„Didžiausia klaida, kurią daro žmonės, – galvoja, kad šita yra bloga, arba kitas jau bus geras. Jeigu nemoki vairuoti vienos mašinos, tai nemokėsi ir kitos vairuoti“, – sakė su sunkumais santykiuose susiduriančius žmones konsultuojantis M. Truncė.

Pasak psichologo, išsiskyrę vyrai paprastai nėra linkę gyventi vieni ir ieško antros pusės. Moterims – kebliau.

„Pagal statistiką, moterys pirmą kartą išteka 28 gyvenimo metais. Jeigu pasikliautume statistika, tai tos 10 tūkst. porų, kurios skiriasi kasmet, jos skiriasi vidutiniškai po 13 metų nuo santuokos sudarymo. Tai išeina, kad moteris lieka viena 41 metų ir turi vieną arba du vaikus, kurie po skyrybų paprastai lieka augti su mama. Jiems yra labai sunku be vyriškos rankos. Jos kaip ir būtų linkusios ieškoti partnerio, bet bijo, ar ras žmogų, kuris paims ją su dviem vaikais“, – sakė M. Truncė.

Pagal statistiką, moterys pirmą kartą išteka 28 gyvenimo metais. Jeigu pasikliautume statistika, tai tos 10 tūkst. porų, kurios skiriasi kasmet, jos skiriasi vidutiniškai po 13 metų nuo santuokos sudarymo. Tai gaunasi, kad moteris lieka viena 41 metų ir turi vieną arba du vaikus, kurie paprastai lieka augti su mama po skyrybų.

Pasak psichologo, statistika yra žiauri.

„Antros santuokos yra mažiau patvarios už pirmas. Tai įrodo, kad nėra antrų pusių mūsų gyvenimuose, yra mokėjimas arba nemokėjimas su antra puse gyventi darniai“, – sakė M. Truncė.

Skyrybos – santuokų brokas

Psichologas į skyrybas kvietė pažiūrėti pagal kokybės vadybos principus, naudojant broko sąvoką. Jis pateikė pavyzdį – sugedo televizorius, neveikia, tai yra brokas.

„Skyrybos yra santuokų brokas. To broko paskutiniais metais yra 42 proc., anksčiau buvo 48 procentai. Po truputį mažėja, bet ne todėl, kad mes kažką darome, o dėl to, kad žmonės yra atsargesni“, – sakė M. Truncė.

Psichologo įsitikinimu, toks didelis skyrybų procentas rodo, kad žmonės santykius užmezga visiškai nepasiruošę.

„Mes pamatome mėlynas akis, „ištirpstame“, įkrentame į medaus bačką. Kai medus iškopinėjamas ir antrais gyvenimo metais bačkoje nė lašo medaus nelieka, tada atsiranda sunkumų, pavyzdžiui, gimsta vaikas, kuris turėtų pakeisti prioritetus. Tada mama išeina į darbą, kyla klausimų dėl karjeros, finansų, bendrų tikslų, konfliktų sprendimo, seksualinio pasitenkinimo“, – vardijo M. Truncė.

Didžiausia klaida, ką daro žmonės – galvoja, kad šita yra bloga, arba kitas jau bus geras. Jeigu nemoki vairuoti vienos mašinos, tai nemokėsi ir kitos vairuoti

Psichologas kategoriškas – visiems šiems dalykams, su kuriais susiduria žmonės, jie yra visiškai nepasiruošę.

„Jie nemoka bendrauti taikiai, nemoka spręsti konfliktų abipusio laimėjimo būdu, o vadovaujasi paklusimo modeliu: „tylėk, nes aš taip pasakiau“. Jie nemoka suderinti ir pasiekti abipusio seksualinio pasitenkinimo, nemoka susitarti dėl vaikų užimtumo ir ugdymo, jie nemoka susitarti dėl pinigų. Jie nemoka susitarti dėl bendro gyvenimo tikslų. Galiausiai jie nemoka susitarti dėl bendro gyvenimo taisyklių. Jeigu viso to jie nemoka, tai bus skyrybos. Tik laiko klausimas – kada“, – kalbėjo M. Truncė.

Pasak psichologo, tai, kada bus skyrybos, priklauso ir nuo to, kokia vaikystės patirtis, kokie tie žmonės yra susiformavę.

„Pavyzdžiui, jeigu yra aukštas perfekcionizmo lygis, tai yra norima viską padaryti tobulai, tada keliami tokie reikalavimai ir kitam. Per poros konsultaciją žmona sako vyrui: „Tu šneki kaip penktokas.“ Tai, ką reiškia? Jos perfekcionizmas – dešimties balų. Kaip jaučiasi žmogus, kuriam sako, kad tu – penktokas?“ – kalbėjo M. Truncė.

Problemų žmonės ieško ne ten

Psichologo nuomone, viena didžiausių klaidų, kurias daro žmonės, kai, neužbaigus vienų santykių, neišmokus pamokos, pradedami kiti santykiai.

„Tada žmogus nepasikeičia ir kitus santykius užmezga toks pats, koks buvo. O koks skirtumas, ar tu su vienu žmogumi bendrauji, ar su kitu?“ – klausė M. Truncė.

Tam, kad žmonės geriau suprastų, ką jis turi mintyje, psichologas santykiams apibūdinti panaudojo sauskelnių analogiją.

„Santykiai yra sauskelnės. Jeigu ten truputį prisisioji, susigeria, ir dar gali ča-ča-ča pašokti. Bet jeigu privarai kaip reikalas, jeigu dar ten pridedi, tai visai nesinori su tokiomis sauskelnėmis šokti. Tada nusiimi privarytus, užsisegi naujus ir kurį laiką dar gali kažkiek pašokti, bet problema – tai ne sauskelnės. Problema yra šlapimo nelaikymas.

Jeigu tą alegoriją perkeltume į santykius, tai problema yra ne antrose pusėse. Problema yra mumyse, nemokėjime su antra puse kalbėtis taip, kad po pokalbio norėtų mus apkabinti. O mokame taip, kad po pokalbio žmogus nori nusisukti, nueiti, o gal net nusispjauti.

Jeigu tą alegoriją pritaikytume kalbėdami apie santykius, tai problema yra ne antros pusės. Problema yra mes patys, nemokėjimas su antra puse kalbėtis taip, kad po pokalbio norėtų mus apkabinti. O mokame taip, kad po pokalbio žmogus nori nusisukti, nueiti, o gal net nusispjauti“, – kalbėjo M. Truncė.

Paveldėti elgesio modeliai nebetelpa naujoje kasdienybėje


Mykolas Truncė

Psichologas sutiko, kad praeityje galioję elgesio modeliai dabartiniame pasaulyje neišsitenka. Jis pateikė savo pavyzdį. Jo mama augo kaime, ji buvo pirma iš dešimties vaikų šeimos.

„Jeigu žmona gimdo dešimt vaikų kas antrais metais, tai išeina dvidešimt metų. Kol tas paskutinis užauga, išskrenda iš namų, tai keturiasdešimt metų žmona-mama-vergė Izaura dirba visus darbus, laiko namų kampus, o vyras ėjo į darbą, nes turėjo išgyventi, arba laukus arė, arba dar kažką darė“, – pasakojo M. Truncė.

Pasak jo, anksčiau paskutinis žodis buvo to, kas yra fiziškai stipresnis, nes tik jis galėjo pakelti, nunešti, apginti nuo žvėrių arba kitų įsibrovėlių.

„Taip jau susiklostė, kad, pagal paklusimo modelį, vyras buvo viršuje. Prisidėjo dar ir tikėjimas. Viena labai religinga moteris atėjusi pasakojo: „Žinai, Mykolai, – sako, – kokia čia yra hierarchija? Kaip pasaulis surėdytas? Ten viršuje, danguje, yra Dievas, po jo yra Jėzus Kristus, paskui yra vyras ir ten, visai apačioje, yra moteris.“ Klausiu: „Kas tą hierarchiją sukūrė? Vyras ar moteris?“ Vyrų buvo galia ir jie naudojosi savo privilegijomis“, – kalbėjo M. Truncė.

Šiais laikais žmonės daugiau pajamų uždirba ne fiziniu darbu, o savo intelektu, konstatavo psichologas. Ir tas fizinis pranašumas nėra tiek svarbus, abu turi lygias teises.

„Dabar vidutinė šeima turi 1,2 vaiko, moteris turi laiko gauti išsilavinimą, eiti į darbą, dirbti, uždirbti pinigų, tada dalytis. O to jie nemoka, šiuolaikiniai žmonės nemoka lygiavertės partnerystės. Jie visko išmoko pagal paklusimo modelį iš senojo bendravimo“, – kalbėjo M. Truncė.

Pasak psichologo, viso to galima išmokti, tik reikia mokytis.

„Problema yra ta, kad mūsų valstybė nusispjovė į šeimą ir paliko tą reikalą Bažnyčiai. Bažnyčia ruošia santuokai pagal savo principus. O Biblijoje yra parašyta, kad vyras yra žmonos galva, o žmona jam turi paklusti“, – sakė M. Truncė.

Santykiuose išlenda gilūs dalykai

Pasak psichologo, santykiuose išsiskleidžia įvairūs gilūs dalykai.

„Kai mes augame ir jaučiame meilės trūkumą iš tėvų pusės, susiformuoja noras būti priimtiems, suprastiems. Tada ieškome akimis tokio žmogaus. Jeigu akys susitinka, prasideda medaus gamyba. Prisigaminame medaus, bet tada susiduriame su kasdienybe, su sauskelnių keitimu, pinigų dalijimu.

Vienas vyras atėjęs čia man pasakoja: „Žmona užsimanė naujos mašinos.“ Ir sako jis jai: „Tu padirbk su savo saviverte, kam tau ta nauja mašina? Žinai, kad pinigų nėra. Nepirksime dabar naujos mašinos.“

Tada aš sakau: „Bet tu viršijai savo įgaliojimus. Tu nusprendei, pirksi ar nepirksi.“ Ir taip būna visur ir visada, jis įsivaizduoja galįs priimti sprendimą – pirkti ar nepirkti, bet čia juk turi būti dviejų žmonių sutarimo reikalas, o ne kažkurio vieno sprendimas. Kur bedursi, visur – tokie konfliktai“, – kalbėjo M. Truncė.

Psichologas apgailestavo, kad tie konfliktų sprendimo būdai, kuriuos žino žmonės, veda į skyrybas.

„Pirmas: „bus taip, kaip aš pasakiau“. Antras: „ai, tegul būna pagal tave“. Trečias: vengimas. Ketvirtas: du ožiukai ant liepto, ir abu atsiduria upelyje. Kompromisas irgi veda į skyrybas.

Kad suprastumėte, kodėl kompromisas veda į skyrybas, duosiu jums tokį uždavinį: žmona nori mylėtis vieną kartą per mėnesį, vyras – kas dieną, koks bus kompromisas?“ – provokavo M. Truncė.

Matematiškai pusė būtų penkiolika kartų. Tada psichologas klausia: „Tai sakykite, ar laiminga bus žmona, kuri vietoj vieno karto per mėnesį, kaip ji nori, mylėsis penkiolika? Tragedija. Tada ar laimingas vyras, jei vietoj trisdešimties kartų mylėsis penkiolika kartų? Tas pats.“

Į klišę, kad tarp žmonių „aistra išblėso“, psichologas atsako klausimu: „o kur Jūs mokėtės sekso?“

Į klišę, kad tarp žmonių „aistra išblėso“, psichologas atsako klausimu: „O kur Jūs mokėtės sekso?“

„Prisižiūrėjote filmų, prisiskaitėte knygų, prisifantazavote? Čia yra didžiulė problema. Net universitetuose psichologų nemoko apie lytinius santykius, vyrų ir moterų skirtumus, šeimų santykius. Tai kokie psichologai išeina dirbti? Gėda – koks paruošimas, ir dar konsultuoja žmones apie santykius. Lytiniai santykiai yra didžiulė jėga, kuri verčia žmones kalnus nuversti, o jie nuvertinami“, – sakė M. Truncė.