G. Bakūnaitė pasakojo, kad straipsnio herojus Irmantas ją susirado pats – kreipėsi pagalbos. Į šią publikaciją netrukus sureagavo užimtumo tarnyba. Žurnalistei buvo pranešta, kad pavyko susitarti su darbdaviu, galinčiu suteikti Irmantui ir galimybę dirbti, ir gyvenamąją vietą, nors nepatikslino, koks tai konkrečiai darbas.
„Pats Irmantas sakė, kad sulaukė dar vieno skambučio iš vieno prekybos centro. Kaip žinau, turėjo eiti į darbo pokalbį, kol kas neturiu žinių, kaip pasisekė“, – laidoje kalbėjo pašnekovė.
Kaltina įgūdžių trūkumą
Vis dėlto tai, kad išleidus straipsnį gali būti išspręsta vieno žmogaus problema, nereiškia, jog daugiau tokių nelaimingųjų nėra.
„Manau, kad čia toks kompleksinis dalykas ir man truputį, kaip žurnalistei, yra liūdna, kad sureaguojama į šitą konkrečią situaciją. Aš net neabejoju, kad tokių žmonių yra daug, ir man sunku pasakyti, kodėl jie atsiduria tokiose situacijose“, – sakė G. Bakūnaitė.
Ji išskyrė kelis aspektus, kodėl neįgalūs žmonės lieka gyvenimo paraštėse, – tai socialinių įgūdžių trūkumas, nesugebėjimas orientuotis institucijose ir galimybėse, kurios turėtų būti suteikiamos valstybės.
Kad šie veiksniai gali trukdyti sėkmingai funkcionuoti visuomenėje ir darbo rinkoje, sutiko ir psichikos negalios žmonių bendrijos „Giedra“ pirmininkas Giedrius Sadzevičius, sakęs, jog teiginys, kad tiesiog „nepasisekė“ – tuščias argumentas.
„Aš čia matyčiau kompleksą priežasčių. Kalbant konkrečiai apie darbo rinką ir kodėl joje dalyvauja tiek mažai neįgalių asmenų, tai matau darbdavių problemą, kad jie nenori priimti žmonių su negalia. Ypatingai žmonių su psichikos negalia. Kitas dalykas yra pačių žmonių darbinių įgūdžių praradimas. Jie būna ilgą laiką nedirbę dėl ligos, neįgalumo, ir tuos kažkada turėtus darbinius įgūdžius jie tiesiog praranda. Dar viena priežastis – žmogus gali prarasti pasitikėjimą savimi, gali psichologinės priežastys lemti, kodėl nebando ieškoti (darbo – aut. past.)“, – sakė G. Sadzevičius.
Iš pašalpos išgyventi – praktiškai neįmanoma
Straipsnio herojus Irmantas pasakojo gaunantis vos 83 eurų išmoką. Laidoje aiškintasi, kaip taip gali būti ir ar tai tikrai viskas, kas priklauso nelaimėje atsidūrusiam žmogui.
R. Šalaševičiūtė aiškino, kad suma, kurią gauna vyriškis – jo neįgalumo pensija. Vis dėlto, pasak pašnekovės, jis turėtų sulaukti daugiau pagalbos iš valstybės: „Jis gali gauti ir socialinę pašalpą. Jos dydis – 122 eurai. Toliau, konstitucinis teismas yra pasisakęs, kad valstybė turi sudaryti prielaidas tokiam žmogui išgyventi. Pirmiausia žmogus, kuris gauna tokias mažas šalpos pensijas, turi kreiptis į socialinės paramos centrus, ten yra pasirūpinama ir kur gyventi, ir maitinimu, ir Caritas rūpinasi, išduodami talonai pirčiai“, – teigė ji.
Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė mano, kad konkrečiai Irmanto situacijoje jam nebuvo suteikta visa reikiama informacija, kur jam kreiptis.
Vis dėlto G. Bakūnaitė pastebėjo, kad net ir gaunant papildomą socialinę pašalpą, suma siektų viso labo 205 eurus – ir tai yra mažiau nei šiuo metu esanti absoliutaus skurdo riba.
Į darbo rinką įsileidžia sunkiai
Kadangi valstybės teikiama pašalpa neįgaliems asmenims nesiekia net absoliutaus skurdo ribos, žmonėms, norintiems išgyventi, tenka ieškoti darbo. Deja, darbo rinkoje neįgalumas vis dar stigmatizuojamas, o darbdaviai tokius žmones įdarbinti vengia.
G. Bakūnaitė sakė, kad ypač sunki – protinę negalią turinčių žmonių situacija. „Lietuvos verslo konfederacija atliko tyrimą: jie apklausė savo narius, ir šita apklausa, atlikta 2019-aisiais metais, parodė, kad 28 proc. apklaustų įmonių vadovų nė nesvarstytų įdarbinti neįgalaus žmogaus, ir net 72 proc. teigė, kad būtent psichinę negalią ir elgesio sutrikimų turintiems žmonėms įsidarbinti būtų itin sunku“, – aiškino ji.
Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė Rimantė Šalaševičiūtė telefonu kalbėjo, jog šią problemą turėtų padėti spręsti socialinės įmonėms, kurioms neseniai leista neterminuotai įdarbinti neįgalius asmenis, turinčius pirmos ar antros grupės neįgalumą, o pusę metų leidžiama dirbti turint trečios grupės neįgalumą.
„ Nėra taip, kad dirba labai mažai neįgaliųjų. Atviroje darbo rinkoje ir socialinėse įmonėse dirba beveik 50 tūkst. neįgaliųjų. 15 tūkst. dirba turinčių antrą grupę, beveik 25 tūkst. dirba turintys trečią grupę“, – teigė pašnekovė.
Vis dėlto G. Bakūnaitė pastebėjo, kad nors dirbančių – tukstančiai, tačiau Dirbančių neįgaliųjų asociacijos duomenimis, yra 100 tūkst. darbo rinkoje vietos nerandančių neįgaliųjų. „Tai reiškia, kad tas kiekis, kuris neranda, yra didesnis negu tų, kurie įsidarbina“, – pabrėžė ji.
Žurnalistė išskyrė ir dar vieną problemą – kartais neįgalieji būna įdarbinami, tačiau būna atleidžiami po kelių savaičių. „Čia matau tokį niuansą, kad žmogus išeina iš darbo savo noru, darbdavys jam pasako, kad arba atleisim pagal kažkokį straipsnį, arba išeik savo noru. Ir tas žmogus praktiškai niekaip negalėtų įrodyti, kad jį atleido“, – sakė G. Bakūnaitė.
Jai pritarė ir G. Sadzevičius: „Jei žmogus išeina savo noru, vargu, ar teisiškai kažką įrodysi. Šiuo metu darbdaviams trūksta informacijos apie psichines negalias, galvojama, kad jie neprognozuojami, nežinia, kas bus, kaip dirbs, kiek ligoninėje gulės. Bet ligoninėje bet kas gali atsidurti.“