Diskusijos dėl prabangių dovanų mokytojams kyla jau ne pirmus metus, nors Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ne kartą yra raginusi tėvus nerinkti milžiniškų sumų dovanoms. Vis dėlto, jei tėvai nusprendė padėkoti mokytojams dovana, kiek ji turėtų kainuoti? Ekonomistas Žygimantas Mauricas teigia, kad nėra tokios sumos, kuri tiktų visiems, tačiau pasidalijo patarimu, kaip turėtų būti išspręsta ši problema.
Mama: žmonės mano, jog reikia nešti finansinę paramą švietimo darbuotojams, nes jų algos labai mažos
Mama pabrėžė, kad gerbia ir vertina mokytojo profesiją, tačiau stebėjosi tėvų noru dovanoti jiems prabangias dovanas.
„Rašau, nes ką tik buvo mano vaiko klasės tėvų susirinkimas ir iškilo klausimas, ar reikia finansiškai remti mokytojus jiems dovanojant brangias dovanas ar dovanų kuponus, čekius. Aš buvau ne tik nustebusi, kad toks klausimas iš vis iškilo, aš labiausiai buvau nustebusi dėl to, kad žmonės mano, jog reikia nešti finansinę paramą švietimo darbuotojams, nes jų algos labai mažos“, – stebėjosi mama.
Vis dėlto, ji pabrėžė, kad vertina mokytojų darbą. „Jūs dažniau nei mes matote ir bendraujate su mūsų išmylėtais vaikais. Manau, kad Jūs esate verti daugiau, esate verti pagarbos, noriu, kad būtumėte išdidūs, pasitikintys savimi, laimingi, patenkinti savo užmokesčiu. Jūs – mūsų įkvėpimas ir pavyzdys, Jūs įkvepiate ne tik mūsų vaikus, bes ir mus. Jūs mokėte mus gyventi, o dabar mokote mūsų atžalas. Aš, manau, kad ir visi, nori, kad Jūs būtumėte laimingi. Norime Jus matyti orius, išdidžius, pavyzdinius, nes Jūs pasirinkote labai ypatingą profesiją – jūs formuojate ateitį. Ne tik darželio, mokyklos, miesto ar tautos. Jūs keičiate pasaulį įkvėpdami ir padėdami vaikams tobulėti ir mokytis“, – laiške rašė mama.
Po tėvų susirinkimo mama teigė, kad, daugelio nuomone, ne tik mokytojams, bet ir jų vaikams reikalingos dovanos. „Tėvai mano, kad reikia pirkti mokytojų vaikams dovanas, nes jie neturi pinigų. Aš buvau visiškai priblokšta tokio žeminančio požiūrio, susireikšminimo, juolab, kad didžioji dauguma žmonių uždirba ne ką daugiau, neretai ir mažiau nei mokytojai. Kai kuriems tokios priverstinės mafijos pavyzdžiu vyraujančios rinkliavos yra nenusakomai didelis spaudimas tiek finansine, tiek psichologine prasme, – piktinosi mama. – Lietuvoje yra daug (per daug) šeimų, neišgalinčių vaikams nupirkti kalėdinių dovanų ir tie žmonės dar yra spaudžiami, verčiami ir žeminami, kad aukotų savo paskutinius pinigus tokio pobūdžio neteisėtoms rinkliavoms.“
Mama: kodėl mokytojai neskatina tėvų elgtis kitaip?
Mama pabrėžė, kad pinigų reikia ne tik dovanoms, bet ir pačiai kalėdinei šventei mokykloje. Taip pat reikia primokėti ir už Kalėdų senelio dovanas.
Ji tvirtino, kad tie vaikai, kurių tėvai negali susimokėti už šventę ar dovanėles, negali dalyvauti šventėje, o jei tėvai neprisideda prie mokytojo dovanos, jo vardas net neužrašomas bendroje atvirutėje.
„Mokytojai, auklėtojai ir direktoriai, kad Jūs žinotumėte, kokios baisios diskusijos verda Jums už nugarų, kaip negražiai ir nepagarbiai bendrauja tėvai, kokie nemalonūs dalykai vyksta dėl Jums, rodos, mielo dėmesio parodymo. Tėvai taip pykstasi, kad susitikę nenori vienas kitam į akis pažiūrėti, dėl nuomonių, išsakytų įvairių formų internetinėse grupėse“, – kalbėjo mama.
Mama laiške klausė, kodėl mokytojai patys mielai priima prabangias dovanas taip skatindami jų dovanojimą. „Kodėl auklėtojai, mokytojai, direktoriai nekalba ir neskatina tėvų elgtis kitaip? Ir jeigu kas nors nori paaukoti sunkiai dirbantiems mokytojams – lai tai daroma teisėtai. Kiek kas gali, tiek perveda į mokyklos sąskaitą ir už tuos pinigus lai būna perkami tikrai reikalingi daiktai mokykloms, kurie tikrai pagerintų švietimo darbuotojų darbo kokybę, keltų kvalifikaciją, keistų požiūrį į juos ir sistemą“, – svarstė mama.
Mama: yra tokių, kurie pasako, kad geriau iš viso nereikėjo dovanos, nei menkavertė dovana
Mama pasidalijo girdėtu įvykiu, kai mokytojas įsižeidė gavęs menkavertę dovaną. „Gal ir sunku patikėti, bet tarp Jūsų, visų nuostabių, yra tokių, kurie garsiai pasako, kad jau geriau iš viso nereikėjo dovanos, nei menkavertė dovana, – stebėjosi mama. – Ir štai čia aš suprantu vieną dalyką, kad pradėti turi ne visi kiti, o Jūs. Kol švietimo darbuotojai nepradės gerbti savęs ir savo pareigų, jų profesija netaps gerbiama ir pavyzdine, o jų darbas nepradės būti tikrai vertinamas. Pasaulį keisti reikia pradedant nuo savęs.“
Mama dar kartą pakartojo, kad mokytojo profesija yra įkvepianti, tačiau pridūrė, kad už tai reiktų ne prabangiomis, o mielomis dovanomis atsidėkoti. „Ne, man ne problema pamaloninti mokytoją geru žodžiu „Ačiū“. Manau, kad padovanoti (ir ne tik per Kalėdas) saldainių, atvirutę, medaus stiklainėlį iš savo sodo yra gražu ir prasminga, tačiau tai turi ateiti iš širdies kaip dėkingumas, o ne kaip mafijos būdu per pykčius ir barnius surinktas ir nupirktas čekis manant, kad Jums reikia naujų batų ar maisto“, – tvirtino mama.
Linkėdama mokytojams sėkmės, mama pridūrė: „Jeigu mokytojas jaučiasi įskaudintas negavęs brangios dovanos (nes mažas dovanėles ar bent atvirutes, manau, gauna visi), gal jo vieta ne mokykloje. Ir gal jau pats laikas ant durų mokyklose kaip ir gydymo įstaigose klijuoti lipdukus, kad geriausia padėka yra „Ačiū“? Gal laikas tėvų bendruomenei pradėti dėkoti padėkos laiškas direktoriams ir solidžių sumų pervedimais mokykloms, o ne kelių eurų niekinančiais išmušinėjimais iš vaikų ir nepasiturinčių tėvų“, – tvirtino mama.
Ekonomistas teigia, kad nėra tokios sumos, kuri tiktų visiems
Ekonomistas Žygimantas Mauricas teigia, kad tokioje situacijoje niekada nebus vienos sumos, kuri tiktų visiems.
„Geriausia, kad būtų savarankiškas prisidėjimas, nes jei nustatoma viena kartelė, niekada nepataikys. Vieniems bus per mažai, kitiems – per daug, – teigė Ž. Mauricas. – Pasiturintys žmonės nori labiau atsidėkoti, jei geri mokytojai, bus linkę ir 50 eurų skirti, kitas gal ir 100, o kitam žmogui 100 eurų yra visiškas kosmosas, jis galvoja apie 5 eurus ar 10.“
„Kai iš kiekvieno surenkama vienodai, ne visais atvejais tai optimalu. Vieni gal turi daugiau laiko, daugiau idėjų. Kartais mažiau kainuojantis daiktas, tačiau įdėtas žmogaus darbas gali būti daug vertingesnis“, – kalbėjo Ž. Mauricas ir pridūrė, kad pats su tokia situacija niekada nebuvo susidūręs, nes tokios situacijos jo aplinkoje sprendžiamos kitaip: tėvai raginami prisijungti savanoriškai.
Kartais tėvai nusprendžia dovanoti ką nors prabangaus ir dėl to, kad mato, jog kitų klasių tėvai tai dovanoja. Ekonomistas teigia, kad tokia elgsena žmonėms įprasta, tačiau žalinga. „Tada atsiranda ir gėdos jausmas pripažįstant, kad neturi lėšų, atsiranda noras pasirodyti. Dažniausiai tie žmonės, kurie turi didžiausias pajamas – pasiūlo kažkokią sumą, o tie, kurie turi mažiau – dažniau tyli, – kalbėjo ekonomistas. – Jei pasako, tarkime, kad renkame po 50 eurų, tie, kurie tiek neturi, nedrįsta to pasakyti.“
Ž. Mauricas teigė, kad tokioje situacijoje turi suprasti ir vieni, ir kiti: vieni, jei negali to sau leisti, turi netylėti, o kiti, jei gali daug sau leisti, turi suprasti, kad ne visi tiek turi.
Beje, viena didžiausių šventinio laikotarpio klaidų, anot ekonomisto, pasidavimas masinei isterijai. „Reikia planuotis išlaidas pagal savo finansines pajamas, o ne pagal tai, ką perka draugai ar kaimynai, ar tai, ką visi daro. Yra tokia vartojimo teorija, kad žmonės per dažnai žiūri, kiek išleidžia jų kaimynai ar giminės ir tokiu būdu sau labai pakenkia, – kalbėjo Ž. Mauricas ir pridūrė, kad bandymas papildyti kišenę greitųjų kreditų pagalba – blogas sprendimas. – Kalėdinės dovanos nėra tas dalykas, kuriam reiktų skolintis. Vartojimo paskolos funkcija yra visiškai kitokia – padengti išlaidas, kurios buvo nenumatytos, bet nenumatytos išlaidos nėra kalėdinės dovanos, tai tarkime brangios odontologijos paslaugos, automobilio gedimas ar kažkoks pirkinys, kurio labai reikia namų ūkiui, kai jo neturėjimas sukeltų didesnius kaštus nei nupirkimas su paskola. Tai pirminė vartojimo paskolų funkcija.“