Įstatymo projektą dėl rinkimų kartelės žeminimo iki 3 proc. partijoms ir 5 proc. koalicijoms įregistravo Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis ir Centro partijos vadovas Naglis Puteikis. Ši pataisa skinasi kelią Seime.
Prieš tai pataisą dėl žemesnės kartelės buvo inicijavęs ir liberalas Simonas Gentvilas, ją argumentavęs siekiu suvienodinti Seimo ir savivaldos rinkimų reguliavimą. Savivaldos rinkimams šiuo metu yra nustatytas 4 proc. ir 6 poc. rinkimų barjeras.
Prieš priimant šį įstatymą rinkimų kartelė siekė 5 proc. partijoms ir 7 proc. koaliciniams sąrašams.
Prezidentas Gitanas Nausėda yra užsiminęs, kad, jei nebus sprendžiamas Jaroslavo Narkevičiaus likimo susisiekimo ministro poste klausimas, jis nepalaikys kartelės mažinimo.
„Mes turime kalbėti apie moralinę atsakomybę ministro. Jei vadovaujasi Vyriausybė viso labo tik teisiniais argumentais ir reikalauja dar juos įrodyti, reiškia jos vertybės yra atitinkamos. Manau, kad rinkėjai kaip niekas kitas įvertins tokią laikyseną ir gal neverta skubėti su šiuo įstatymu, kuris numato 3 proc. ribas (žemesnė rinkimų kartelė – ELTA). Gal teks netrukus jas mažinti iki 1 proc.“, – teigė G. Nausėda, kurį citavo naujienų agentūra ELTA.
Vėliau šalies vadovas dar kartą išreiškė skepsį priimto įstatymo atžvilgiu.
Sako, kad taip būtų gerinamas atstovavimas
Visuomeninis socialdarbiečio Juozo Bernatonio patarėjas, buvęs Vyriausiasis rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas mano, kad rinkimų kartelės nuleidimas gerina rinkėjų atstovavimą.
„Europoje yra valstybių, kur tas barjeras yra 2 procentai. (…) Noriu pastebėti, kad mažoritarinėje rinkimų sistemoje tas barjeras gali būti 50 proc. arba net šiek tiek didesnis. (…) Nugalėtojas gauna viską, o pralaimėtojas sudega.
Proporcinė rinkimų sistema per paskutinius 100-150 metų populiarumą įgijo būtent dėl geresnio atstovavimo, mažesnio rinkėjų balsų sudegimo. Bendra demokratijos tendencija yra būtent tokia, kad einama geresnio atstovavimo kryptimi“, – kalbėjo Z. Vaigauskas.
Jis nesutinka su nuomone, kad tokie sprendimai susilpnins ateities Vyriausybes.
„Anksčiau buvo manoma, kad Vyriausybė turi būti monolitinė, vienos partijos, dar atsimenu, kad pas mus pačius Lietuvoje prieš trisdešimt metų buvo dideli nuogąstavimai, kada buvo pasirenkama rinkimų sistema: „Kaip čia gali būti, kad pas mus koalicinė Vyriausybė? Kaip kelios partijos galės susitarti? Nebus efektyvaus valdymo. Bet pažiūrėkite, pas mus problemų dėl koalicinės Vyriausybės nėra. Mes išbandėme net dar griežtesnį variantą – mažumos Vyriausybę“, – sakė Z. Vaigauskas.
Jis nemano, kad didesnis rinkimų barjeras yra priemonė apsisaugoti, kad į Seimą patektų mažiau marginalų.
„Turkijoje turime 10 proc. barjerą, kadangi turkai bijo, kad kurdai gali patekti į parlamentą, ir sugadinti valstybės valdymą. Demokratinių valstybių patirtis rodo, kad barjeras saugo nuo mažumų atstovavimo, bet problema yra ta, kad barjeras neapsaugo nuo patekimo parlamentarų, kuriais rinkėjai nusivilia“, – sakė Z. Vaigauskas.
Jo vertinimu, diskusijomis dėl rinkimų kartelės nuslystama į dar vieną labai rimtą filosofinę problemą – ar mes pasisakome už valdomą demokratiją?“.
„Tą rusai labai propaguoja – valdoma demokratija, įvairiais būdais, įvairūs atrinkimo mechanizmai, apribojimai, visokiausi modeliai, kad patektų labiausiai nusipelnę. Gyvenimas rodo, kad žodžiai yra gražūs, o praktikoje patenka visiškai ne tokie žmonės. Mano galva, demokratija turi būti pagrįsta žmonių supratimu, rinkėjų atsakomybe, rinkėjų lavinimųsi. O tas pasiekiama ne dirbtiniais draudimais, o iš žmonių patirties“, – sakė Z. Vaigauskas.
Lopata: jie ne valstybės interesų žiūri
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų universiteto (VU TSPMI) dėstytojas Raimundas Lopata skeptiškai sureagavo į kalbas, kad tokiais siūlymais buvo rūpinamasi demokratijos būkle šalyje.
„Man atrodo, kad šiuo atveju tai yra daugiau politinės konjunktūros parengtas sprendimas negu rūpinimasis Lietuvos demokratija. Tai yra akivaizdu“, – sakė R. Lopata.
Politologo įsitikinimu, toks sprendimas įneš didesnio chaoso į Seimą.
„Kitaip tariant, bus sunku lipdyti valdančiąją daugumą ir Vyriausybę“, – sakė R. Lopata.
Politologas išeičių iš dabartinės situacijos, kai partijos yra susiskaldžiusios, siūlytų ieškoti kitais keliais.
„Kas trukdo keisti tą sistemą, esant dabartinei sistemai? Niekas netrukdo mažinti partijų fragmentaciją, kuri dabar atsitiko. Formaliai niekas netrukdo kalbėti apie liberalių partijų bendradarbiavimą, man atrodo tas pats yra su socialdemokratais. Kartais susidaro įspūdis, kad tai yra daugiau pusiau asmeniniai egoistiniai interesai nei rūpestis bendra sistema, bendra demokratijos būkle“, – sakė R. Lopata.
Nemato, kam čia daugiau reikėtų atstovauti
Siūlymus kritiškai vertina ir VU TSPMI dėstantis partinės sistemos Lietuvoje tyrinėtojas Mažvydas Jastramskis. Jo vertinimu dabartinė sistema yra netobula, bet tie siūlymai, kurie dabar jau priimti, dar labiau gilina problemas.
„Niekas manęs, kaip mokslininko, neįtikins, kad Lietuvoje yra dar didesnė ideologinė fragmentacija, kad reikėtų dar daugiau partijų. Ideologiškai tai yra nepateisinama. Tai yra nepateisinama ir atstovavimo požiūriu. Nėra visuomenės grupių, kurioms reikėtų dar labiau atstovauti. Tegul jie sugeba atstovauti toms visuomenės grupėms, kurioms dabar apsimeta, kad turėtų atstovauti. Užtektų to“, – DELFI yra sakęs M. Jastramskis.
Mokslininko vertinimu, dabartiniai siūlymai dar labiau gilintų parlamento fragmentaciją.
„Man yra keista, kad kai kurie politologai pateikia tokių argumentų, jog fragmentacija priklauso nuo takoskyrų visuomenėje. Šiaip jau tų takoskyrų gali būti, gali jų nebūti, bet yra institucinės paskatos. Kai kartelė maža, tai paskatos yra tokios, kad net ir kelis procentus surinkęs politikas, nebūtinai takoskyrai atstovaujantis, gali tiesiog būti susipykęs su savo panašių pažiūrų kitais politikais, kaip pas mus yra, ir galvoti: „kas čia tie trys procentai, pabandysiu surinkti“, – kalbėjo M. Jastramskis.
Plačiau su specialisto argumentais galima susipažinti anksčiau publikuotame tekste čia.
Žemesnė kartelė jau buvo
Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, buvęs visuomeninis Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio patarėjas, Algis Krupavičius teigė, kad situacija nėra tokia vienareikšmė.
„Lietuvoje 1992 metais, kada buvo kartu su Konstitucija rengiamas Seimo rinkimų įstatymas, buvo nustatyta 4 proc. išrinkimo kartelė tiek partijoms, tiek jų koalicijoms, ir numatyta vienos kvotos kartelė tautinių mažumų partijoms. Viena kvota reiškia 1,4 proc. išrinkimo kartelę tautinių mažumų partijoms. Mes 4 proc. jau turėjome“, – priminė A. Krupavičius.
Politologas atkreipė dėmesį, kad taisyklės buvo pakeistos artėjant 1996 m. Seimo rinkimams konsensusu tarp LDDP ir Tėvynės sąjungos.
Tada kartelė buvo pakelta į dabartinį lygį – 5 proc. partijoms ir 7 proc. koalicijoms. Išlygų tautinių mažumų partijoms nebeliko. Pasak A. Krupavičiaus, to tikslas buvo sumažinti mažesnių partijų konkurenciją dviem didžiausioms politinėms organizacijoms.
Politologas, kviesdamas pasižiūrėti į realius Seimo rinkimų rezultatus, konstatavo, kad kartelės pakeitimas, didesnio poveikio nepadarė.
„1992 m. per daugiamandatę rinkimų apygardą į Seimą pateko penkios partijos, keturios – peržengusios 4 proc., o LLRA tuo metu surinko 2,1 proc. balsų, ir pateko pagal išlygą tautinių mažumų partijoms.
1996 m. kartelės pakėlimas į 5 ir 7 proc. lygmenį daugiamandatėje apygardoje jokio poveikio neturėjo. Turėjome lygiai tas pačias penkias partijas. 2000 metais irgi paveikslas visai nepasikeitė, net priešingai – partijų skaičius sumažėjo. 2000 metais į Seimą buvo išrinktos keturios partijos, nors turėjome tą pačią 5 ir 7 proc. kartelę. 2008 m. į Seimą pateko septynios partijos. Fragmentacija vis auga parlamente. Kartelė lieka ta pati“, – teigė A. Krupavičius.
Politologas daro išvadą, kad rinkimų kartelės pakeitimai neturi tiesioginio priežastinio ryšio su partijų skaičiumi Seime.
Katastrofos nenumato
Politologas lentelėje yra išsidėliojęs vaizdą, kaip situacija keistųsi, jeigu būtų pritarta Seime pasirodžiusiems siūlymams. Skirtinguose stulpeliuose matosi, kaip į Seimą patenkančių partijų skaičius kistų priklausomai nuo kartelės dydžio.
„Tokios hiperfragmentacijos joks scenarijus nežada. (…) Ypač kalbant apie 4 proc., Seimo įstatymo tėvai tokią normą jau buvo įrašę, ir ji Lietuvoje veikė. Tai yra svarstytina, ar negalima prie tokios normos grįžti, ir galėtume rasti pakankamai argumentų, kad galima tai daryti.
3 ir 5 proc. siūlymo pasekmės yra prognozuojamos, bet fragmentacija gali būti didesnė, nei yra dabar. Kai pasekmės yra blogiau prognozuojamos, arba jos skatina partijų išsiskaidymą parlamente, tai joms turi būti labiau nepritariama nei pritariama. Dėl 3 ir 5 proc. scenarijaus reikėtų susilaikyti, bet tai irgi žemės drebėjimo arba didžiulės įgriuvos nesukeltų“, – sakė A. Krupavičius.
Pasak politologo, mažesnės kartelės pliusai yra tokie, kad regioninės partijos galėtų būti tolygiau atstovaujamos; tautinių mažumų partijos ir LLRA turėtų stiprias garantijas, kad būsimuose Seimuose ji irgi pateks į parlamentą; turėtume simetriją tarp rezultatų savivaldybių tarybų rinkimuose ir rinkimuose į Seimą.
A. Krupavičiaus teigimu, nuleidus kartelę 2-3 mandatus prarastų pirmaujančios partijos.
„Daugiausiai balsų gaunanti partija praranda šiek tiek daugiau, antra – šiek tiek mažiau, esančios žemesnėse pozicijose irgi gali prarasti vieną kitą mandatą, bet dauguma nepraranda nieko“, – sakė A. Krupavičius.
Gali būti nusiųstas signalas, kad „jūra iki kelių“
Politologas mano, kad kartelės nuleidimas iki 3 proc. partijoms ir 5 proc. koalicijoms turėtų vieną neigiamą poveikį artimiausiems rinkimams.
„Tai būtų signalas, kad jūra iki kelių, ir visi gali bandyti savo laimę dalyvauti rinkimuose, ir tikėtis laimėti mandatus. Tada mes matysime, kad per daugiamandatę pateks 6-7 , galbūt 7-8 partijos. Tai yra nelabai daugiau nei dabar. Bet yra kita problema, kad didelė dalis balsų paklius į šiukšlių dėžę. Jie nedalyvaus mandatų dalybose“, – sakė A. Krupavičius.
Politologas atkreipė dėmesį, kad 1996 m., kai dalyvavo 24 partijos, 35 proc. balsų nedalyvavo mandatų dalybose.
„Tokia tikimybė 2020 m. rinkimuose tikrai yra nemenka, jeigu bus 3 ir 5 procentai. 4 ir 6 proc. turbūt didesnio poveikio neturės. (…) Kartelės aukštis visuomet yra susijęs ir su balsų, kurie patenka į šiukšlių dėžę, skaičiumi. Tas skaičius pastaraisiais metais – 15-20 proc. Tai yra daug. Jeigu po Seimo rinkimų 20 proc. rinkėjų iš karto pasijaučia, kad jie yra neatstovaujami, tai demokratijai nėra pati geriausia išvada“, – konstatavo A. Krupavičius.