Matyt, ne veltui psichiatrai Tomas Holmsas ir Ričardas Reihas prieš daugiau nei 50 metų įtraukė Kalėdas prie 43 daugiausia streso keliančių gyvenimo įvykių ir įvertino jas 12 streso balų. Šioje skalėje ir tokios skaudžios patirtys kaip artimojo mirtis (63 streso balai), skyrybos (73 streso balai) ir skolos (31 streso balas).

Kaip laidoje „DELFI 11“ teigė Vilniaus psichikos sveikatos centro direktorius, psichiatras Martynas Marcinkevičius, ši skalė iki šiol žinoma ir praktiškai naudojama visų psichikos sveikatos specialistų.

„Ji iš tiesų naudojama žmogaus išgyvenimams įvertinti, kokios jis tuo metu yra būsenos. Mūsų visiškai nestebina tokie dalykai, kad Kalėdos gauna gana aukštus įvertinimus. Tai tikrai yra rimtas išbandymas mums visiems. Išskirčiau dvi žmonių grupes: viena grupė dažniausiai yra vieniši žmonės, kita – tie, kurie turi santykių problemų.

Dažnai mes tas santykių problemas bandome užgožti darbais, bėgimu, retai susitinkame toje pačioje šeimoje. Kalėdos yra tas metas, kai neišvengiamai įvyksta akistata su savo santykiais. Tai yra arba su savo vienišumu (vienišumas irgi yra santykis, santykių neturėjimas – labai skausmingas dalykas), arba, deja, kartais mes susiduriame su tuo, kad turime labai daug santykių, tačiau jie yra visiškai ne tokie, kokių norėtume arba kokius vaizduojame kitiems ir kartais netgi sau“, – teigė M. Marcinkevičius.

Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

Išlenda yla iš maišo

M. Marcinkevičius teigia, kad prie šventinio stalo visiems suėjus į vieną krūvą lyg ant lėkštutės sudedamos visos šeimos problemos. Pasak specialisto, vaizdas, kurį pamatome, dažnai nesutampa su tuo, kurį bandome parodyti aplinkiniams.

„Vaizduojame labai gražią šeimą, su gražiais vaikais, o, kai visi kartu atsiduriame prie Kalėdų stalo, pradedame suvokti, kad vieni kitiems nebeturime ką pasakyti. Kad mūsų vaikai sėdėdami prie Kalėdų stalo įnikę į mobilius įrenginius, ir nei jie mums turi ką pasakyti, nei mes jiems“, – apie realybę, su kuria susiduria dažna šeima, kalba psichiatras.

Pašnekovas pastebi, kad jau prie šventinio stalo neretai atvykstame įsitempę ir suirzę. To priežastį psichiatras įvardija masinę dovanų psichozę. Be to, teigia jis, dažnam šis laikotarpis tampa finansine krize – reikia nusipirkti brangius bilietus į užsienį, pripirkti dovanų, o kur dar miestus sukausčiusios ir į neviltį varančios spūstys.

„Tada mes švęsti ateiname tokie pavargę, tokie išsekę ir natūraliai tikimės, kad ta mūsų dovana, dėl kurios dvi valandas stovėjome kamščiuose, sumokėjome krūvą pinigų, bus įvertinta didžiuliu dėkingumu. Vaikai tai padaro ne visada, o ir tu ne visada pataikai su ta dovana, iš kitos pusės, jis (artimasis – DELFI) lygiai tą patį darė, galbūt tris valandas kamščiuose atstovėjo“, – kaip vieni kitiems keliami lūkesčiai virsta nusivylimu, aiškino M. Marcinkevičius.

Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

Vis dėlto, specialisto teigimu, dėl prastos savijautos ir sukilusio pykčio paprastai būna kaltos ne šventinės dienos, o tai, kaip gyvename visus metus.

„Jeigu mes visiškai nesipykstame ir neturime vieni kitiems jokių jausmų, tai, ko gero, dar blogiau, negu pyktis. Santykiai neturi būti sterilūs ir, jeigu nėra jokios emocijos, tai reiškia, kad išvis nėra jokio ryšio.

Matyt, kaltos yra ne Kalėdos, o tas laikas tarp Kalėdų. Mes tiesiog visko labai daug sukaupiame, neturime laiko pabendrauti tarpusavyje, neturime laiko pabendrauti su vaikais. Tiksliau, bendraujame tik tiek, kiek reikia, – ar paruošei pamokas, kada tave nuvežti į būrelį, kokie pažymiai, su artimaisiais irgi – kur ir kada važiuojam. O iš tikrųjų šeimoje, santykiuose tarp vyro ir moters yra ir gilesnių dalykų, tik mes dažniausiai per visą šventinį laikotarpį neturime kada (tam skirti dėmesio – DELFI). Mes nepasikalbame – o kaip tas vaikas iš tikrųjų jaučiasi. Kad jis pavalgęs, paruošęs pamokas ir nuėjęs į būrelius, tai – dar ne viskas. Tas pats su antrąja puse – mes labai dažnai nepaklausiame apie jo vidinį pasaulį, apie jo išgyvenimus. Gal jis iš tikrųjų blogai jaučiasi, nors turi visą tą būtiną rinkinį – mašiną, darbą ir taip toliau“, – pastebi M. Marcinkevičius.

Padaugėja skyrybų

Psichoterapeutas, santykių psichologas Andrius Kaluginas patvirtina, kad Kalėdos, užuot atnešusios taip lauktą meilę ir šilumą, ne vienai porai atneša skyrybų nuotaikų.

„Kreipiasi daug, skyrybų arba ketinimų skirtis daug. Čia situacija paradoksali. Švenčių laukimas žmonėms tarsi asocijuojasi su darnia šeima, su šeimos židiniu, gražiu šventiniu stalu, tačiau, iš kitos pusės, tai yra tokia pokyčių nuojauta, pokyčių noras. Žmonės tarsi užsiprogramuoja, kad galbūt naujus metus reikia pradėti kažkaip naujai, o senus užbaigti skyrybomis, pavyzdžiui, labai įsisenėjusias santykių problemas. Arba pagaliau atsikratyti žmonių, kurių nebenori matyti šalia savęs“, – pastebi pašnekovas.

Anot A. Kalugino, pajutę pokyčių norą žmonės dažniausiai renkasi gyvenimo sritį, kur jie gali būti įgyvendinti: „Tas psichologinio ir kalendorinio atsinaujinimo laikotarpis skatina žmones susimąstyti, ką jie galėtų pakeisti kitais metais. Sąrašas tikrai siauras ir baigtinis: darbas, gyvenamoji vieta, santykiai.“

Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

Psichologas teigia iš savo praktikos pastebėjęs, jog šventės poroms įtampą sukelia dėl labai paprastų dalykų, atrodytų, mažmožių. Vis dėlto, sako A. Kaluginas, viskam susidėjus į vieną krūvą pora išgyvena krizę.

„Iš savo klientų girdžiu, kad priežastys dažnai būna tradicinės ir gana universalios. Viena dažniausių priežasčių, kai poros nesutaria, ar apskritai švęsti ar nešvęsti, – vienam sėdėti prie Kūčių stalo yra iš giminės gelmių atėjusi tradicija, o kitam tai paprasta diena, gal kažkokia vakarienė, bet ne šventė. Tada – sakralinė Kalėdų reikšmė, nes tai labai susiję su tikėjimu: vienas – tikintis, kitas – ne, ir vienam tai yra sakralinė šventė, o kitam – baliukas. Tada – dovanos: kokias pirkti, ar pirkti, kokio dydžio. Paskui – nesutarimai, t. y. kur ir su kuo švęsti. Vienas sako – keliam sparnus ir važiuojam į Egiptą, kitas – ne, aš važiuoju į Balbieriškį pas tėvus. Kviečiam pas save ar einam pas draugus? Su žmonos tėvais ar su vyro? Aš jau nekalbu apie tai, kuo apsirengti, ypač moterims. Tada ji nori atnaujinti garderobą, vyras sako – tu ir taip gražiai atrodai, ji tuomet atsako – tu manęs nesupranti“, – nesutarimų priežastis laidoje vardijo A. Kaluginas.

Pataria vengti analitinių diskusijų ir neskubėti priimti sprendimų

Situaciją, kai trintis kyla prie šventinio stalo ir artimieji pradeda vieni kitiems priekaištauti, M. Marcinkevičius vertina kaip bandymą išsakyti visus per metus susikaupusius jausmus.
„Labai dažnai mes bandome prie to šventinio stalo visa tai, kas susikaupė per metus, išreikšti. Tai iš esmės nėra blogai, bet to neįmanoma padaryti per tokį trumpą laiką. Kitas dalykas – labai dažnai jau būna susikaupusios nuoskaudos, nes kažkas kažko kažkuriuo metu nepaklausė, kai jam buvo sunku“, – pastebi jis. Psichiatras apie šias santykių problemas skatino pagalvoti ne tik artėjant žiemos šventėms. Jo teigimu, dažnas darome klaidą, kad apie mylimiausių žmonių poreikius pradedame galvoti tik tuomet, kai jiems reikia nupirkti dovanų.

Anot M. Marcinkevičiaus, jeigu visus metus kalbėsime apie savo jausmus ir poreikius, tuomet kalėdinis stalas netaps karo lauku.

Savo ruožtu A. Kaluginas pataria prie šventinio stalo vengti gilių ir skaudžių klausimų. Jis rekomenduoja pagalvoti, už ką norėtumėte padėkoti savo artimiesiems.

„Nereikia kažkokių analitinių diskusijų, nereikia gilių pokalbių per šventes, bus tik blogiau. Švenčiat, sukuriat šventinę nuotaiką, padėkojat vienas kitam. Tam, kad tai padarytume, reikia suprasti, už ką norit padėkoti. Vadinasi, jau įsijungia kognityviniai procesai, jau artėjame vienas prie kito. Mes tikrai nekompensuosime to, ko nepadarėme per metus, ir nereikia. Jokių desperacijų, šventės turi būti švenčiamos – pakalbame kartu ir darome kartu, taip atsiranda darna“, – patarė psichologas.

Jam paantrino ir M. Marcinkevičius: „Nedarykite jokių išvadų per Kalėdas, atidėkite blogus dalykus, kartais tas periodas leidžia susitaikyti.“