Kiekvienais metais kartodami tuos pačius prasimanymus apie nuožmius mūšius dėl Klaipėdos oratoriai pamiršta pridurti, kad mieste 1945 m. sausį nebebuvo civilių gyventojų, o vokiečiai miestą ruošėsi palikti. 1945 m. sausio 28 d. raudonarmiečiai įžengė į tuščią, tačiau užminuotą miestą.
Bet apie viską iš eilės.
Įspūdingi įtvirtinimai
DELFI jau buvo rašyta, kad atkakliausi mūšiai dėl Klaipėdos vyko 1944 m. spalio mėnesį, tačiau tuomet sovietams nepavyko užimti miesto „iš eigos“. Iki pat 1945 m. sausio vidurio šiame fronto ruože vyravo sąlyginė ramybė.
Jau rašiau, kad Klaipėdos miesto ir jo apylinkių gynybai vokiečių vadovybė ruošėsi dar nuo 1944 m. vasaros. Priemiesčiuose buvo įrengtos labai stiprios gynybinės pozicijos su gelžbetoninėmis priešlėktuvinėmis pakrančių gynybos slėptuvėmis, kurias sovietai pavadino „gelžbetoniniais fortais“, miestą juosė keturi gynybos ruožai su trimis apkasų linijomis, vielų užtvaromis ir minų laukais, buvo iškasti platūs prieštankiniai grioviai, įrengta ir kitokių kliūčių tankams ir pėstininkams.
Ruošėsi gatvių mūšiams
Tuometinio Klaipėdos miesto-tvirtovės komendanto komandoro A. Mollerio įsakymu, atskiri namai, jų aukštai, rūsiai, gatvių sankryžos, ištisi miesto kvartalai buvo pritaikyti gynybai. Įrengtos sekyklos, slėptuvės, sandėliai, barikados, kliūtys, atsparos punktai ir pasipriešinimo mazgai. Viskas buvo parengta gatvių kautynėms. Gyventojai buvo evakuoti dar 1944 m. spalį.
Folksšturmo daliniuose tarnavęs Richardas Schattneris prisiminimuose, publikuotuose 1955 m. laikraštyje „Memeler Dampfbot“, prisiminė, kad 1944 m. gruodžio pradžioje jie toliau dalyvavo stiprinant gynybinius įtvirtinimus, klojo kabelius nuo Bomelio Vitės (vok. Bommelsvitte) iki Melnragės (vok. Mellneraggen).
„Kazematuose, prie senųjų kapinių šiaurinėje Bomelio Vitės pakraštyje, vis dar buvo išlaipinta „Groß Deutschland“ divizija. Tik tuo metu Mėmelis tinkamai pasirengė gintis. Visi stotyje likę geležinkelio vagonai buvo tankiai sustatyti ir apversti kaip prieštankinė užtvara aplink miestą. Tik 1945 m. sausio 23 d. Mėmelio folksšturmo kuopos išsiskirstė, taip ir nesudalyvavus kovoje ir nepadarius nė vieno šūvio, išskyrus per šaudymo pratybas“, – prisiminė R. Schattneris.
Bunkeriai ant ledo
Dėl nepalankių orų sąlygų, palyginti šiltų orų ir vis neužšalusių vandens telkinių sovietai generalinį Rytų Prūsijos puolimą atidėjo. Kaip prisiminė vermachto generolas Erchardas Rausas (1889–1957) 1944 pabaigoje–1945 m. pradžioje vadovavęs 3-ąjai tankų armijai, tuo metu atslūgo pavojus ir Klaipėdai. Sovietai atitraukė savo smogiamąsias formuotes, o paskui išminuotojų brigadą. Dar daugiau, sovietai išbarstė propagandinius lapelius, kuriuose buvo raginama vokiečius ramiai švęsti Kalėdas.
„Nebepasitikėjome švenčių išvakarėse išsibarstytais propagandiniais lankstinukais, kuriuose rusai pažadėjo leisti mums ramiai švęsti Kalėdas. Labiau tikėtina, kad puolimą jie atidėjo dėl blogo oro, o ne iš riteriškumo, kuriuo nė nekvepėjo. Atšalimo laukėme tik sausį, po to upes, ežerus ir pelkes uždengs gana storas ledas, kuriuo Raudonoji armija tikėjosi į Rytų Prūsiją įsiveržti be trukdžių“, – rašė E. Rausas savo atsiminimų knygoje „Tankų operacijos Rytų fronte“.
Tuo metu trys geriausios vermachto 3-iosios tankų armijos divizijos buvo Koenigsbergo tvirtovėje, dvi – Mėmelio tvirtovėje, o dvi silpniausios pavaldžios E. Rausui, skirtos lauko operacijoms. 3-iosios tankų armijos divizijų išsklaidymą lėmė būgštavimai, kad rusai gali išsilaipinti Kuršių nerijoje. Priminsime, kad marias ir Baltijos jūrą sovietai pasiekė 1944 m. spalio 9–10 dienomis.
„Žinojome, kad žiemą marios užšąla ir ledas gali atlaikyti ne tik žmones, bet ir techniką. Tai galėtų įkvėpti rusus bandyti apeiti 3-iosios tankų armijos flangus ir perkirsti kelius, vedančius į Mėmelį, arba imtis kokių nors kitų svarbių operacijų. Dėl šios priežasties mes parengėme planą užtverti Kuršių marias per visą jų plotį – 15 kilometrų.
Rudenį pastatėme medinius 2 metrų aukščio šildomus dotus. Juosė galėjo slėptis 2–5 ginkluoti kariai. Dotai buvo pastatyti ant platformų, o šios – ant specialių rogių, kad būtų galima juos transportuoti ledu. Tuo pačiu jos neleido įrenginiu nuskęsti, jei kartais, atšilus orams, ledas neišlaikytų.
Kai tik ledas sutvirtėjo, maždaug gruodžio vidury, pirmoji dotų grupė buvo pastatyta ant marių. Plečiantis ledo dangai, plėtėsi ir įtvirtinimų linija. Kai ledo danga visiškai sukaustė Kuršių marias, šachmatų tvarka dviem eilėmis išdėstėme ištisą bunkerių liniją iš 150 dotų. Juos apkrovėme ledo gabalais ir užmaskavome sniegu. Šis gynybinė linija turėjo sukliudyti rusams ledu pasiekti Kuršių neriją.
Kadangi rusai neturėjo priemonių greitai judėti ledu, Kuršių marias jie įveikti tik pėsčiomis. Dėl šios priežasties gruodžio ir sausio mėnesiais jie mūsų net nepuolė. Tačiau sausio pabaigoje sovietai mėgino apeiti ledu mūsų flangus. Tris kartus rusai bandė pralaužti 3-iosios tankų armijos frontą, bet kiekvieną kartą mes juos po atkaklių mūšių nublokšdavome. Didelę paramą tose kovose teikė būtent ekspromtu pagaminti lediniai bunkeriai“, – apie improvizuotus gynybinius įrenginius knygoje rašė E. Rausas.
Geležinkelio cisternos virto laivais
Nuolatiniai sąjungininkų oro antskrydžiai 1944–1945 m. lėmė, kad Vokietijoje išseko degalų atsargos, todėl buvo griebtasis griežčiausių taupymo priemonių.
Visi kroviniai ir technika buvo gabenami tik geležinkeliu, kroviniai buvo pristatomi kuo arčiau fronto linijos, traukiniai buvo naudojami net mažiems kariniams daliniams perkelti. Tilžės rajone traukiniai su maistu ir amunicija buvo iškraunami vos 500 metrų nuo fronto linijos. Nemuno žemupyje buvo nutiesta siaurojo geležinkelio trasa, kuri driekėsi taip pat vos už 500 metrų nuo fronto.
Tačiau ėmė trūkti pačių geležinkelio cisternų, kuriomis būtų galima transportuoti degalus.
„Žinojome, kad apsuptame Mėmelyje įstrigo apie 70 cisternų, kurios buvo būtinos aprūpinant Rytų Prūsijoje kovojančius dalinius degalais. Deja, iš miesto geležinkeliu išgabenti jų nebuvo įmanoma. Apsvarstėme daugybę variantų, kaip išspręsti problemą. Galiausiai vienas iš 3-iosios Tankų armijos inžinierių karininkų apskaičiavo, kad tuščios cisternos, jei jos sandariai uždaromos, gali plaukti jūra. Atlikome eksperimentą, kuris patvirtino šią prielaidą. Nedelsiant Mėmelio karinio jūrų laivyno bazė gavo nurodymą atplukdyti cisternas Baltijos jūra iki artimiausio uosto“, – rašė generolas.
Pirmasis laivas 5 cisternas 175 km jūra iki Piliavos atplukdė per naktį. Cisternos buvo visiškai sveikos ir jas buvo galima nedelsiant panaudoti degalų gabenimui. Po to prasidėjo nuolatiniai reguliarūs reisai. Kiekvieną naktį buvo atplukdoma nuo 8 iki 10 cisternų. Viskas vyko sklandžiai. Tik pasibaigus jų transportavimui paaiškėjo, kad kelios cisternos atitrūko ir dingo jūroje. Vėliau jos sukėlė paniką tarp kabotažinių laivų, plukdančių krovinius tarp pakrantės uostų. Pastebėję pirmąją cisterną kapitonai iškart pranešė, kad aptiko rusų povandeninį laivą. Lėktuvai ir patruliniai laivai iškart puldavo jo ieškoti. Kiekvieną kartą paaiškėdavo, kad tai tik dingusios cisternos, tokią istoriją savo knygoje aprašė vermachto generolas.
Petras Stankeras knygoje „Lietuva 1940–1950“ skyriuje „Mūšiai dėl Klaipėdos“ rašo, kad ginantys Klaipėdos miestą vokiečių daliniai 1945 m. sausio 10 d. pradėjo kontrpuolimą, siekdami susijungti su Kuršo grupuote. Tačiau mėginimas pereiti prie aktyvių veiksmų nepavyko.
Sovietų 43-iosios armijos daliniai, smogiamosios aviacijos divizijos ir dviejų geležinkelio artilerijos divizionų remiami, atmušė puolimą ir vokiečiai, netekę daug karių bei technikos, buvo priversti atsitraukti.
Paskutinė vokiečių ataka
Sąlyginė ramybė Klaipėdos placdarme truko iki 1945 m. sausio 10 d. Tą dieną po stiprios artilerijos ugnies vokiečiai surengė netikėtą ataką. Sovietų vadai manė, kad tokiu būdu Mėmelio garnizonas nori susijungti su Kuršo grupuote. Tačiau tai neatitiko tikrovės. Veikiausiai vokiečiai, sulaukę patogaus momento, norėjo sudaryti įspūdį, kad garnizonas yra pasirengęs vykdyti stambias kovines operacijas, esą placdarme sukoncentruotos stambios jėgos. Nors tuo metu iš miesto buvo išgabenama 278-oji šturmo pabūklų brigada, kiti daliniai, evakuojamas turtas.
Vokiečių tankai, pralaužę 43-os armijos 92 šaulių korpuso gynybą, užėmė plento Klaipėda–Kretinga atkarpą. Juo „Tigrai“ pasiekė 406-ojo laivyno artilerijos diviziono baterijų pozicijas. Sovietų pėstininkai išsilakstė, artileristams teko gintis vieniems. Kaip prisiminimuose jau po karo rašė maršalas I. Bagramianas, kad sulaukė admirolo Tribuno skambučio. Admirolas paprašė pagalbos. Artileristams padėjo zenitinis šarvuotasis traukinys Nr. 207 ir 11-as laivyno artilerijos divizionas, kuris buvo išsidėstęs ties Palangos aerodromu.
Kitą dieną, sausio 12-ąją, puolimą surengė sovietai. Tačiau praradę 6 tankus ir 4 savaeigius pabūklus skubiai atsitraukė.
Prasidėjo planuotas atsitraukimas
Pulkininkas Werneris Ebelingas, paskutinysis Mėmelio tvirtovės komendantas, savo dienoraštyje aprašo paskutines dienas Mėmelyje.
„Sausis beveik įpusėjo. Sausio 13 d. sutriuškinti rusai puolė Rytų Prūsiją. Mėmelio placdarmas, kuris buvo įrengtas kaip nedidelis įtvirtinimas tarp Rytų Prūsijos ir Kuršo, prarado savo reikšmę. Jau sausio 14 d. pirmieji tvirtovės daliniai buvo išvedami ir siunčiami į pavojingiausias fronto vietas prie Kionigsbergo. Sunkiai judantys daliniai, tiekimo reikmenys, remontininkai, užnugario pozicijų kariai, Folksšturmas ir kiti daliniai, nedalyvaujantys tiesiogiai kovose, per kelias ateinančias dienas taip pat buvo perkelti į neriją ir pasiekė Sembos pusiasalį. Buvo sudarytas evakuacijos planas, kuris buvo tikslingai įvykdytas, tačiau galutinis įsakymas palikti miestą buvo gautas tik sausio 25 d. Daliniai buvo itin reikalingi skubioms kovoms pavojingame Sembos pusiasalyje“, – rašė paskutinysis Mėmelio komendantas, ruošdamasis išvykti iš miesto.
Jau po dviejų savaičių Klaipėdoje šeimininkavo kita kariuomenė.
Apie tai, kaip jai sekėsi, kitame straipsnyje.