DELFI turėjo galimybę įsitikinti, kad nėra sunku rasti žmonių, kurie turėtų istorijų apie savo elgesio modelius, kurie jų artimiesiems, o kartais ir jiems patiems, atrodo keisti, bet, kaip jie sako, jie tiesiog negali taip nesielgti. Saugant jas papasakojusių žmonių tapatybes, vardai yra pakeisti.

Vilnietis Tomas sakė, kad jo tikrai nebūtų galima vadinti pedantu. Vyro emociškai visiškai neveikia bendra netvarka namuose, bet „arbatiniai šaukšteliai stalčiuje turi žiūrėti į vieną pusę, pageidautina į kairę. Dar kempinėlė negali būti šlapia, turi būti išgręžta ir padėta“.

Kitas pašnekovas, Simonas, pasakojo, kad pas jį namie lėkštės turi būti išdėliotos pagal dydį ir spalvą nuo didžiausių iki mažiausių. Paklausus, kas nutiktų, jei partnerė sudėtų kitaip, vyras sakė: „tada ištrauksiu ir perdėliosiu“.

„Kažkada mama atvyko per atostogas šunį pažiūrėti. Pirmas dalykas, ką dariau sugrįžęs, - perdėliojau lėkštes, nes atsidarai spintelę, o ten chaosas“, - baisėjosi Simonas.

Jis dar negali pakęsti, jei kompiuterio arba telefono programėlės praneša, kad yra neperskaitytų pranešimų - „jei dega skaičiukas apie neperskaitytus laiškus arba žinutes“.

„Aš spaudžiu kas sekundę, kad jų nebūtų. Man net skauda, kai rodo. Kažkur girdėjau, kad aš ne toks vienas planetoje. (…) Čia – kaip su daiktais, aš kaip durnas nešiojuosi visada kuprinėje rinkinį nuo bet ko – adatą su siūlu, du pleistriukus. Visiškas absurdas. 90 proc. tų daiktų nenaudoju, bet turiu nešiotis“, - pasakojo Simonas.

Kartais tai tampa konfliktų priežastimi

Ne visi reaguoja taip taikiai kaip Simonas. Birutė namuose visada vaikšto basa, ir negali pakęsti, kai prie pėdų limpa trupiniai.

„Dėl šios priežasties siurblys yra mano geriausias draugas ir pagrindinis namų ruošos padėjėjas. Kita bėda smulkios vaikų LEGO detalės, kurias jie kartais išmėto ir užmynus iš manęs nevalingai pasipila ne pati gražiausia tirada. (…) Dėl tų trupinių ir svečiuose jaučiuosi labai prastai, jei pajuntu, kad grindys trupiniuotos. Tada prašau šlepečių“, - pasakojo Birutė.

Moteris atsiduso, kad vyrui yra sakiusi, kad bent pusę jos geros savijautos ir nuotaikos nulemia švarios grindys.

„Kai namuose pikta mama, konfliktai vyksta dėl smulkmenų - kabinėjuosi prie visko - tada visas pasaulis būna kaltas, kad nesitvarko, kad viska sujaukta, nors kitų namų „bardakas“ manęs taip neerzina, jei grindys švarios“, - sakė Birutė.

Mildą už viską labiau pasaulyje erzina bet kur numestos kojinės.

„Kai pradėjome kartu gyventi su vaikinu, tai maniau išprotėsiu. Nežinau, kodėl, bet jis turi įprotį kojines mėtyti ant grindų. Kartais viduryje kambario. Iš pradžių bandžiau gražiai sakyti, užuominomis, kad numestos kojinės man yra peilis. Nepadėjo. O kiek barnių yra buvę.

Maždaug - „ar girdi, gi prašiau nemėtyt kojinių?“. Irgi nepadėjo. Vieną kartą tiesiog paklausiau: „o kodėl tu negali jų padėti ant kėdės ar dar kur, kodėl reik numest ant grindų?“. O jis man sako - „aš nenumečiau, o pasidėjau ant grindų“. Supratau, kad beviltiška. Dabar tiesiog visas kojines, rastas ant grindų, metu skalbti. Aišku, jis ne visada tuo patenkintas, bet čia jau jo problemos“, - svarstė Milda.

Neužmigs, kol nesusitvarkys

Tvarka yra labai svarbi Martynui. „Negaliu nueiti miegoti neaptvarkęs kambario, reikia būtinai patikrinti ar užrakintos durys. Prieš išeinant iš namų, jei nebus vaizdinėje atmintyje, tikrai grįšiu patikrinti, ar lygintuvą išjungiau. Varant atostogų visada išjungiu vandenį ir visus elektros prietaisus“ , - pasakojo jis.

Paklaustas, kaip jaučiasi, jeigu nepadaro, tas, kas jam atrodo būtina, jis atsakė: „Negaliu ramiai varyti niekur ir susikaupti kitiems dalykams, jei nesu įsitikinęs. Jei nepatikrinu durų, tai tikrai neužmigsiu, kol nenueisiu patikrinti“.

Panaši – ir Ingos situacija. Moteris apskritai mėgsta tvarkytis. Ji sako, kad lyginimas jai yra viena geriausių poilsio formų.

„Negaliu pakęsti, kai daiktai būna ne savo vietose, dėl to dažnai pykstamės su vyru. Bet aš tiesiog prieš einant miegoti visada apeinu namus, ir sudėlioju viską į savo vietas. Pavyzdžiui, būna vyras svetainėje kokį pakrovėją numetęs, arba ant sofos pagalvėlės būna ne taip sugulusios - tai viską sutvarkau, ir tik tada miegoti.

Yra buvęs atvejis, kad buvo labai sunki diena - tai grįžusi namie išverčiau visą patalynių ir rankšluosčiu lentyną, perlyginau viską, perlanksčiau kelis kartus ir visa vakarą dėliojau, kol radau sau tobulą variantą. Bet kartu man atrodo, aš taip tiesiog galvą išsivalau - ir pailsiu, ir sau mintyse susidėlioju viską“, - sakė Inga.

Pašnekovų paklausus, kas būtų, jeigu jie paprasčiausiai pabandytų to nedaryti, jie atsakinėjo: „neįmanoma“, „neužmiegu“, „nesusikaupiu“.

Problema – tada, kai trukdo

Psichologas - psichoterapeutas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neuromokslų instituto Elgesio medicinos laboratorijoje bei Palangos klinikoje dirbantis mokslų daktaras, COST (angl. European Cooperation in Science and Technology) veiklos CA16207 „Europos probleminio interneto naudojimo tinklas“ atstovas Julius Burkauskas pokalbio metu apsibrėžė ribas – diagnozių jis kalbintiems žmonėms nenustatinės, ir konkrečių atvejų nekomentuos, nes už kiekvieno jų slypi individuali žmogaus situacija ir gyvenimo istorija, kuri neatsiskleidžia iš trumpų aprašymų.

„Tos istorijos, kurias surinkote yra skirtingos. Jų bendrai apibrėžti neišeitų, bet vienas dalykas, į ką psichologai arba psichoterapeutai kreipia dėmesį – kiek šita veikla trukdo pačiam žmogui arba aplinkiniams“, - sakė J. Burkauskas.

Pasak psichologo, jeigu žmogus dėl to, kad jis daro tuos pasikartojančius dalykus, nepadaro kitų jam svarbių darbų, dėl to vėluoja į darbą, susipyksta, tai pradeda riboti jo socialinį arba darbinį funkcionavimą, tai jau yra ženklas susirūpinti.

„Nerimas gali generuoti kito tipo sunkumus. Yra dalis žmonių, kurie dėl visko rūpinasi. Pavyzdžiui, žmogus nori kur nors skirsti, susiplanuoja atostogas, jau žino, kad po dviejų dienų jos bus, tai vienas džiūgautų, spurdėtų širdis, o kitas galvos - „o jeigu lėktuvas nukris?“, „gal ne viską susidėjau?“, „vaikus mama prižiūrės, tai, kaip jai ten seksis su tais mano vaikais?“, „o, jeigu lėktuvas nukris, tai, kaip tie mano vaikai be mamos arba be tėčio bus?“. Tos mintys vis iš naujo galvojant apie įvairius scenarijus gali kelti daug nerimo. Tas nerimas irgi gali būti perdėtas“, - sakė J. Burkauskas.

FOMO ištakos – priešistoriniais laikais


Nerimas, socialiniai tinklai, FOMO

Pasak specialisto, socialinių tinklų atveju – labai didelė tikimybė, kad tai gali būti baimė praleisti kažką svarbaus. Tas fenomenas populiariai yra vadinamas FOMO (angl. k. - Fear of missing out).

„Šių laikų visuomenė turi tą bruožą, kad reikia veikti skubiai, greitai, efektyviai. Mes reaguojame į signalus, ženklus, dėl to, kad mūsų smegenys yra taip įpratę. Mums dar nuo priešistorinių laikų buvo svarbu reaguoti į signalus, kurie gali būti mums grėsmingi, nes tai užtikrino mūsų išlikimą.

Jeigu pamatome, kad ten kažkur toli griaudėja, tai mes rūpinamės, kad tą savo olą, kurioje gyvename, kažkaip apsaugotume. Smegenys vystosi ne taip greitai kaip technologijos. Šiuolaikinis žmogus į tuos elektroninius laiškus tam tikra prasme reaguoja tomis pačiomis pirmykštėmis smegenimis“, - pasakojo J. Burkauskas.

Iššūkis – išbūti nepadarius

Pasak specialisto, tai, kas lemia žmogaus elgesį aprašytose situacijose, yra vadinama impulsu.

„Užvaldo mintys, kad „aš privalau patikrinti, nes, o jeigu ten bus kažkas?“. Tai yra obsesinis bruožas. Kai žmogus tam pasiduoda, jis padaro kompulsiją“, - dėstė J. Burkauskas.

Pasak psichoterapeuto, jeigu tokie mechanizmai sudaro žmogui problemų, naudojamos terapinės priemonės jam padėti.

„Šiuo metu vienos efektyviausių priemonių yra ekspozicija ir atsako prevencija. Tai reiškia „aš susiduriu su tuo noru. Aš jį gal net sukeliu. Pavyzdžiui, matau, kad ten dega ekrane žinutė apie gautą pranešimą, ir pradžioje mokausi penkias minutes netikrinti, ir išbūti su nerimu, su baime, kuri kyla dėl minties - „o kas bus, jeigu nepatikrinsiu?“, - pasakojo J. Burkauskas.

Pasak specialisto, jeigu ta intervencija būna tiksliai nutaikoma į tai, kas žmogų jaudina, labai greitai pasiekiami terapiniai rezultatai.

„Žmogus ištreniruoja savo smegenis išbūti su diskomfortu. Mes mokome žmones sakydami, kad „tu turi susidraugauti su savo nerimu“, „turi ieškoti to nerimo, kad visokiose situacijose jį patirtum“. Kai smegenys išmoksta, kad tas nerimas iš esmės yra negrėsmingas, praeina simptomai ir didžiulis potraukis padaryti kažkokį veiksmą, pavyzdžiui, patikrinti kažką“, - sakė J. Burkauskas.

Pasak specialisto, tą galima praktikuoti ir savarankiškai namuose.

„Tai yra viena iš Kognityvinės elgesio terapijos (KET) technikų. Dažniausiai pradžiai susitariame dėl tokios užduoties, kurią darydamas žmogus patirtų sėkmę – pavyzdžiui, dėl to, kiek laiko jis galėtų išbūti nepatikrinęs kažko.

Mums svarbu, kad kiltų nerimas, nes, jeigu jis nekyla, tada nevyksta psichoterapinis darbas, nesikeičia smegenys. Jeigu susitartume, kad, pavyzdžiui, „tris sekundes, pabūk ir tada galėsi patikrinti“, tai nespės kilti nerimas. Bet, jeigu mes susitariame, kad, tarkime, pradžioje praktikuok penkias minutes – ateini prie durų ir netikrini, arba užrakini, sąmoningai ištrauki raktą, nueini ir būni, ir tą laiką vis ilgini“, - pasakojo J. Burkauskas.

Pasak specialisto, tame procese taip pat svarbu, kad žmogus gautų patyrimą, kad „aš padariau, ir padariau sėkmingai“.

„Nes, jeigu žmogus neišbūna, tai jis gauna įsitikinimą, kad ta obsesija yra stipresnė. Iš to atsiranda tas žodis „negaliu“, - sakė J. Burkauskas.

Taip pat, psichoterapeuto teigimu, yra ir su įvairiais tvarkymosi dalykais.

„Jeigu mes šiaip norime būti tvarkingi, kad namai būtų gražūs, ir mes tvarkomės pusvalandį per dieną arba kartą per savaitę (tas gali būti labai įvairu), tai viskas gerai. Svarbu, kiek tas kelia distreso, ir, kiek laiko tai darydami praleidžiame? Jeigu kiekvieną dieną „turiu“ iššveisti visus kampučius, tai sakyčiau: bandykime pabūti su tuo jausmu, su ta netvarka, nes ilgainiui tai išlaisvins. Reikia, kad protas persilaužtų šitoje vietoje“, - kalbėjo J. Burkauskas.

Pasak psichoterapeuto, kai jau kalbama apie Obsesinį-kompulsinį sutrikimą, tie impulsai, kurie skatina žmogų veikti, yra labai galingi. Tai yra sudėtingas, bet KET metodais ir medikamentais sėkmingai gydomas sutrikimas.

„Šiuo atveju kalbame apie sutrikimo atvejus, kurie būna sudėtingi tuo, kad kelia labai didelį distresą žmogui. Tai nėra tik vienas dalykas – tik lėkštės, tik šaukšteliai, tik durų paklibinimas“, - sakė J. Burkauskas.

Pasak psichoterapeuto, visiems žmonės kartais kyla minčių, „ar užrakinau duris?“, ir tada jie grįžta patikrinti, ar tikrai užrakino.

„Bet tas įvyksta kartą per savaitę arba per mėnesį, arba kartą per pusmetį. Mums tas užtrunka pusvalandį, jeigu darbe susipratome, kad gal plaukų džiovintuvą palikome įjungtą, ir grįžtame patikrinti. Tai niekaip nekeičia mūsų darbų atlikimo, santykių su mylimais žmonėmis. Bet, jeigu kiekvieną rytą vėluoju į darbą dėl to, kad reikia eilę dalykų patikrinti, tada rekomenduojame kreiptis į specialistą, gauti ankstyvos pagalbos. Kuo anksčiau gaunama pagalba, tuo yra geresnis efektas“, - sakė J. Burkauskas.

Už veiksmų virtinės slepiasi saugumo poreikis

Nėra vieno atsakymo, kaip tokie dalykai žmonėms susiformuoja. Pasak specialisto, dabar egzistuoja nemažai tokius dalykus aiškinančių teorijų.

„Nerimautojų ir tų, kurie atlieka ritualus, atvejais gali būti, kad veikia skirtingi mechanizmai. Jeigu labai apibendrintume, tai yra susiję su kontrolės poreikiu ir nesaugumu“, - sakė J. Burkauskas.

Jis pažymėjo, kad saugumas yra vienas bazinių žmogaus poreikių. Tam, kad žmogus būtų saugus, kartais turi pasirūpinti aplinka – suplanuoti, kad kažkas blogo neatsitiktų, ir sukontroliuoti dabartinę situaciją.

„Tas nesaugumas gali būti pažadintas įvairių stresinių įvykių, kada galbūt kažkas man kaip vaikui buvo labai nesaugu, ir aš patyriau kažkokį išgyvenimą, kad iš tikrųjų tas pasaulis yra grėsmingas. Tai gali būti ir didesnis įvykis, ir labai nedidelis – tiesiog tuo metu smegenys buvo jautrios tai informacijai“, - sakė J. Burkauskas.

Specialistas pateikė pavyzdį: „ateina vaikas į mokyklą. Pirma diena. Baisu: „kaip čia į mane reaguos?“. Ir kažkas pasišaipo: „o, žiūrėk, kasos išsipynė“, arba „dėmę užsitėškei, kaip juokinga, nesugebi“, ir jis gauna patirtį, kad nėra saugu toje aplinkoje, žmonės linkę vertinti, pasijuokti. Tada atsiranda noras kontroliuoti, „kad tik neišsitepčiau“, „kad plaukai būtų tvarkingi“.

„Kalbant apie ritualus, vienas aiškinimų būtų, kad tai yra susiję su baimės situacija praeityje – kažkas nutiko, ir tai man pastiprino reakciją. Pavyzdžiui, kažkur nenusiploviau rankų ir susirgau. Tada susisieja du visai nesusiję atsitiktiniai įvykiai. Jei žmogaus smegenys tuo metu būna jautrios, jos pagauna informaciją, ir pradeda daryti ritualą, siekdamos išvengti, kad kažkas nenutiktų“, - sakė J. Burkauskas.

Reakcijos priklauso nuo patirčių

Pasak specialisto, ar žmogus, reaguodamas į impulsą, pats nueina, ir sutvarko kažkokį dalyką, ar sukelia konfliktą, priklauso nuo jo įgytų patirčių.

„Tai gali priklausyti nuo to, kaip mes esame įpratę pasauliu ir artimaisiais rūpintis, kokį modelį atsinešėme iš savo tėvų, iš reikšmingų mums žmonių, pedagogų, ir, kaip mes matėme, kad kiti žmonės tvarkėsi su panašiomis problemomis.

Daugeliu atveju mūsų problemų sprendimas priklauso nuo to, kokius pavyzdžius turėjome. Jeigu matėme, kad pyktis sprendė problemas, mes dažnai galime irgi reaguoti pykčiu“, - sakė J. Burkauskas.

Tačiau, pasak specialisto, labai dažnu atveju už to pykčio pas žmogų būna skausmas.

„Kartais sunku pasakyti, kad „tu čia padarei taip, nes negerbi manęs“, man geriau pasakyti: „vėl tu čia nesugebi pasidėti į vietą“. Pyktį lengviau išreikšti negu skausmą, kad čia iš tikrųjų yra apie mane, „man skauda, tau tai vienodai, kur tas daiktas padėtas. O iš tikrųjų tai savotiškai yra mano problema“, - kalbėjo J. Burkauskas.

Specialistas pasakojo, kad terapijoje mokomasi, kaip kalbėti, dėl ko skauda, kas žmogui tikrai rūpi, kaip pasirūpinti savimi.

„Vienu atveju gali tikti imti ir sutvarkyti, kitu atveju, gali tikti supykti, dar kitu – kalbėti apie savo vertybes, poreikius, ko mes tikimės – labai ramiai, įsiklausant apie tai, kaip partneris arba mums reikšmingas žmogus mato tą situaciją“, - sakė J. Burkauskas.

Mokytis gali tekti ir ilgiau

Pasak specialisto, kai žmogus ateina pagalbos, jie pirmiausia bando išsiaiškinti, kada pas žmogų atsirado kažkoks elgesys.

„Terapinių formų yra įvairių. Vienos daugiau sprendžia santykių problemas, kurios buvo ankstyvame amžiuje. Kitos gali daugiau koncentruotis į dabartines situacijas ir jų sprendimo būdus. Trukmė priklauso nuo individualaus atvejo – ar tai yra vienas kažkoks aspektas – vienas ritualas arba tik nerimavimas dėl daugelio dalykų.

Jeigu, pavyzdžiui, kažkas prasidėjo ne taip seniai, prieš pusę metų, žmogus po kažkokio stresinio įvykio labai pradėjo rūpintis, kaip ir kas bus, tada mes daugiau dirbame su tuo, kas vyksta čia ir dabar, kaip su tuo tvarkytis, ir kaip spręsti“, - sakė J. Burkauskas.

Bet, pasak specialisto, dažnai būna taip, kad kažkokie asmenybės bruožai gali nulemti įvairių situacijų sprendimo būdus.

„Asmenybės bruožai gali nulemti tai, kaip mes sprendžiame konfliktus, kiek mes nerimaujame. Vieni iš su tvarkos pojūčiu susijusių asmenybės bruožų yra būtent obsesinės kompulsinės asmenybės. Tokia asmenybė pasižymi noru visada atlikti darbus labai tvarkingai, labai gerai, dešimtukui. Ji labai daug dirba, neima atostogų laiku, pasiima papildomų darbų, ne dėl to, kad yra toks poreikis iš aplinkos arba dėl finansų, bet dėl to, kad „man iš vidaus to reikia“.

Tokie žmonės yra perfekcionistai. Jie sunkiai prisitaiko prie besikeičiančių sąlygų, yra nelabai lankstūs. Juos erzina daug dalykų, jeigu neatliekama taip, kaip turėtų būti. O tas „turėtų būti“ irgi dažnai yra iš vidinių standartų“, - sakė J. Burkauskas.

Specialisto teigimu, tokiu atveju viso gyvenimo patyrimų supratimas ir analizė yra labai reikšmingi, kad būtų galima padėti žmogui.

„Tada terapija tampa ilgalaikiškesne. Mes gilinamės į specifines situacijas, kas yra žmogaus istorijoje, ir mokome, pavyzdžiui, vaizduotėje perdirbti tas situacijas, ištaisyti tas traumas. Yra psichoterapinių technikų, kurios leidžia įveikti ankstyvąsias traumas, tada žmogus nerimas ir elgesio ritualų būtinybė gali susilpnėti“, - sakė J. Burkauskas.