuolikos metų darbo Seime, – tai, kiek daug galimybių buvo praleista vien dėl to, kad kažkas neatliko savo pareigos, nebuvo iki galo atviras.
– Tai gana žmogiška.
– Taip, ir kartu gana liūdna. Ir galima tai suprasti kaip aliarmo signalą rinkėjams. Reikia galvoti, kas renkama į Seimą.
– Dabar, kai nesate jokios politinės partijos narys, ar sulaukėte pasiūlymų prisijungti prie kitų politinių jėgų.
– O taip. Aš nežinau, ar būtų gražu vardyti, bet gal net penkių buvau sulaukęs.
– Kaip suprantu, nesuviliojo nė vienas pasiūlymas?
– Ne. Aš buvau konservatoriumi iki tapdamas Tėvynės sąjungos partijos nariu. Ir jeigu prisijungčiau prie politinės jėgos, kuri pažiūromis nėra man artima, tai būtų savotiška vidinė išdavystė.
Kokia Seimo kadencija laukia?
– Kaip jūs prognozuotumėte, kokie rinkimai mūsų laukia ir kokios sudėties Seimas?
– Kairėje po rinkimų matau tris apylyges jėgas – valstiečiai, turbūt sumažėję, bet tebebus svarbūs, taip pat Darbo partija ir Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). Tokių populistinių jėgų kaip Naglio Puteikio vadovaujamos Centro partijos iškilimas ar kokio Arvydo Juozaičio politinė jėga yra labai sunkiai prognozuojami dalykai. Kas prieš porą metų atrodė visiškai neišvengiama – kad N. Puteikis su savo politine jėga turi patekti į Seimą, – nepasiteisino, o tie populistinių jėgų poreikiai kartais ima ir praeina. Tai, kas atrodo neišvengiama žvelgiant iš politinio sluoksnio gyvenimo vidaus, žmonėms kartais visiškai neberūpi. Nesiimčiau to prognozuoti.
O kas vyks dešinėje, priklausys nuo dabar vykdomų politinių apsisprendimų. Tas scenarijus, kurį įvardijau, – plati dešinės koalicija, aprėpianti ir partijas, ir nepartinius kandidatus, – būtų patraukliausias. Kitu atveju matyčiau stiprią dešinę, bet nepersveriančią kairės sumos. Ir tada klausimas, ar vėl bus kairės Vyriausybė, ar kažkokios mišrios kairės ir dešinės vaivorykštinės iniciatyvos. Kurios iš esmės yra paralyžiuojančios valstybės raidą.