Mediacija į šeimos ginčų procesą įnešė ir daugiau pokyčių – procesas ilgės ir tikėtina, kad labiau patuštins kišenes. Šeimos ginčai – tai bylos dėl santuokos nutraukimo, vaiko išlaikymo priteisimo, gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo ir panašiai.
Tiesa, priversti atlikti mediacijos teisminė sistema negalės, tačiau vis tiek bent viena iš šalių turės rašyti prašymą ją pradėti, o jei negaus atsakymo iš kitos šalies, turės gauti tarnybos pažymą, kad mediaciją buvo bandoma įvykdyti.
„Būtent todėl, kad mediatoriai nesiekia sutaikyti poros, nė viena iš šalių neprivalo dalyvauti mediacijos metu organizuojamuose susitikimuose. Mediacijos procedūrai labai svarbu realus savanoriškumo principo veikimas, kadangi šalys gali dalyvauti ir ieškoti taikaus sprendimo tik savo noru“, – įvardijo advokato padėjėja Giedrė Čitavičiūtė.
Advokato padėjėja ne tik paaiškino, kaip turės vykti mediacijos procesas, bet ir įvardijo jo trūkumus pridurdama, kad „įstatymo raidė nėra visiškai tobula“.
Beje, mediacija iki naujų pokyčių nebuvo populiarus institutas. Pavyzdžiui, 2018 metais iš 170 000 gautų bylų, mažiau nei 700 buvo vykdoma mediacija ir iš jų tik 218 sudaryta taikos sutarčių.
Mediacija privaloma visiems
Nuo šiol dar prieš pateikiant ieškinį teismui privaloma kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (VGTPT) su prašymu dėl privalomos mediacijos vykdymo.
Tarnyba, gavusi prašymą, informuoja kitą ginčo šalį ir skiria mediatorių. Tuomet vyksta mediacijos procedūra, po kurios Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba išduoda pažymą, kad mediacijos procedūra buvo atlikta.
Pastaroji pažyma turi būti pridėta prie ieškinio teismui, kaip įrodymas, kad reikiama procedūra buvo atlikta. Beje, svarbu tai, kad nuo šio sausio teismas ieškinio be šios pažymos nepriims.
Advokato Justo Vilio kontoros advokato padėjėja Giedrė Čitavičiūtė DELFI teigė, kad jeigu šalis, inicijavusi privalomąją mediaciją, nebepageidauja šio klausimo spręsti mediacijoje, ji gali bet kada rašyti prašymą dėl pasitraukimo iš mediacijos priešingai šaliai ir mediatoriui. „Tokiu atveju mediatorius išduoda pažymą dėl mediacijos įvykdymo ir laikoma, kad mediacija pasinaudota tinkamai, su išduota pažyma šalis jau galėtų pateikti ieškinį teismui įprasta tvarka“, – teigė G. Čitavičiūtė ir pridūrė, kad jei priešinga šalis nesutinka su privalomąja mediacija, tarnyba išduoda pažymą dėl įstatymuose numatyto reikalavimo pasinaudoti privalomąja mediacija įvykdymo.
Beje, jei viena šalis kreipėsi dėl mediacijos, bet per 15 dienų negavo atsakymo, gali kreiptis tiesiai į teismą. Ir tokiu atveju tarnyba turi išduoti pažymą, kad privaloma mediacija buvo pasinaudota.
Advokato padėjėja G. Čitavičiūtė pabrėžė, kad mediacija – ne bandymas sutaikyti sutuoktinius. „Svarbu mediacijos nepainioti su sutuoktinių taikinimo institutu, mediatorius turi padėti šalims surasti geriausią jiems tinkantį ginčo sprendimo būdą, pvz. taikiai išspręsti vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turto padalijimo, išlaikymo priteisimo ir kt. klausimus, tačiau jis neprivalo siekti faktiškai sutaikyti sutuoktinių ir išsaugoti jų santuoką“, – kalbėjo G. Čitavičiūtė.
Skyrybų procesas ilgės
G. Čitavičiūtė įvardijo, kad kiekvienas atvejis skirtingas ir truks skirtingą laiko tarpą, tačiau tikėtina, kad procesai daugeliu atvejų ilgės.
„Teoriškai – taip, procesas pailgėja, tačiau faktiškai mediacijos procedūros trukmė priklauso nuo ginčo šalių valios, ginčo turinio ir nusiteikimo jį spręsti taikiai, kadangi net įsigaliojus privalomosios mediacijos tvarkai, mediacijos savanoriškumo principas turi viršenybę, – kalbėjo G. Čitavičiūtė ir pridūrė. – Net ir privalomoji mediacija negali būti taikoma, jeigu bent viena šalis to nepageidauja.“
G. Čitavičiūtė įvardijo, kiek gali pailgėti skyrybų procesas: Jeigu viena iš šalių kategoriškai apsisprendusi nesinaudoti mediacija, užtenka formaliai atlikti tam tikrus veiksmu, gauti VGTPT pažymą ir kreiptis į teismą. "Tokiu atveju šalis tiesiog turėtų papildomai skirti laiko (iki mėnesio) formalių procedūrų atlikimui. Taigi faktiškai, šalys pačios gali nuspręsti kiek laiko truks mediacijos procedūra. Be to, privalomoji mediacija apskritai nėra netaikoma, kai sutuoktiniai nutraukia santuoką bendru sutarimu – tokiais atvejais įprasta tvarka iškart teismui pateikiamas prašymas nutraukti santuoką bendru sutarimu ir patvirtinti sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių", - kalbėjo G. Čitavičiūtė.
Keturios valandos nemokamai, vėliau – iš savo kišenės
Advokato padėjėja įvardijo, kad Mediacijos įstatyme privalomosios mediacijos paslaugos, už kurias apmokama iš valstybės biudžeto lėšų, gali būti teikiamos iki keturių valandų. Beje, tiek nemokamai gali dirbti tie mediatoriai, kuriuos privalomajai mediacijai parenka ir skiria VGTPT.
„Jeigu pasibaigus šiam laikui galutinis susitarimas dėl taikaus ginčo sprendimo dar nepasiektas, ginčo šalys gali toliau savanoriškai tęsti mediaciją ginčo šalių lėšomis. Tuo atveju, kai šalys pačios išsirenka mediatorių iš sąrašo – už mediacijos paslaugas apmokama ginčo šalių lėšomis, o mediacijos paslaugų kaina nustatoma ginčo šalių ir mediatoriaus susitarimu“, – teigė G. Čitavičiūtė.
Advokato padėjėja neslėpė, kad keturios valandos yra labai mažai, nes per šį laiką mediatorius turi susipažinti su bylos medžiaga, išklausyti abi puses, ieškoti geriausio sprendimo, vesti derybas ir surašyti taikos sutartį.
„Dėl to sudėtingo ginčo atveju nemokamų mediacijos valandų tikrai gali pritrūkti. Be to, net investavus į mediacijos procesą, sumokėjus mediatoriui už darbą viršijantį 4 valandas bei advokatams, nėra garantijų, kad bus pasiektas galutinis rezultatas, pagal įstatymą, bet kuri šalis gali bet kada nutraukti šį procesą ir galutinis sprendimas vis tiek bus priimtas teisme“, – kalbėjo G. Čitavičiūtė.
Mentoriai nebūtinai turi būti teisininkai
„Įstatymas nereikalauja, kad mediatorius turėtų teisinį išsilavinimą – juo gali būti psichologai, socialiniai darbuotojai ir panašiai, svarbu, jog asmuo atitiktų įstatymo keliamus reikalavimus, išlaikytų mediatoriaus egzaminą ir būtų įrašytas į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, – įvardijo G. Čitavičiūtė. – Tais atvejais, kai šalys sprendžia sudėtingus teisinius klausimus, mediatoriui, neturinčiam teisinio išsilavinimo, gali būti sudėtinga arba išvis neįmanoma be klaidų surašyti taikos sutartį, kurią teismas patvirtintų.“
Advokato padėjėja pabrėžė, kad tokiu atveju besiskiriančiai porai vis tiek gali tekti ieškoti profesionalaus advokato, jam papildomai mokėti už paslaugas.
Beje, įstatymai neriboja mediatorių skaičiaus, tad jei pora pageidauja ir gali susimokėti už kelių mediatorių paslaugas, gali samdytis net kelis.
Mediatoriais panorę būti asmenys turi atitikti šiuos reikalavimus: turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą; būti išklausę ne trumpesnius kaip 40 akademinių valandų mokymus mediacijos tema ne anksčiau kaip prieš penkerius metus iki kreipimosi dėl įrašymo į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą dienos; išlaikyti mediatorių kvalifikacinį egzaminą; būti nepriekaištingos reputacijos. Egzamino nereikia laikyti teisėjams, advokatams, antstoliams, notarams, taip pat socialinių mokslų daktaro laipsnį turintiems asmenims.
Kaip tai vertina advokatai?
Advokato padėjėja G. Čitovičiūtė į klausimą, kaip privalomą mediacijos įvedimą vertina advokatų bendruomenė, atsakė teigdama, kad „įstatymo raidė nėra visiškai tobula“.
„Akivaizdu, kad įstatymo leidėjas pataisomis siekė padidinti mediacijos instituto naudojimą, ypač bylose, kuriose dažnai sprendžiami asmeniniai, emociškai jautrūs klausimai, palengvinti šalims procesą psichologiškai, tačiau įstatymo raidė nėra visiškai tobula“, – kalbėjo G. Čitavičiūtė.
Vienas iš G. Čitavičiūtės įvardytų trūkumų – laikinų apsaugos priemonių taikymas. „Pažymėtina, kad laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti tik teismas, mediatoriai tokios kompetencijos neturi. Taigi, nesant reguliavimo įstatymo lygmeniu bei teismų praktikos, nėra aiškaus atsakymo, kokiu būdu privalomosios mediacijos procese šaliai pateikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo“, – kalbėjo G. Čitavičiūtė ir įvardijo, kad laikinosios apsaugos priemonės, tai, pavyzdžiui, įpareigojimas vieną sutuoktinį gyventi skyrium, vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas, įpareigojimas sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu, laikino išlaikymo vaikui ar kitam sutuoktiniui priteisimas ir panašiai.
„VGTPT specialistų nuomone, kai nagrinėjamame ginče dėl šeimos teisinių santykių atsiranda poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, šalis turėtų kreiptis su atskiru prašymu į teismą, paaiškinant, kad vyksta privalomosios mediacijos procedūra. Žinoma, toks procedūros „dubliavimas“, kai klausimai, kilę iš tų pačių teisinių santykių, sprendžiami ir teisme, ir mediacijoje, yra pakankamai sudėtingas šaliai, ypač kai ginčo šalis neturi teisinio išsilavinimo“, – kalbėjo advokato padėjėja ir pridūrė, kad visi trūkumai išryškės tuomet, kai realiai įsiteisės privaloma mediacija.
Jos teigimu, trūkumus bei kliūtis patirs ir nuo fizinio smurto kenčiantys asmenys. „Mediacijos institutą matome kaip inovatyvų ir šiuolaikišką ginčų sprendimo būdą, tačiau akivaizdu, jog ne kiekvienu atveju jis gali būti veiksmingas, pavyzdžiui, įstatymas galėtų numatyti tokius atvejus, kai šalis gali kreiptis tiesiogiai į teismą – kai santuoka nutraukiama dėl to, jog vienas sutuoktinių naudoja fizinį smurtą prieš kitą sutuoktinį ar vaikus. Kadangi formalus privalomosios mediacijos veiksmų atlikimas gali trukti apie mėnesį, per šį laiką fizinį smurtą naudojanti šalis gali sukelti didelės žalos kitam sutuoktiniui arba vaikams. Įprastai teismas pritaikytų laikinąsias apsaugos priemones – įpareigotų smurtaujantį sutuoktinį gyventi skyrium, tačiau nepateikiant ieškinio teismui, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik atskirais atvejais“, – kalbėjo G. Čitavičiūtė.
Siekia, kad smurto atveju būtų taikomos išimtys
Dar praėjusių metų lapkritį Seime buvo registruotas įstatymo pakeitimo projektas, kuriame siūloma privalomą mediacijos netaikyti tais atvejais, „kai yra gautas pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje, arba yra pradėtas ikiteisminis tyrimas susijęs su smurtu artimoje aplinkoje, arba yra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl smurto artimoje aplinkoje.“
Įstatymo pakeitimą inicijavo Seimo narė Dovilė Šakalienė.
Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos, vienijančios visus Lietuvoje veikiančius Specializuotos pagalbos centrus, nariai pastebi, kad ikiteisminio tyrimo tyrėjai, vykdydami nukentėjusiojo ir įtariamojo apklausą, dažnu atveju organizuoja akistatą, kurios metu yra siūloma susitaikyti.
Papildyta sausio 20 d., 14.35 val.
Teisingumo ministerija patikslino informaciją dėl laikinųjų apsaugos priemonių skyrimo
Pridedame ministerijos atsiųstą komentarą: 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo nuostatos, numatančios privalomosios mediacijos taikymą šeimos ginčuose, kurių kasmet teismuose išnagrinėjama apie 8000. Tai leis sutrumpinti ginčo sprendimo laiką (bylinėjimasis teismuose tokio pobūdžio bylose gali užtrukti ir kelerius metus), šalims nereikės samdyti advokatų, o pasiekus susitarimą nereikės mokėti žyminio mokesčio.
Privalomoji mediacija reiškia, kad ginčo šalys turėtų pabandyti pasinaudoti mediacija, pabandyti susitarti dėl konkrečių dalykų, kurie bus aktualūs ir ateityje, t. y. kaip pasidalins turtą, kokį išlaikymą turėtų gauti vaikai, su kuo vaikai gyvens ir kt. Vis dėlto Mediacijos įstatymas numato ginčo šalims plačias galimybes bet kuriuo metu, bet kurioje stadijoje pasitraukti iš mediacijos ir kreiptis tiesiogiai į teismą, praktiškai nepasinaudojus mediacija ir nenurodžius jokių tokio pasitraukimo priežasčių.
Teisingumo ministerija pažymi, kad, kreipiantis dėl privalomosios mediacijos vykdymo, įstatymai numato galimybę šeimos ginčuose pasinaudoti laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nors dar nėra pateiktas ieškinys teismui. Vadovaujantis Civilinio proceso kodeksu (147 straipsnis), jeigu prieš pareiškiant ieškinį teismui įstatymų nustatytais atvejais privaloma pasinaudoti privalomąja mediacija, terminas, per kurį turi būti pareikštas ieškinys, pradedamas skaičiuoti tik nuo privalomosios mediacijos pabaigos dienos. Šiuo atveju asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo privalo pateikti duomenis apie kreipimąsi dėl privalomosios mediacijos, o pasibaigus privalomajai mediacijai – nedelsdamas pranešti teismui apie privalomosios mediacijos pabaigą. Vis dėlto pažymėtina, kad, kaip visada, dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo ir dėl šių priemonių taikymo tikslingumo sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečios situacijos aplinkybes.
Taip pat primintina, kad, esant smurto artimoje aplinkoje atvejams, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas numato savarankišką pagrindą taikyti apsaugos priemones, nesiejant šių priemonių nei su ginčo nagrinėjimu teisme, nei su privalomosios mediacijos taikymu. Minėtame įstatyme nustatyta, kad, gavus pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje, kai nepakanka duomenų nedelsiant pradėti ikiteisminį tyrimą, šiame straipsnyje nustatyta tvarka gali būti skiriamos šios laikinosios smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės: įpareigojimas smurtautojui laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, jeigu jis gyvena su smurtą patyrusiu asmeniu; įpareigojimas smurtautojui nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, nebendrauti, neieškoti ryšių su juo.