„Prieš kelias dienas kreipiausi į mūsų partiečius, bendražygius, laišku, kurį pradėjau rašyti kaip pokalbį su savimi, ir su tam tikra užduotimi pačiam sau. Užduotis kilo dėl kelių priežasčių. Pirmoji – buitinė ir paprasta, (…) tai yra Seimo batalijos, kurios, jeigu nusibodo jums, tai patikėkite nusibodo ir mums“, – kalbėjo G. Landsbergis.
Partijos pirmininkas diskusijoje ragino kelti klausimą: „kas iš tikrųjų man yra svarbu?“.
„Per žinias po to, kai baigiasi Seimo batalijų režimo dalis, pradedame matyti įvairius kitus klausimus. Matome, kas vyksta Australijoje. (…) Mes žiūrime, kas vyksta Kinijoje, Honkonge, Taivanyje, matome ir matėme jau seniau, kas vyksta Rusijoje. (…) Galėtų susidaryti įspūdis, kad visame tame reikale nedalyvauja, mūsų tame nėra. Paskendę savo pačių sukurtose problemose, mes nematome, kad esame didelio, įdomaus ir grėsmingo dalis, ir net ir būdami mažiukai turime atsakomybę už tą pasaulį“, – sakė G. Landsbergis.
Sureagavo į Skvernelio kaltinimus
Savo kalboje partijos pirmininkas pasidžiaugė tuo, kad, pasak jo, jų bendruomenė turi išskirtinumą – jie geba save pamatyti perspektyvoje.
„Mes buvome tie, kurie kalbėjome pirmieji apie geopolitines grėsmes. Matėme Rusiją kaip grėsmę dar tuomet, kai Rusija dar nebuvo okupavusi Ukrainos, dalies Gruzijoje. (…) Šiandien mes lygiai taip pat turime užduotį pamatyti didesnius dalykus“, – sakė G. Landsbergis.
Partijos pirmininkas trumpai, neminėdamas premjero Sauliaus Skvernelio, savo kalboje vis dėl to užsiminė, kad TS-LKD buvo „pavadinta kai kurių antivalstybininkais“.
„Bet, mano giliu supratimu, esame visiškai priešingoje šio žodyno pusėje. Mūsų bendruomenę sudaro žmonės, kurių gyvenimas buvo pašvęstas kovai už valstybę. Mūsų bendruomenėje yra partizanų, politinių kalinių, tremtinių, kurių gimė šeimose, kovojusiose už Lietuvos valstybę, kurie kalėjo už Lietuvos valstybę. Mūsų partijoje yra žmonės, kurie kūrė valstybę, atkūrinėjo ją, kurie rašė Konstituciją, kurie rinkosi į pirmąjį Seimą, kuris buvo pirmasis valstybės vadovas“, – sakė G. Landsbergis.
Politiko nuomonė, didžiausia užduotis partijai – valstybės gynimas ir jos apsauga.
„Per paskutinius penkerius metus vyko diskusija – kas čia mūsų partija yra? Kokie yra joje flangai? Kurie čia yra tikrieji vertybių gynėjai? Žiūrėdamas atgal į penkerius metus, kiek turėjau galimybę vadovauti, aš suprantu vieną trūkumą. Suprantu, kad tokios diskusijos, kurią turime šiandien, reikėjo prieš penkerius metus.
Mums reikėjo pasakyti, kas yra šios partijos stuburas ir šios partijos ašis, aplink kurią visi sukamės. Kadangi mes to neįvardinome, manėme, kad ir taip viskas yra aišku, tai kiekvienas kūrėme savo atšaką partijoje, kur mėginome save atrasti“, – sakė G. Landsbergis.
Skyrė dėmesio partizaniniam judėjimui
Partijos pirmininkas savo kalboje daug dėmesio skyrė 1949 m. vasario 16-osios partizanų deklaracijai. Jo vertinimu, ją galima vertinti kaip priminimą, ką reikia daryti kritiniais atvejais, ir, ką reikia daryti, kad ten nebūtų atsidurta.
„Tai yra per mažai sureikšmintas dokumentas. Partizanų vadai, susirinkę Minaičių bunkeryje, jau praėjus pagrindiniam entuziazmui dėl Lietuvos laisvės kovos, praėjus entuziazmui, kad galime tą kovą aiškiai, greitai laimėti ginklu, turėjo galimybę padiskutuoti tarpusavyje, kodėl jie valstybę gina bunkeryje. Kodėl bunkeryje jie rašo tai, ką mes šiandien galime vadinti partizanų Konstitucija? Kas atsitiko? Kaip mes praradome savo valstybę?“, – kalbėjo G. Landsbergis.
Pasak partijos pirmininko, išlikę tos diskusijos fragmentai atspindi partizanų vadų nuotaiką.
„Jie vienu iš aspektų įvardino pasitikėjimo paradigmą. Žmonės (…) prarado pasitikėjimą valstybe, dėl to ta valstybė tapo pažeidžiama, dėl to ta valstybė tapo nesunkiu grobiu. Valstybės aparatas nesugebėjo būtų efektyviu ir gintis. Žmones į miškus išvedė jų širdis, jų tikėjimas, auklėjimas“, – sakė G. Landsbergis.
Parlamentaras atkreipė dėmesį, kad 1949 m. vasario 16 d. yra Lietuvos teisės dalis, Seimo patvirtinta, tai yra tapę įstatymų.
„Noriu pabrėžti, kad tame įstatyme kalbama ir apie gerovės valstybę, ką mūsų prezidentas akcentuoja. Partizanai skyrė tam dėmesio. Jie suprato, kad valstybės pasitikėjimas, kuris būtų leidęs kurtis gerovės valstybei, nebuvo pasiektas. Jie kalba, kad atkūrus valstybę, atstačius valstybingumą, gerovė ir pasitikėjimas bus vieni pirmųjų žingsnių, kuriuos turės atkurti naujai atkurta valstybė“, – sakė G. Landsbergis
Landsbergis: svarbiausias uždavinys – atkurti pasitikėjimą
Pasak jo, praėjus 30 metų mūsų atkurtos valstybės, reikia užduoti sau klausimą, ar pavyko sukurti pasitikėjimą.
„Praeitą savaitę paskelbta apklausa rodo, kad 50 proc. žmonių nepasitiki demokratija. Tai yra siaubingi ir gąsdinantys skaičiai, kurie rodo, kad partizanų kova dar nebaigta.
Valstybę mes atkūrėme, valstybingumą turime, šiandien pagrindinis uždavinys, kad valstybingumas būtų tęstinis, kad mes jį išsaugotume. Tai reiškia, kad nėra svarbesnio uždavinio valstybei už pasitikėjimą“, – sakė G. Landsbergis.
TS-LKD kaip vieną iš probleminių punktų įvardijo nesusikalbėjimą, iš kur mes esame atėję.
„Noriu vienu pavyzdžiu iliustruoti, kuris jums puikiai žinomas, tai yra bunkerio pavyzdys Lukiškio aikštėje, kuri vadinasi Laisvės kalvelė. Aš esu pasisakęs kritiškai apie Laisvės kalvelę, manau, kad jūs mane suprasite“, – į partijos narius kreipėsi G. Landsbergis.
Savo kalboje jis minėjo Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimus.
„Vanago atsiminimuose yra kelios eilės, kuriose skaitytojas aiškiai jaučia Vanago atsiprašymą. Ko gero, tai man yra skaidžiausia vieta. Jis ramiau aprašo savo bičiulių, bendražygių, buvusio vado žūtį, negu tos kelios eilutės, kur jis kalba apie tai, kad jis priverstas būti bunkeryje. Tai yra laiškas ateičiai – man, Jums, mano vaikams ir jų vaikų vaikams.
Jis įsivaizdavo, kad pagrindinis klausimas skaitytojui bus tas: „kodėl tu užsidarei ir sėdėjai?“. Jis sako: „aš norėjau kovoti“. Kario priedermė yra turėti ginklą rankoje ir būti karo lauke. „Bet mes esame po vieną, esame išbarstyti, ir vienintelis būdas, kaip tęsti kovą už valstybę yra gintis toje uždaroje, pripelijusioje, siaubingoje erdvėje, kuri vadinasi bunkeris. Tai yra karas, tai daugeliui partizanų yra mirties vieta, (…) kapo duobė“, – kalbėjo G. Landsbergis.
Jis stebėjosi, kad „šiandien mes šitą kapo duobę pasistatome vienoje pagrindinių Lietuvos aikščių, ir sakome, kad mes taip pagerbsime mūsų laisvės kovą“.
„Sutikčiau, kad tai yra nežinomo, neatpažinto partizano paminklas. Tokie būna pasaulyje. Gal tokių reikia. (…) Man atrodo, kad šiandien Lietuvoje neturime pergalės jausmo. Neturime pergalės dienos, pergalės ir laimėjimo memorialo. Partizanai laimėjo“, – sakė G. Landsbergis.