Su DELFI susisiekusi Užimtumo tarnybos atstovė spaudai Milda Jankauskienė laiške rašo, kad I. Simonavičius „yra registruotas Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento skyriuje“. Laiške taip pat prašoma pasidalinti į beviltišką situaciją patekusio I. Simonavičiaus kontaktiniais duomenimis, kurių jis registruodamasis tarnyboje nenurodė.

Pats I. Simonavičius teigia, kad kontaktinių duomenų Užimtumo tarnybai nurodyti ir negalėjo, nes kurį laiką neturėjo mobiliojo telefono ir pajamų jam įsigyti.

M. Jankauskienė teigia, kad atsirado darbdavys, galintis ir įdarbinti, ir apgyvendinti be stogo virš galvos likusį vilnietį. „Užimtumo tarnyba šiandien susitarė su darbdaviu, kuris suteiktų gyvenamąjį plotą ir sudarytų galimybes dirbti“, – rašoma laiške.

Kol kas Užimtumo tarnybos atstovė DELFI nepateikė detalesnės informacijos apie surastą darbo vietą.

Nuo rugsėjo darbo neturėjęs ir niekaip įsidarbinti negalėjęs I. Simonavičius DELFI patikino, kad šiandien iš vieno prekybos tinklo taip pat sulaukė kvietimo į darbo pokalbį. Susitikti su potencialiu darbdaviu vyras turėtų šiandien.

„Esu į gyvenimą besikabinantis žmogus. Suprantat, likau be gyvenamosios vietos, miegu oro uoste, nes tvarko dokumentus į savarankiško gyvenimo namus, bet tie dokumentai guli kažkur savivaldybėje. Vienu žodžiu, žmogus Lietuvoje nelabai svarbus“, – su tokiu pagalbos prašymu į DELFI redakciją kreipėsi 52 m. Irmantas Simonavičius.

Irmantas pasakojo, kad be namų liko rugsėjo mėnesį. Tada, tikino vyras, nebe pirmą kartą neteko darbo. Kaip teigė pašnekovas, iki tol dirbo virėju vienoje kavinėje, nuomojosi kambarį bute.

„Kai pradėjau dirbti toje kavinėje, išsinuomojau butą, išmetė (iš darbo – DELFI) ir baigėsi pinigai. Likau be nieko. Artimųjų neturiu, esu vienišas. Nėra atspirties taško, kad su kuo nors pasitarčiau. Kreipiausi į beveik visas organizacijas, yra tokia neįgaliųjų (organizacija – DELFI) „Giedra“, kažkiek man padeda, žino mano situaciją, bet jie irgi bejėgiai. Kreipiausi į Lygių galimybių kontrolierių, atsimušiau į sieną. Tuo labiau kad esu vienas kaip pirštas“, – savo istoriją pasakojo vyras.

Turi neįgalumą

Irmantas dirbti gali ne visu darbo krūviu, nes jam nustatytas 50 proc. darbingumas. Būtent dėl to, mano pašnekovas, jam sunku susirasti darbo vietą. Be to, pasakoja Irmantas, net ir įsidarbinęs ilgai vienoje darbovietėje neišbūna. Vyras įtaria, kad dalis darbdavių tiesiog siekia pasinaudoti jo neįgalumu.

„Aš turiu negalią, trečią grupę. Esu darbingas žmogus, 52 metų. Kad ir kur nueinu dirbti, vyksta diskriminacija, psichologinis smurtas, patyčios. Pasinaudoja žmogumi. Dirbau tokiame restorane. Jie pasiėmė konvekcinę krosnį, jiems reikėjo įdarbinti neįgalų žmogų. Priėmė mane, aš ten pradirbau bandomąjį laikotarpį, bet jiems, pasirodo, buvo reikalingi tik dokumentai, kad esu 50 proc. darbingas žmogus. Paskui aš jiems buvau nebereikalingas“, – teigė Irmantas.

Kodėl tiksliai įmonė norėjo įdarbinti būtent neįgalų žmogų, Irmantas nežino, neva tokie Lietuvoje įstatymai.

„Aš vėl kreipiausi į Darbo biržą (dabar Užimtumo tarnyba – DELFI), man vėl siūlo tuos pačius darbdavius. Vadinasi, jie vėl ieško. Nežinau, gal aš kaltas, bet noriu dirbti ir visur susiduriu su situacija, kad palaiko kelis mėnesius, ir viskas. Negaliu susirasti ilgalaikio darbo“, – savo problemas pasakojo vyras.

Netekęs darbo minimoje kavinėje Irmantas sako greitai gavęs kitą pasiūlymą, taip pat – maitinimo įstaigoje, tačiau ir čia dirbo vos dvi savaites. Abiem atvejais vyras teigia iš darbo parašęs prašymus išeiti savo noru, tą padaryti esą spaudė darbdaviai. Vienoje darbovietėje, tikina jis, pradėjo kabinėtis prie smulkmenų, kitoje paklausė, ar atleisti kaip neišdirbusį bandomojo laikotarpio, ar išeis pats.

Irmantas baiminosi, jog jei bus atleistas pagal tam tikrą Darbo kodekso straipsnį, susirasti naują darbovietę taps dar sudėtingiau, todėl abiem atvejais sutiko išeiti pats.

Pajamos – 83 eurai

Po pastarojo karto, kai neteko darbo, Irmantas sako nebepajėgęs mokėti už nuomojamą kambarį bute, todėl buto šeimininkė paprašė išsikraustyti. Šiame bute, anot vyro, vis dar yra likę visi jo daiktai. „Neturiu jų kur pasidėti. Aš mokėjau 130 eurų“, – nuomos kainą įvardijo jis.

Vyras sako, kad dabar jo pajamos siekia vos 83 eurus – tokia neįgalumo išmokos suma.
Pašnekovas atviravo, kad po to, kai liko gatvėje, neturėjo kur apsistoti, tad 15 dienų gyveno tiesiog miške.

„Aš penkiolika dienų rugsėjo mėnesį gyvenau miške, Viršuliškėse. Grynai po atviru dangumi, kūrenau laužą. Oras buvo šiltas. Pasitiesdavau kartoninių dėžių arba dar kurtkę (striukę – DELFI), atsiguldavau ir miegodavau. Praktiškai mažai ir miegojau, buvo toks „budintis“ režimas, bemiegės naktys. Gal pasnausdavau kokias dvi valandas. Paskui man sutriko miegas, labai nemiegojau naktimis, reikėjo kreiptis į medikus. Pradėjo visokios mintys lįsti, kad man nesiseka, kad aš pats esu problema, turbūt aš pats kalčiausias“, – savo išgyvenimais dalijosi vyras.

I. Simonavičius taip pat yra supildęs dokumentus dėl vietos savarankiško gyvenimo namuose Vilniuje, tačiau norinčiųjų į juos patekti susidariusi eilė. Be darbo likęs, stogo virš galvos netekęs ir artimųjų neturintis ir itin menkas pajamas gaunantis vyras kurį laiką buvo priverstas nakvoti oro uoste.