Taip DELFI teigia JAV nepriklausomo tyrimų centro American Enterprise Institute analitikas, Rusijos ekspertas Leonas Aronas.

„Grefas, Kudrinas sako Putinui – keisk legitimumo pamatus, grįžk prie to, kas tave padarė liaudies didvyriu, – ekonomikos augimo ir tam reikalingų reformų. Bet Putinas 2011–2012 metais nusprendė savo legitimumą, populiarumą, reitingus grįsti ne ekonomika, o sukarintu patriotizmu“, – pažymi Aronas.

Jo nuomone, pavojus, kad Putinas pabandys užimti nedidelę teritorijos dalį rytų Estijoje ar Latvijoje, yra ganėtinai realus.

„Putinas padarytų tai, kas nesisapnavo SSRS lyderiams. Jis simboliškai pribaigtų NATO. Nes NATO, kuri nesilaikytų penktojo straipsnio, jau nebebūtų NATO. O tai, Putino požiūriu, būtų didžiulis pasiekimas. Rizika – labai didelė, bet ne beprotiška, ne ta, kai nėra jokių galimybių laimėti“, – sako Aronas.

– Rusijos prezidentas Putinas gan netikėtai ėmėsi konstitucinės reformos ir atstatydino premjerą Dmitrijų Medvedevą. Kaip manote, kodėl taip skubiai patrauktas Medvedevas ir ko laukti iš konstitucinių naujovių?

– Visa tai susiję su vadinamąja „Problema 2024“. Tai – pirmasis signalas. Bus ir kitų. „Problema 2024“ plaukia iš klausimo – ko reikės imtis tais metais? Putinas trauktis negali – ir nesitrauks. Manau, tai, ką matome, yra pirmas bandymas parodyti, jog kažin kas jau daroma ir Putinui tai rūpi.

Jei nekalbėsime apie Medvedevo atsistatydinimą, tai vadinamąją konstitucinę reformą reiktų tirti su mikroskopu. O sveiko proto požiūriu visa tai – nesąmonė. Tai, kad šis įvykis pateiktas taip triukšmingai, byloja, kad gerų pasirinkimų Putinas turi vis mažiau.

Ir šis išradingumas, ritualas sako, kad pabandyta viską atlikti pigiai ir tiesiog kaip nors leisti žmonėms suprasti, jog kažkas keičiasi. Putinas po 2024 m., be abejo, liks, bet nebebus prezidentu. Greičiausiai bus pasirinktas Nursultano Nazarbajevo (buvusio Kazachstano prezidento – DELFI) variantas.

Labiausiai intriguojanti [reformos] dalis – Valstybės taryba, apie kurią visi buvo pamiršę. Panašu, kad Valstybės tarybai teks pirmaeilis vaidmuo. Jei bus einama šiuo keliu, verta pažvelgti, ką padarė Nazarbajevas.

Foto: Sputnik / Scanpix

Jis – ne prezidentas, bet prezidentas su juo viską derina, o duktė pirmininkauja senatui, kuriame daugumą turi vyriausybinė partija. Nazarbajevas, vadovaudamas saugumo tarybai, laiko savo rankose silovikus. Jis šiuo atžvilgiu žengė Dengo Xiaopingo pėdomis.

Štai, mano manymu, kas įvyko [Rusijoje]. Tik tiek.

Putino profesija – teisininkas, nors jis niekad juo nedirbo. Imdamasis represijų ar institucijų užvaldymo, jis visuomet pradėdavo nuo paties saugiausio varianto. Jis – ne Stalinas: neina iškart va banque. Jei [tas variantas] veikia, tai jis ten ir lieka. Jei neveikia, tuomet griebiasi kito varianto.

Putino profesija – teisininkas, nors jis niekad juo nedirbo. Imdamasis represijų ar institucijų užvaldymo, jis visuomet pradėdavo nuo paties saugiausio varianto. Jis – ne Stalinas: neina iškart va banque. Jei [tas variantas] veikia, tai jis ten ir lieka. Jei neveikia, tuomet griebiasi kito varianto.

Rusijoje [saugesni variantai] buvo pradėję neveikti, ir savo trečią prezidentavimo kadenciją Putinas pradėjo perėjimu nuo švelnaus prie kur kas rimtesnio autoritarizmo.

Tai dar ne Kinijos ar Irano modelis, bet vis dėlto – toks, iš kurio matyti, kad buvo nuspręsta imtis veiksmų, atsižvelgus ir į 2011–2012 m. protestus, ir į ekonominę padėtį.

Manau, tai [kas daroma dabar] nesuveiks. O ką reiškia – nesuveiks? Nesuveiks visuomenės nuomonės požiūriu.

Juk Putino žinia skirta ne „kišeninei“ Valstybės Dūmai, o visuomenės nuomonei. Jei visuomenė įvertins dabartinę reformą kaip valdymo demokratizavimą ir paties Putino atsitraukimą į šešėlį, tai Putino reitingas gali kilti. Ir tuomet, manau, jis sustos.

Bet tai, ką Putinas dabar pasiūlė, visuomenei kelia tik žiovulį. Žmonės tuoj apie šią reformą pamirš, ir jam teks griebtis kitų veiksmų. Kaip tik jie [man] ir kelia didžiausią nerimą.

Tai gali būti susijungimas su Baltarusija, ir mes nežinome, ar tai nepareikalaus kraujo praliejimo. Yra ir blogesnių variantų. Manau, visa, kas vyksta, yra pasirengimas sprendžiant „Problemą 2024“.

– Kaip konkrečiau atrodytų tie galimi veiksmai? Konstitucinė reforma, kaip sakote, kelia visuomenei žiovulį. Didžiausią nepasitenkinimą keliančios problemos – ekonominio pobūdžio. Jų Putino valdžia nesprendžia. Baltarusija, regis, pasiduoti Rusijai neketina. Ukraina – juolab.

– Tai ir yra didžiausią nerimą keliantis dalykas. Putino požiūriu, Lukašenka priskirtinas stalinistinio tipo politikams (gal ir pats Putinas toks tapo, nors dėl jo nesu tikras). Stalinistinio – ta prasme, kad jo neišeina nupirkti.

Ar Lukašenka pasitrauks, jei Putinas, tarkime, jam už tai pasiūlys milijardą? Nežinau. Man atrodo, kad po 25 valdymo metų Lukašenka jaučia, jog valdžia – saldesnė už pinigus. Juolab kad pinigų jis ir taip turi. Ir be to – kur jam trauktis?

Antrą [Putino veiksmų] variantą apibūdina path dependance sąvoka, reiškianti priklausomybę nuo pasirinkto kelio. Daugelis mūsų savo gyvenimuose – ir tai ypač pasakytina apie politiką – renkamės tai, kas jau išbandyta ir anksčiau veikdavo.

O kas suveikė [Rusijoje]? Suveikė, tarkime, tai, kad 2013 m. pabaigoje ir 2014 m. pradžioje Putino reitingas buvo rekordiškai žemas, bet po Krymo užgrobimo pašoko labai aukštai. Ir kelerius metus laikėsi.

Bet štai Aleksejus Kudrinas (buvęs Rusijos finansų ministras – DELFI) atvirai sako, kad Rusijos ekonomikos augimas neviršijo 1 proc. Ir kad geriausiu atveju sieks 1,2–1,3 proc. Ir pakartojo tai, ką sakė po savo atsistatydinimo 2011 m., – kad reikia teisinės sistemos reformos, valstybės atsitraukimo nuo ekonomikos kontrolės svertų ir tikros politinės konkurencijos.

Jis sakė, kad tik šie trys dalykai padės įveikti korupciją ir privers verslą investuoti, užuot laikius pinigus užsienyje. Ekonominis klimatas šalyje dabar toks toksiškas (dėl reketo, korupcijos etc.), kad nėra prasmės imtis verslo.

Todėl ir Kudrinas, ir Aleksandras Grefas sako, kad reikia radikalių institucinių reformų. Kurių Putinas, žinoma, nesiims, nes tai reikštų jo režimo pabaigą.

Tada kyla klausimas: ką daryti? Kaip užsitikrinti lojalumą su tokia ekonomika ir nepasiekus pergalių užsienio politikoje? Taigi, atvirai kalbant, nemanau, kad jis turi trečią pasirinkimą.

– Tai, ką jis jau spėjo nuveikti užsienio politikoje (Pietų Osetija, Krymas, Donbasas), kažkuriuo atžvilgiu galima lyginti su tuo, ko buvo pasiekęs Adolfas Hitleris iškart po Miuncheno. Kai Vakarai dar buvo linkę taikstytis. Bet kai Hitleris perėjo tą „raudoną liniją“, Vokietija pradėjo save skandinti. Putinas dabar labai įsigilinęs į Antrojo pasaulinio karo laikų istoriją. Ar jis ir jo aplinka nejaučia, kad ta „raudona linija“ pasiekta ir tolesnės agresijos atveju jo laukia žlugimas? Ar Kremlius dar mano galįs pasikliauti kariniais sprendimais?

– Kaip tik dabar atlieku gan išsamų tyrimą šiuo klausimu. Nelyginu toliau pateikiamų pavyzdžių nei talento, nei blogio potencialo požiūriu. Bet štai, tarkime, kam reikėjo Aleksandrui Makedoniečiui po pergalės prieš Persiją dar veržtis į Indiją?

Napoleonas jau valdė visą Europą, kam reikėjo dar veržtis į Rusiją? Hitleris buvo užvaldęs visą Europą – išskyrus silpnai besipriešinusią Angliją. Kam reikėjo [karo su SSRS]?

Nejau visi jie nesuvokė rizikos? Tai labai įdomus klausimas. Gilindamasis į jį, skaitau daugybę biografijų. Juk mano minėti asmenys nebuvo bepročiai. Jie buvo visai normalūs žmonės.

Ir čia atsiranda savitų momentų: jie nugali ir stebi, kaip jų priešininkai vienas po kito pasiduoda, bet kokią informaciją jie gauna? Nejau galvojate, kad Putinui pateikiama tikrovę atitinkanti informacija? Kad ir apie tikrąją Rusijos kariuomenės būklę (nors, žinoma, kariuomenė nemenkai reformuota)?

Ir čia atsiranda savitų momentų: jie nugali ir stebi, kaip jų priešininkai vienas po kito pasiduoda, bet kokią informaciją jie gauna? Nejau galvojate, kad Putinui pateikiama tikrovę atitinkanti informacija? Kad ir apie tikrąją Rusijos kariuomenės būklę (nors, žinoma, kariuomenė nemenkai reformuota)?

Dėl NATO. Štai, Putinas sako, kad Europa jau „iškastruota“ ir NATO nekariaus. Visa tai jam pateikiama, ir jis negauna jokių tam prieštaraujančių žinių.

Galima rasti ir daugiau paaiškinimų, kodėl atsiranda noras dar kartą rizikuoti. Be kita ko, atsiranda inercija. Pasibalnojate tigrą, o tam tigrui reikia mėsos. Ir galbūt jums malonu jausti, kaip jis greitai juda, bet nulipti nuo jo – be galo sunku.

Maža to, Putinas turi rimtų problemų su vidaus politikos imperatyvais. Kaip Kudrinas sakė dar 2011–2012 metais, Rusijos ekonomika neaugs priimtinais tempais nepaisant naftos kainų.

Yra duomenų apie augantį skurdo mastą, pensijas ir bedarbio pašalpas, iš kurių neįmanoma išgyventi. [Šalis] rimtai skursta. O žmonės, kurie dar kažin kaip laikosi (žemesnioji vidurinė klasė), giliai įklimpę į skolas. Jie turi butų, automobilių, bet visa tai – iš paskolų. Ir jei jie netenka darbo (o darbdaviai ne itin investuoja į Rusiją), tai visa gerovė žlunga.

Žinoma, galima tapti Šiaurės Korėja. Tuomet visuomenės nuomonė bus nebesvarbi. Galima grįžti jei ne į 1937, tai į 1975 metus ir taip visus išgąsdinti, kad reitingas nebeturės reikšmės.

Bet juk tai irgi – rizika. Taip, Viktoras Zolotovas vadovauja 250 tūkst. žmonių kariuomenei – nacionalinei gvardijai. Bet juk mes nežinome, ar ši gvardija tikrai šaudys į demonstrantus.

Taigi pasikartosiu: gerų variantų Putinas neturi. Tad jis imsis bandymų: pradės nuo „vegetariškų“, bet vėliau pereis prie rimtesnių.

– Kalbant apie rimtesnius bandymus: Aleksandras Makedonietis turėjo savo nenugalimą falangą, Napoleonas – galingąją Grande Armée, su kuria, kaip ir Hitleris, buvo užkariavęs Europą. Jie turėjo objektyvaus pagrindo tikėti savo pranašumu. Putinas tokio pagrindo neturi. Galių santykis ir Vakaruose, ir Rytuose – ne jo naudai.

Maža to, kariauti linkstama tada, kai susiklosto palanki demografinė situacija – gimstamumo protrūkis, daug jaunų vyrų. Rusijos demografinė padėtis šiuo atžvilgiu atrodo netinkama kalbant apie didelį karą.

Pergalės Antrajame pasauliniame kare dabartinis fetišizavimas ir militarizavimas iškraipo rusų tradicinius prisiminimus ir nuotaikas: sovietmečiu pergalės šventė buvo nuoširdžiai antimilitaristinė, žmonės tikrai bijojo ir nenorėjo karo. Nejau visa tai apsivertė? Nejau propaganda įtikins rusų visuomenę, jog karas – geriausias kelias?

– Jūs visiškai teisus. Bet juk mes kalbame apie absoliučiai skirtingus karus. Kai Hitleris puolė SSRS arba Napoleonas – Rusiją, dalyvavo šimtai tūkstančių ir net milijonai [karių]. O dabar juk kalbame apie kitokį reiškinį – tokias operacijas, kaip Krymo aneksija.

Bet jūs absoliučiai teisus dėl karo suvokimo. SSRS pergalės diena buvo šventė „su ašaromis akyse“, kaip skelbė dainos žodžiai. O kas vyksta dabar? Pergalės isterija. Košmaras.

Piatigorske marširuoja uniformuoti maži vaikai. Požiūris į karą – visai kitoks. Su šūkiais „Jei reikės – pakartosim“. Leonido Brežnevo laikų karta matė visą karo siaubą, o Putino karta ir jaunimas mato tai, ką jiems rodo, – visai kitokį karo paveikslą.

Karas Rusijoje verčiamas dorybe, suvokiamas kaip tarnystė tėvynei ir šlovingas dalykas.

Putinas, kaip mes jau kalbėjome, smarkiai susidomėjo istorija, dar nekalba apie tai, kad Stalino laikais nebuvo Gulago ir bado. Bet Stalinas garbinamas kaip nugalėtojas. Kaip kažkada imperatorienė Jekaterina pasakė apie Aleksandrą Suvorovą – „nugalėtojai neteisiami“. Čia, manau, šuo pakastas.

Rusija atnaujino ir sustiprino savo Vakarų karinę apygardą, esančią prie Estijos ir Latvijos sienų. Manau, gali būti dviejų žingsnių kombinacija. Iš pradžių – provokacija Narvoje arba Latgalijoje. Kad ir gegužės 9-osios šventimo proga. Žaibiška, kaip Kryme, operacija.

O tada… Kaip manote, kodėl jis visą laiką kalba apie naujuosius ginklus ir viršgarsines raketas? Ir branduolinio arsenalo atnaujinimą?

Nes antras žingsnis – pareikšti, jog ši teritorija priklauso Rusijai. O Rusijos karinė doktrina skelbia, kad net ir konvencinio konflikto atveju Rusija pasilieka teisę panaudoti branduolinį ginklą.

Rusija atnaujino ir sustiprino savo Vakarų karinę apygardą, esančią prie Estijos ir Latvijos sienų. Manau, gali būti dviejų žingsnių kombinacija. Iš pradžių – provokacija Narvoje arba Latgalijoje. Kad ir gegužės 9-osios šventimo proga. Žaibiška, kaip Kryme, operacija.
O tada… Kaip manote, kodėl jis visą laiką kalba apie naujuosius ginklus ir viršgarsines raketas? Ir branduolinio arsenalo atnaujinimą? Nes antras žingsnis – pareikšti, jog ši teritorija priklauso Rusijai.

– Putinui gali reikėti mažo pergalingo karo.

– Tikrai taip.

– Jis gali jūsų aprašytoje situacijoje būti pergalingas, bet mažas – nebūtinai. Jei pasipriešinimas, kad ir didesniuose miestuose, bus rimtas, žaibiškai numalšinti jo nepavyks. Gali žūti Baltijos valstybėse dislokuotų sąjungininkų batalionų kariai. Eskaluojamas konfliktas su NATO, nes užpuolama Aljanso narė, ir į Krymo atvejį tai tampa nepanašu. Kaip Putinas spręs šią problemą? Juk čia nebus gražių pergalės rezultatų, patenkintos gyventojų daugumos, nebus simbolių, tokių, kaip Krymo tiltas.

– Mes su jumis kalbame grynai hipotetiškai. Dėl mūšių miestuose ir batalionų. Aš vasarą lankiausi visose trijose Baltijos šalyse. Bendravau su saugumo ir karo ekspertais. Tie trys batalionai Baltijos šalyse – kaip tripwire (sprogdiklis su laidu), ir tai veiksminga tik tuo atveju, jei žmogus, artėjantis prie laido, įsitikinęs, jog sprogdiklis suveiks.

O aš manau, kad Putinas gali grįsti savo apskaičiavimus prielaida, jog NATO nesiryš karui su Rusija. Juolab – branduoliniam karui arba tam, kas vestų prie branduolinio karo (net ir lokalaus pobūdžio).

Lieka konvencinis karas. Bet jei viskas bus atlikta greitai… Aš juk nekalbu apie tai, kad rusų tankai riedės Talino, Rygos ar Vilniaus gatvėmis. Kalbu apie rusų gyvenamus nedidelius regionus.

Čia svarbus simbolis. Pergalės, susivienijimo simbolis. Melagingų naujienų sraute viską galima gražiai pateikti.

Žinoma, tai – rizika, ir daug didesnė nei Krymas, nes čia – NATO valstybės. Bet ar įmanoma viską atlikti žaibiškai ir paskui NATO šalims demonstruoti „savos teritorijos“ faktą, skelbiant, jog bandymai tą nedidelę teritoriją susigrąžinti bus traktuojami kaip Rusijos užpuolimas?

Žinoma, tai – rizika, ir daug didesnė nei Krymas, nes čia – NATO valstybės. Bet ar įmanoma viską atlikti žaibiškai ir paskui NATO šalims demonstruoti „savos teritorijos“ faktą, skelbiant, jog bandymai tą nedidelę teritoriją susigrąžinti bus traktuojami kaip Rusijos užpuolimas?

Tokiai rizikai Putinas, manau, ryšis tik tuo atveju, jei visa kita nesuveiks. Tai labai rimta rizika.

– O ar NATO rizikuos neatsakyti į savo narės užpuolimą? Juk neatsakydama tiesiog išbrauks penktąjį sutarties straipsnį.

– Čia ir yra esminis dalykas: ne tik mažyčių teritorijų užėmimas. Putinas padarytų tai, kas nesisapnavo SSRS lyderiams. Jis simboliškai pribaigtų NATO.

Nes NATO, kuri nesilaikytų penktojo straipsnio, jau nebebūtų NATO. O tai, Putino požiūriu, būtų didžiulis pasiekimas. Rizika – labai didelė, bet ne beprotiška, ne ta, kai nėra jokių galimybių laimėti.

– Kas iki šiol leido Putinui palaikyti režimo stabilumą?

– Putinas sukūrė patį ciniškiausią režimą per visą Rusijos istoriją. Neaišku, ar dar kas nors kuo nors šioje Rusijoje tiki. Vienintelis apčiuopiamas tikėjimas – tai tikėjimas Rusijos galios atgimimu, galių balanso JAV atžvilgiu sugrąžinimu ir revanšu už pralaimėjimą Šaltajame kare. Tai – režimą cementuojantis tikėjimas.

Kaip išlaikyti šitaip sutvirtintą pamatą? Grefas, Kudrinas sako Putinui – keisk legitimumo pamatus, grįžk prie to, kas tave padarė liaudies didvyriu, – ekonomikos augimo ir tam reikalingų reformų.

Bet Putinas 2011–2012 metais nusprendė savo legitimumą, populiarumą, reitingus grįsti ne ekonomika, o sukarintu patriotizmu.

– Bet juk Putinas ir jo valdantysis elitas, kitaip nei, tarkime, Stalinas ir Rusijos revoliucijos nugalėtojai, labiausiai rūpinasi vienu dalyku – savo ir savo aplinkos pinigais, ištisų dinastijų, apie kurias rašo žiniasklaida, finansine gerove. Gal jūsų minimas sukarintas patriotizmas – tik graži pasakėlė liaudžiai, dangstanti labai žemišką saujelės turtuolių troškimą ramiai gyventi prabangiai?

– Žinoma, gali būti ir taip. Bet juk tai nesikerta su sukarintu patriotizmu.

Stengiuosi klausytis ne tiek to, kas kalbama apie Putiną, kiek to, ką kalba jis pats. Ir man atrodo, kad jam asmeniškai pinigai didelės reikšmės nebeturi. Jis jau viską išbandęs, visko turėjęs.

Dabar, manau, jam svarbi jo misija ir vieta istorijoje. Išbuvęs valdžioje du dešimtmečius, valdęs visus šalies išteklius, jis dėl pinigų, manau, nebesuka sau galvos.

Tai, ką jūs pasakėte, yra gan paplitęs požiūris. Atvirai kalbant, labai norėčiau, kad būtumėte teisus jūs, o ne aš. Nes tuomet iš tiesų jiems neverta dėl nieko muistytis: šalies ekonomika auga 1,5 ar 1,2 proc., bet tuo metu [valdžios] viršūnei ji auga kur kas sparčiau.

Galbūt taip ir yra. Bet juk analitikos esmė – matyti blogiausius, o ne geriausius variantus.

– Per „Laisvės“ radiją pernai vienoje laidoje, skirtoje Boriso Nemcovo nužudymo metinėms, buvo pasakojama, kad 2000 m. pas Putiną atėjo Nemcovas ir išreiškė pasipiktinimą dėl SSRS himno grąžinimo. Putinas jam atsakęs labai lakoniškai: „Kokia šalis, tokios ir dainos.“

Ar gali toks požiūris liudyti Putino nusivylimą, panieką posovietinei visuomenei, kuriai nereikia laisvės ir demokratijos? Galbūt anksčiau – Sankt Peterburgo mero Anatolijaus Sobčiako laikais – Putinas buvo liberalesnių pažiūrų, bet vėliau nusprendė, kad tokią visuomenę galima valdyti tik tais metodais, kuriuos jis dabar ir taiko?

– Tai labai įdomus klausimas. Žinoma, Putinas evoliucionavo. Juk, tarkime, 2009 m. jis sakė lenkams, kad Molotovo–Ribentropo paktas turi būti pasmerktas kaip nusikaltimas. Panašiai kalbėjo ir apie Katynės žudynes. Taigi jis evoliucionavo.

Tačiau valstybių vadovai ir valdantieji režimai užsienio politikoje perima inerciją iš ankstesnių vadovų ir režimų kur kas labiau nei vidaus politikoje. Kita vertus, Rusijos valdžios institutai labai silpni. Ne tik Rusijoje, bet ir kitose šalyse: matome „Brexit“ ir Donaldo Trumpo pavyzdžius – elitai vaidina labai svarbų vaidmenį formuojant visuomenės nuomonę.

Stabiliose demokratijose tai daryti sunkiau, nes egzistuoja tradiciniai nepriklausomi institutai: žiniasklaida, intelektualai. Tie institutai laikosi savo nuostatų, ir politiniams lyderiams demokratijos sąlygomis [veikti ta linkme] gerokai sunkiau. Bet ir esant tokioms demokratijoms vadovai gali labai rimtai paveikti visuomenės nuomonę.

O Rusijoje taip buvo visada. Net sovietiniai režimai (Lenino, Stalino, Nikitos Chruščiovo, Brežnevo, Gorbačiovo), nors jų „apvalkalas“ atrodė esąs tas pats, buvo labai skirtingi, nes režimo pobūdį lemdavo lyderis.

Todėl manau, kad, nežiūrint Putino evoliucijos, jis niekada nebuvo nei liberalu, nei demokratu. Jis buvo KGB papulkininkis, kuris visą Gorbačiovo perestrojkos ir glasnost’ laikotarpį gyveno labiausiai atsiribojusioje nuo pasaulio ir žiauriausią cenzūrą turėjusioje Varšuvos pakto šalyje. Tai buvo ne Lenkija, Vengrija ar Čekoslovakija, o VDR.

Todėl manau, kad, nežiūrint Putino evoliucijos, jis niekada nebuvo nei liberalu, nei demokratu. Jis buvo KGB papulkininkis, kuris visą Gorbačiovo perestrojkos ir glasnost’ laikotarpį gyveno labiausiai atsiribojusioje nuo pasaulio ir žiauriausią cenzūrą turėjusioje Varšuvos pakto šalyje. Tai buvo ne Lenkija, Vengrija ar Čekoslovakija, o VDR.

Manau, jis labai skausmingai išgyveno SSRS žlugimą. Ir klausantis to, ką jis kalba, tampa aišku, kad šis žmogus – tikras sovietinis patriotas.

Girdėjome jo garsiąją frazę apie tai, kad SSRS žlugimas buvo didžiausia XX a. geopolitinė katastrofa. O vėliau buvo pasakyta, jog tie, kurie nesigaili SSRS, neturi širdies, o tie, kurie mano, kad SSRS reikia atkurti, neturi proto.

Širdis ir protas. Tampa akivaizdu, kur Putino širdis, tiesa? Ji – Sovietų Sąjungoje.

O kalbant apie protą – taip, Putinas suvokė, kad atkurti SSRS neverta, tačiau kartu manė, jog būtina susigrąžinti tuos Rusijos valstybės „aktyvus“, kuriuos prarado SSRS. Pirmiausia jis [tai darė] vidaus politikos srityje (teismai, žiniasklaida, ekonomika), paskui – užsienio politikos.

Iš pradžių veikė atsargiai. Bet 2013 metais, kai tapo aišku, jog ekonomika nebeaugs, o jo reitingai smuko, pratrūko ir ėmėsi rizikingų priemonių.

Demokratu jis nebuvo ir tada, kai dar buvo jaunesnis ir dirbo su Sobčiaku. Kai įsitvirtinate valdžioje, imate pasitikėti savimi ir savo valdžia. Ir tuomet išryškėja įgimtos žymės. O jo įgimtos žymės rodo, kad jis – sovietinis žmogus.

– Iškart po karo su Gruzija kai kurie analitikai optimistiškai prognozavo, kad artėja Putino kleptokratijos paskutinės dienos, kad ji tvers gal keletą metų arba dešimtmetį, o tada valdantieji mėgins sprukti iš šalies. Ar yra požymių, liudijančių, kad artėja režimo pabaiga, ir ar Rusija šį dešimtmetį gali sulaukti liberalesnės santvarkos?

– Negaliu atsakyti, nes revoliucijos – absoliučiai nenuspėjamos. Alexis de Tocqueville’is rašė, kad Prancūzijos revoliucija prasidėjo po neregėto ekonomikos augimo laikotarpio. Ji paneigė marksistinį požiūrį, kad į revoliuciją atveda skurdas ir priespauda. Jei marksistai būtų buvę teisūs, tai Šiaurės Korėjoje arba Indijoje seniai būtų buvusi sukurta komunistinė santvarka.

Vasario revoliucija Rusijoje įvyko tada, kai Peterburge trims dienoms dingo duona, o paskui jau buvo per vėlu. Bolševikų revoliucija irgi įvyko labai greitai – Žiemos rūmus tiesiog užėmė viena kuopa. Todėl negaliu atsakyti [dėl Putino režimo]: jis gali gyvuoti dar dvidešimt metų, o gali baigtis rytoj.