– Ponia Sigita, dešimt metų praėjo po jūsų brolio mirties. Dabar, kai į Lietuvą grąžinta Neringa Venckienė, turbūt visa Lietuva ir jūsų šeima yra priversti prisiminti baisiąją istoriją, viskas vėl keliama į viešumą. Turbūt nėra labai lengvas laikotarpis dabar?
S. Uogintienė: Laikotarpis visada buvo sudėtingas ir tebėra. Nes nužudymo byla buvo nutraukta, palikta nežinioje. Dabartinė situacija, kaip matome, nieko gero mums nežada.
– Kai buvo sugrąžinta Neringa Venckienė, iškart pradėti kelti klausimai, kas buvo organizatorius, kodėl teisėjas buvo nužudytas. Bet iš jūsų nuotaikų suprantu, kad jūs lyg netikite, kad visgi tas tikrasis organizatorius bus nustatytas, tyrimas atnaujintas ir viskas ištirta? Abejonių yra, kaip suprantu?
S. Uogintienė: Abejonių yra, bet yra ir šioks toks aiškumas, nes nagrinėjant Ivanausko ir Barauskaitės bylą, buvo pateikta nepaprastai daug naujos patvirtintos medžiagos. Deja, praėjo nemažai laiko, o į ją niekas nekreipia dėmesio. Bet juk viskas prasidėjo nuo šmeižto, kurį organizavo Venckų šeima. Kaip tik šios bylos metu žiniasklaidos atstovas, žurnalistas, liudijo, kaip jis buvo pakviestas „Kauno dienos" redakcijoje ir jam buvo nurodyta pradėti štai tokį žurnalistinį tyrimą, kuris susijęs su Furmanavičiaus nusikalstama veika. Tai buvo pati šio šmeižto pradžia.
Turiu pasakyti, kad ši šmeižto byla buvo ištirta, tiesa, ją buvo bandoma paslėpti, nukentėjo tiriantis prokuroras, paskui iš generalinės prokuratūros ši šmeižto byla buvo permesta į Vilniaus prokuratūrą, galiausiai – į Šiaulius. Šiaulių prokuratūra, išnagrinėjusi visą medžiagą, vis dėlto pripažino, kad šmeižtas buvo organizuotas ir gyvam, ir mirusiam, ir pritaikė straipsnius. Šis pradėtas ikiteisminis tyrimas su kitomis bylomis tebeguli Kauno apygardos prokuratūroje, niekas į ją nebekreipia dėmesio ir mus visą laiką guodė, kad kai grįš šmeižto pradininkė, tai bus nagrinėjama. Kaip matome, visos prokurorų ir mūsų pastangos, surinkta medžiaga nebeturi reikšmės. Buvo apkaltintas žmogus, kuris gyvenime nebuvo matęs tos mergaitės, Stankūnaitės, nežinojo, kad yra tokia šeima, nebuvo susijęs su jokiu Ūsu. Vienintelė pažįstama – kaimynė, kolegė Neringa Venckienė.
– Turite savo versiją šių įvykių ir nužudymų?
S. Uogintienė: Be abejo, mes galvojame, turime savo versijas.
– Nenorite jų viešinti?
S. Uogintienė: Kol kas ne.
– Bet tai susiję su kažkokiais asmeniniais dalykais? Visokiausios versijos svarstomos viešojoje erdvėje – kad galbūt buvo užgautos kažkokios Neringos Venckienės moteriškos ambicijos.
S. Uogintienė: Tarp kitko, po laidotuvių buvau užėjusi, tiesiogiai paklausiau: ar jūs nekentėte savo kaimyno Jono Furmanavičiaus, ar jūs mylėjote jį, ar norėjote jam už kažką atkeršyti? Ji man atsakė: „kur jūs buvote anksčiau, kodėl neatėjote? Būtume atsivedę mergaitę, ir būtume viską išsiaiškinę." Bet kad aš tos Venckienės nepažinojau, nežinojau, kad tokia yra.
– O per dešimtį metų po praėjusių įvykių su jumis Kedžių šeima kaip nors bandė susisiekti, bendrauti, atsiprašyti?
S. Uogintienė: Niekada brolis nepažinojo, neturėjo jokių nei teisinių, nei kitokių kontaktų su pačiu Kedžiu. Manau, kad jam ir prasmės nebuvo ieškoti. Ką sugalvojo Venckų šeimyna ir kodėl apkaltino visai nekaltą žmogų, jie patys turėtų atsakyti.
– Ką ketinate daryti? Esu girdėjusi, kad prašysite generalinės prokuratūros, jog pradėtų ikiteisminį tyrimą dėl teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymo.
S. Uogintienė: Tikrai kreipsimės pakartotinai, yra surinkta liudijimų, manau, kad mes artimiausiu metu kreipsimės į generalinį prokurorą prašydami atnaujinti bylą, kurią buvo nutraukę, ir išsamiau tirti.
– Gerbiamas advokate, Furmanavičiaus nužudymo byla, kaip suprantu, yra sustabdyta?
V. Bužinskas: Taip, bent man taip pranešė generalinės prokuratūros prokuroras.
– O kokiu pagrindu jums paaiškino?
V. Bužinskas: Ne, nepaaiškino. Bet pats nutuokiu – kadangi nėra gauta kokių nors naujų duomenų. Paties nutarimo, be abejo, nemačiau.
– O gali būti, kad ji sustabdyta dėl to, kad nenustatytas dar vienas pagalbininkas, kuris galimai su Kedžiu galėjo būti viename automobilyje?
V. Bužinskas: Vargu, ar taip nutarime bus pasakyta. Neaišku, kiek tų pagalbininkų yra, dėl to vargu, ar bus įvardinta. Tiesiog ta byla yra sustabdyta laukiant kažkokių naujų duomenų, kurių pagrindu būtų galima tą bylą atnaujinti. Bet yra ir kita pusė: jei byla sustabdyta, jokie procesiniai veiksmai nevyksta. Tad atnaujinti duomenys turėtų pasirodyti tik įvykus stebuklui. Nes sustabdytoje byloje naujų duomenų neieškoma. Jie tarytum savaime turėtų atsirasti, kad ta byla būtų atnaujinta.
– O jei šeima kreipiasi su prašymu atnaujinti ikiteisminį tyrimą...
V. Bužinskas: Manau, kad prašymas turi būti konkretus – kaip profesionalas suprantu, kad šioje vietoje reikės padirbėti ir pirštu parodyti, į ką atkreipti dėmesį, kokias aplinkybes reikėtų iš naujo ištirti.
– Jūs juk matėte visą medžiagą.
V. Bužinskas: Dalyvavau kiekviename teismo posėdyje, net ir prasidėjus bylai, ikiteisminiame tyrime. Dalyvavau Ivanausko teisme, jų posėdžių buvo keturiasdešimt keli...
– Suprantu, kad ten yra tam tikrų detalių, kurios kelia abejonių?
V. Bužinskas: Taip. Ir apskritai, kada pasibaigė Ivanausko byla, ir tos bylutės buvo surinktos, kaip mane informavo, Kauno apygardos prokuratūroje, buvo kalbama, kad bus padaryta visų bylų analizė, išrinkti visi duomenys, kurie kelia abejonių, ir tuomet visi apsitarsime, kaip gyvensime toliau. Tik tai neįvyko, jokių kontaktų su Kauno apygardos prokuratūra nebebuvo, nors ir bandėme susisiekti.
– Su jumis, ponia Sigita, niekas nekontaktuoja visiškai?
S. Uogintienė: Ne. Dar bandžiau ieškoti, kas tyrė, ką tyrė, gal reikia ką nors padėti... Man buvo pasakyta, kad jie viską žino, tebuvo vienas klausimas: gal turite protokolą, kur jūsų brolis buvo svarstomas dėl pedofilijos? Teisme ta žinia buvo, šiuo atveju pasakyčiau didelį priekaištą tuo metu vadovavusiems teisėjams Kauno apygardos teisme, nes jie bent porą kartų svarstė tą atvejį. Brolis dirbo daugiau nei septynis metus, viskas buvo žinoma, žmogus buvo pažįstamas, viskas buvo išsiaiškinta, tačiau jokių priemonių sustabdyti būsimą nusikaltimą niekas nesiėmė. „Eikit ir išsiaiškinkite" – ką išsiaiškinsi, jei žmogus, kuris yra šalia tavo kabineto durų, tave nuolat seka, kaltina ir viešai baisiausiai šmeižia.
– O jūsų brolis pasakojo apie šią situaciją, kad darbo kaimynė daro spaudimą?
S. Uogintienė: Jis – labai kantrus žmogus, ramaus charakterio. Užsimindavo, kad jį persekioja, nuolat seka. Jis pradėjo jausti baimę, stengdavosi turėti ką nors šalia dėl apsaugos. Bet baisiausia tai, kad žinodamas, matydamas ir jausdamas, kad yra sekamas, ir nežinodamas, kaip vis dėlto elgtis, jis kreipėsi į prokuratūrą. Tai buvo rugsėjo 29, kai jis padavė pareiškimą.
Po to savaitei išvažiavo į kursus Molėtuose, kur buvo siunčiamas. Ir dabar yra liudijimų, kad jis konsultavosi su dėstytojais iš Konstitucinio teismo ir kitų teismų, kurie skaitė paskaitas, konsultavosi, kaip apsiginti, ką tokiu atveju daryti – jis padavė pareiškimą, bet niekas nedaroma. Šitas pareiškimas buvo užregistruotas tik jį nužudžius. Nebuvo skirta jokia apsauga. Galėjo išleisti atostogų, pasiūlyti išvažiuoti, kaip padarė kai kurie teisėjai – pasiėmė atostogas, išvažiavo ir liko gyvi. O jis galvojo, kad kreipėsi į patį aukščiausią organą – deja, nieko. Nežinau, ką reikia galvoti. Kaip jie galvojo tą būsimą nusikaltimą sustabdyti – jie absoliučiai nieko nepadarė.
– Ponia Sigita, jūs ir jūsų šeima turite atsakymą, kodėl niekas nesureagavo, kodėl buvo pažiūrėta pro pirštus, kodėl nebuvo norima aiškintis, tirti? Dabar kalbama, kad teisėsauga ne iki galo savo darbą atliko – gal kažkas juos stabdė, gal kažkas nurodė?
S. Uogintienė: Matomai, scenarijus buvo parašytas, ir pagal jį veikė.
– O kas jį rašė, jūsų manymu?
S. Uogintienė: Prokuratūra ir turi išsiaiškinti – vienas iš nusikaltėlių, kuris žuvo pats, pripažintas, kurstytojai išaiškinti. Belieka pagal baudžiamojo kodekso straipsnį prokuratūrai išsiaiškinti, kas inicijavo tą nusikaltimą, kam tai rūpėjo, ką tai turėjo duoti.
– Bet čia kalbame apie labai rimtus dalykus – teisėjo nužudymas. Vien tai neleidžia žiūrėti pro pirštus į patį nusikaltimą. Ir vis dėlto labai daug detalių parodo, kad ne viskas buvo atlikta, arba buvo nenorima priimti kažkokių sprendimų ar atlikti tam tikrų veiksmų. Tad čia be dirigento iš aukščiau, vadinamo „stogo", tikrai nebuvo galima daryti tam tikrų sprendimų. Kaip jūs galvojate, kas čia galėjo būti?
S. Uogintienė: Man, eiliniam žmogui, labai sunku pasakyti. Bet kad tai buvo politinis aktas, kad buvo suinteresuoti žmonės – vėliau matėme, kaip viskas vyko ir kokia priedanga buvo organizuota. Net ir tada buvo aišku, buvo leista išvykti. Juokinga, čia svarsto atimti jos kaip teisėjos statusą, ir jos jau nėra. Tai kertant sieną... Čia lyg sukurta tragikomedija, kuri vyko realiai gyvenime. Aišku, mano brolis neturėjo „stogo". Šį darbą jis labai mylėjo, gerbė, buvo atsidavęs. Jis išsikovojo visa tai nuoširdžiu darbu.
Kai jį paskyrė – jo kandidatūra į šį Kauno apygardos teismą buvo pristatyta prezidentui, o kandidatų buvo labai daug. Jis gavo vienintelį klausimą: „teisėjau, išnagrinėjote daugiau nei šimtą bylų, perteisimui grąžinta tik viena kita. Kaip pasiekėte tokį rezultatą?" Juk teisėjo darbas yra toks, kur viena šalis vis lieka nepatenkinta. Bet Jonas atidavė labai daug jėgų, sveikatos, sumanumo, atsidavimo šiai profesijai tam, kad dirbtų labai subtiliai, labai teisingai. Kažkam buvo neparanku.
– Pone Bužinskai, ką dar galima padaryti šioje situacijoje, jūsų nuomone?
V. Bužinskas: Pirmiausia noriu pasakyti, kad nuo pat šios bylos pradžios, Furmanavičiaus giminę buvo bandoma įvelti į pedofilijos istoriją. Tai vienu, tai kitu rakursu, ir klausiant, kodėl nesigina, ir kodėl jokių pareiškimų dėl pedofilijos neteikia. Ir dabar tas bandymas yra. Kad visiems būtų aišku, pasakysiu labai paprastai: Furmanavičius neturi nuo ko gintis. Ikiteisminio tyrimo metu ir teismuose išaiškinta, kad ši byla turi takoskyrą tarp Kedžio ir Stankūnų šeimos istorijos ir Furmanavičiaus nužudymo. Kiek bežiūrėtume, ar ikiteisminio tyrimo metu, ar teisminę bylą nagrinėjant, jokios loginės sąsajos tarp šių dviejų problemų nerasta. Jos tiesiog nėra. Noriu pasakyti, kad taip, kaip nepavyko iki šiol, taip ir dabar ir vėliau į tą pedofilijos bylą mūsų įtraukti nepavyko ir nepavyks – tegul nebando to daryti.
Antra, visą laiką užduodama: „kaip jūs dengiate pedofilus?". Mes pedofilų nedengiame. Jei kas turi, kaip anksčiau garsinosi, tuos pedofilų sąrašus, kokių nors duomenų, kategoriškai turi pateikti tuos duomenis teisėsaugos institucijai, kad būtų ištirta. Tai yra pamoka. Kai Kedys vaikščiojo ir nešiojo tuos savo filmukus į policiją, ir niekas netyrė – reikėjo ištirti. Gal šioje vietoje lengvabūdiškai buvo pasižiūrėta. Ir jau tada atsakyti, kas yra kas ir kaip viskas vyko. Bet dabar istorijos neatsuksi.
– Ką dabar daryti teisėjo šeimai? Matote kažkokių galimybių?
V. Bužinskas: Jų visada yra. Žinau vieną dalyką – tikrai tikiu teisėsaugos institucijomis, matau, kaip išaugo jų patirtis, techninis apginklavimas. Matau, kaip išaugo nauja karta, kuri niekaip nėra susieta su tais ar kitokiais įvykiais ir nematau problemų, kodėl dabar vėl negalėtų būti mestos tam tikros pajėgos. Juk tas, kas kurstė... Negaliu taip kategoriškai teigti, kaip mano klientė, kad išaiškinti kurstytojai – jie galbūt yra numanomi, bet išaiškinti jie nėra. Turint galvoje tam tikras priemones, kurios dabar naudojamos bylų išaiškinimui, netikiu, kad tie, kurie yra suinteresuoti šiuo klausimu, nepadarys klaidų ateityje.
– Kaip manote, kaip Neringa Venckienė galėtų elgtis?
V. Bužinskas: Ji, be jokios abejonės, kažkokią poziciją turės. Ir kai ji turės galimybių, mes išgirsime įvairias jos versijas, pasisakymą šiuo klausimu, ir galbūt net aktyvią gynybą – juolab, kad kita pusė yra teisiškai išprususi, reikia vertinti oponentus ir nereikia jų laikyti teisinių normų neišmanančiais žmonėmis. Tos bylos tyrimo istorija parodė, kad oponentų teisinė kvalifikacija yra labai aukšto lygio. Jų visa gynyba organizuota gerai, tikrai kvalifikuotai. Matyt, bus susikoncentruota ir tą versiją išgirsime.
Man visą laiką nepatikdavo, kai šią bylą suvesdavo prie asmeninių santykių – ką Venckienei ar kažkam padarėte, privataus kaltinimo tvarka prokuratūra kelis kartus nutraukus bylą dėl mirusio vardo paniekinimo siūlė kreiptis, lyg būtų kokie kaimynai, kurie per tvorą vienas kitam špygas parodė, susipykę... Eikite ieškoti kažkokio protokolo. Pabandykite įsivaizduoti, kaip Uogintienė vaikšto po teismą, ieško kažkokio protokolo. Mano galva, šioje vietoje yra viešasis interesas, valstybės interesas. Jei asmuo veikia valstybės vardu ar atlieka valstybės pavestas institucijas, jis turi jausti, kad valstybė jį saugo. Ir jei jam atsitiks kažkokia nelaimė dėl jo teisėto veikimo, čia galvoje turiu ir teisėjus, ir prokurorus, ir STT darbuotojus, ir policininkus, nuo eilinio patrulio iki policijos komisaro, jie turi jausti, kad jei jie veikia valstybės vardu, už jų yra valstybė.
Ir net jei pradedame vėl kalbėti apie pedofiliją, kodėl iš naujo nepasiaiškinti ir nesudėti taškų – mes gi esame atviri – dar kartą tikrinkite kompiuterius ir visa kita.
– Bet kreipimasis ruošiamas, ar ne?
V. Bužinskas: Viskas priklausys nuo klientės, bet esame tai aptarę. Tas kreipimasis, mano galvą, neturi būti mitinginis – mes turėtume bent jau paprašyti, kad tam tikri procesiniai veiksmai būtų atlikti. Nenoriu sufleruoti, kokie, nes kita pusė irgi stebi. Juolab, kad visą teismo posėdį jų atstovai sėdėjo ir labai akylai stebėjo visą procesą.