Pernai žemiau skurdo ribos gyveno apie 645 tūkst. šalies gyventojų. Skurdo riziką patiria kas penktas lietuvis.
Kokie žmonės yra didžiausiose duobėse? „Labai įvairūs žmonės. Daug mūsų narių dirba su bedarbiais, turinčiais negalią, su šeimomis. Tai labai margas paveikslas, nes kiekviena šeima, kiekvienas asmuo susiduria du labai įvairiomis problemomis“, – teigė A. Adomavičienė.
Kaip dvi didžiausias problemas A. Adomavičienė įvardijo mažas socialines išmokas ir paslaugų trūkumą.
„Yra šeimų, kurios, pavyzdžiui, augina autistus vaikus, net jau suaugusius, ir mamos vis negali išeiti dirbti, nes tiesiog nėra kam prižiūrėti vaikus. Tai tampa užburtu ratu: mamos negali išeiti dirbti, praranda darbinius įgūdžius, – pasakojo Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė. – Arba vieniša mama, auginanti du neįgalius vaikus, tam, kad išgyventų, pasiima greitąjį kreditą ir tas ratas užsisuka labai greitai: negali susimokėti už būstą, už pragyvenimo išlaidas.“
Ne visi gali dirbti net ir tuomet, jei nori
Laidoje DELFI 11 taip pat dalyvavęs Seimo narys Algirdas Sysas teigė, kad skurdo mažinimą reiktų pradėti iš kitos pusės – didinti atlyginimus, o ne išmokas. Vis dėlto, A. Adomavičienė pabrėžė, kad net ir norintys dirbti ne visada gali tai padaryti dėl nepalankių aplinkybių.
„Tie žmonės, kurie daug metų nėra dirbą ar kuriems nesuteikiamos elementarios paslaugos (pavyzdžiui, pavežėjimas), jie neturi elementarių šansų įsidarbinti. Jeigu nėra darbo, tai kaip mes galime žmonių žūt būt reikalauti įsidarbinti? Kitas dalykas – kvalifikacija. Seniai įgyta šiuo metu praktiškai yra bevertė. Galbūt tam rajone nebereikia tiek dailidžių, kiek reikėjo, ar laikrodininkų“, – vardijo A. Adomavičienė.
Tiesa, naujausi Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų duomenys parodė, kad pernai labiausiai skurdo bedarbiai. Bedarbių skurdo rizikos lygis siekė net 62,3 proc.
Paramos galima prašyti ir iš savivaldybių
Žinome, kad išmokos priklauso neįgaliems asmenims, tiems, kurie slaugo artimuosius, našlaičiams. O ką daryti vienišai jaunai studentei, kuri laukiasi, tačiau neturi nei šeimos, nei antros pusės, kuri jai padėtų? Ar jai apskritai priklauso kokia nors valstybės parama?
„Pirmiausia – valstybės parama, kuri yra ribota, bet nuo kitų metų labai didėja būtent tokiems asmenims, kurie neturi draudimo. Išmoka buvo apie 70 eurų, o nuo kitų metų berods bus 250 eurų būtent besilaukiančioms mamoms, – įvardijo A. Sysas. – Bet ir savivaldybės turi galimybę paremti.“
A. Sysas tvirtino, kad savivaldybės iš sutaupytų lėšų gali padėti tokiems asmenims.
„Įstatyme numatyta, kad iki keturių procentų tų lėšų, savivaldybė gali skirti neatsižvelgdama, kas parašyta įstatyme ar nutarimuose. Tai yra savo žmogišku požiūriu, – teigė A. Sysas. – Jei mato, kad tikrai žmogui reikia padėti, jei tikrai žmogus stengiasi, bet atsitiko tokia krizė, kad negali dirbti ar laukiasi, tai savivaldybės turi matyti. Tie gyventojai – jų gyventojai.“
O ar savivaldybės tuos pinigus išdalina tiems, kam jų reikia? A. Syso teigimu, tokia galimybe pasinaudoja vos trečdalis savivaldybių.
A. Adomavičienė pritarė A. Sysui teigdama, kad asmeniui, norinčiam gauti savivaldybės paramą, matyt, „reiktų nuskristi į visišką dugną“. „Deja, yra tokia situacija. Įstatyme palikta ta diskrecijos laisvė – savivaldybės spręsti, kam jos galėtų skirti, bet pačios savivaldybės dažnai save apriboja, – kalbėjo A. Adomavičienė. – Kartais mes matome, kad žmogui tikrai reikia pagalbos ir būtų galimybių ilgainiui ištraukti jį kad ir iš to užburto skolų rato, bet savivaldybės taupo tuos pinigus.“
Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė pateikė Kauno savivaldybės pavyzdį. „Kauno savivaldybė keturis milijonus išleido kažkam. Nežinia, kam. Ir neatsiskaito. Ir mes nežinome, – kalbėjo A. Adomavičienė. – Turėjo būti išleista būtent toms sritims, kurias numatė Seimas įstatyme, deja, savivaldybė daro taip, kaip nori.“
Beje, Seimas to negali suvaldyti. „Nes tai jų pinigai“, – tvirtino A. Sysas.
80 proc. senjorų pajamos mažesnės nei skurdo lygis
A. Sysas negalėjo įvardyti vienos socialinės grupės, kuriai reiktų daugiausia dėmesio. Jo teigimu, yra asmenų, kuriems skirtos išmokos jau ne vienerius metus nekyla arba kyla labai mažai. „Visose yra problemų“, – teigė Seimo narys, paprašytas įvardyti vieną labiausiai nuskriaustą.
O kaip vieną iš didžiausių grupių A. Sysas įvardijo pensininkus. Pensininkų skurdo rizikos lygis, Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo duomenimis, jau keletą metų iš eilės didėja. Nuolatinis jo didėjimas yra susijęs su vis augančiomis darbo pajamomis, o taip pat ir skurdo rizikos ribos padidėjimu bei santykinai mažu senatvės pensijų augimu.
2017m. vidutinė senatvės pensija (277,3 Eur) ženkliai atsiliko nuo skurdo rizikos ribos (345 Eur). Kaip teigiama Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo ataskaitoje, tai rodo, jog pensijos Lietuvoje yra gerokai per menkos oriai gyventi.
Beje, A. Sysas pastebėjo, kad kai kurie pensininkai turi savo būstus ar kitokio turto, tačiau pabrėžė, kad, skaičiuojant pagal gaunamas pajamas, jos nesiekia skurdo ribos.
A. Adomavičienė pridūrė, kad ne tik jaunos šeimos įsisuka į skolų ratą. Tokių asmenų esą yra ir pensininkų tarpe. „Yra atvejų, kai ir senjorai turi skolų, įsiskolina už būstus, dažniausiai ir nebeturi savo būsto“, – teigė A. Adomavičienė ir pridūrė, kad tokie pensininkai nė nebeturi vilčių grąžinti skolas ir tvirtino, kad būtent jiems reikia paramos, kad senatvėje „paskui juos nelakstytų antstoliai“.
Sostinėje yra penkiolikmečių, kurie nė nemoka skaityti
2018 m. ikimokyklinio ugdymo nuo 0 iki 5 metų programą lankė 15 – 82 proc. vaikų. Dideli skirtumai pastebimi tarp kaimo ir miesto vietovių: pastarosiose šis skaičius vidutiniškai siekia 71,6 proc., kaimo – 27,9 proc.
DELFI 11 laidoje viešėję svečiai tvirtino, kad ikimokyklinis ugdymas itin svarbus, nes tie vaikai, kurie jį lanko, į mokyklą ateina pasiruošę kur kas stipriau. Ikimokyklinio ugdymo nelankantiems vaikams sunkiau pasivyti bendraklasius.
Ir nors tai dažnai rajonų problema, A. Adomavičienė tvirtina, kad ir didžiuosiuose miestuose apstu problemų. „Turime narių, kurie dirba su vaikais gatvėse. Yra jaunuolių penkiolikos metų, kurie nei skaito, nei rašo, – teigė A. Adomavičienė ir pridūrė, kad kalba apie sostinės gyventojus. – Mes turime tokių vilniečių, bet čia bendrai Lietuvos problema. Mes Vilniuje gyvename stiklo bokštuose, viskas čia neva yra gerai, bet yra tokių šeimų.“
A. Adomavičienė klausė klausimą, kodėl mokykloje tai nebuvo pastebėta? Jos teigimu, mokykla turėjo tai pastebėti ir ne tik padėti paaugliui, bet ir dirbti su tėvais.
„Visur galima surasti tokių perliukų. Tai nemenka problema“, – teigė A. Adomavičienė, neišskirdama nė vieno miesto.
Seimo narys A. Sysas teigė, kad tai – ne tik mokyklos problema. Beje, A. Sysas pridūrė, kad mokykloms pastaraisiais metais svarbiau pasidarė kiti dalykai: „Mokykla kovoja už krepšelį, jiems atėjo mokinys – gerai“.
„Jau prieš gerą dešimtmetį mes savo komisijoje kėlėme klausimą dėl mokyklų nelankančių vaikų. Niekas Lietuvoje negalėjo apsakyti, kiek vaikų Lietuvoje nelanko mokyklos. Žinome, kiek galvijų augina, kiek avių, kiek karvių, nes jos visos čipuotos. Bandome ir kates bei šunis sučipuoti, bet kiek vaikų yra, kiek jų lanko mokyklas ir kiek nelanko – niekas“, – kalbėjo Seimo narys ir pridūrė, kad norint suskaičiuoti tikrai įmanoma.