Ar iš tikrųjų šioje istorijoje klausimų daugiau nei atsakymų? Teisininkas Artūras Paulauskas, kalbėdamas su DELFI, svarstė, kad visuomenei nepakanka tiek informacijos, kiek teikia teisėsauga. „Todėl prikuria visokių sąmokslų, prisigalvoja istorijų, – kalbėjo A. Paulauskas. – Tai neprisideda prie objektyvumo ir teisingos nuomonės formavimo.“

Teisininkas teigė, kad prokuratūra turėtų plačiau praverti paslapties skraistę. „Tos mirtys iš pirmo žvilgsnio atrodo keistos, todėl turėtų būti aiškesnis prokuratūros paaiškinimas. Ši byla vis dar laiko visuomenę įtampoje, bet ta įtampa atsiranda todėl, kad ir aukščiausi politikai aktyviai dalyvauja. Tai prideda sumaišties ir tyrime, ir žmonių galvose“, – kalbėjo A. Paulauskas.


Garliavos istorija viešumoje skamba jau daugiau nei dešimtmetį, nuo 2009-ųjų. Pirmiausia savo tiesą įrodyti norėjęs D. Kedys kreipėsi į DELFI ir pateikė vaizdo įrašus su mergaitės pasakojimais bei įvardijo galimus tris įtariamuosius. Netrukus pasipylė mirtys. Pirmoji auka – teisėjas J. Furmanavičius, kuris buvo nušautas dienos metu Kauno senamiestyje.

Po keturių valandų prie savo namų negyva buvo rasta Laimutės Stankūnaitės sesuo Violeta Naruševičienė, prie kurios kūno buvo rastas D. Kedžio vardu registruotas ginklas.

Kiek vėliau keistomis aplinkybėmis mirė ir mergaitės krikštatėvis A. Ūsas. Ne mažiau paslapčių gaubia ir paties D. Kedžio mirtis.

Prie Naruševičienės paliktas šautuvas

2009-ųjų spalio 5-osios popietę, praėjus keturioms valandoms po teisėjo J. Furmanavičiaus nužudymo, buvo rastas D. Kedžio dukros motinos Laimutės Stankūnaitės sesers Violetos Naruševičienės kūnas. Moteris buvo nužudyta dviem šūviais į galvą, šalia jos rastas D. Kedžio vardu registruotas ginklas.

30-metės moters kūną savo namų kieme, ant laiptų, rado namo grįžusi pradinukė dukra.

Jono Furmanavičiaus nužudymo vieta:

Prokurorai vėliau tvirtino, kad mirtinas kulkas į V. Naruševičienę paleido D. Kedys. Jis kaltino ją leidus tvirkinti ne tik jo ir L. Stankūnaitės dukrą, bet ir mergaitės pusseserę, mažametę V. Naruševičienės dukrą.

Kedžio mirties išvados – užspringo

Po J. Furmanavičiaus nužudymo pareigūnai ėmė ieškoti D. Kedžio, Kaune policijos pareigūnai tikrino automobilius, vietas, kur jis galėtų būti, bet paieškos buvo bergždžios. Visuomenė taip pat parodė savo pasirinkimą – per visą paieškos laiką buvo gauti vos keli pranešimai apie galimą jo buvimo vietą.

Jo kūnas buvo rastas tik kitų metų balandį, akcijos „Darom“ metu prie Kauno marių. Tiesa, jo kūnas buvo rastas netoli jo tetai Audronei Skučienei priklausiusio sodo namelio. Dar vienas įdomus faktas – tuo metu, kai buvo rastas D. Kedžio kūnas, jo tetos sodo namelyje gyveno jos sūnus.

Vieta, kur buvo rastas Drąsiaus Kedžio kūnas:

Pareigūnai skelbė, kad D. Kedžio mirtis nebuvo smurtinė. Tam, kad nekiltų abejonių dėl ekspertizės išvadų, ji buvo filmuojama, joje dalyvavo net penki Teismo medicinos instituto ekspertai bei prokuratūros atstovai.

Nors buvo keliama versija, kad D. Kedys paskendo ar buvo nuskandintas, ekspertai paskelbė, kad mirties priežastis yra kitokia – teigiama, kad jis mirė nuo skrandžio turinio įkvėpimo, dėl sunkaus apsinuodijimo alkoholiu ir vaistais.

Tuo metu buvo skelbiama, kad D. Kedžiui nustatytas 3,6 prom. girtumas.

Baloje nuskendęs Ūsas

2010-ųjų birželio 13-ąją, Alytaus rajone, neasfaltuotu miško keliuku ėjusi moteris pastebėjo griovyje nuvirtusį keturratį, o šalia jo – veidu į balą griovyje gulintį Andrių Ūsą. Šalmas gulėjo šalia. Variklis vis dar veikė.

Specialistų išvadose buvo skelbiama, kad A. Ūsas paskendo. O vietos gyventojai tuo metu žiniasklaidai pasakojo, kad tuo keliuku, kuris vedė į sodybą, keturračiais niekas nevažinėdavo.

Andriaus Ūso keturratis:

A. Ūsas buvo pirmasis asmuo, kurio vardas buvo įvardytas Garliavos istorijoje. Į DELFI 2009 metais atėjęs D. Kedys tiksliai nurodė jį, nes jį, kaip jis teigė, įvardijo jo dukra. A. Ūsas buvo tuo metu penkiametės D. Kedžio dukros krikštatėvis.

Pedofilija apkaltintas A. Ūsas kreipėsi į teisėsaugą ir bandė prisiteisti iš D. Kedžio milijoną eurų. „Man nusispjaut ant tų susmirdusių pedofilų. Tegul padavinėja mane į teismus“, – prieš dešimtmetį DELFI teigė D. Kedys.

Po to, kai buvo nužudytas teisėjas Jonas Furmanavičius, A. Ūsui buvo skirta apsauga, vėliau jis jos atsisakė ir ėmė samdytis privačios įmonės apsaugos darbuotojus.

„Aidas“ rastas negyvas savo automobilyje

2010 metų gruodį buvo rastas ir dar vienas, jau trečiojo D. Kedžio įvardyto vyro, kūnas. Vos dvidešimt ketverių „Aidas“, kuris galimai buvo Vaidas Milinis, buvo sumuštas, į galvą paleistas šūvis. Jauno vyro kūnas buvo rastas Kauno rajone, miške, savo automobilyje.

Šiai žmogžudystei ištirti buvo suburta speciali Kauno policijos ir prokuratūros patyrusių pareigūnų grupė. Buvo tiriamos net kelios galimos nužudymo versijos.

Kiek vėliau jo motina žiniasklaidai tvirtino, kad esą niekuo dėtą jos sūnų kažkas nužudė tik dėl to, kad kažin kas jį įvardijo kaip galimą „Aidą“ šioje skandalingoje byloje. DELFI šaltinių teigimu, oficialiai policija apie mįslingą V. Milinio mirtį nepranešė žiniasklaidai, nes operatyviniais kanalais bandė išsiaiškinti, kokie asmenys gali būti susiję su jauno vyro mirtimi.

Venckienės paieška ir sumenkę įtarimai

Buvusi teisėja Neringa Venckienė į Jungtines Amerikos Vasltijas (JAV) su sūnumi pabėgo 2013-aisiais, tačiau buvo surasta ir suimta tik 2018-ųjų pradžioje.

„Visi mūsų duomenys, visi dokumentai buvo pateikti JAV institucijoms ir tą tikrai žinojo Lietuvos atstovai. Mes turėjome leidimus legaliai gyventi, turėjome vairavimo pažymėjimus, asmens kodus. Viskas sutvarkyta ir Lietuvos institucijos tikrai viską žinojo“, – taip 2018-ųjų gegužę DELFI kalbėjo jos sūnus Karolis Venckus.

Tuo metu, kai jo mama buvo suimta ir uždaryta į kalėjimą, jam buvo suėję 18 metų.

Neringa Venckienė

JAV teismas ekstradiciją patvirtino, tačiau įtarimų sąrašą sumenkino. Generalinė prokuratūra tvirtino, kad N. Venckienei buvo pateikta trylika įtarimų, o JAV pareigūnai ekstradiciją patvirtino tik dėl keturių. Tik dėl jų Lietuvoje ir gali būti tęsiamas ikiteisminis tyrimas.

Naujų įtarimų N. Venckienės byloje negali būti prirašyta. Net ir kituose ikiteisminiuose tyrimuose jokių įtarimų N. Venckienei negali atsirasti be JAV žinios.

Paslapčių gaubiama istorija Paulausko akimis

Prie V. Naruševičienės kūno buvo rastas D. Kedžio vardu registruotas ginklas. Ar tai nekelia įtarimų? „Kas ten gali žinoti, ar jis pametė, ar tyčia paliko. Bet ginklo buvimas nieko nesako. Gali būti pamestas, gali būti kažkieno kito pamestas, tam, kad nukreiptų įtarimus, – svarstė A. Paulauskas. – Bet dėl šios aplinkybės daryti kategoriškas išvadas būtų neatsargu.“

Jo teigimu, praktikoje dažnai pasitaiko tokių įvykių, kai prie aukos randamas ir ginklas, kuriuo ji buvo nužudyta. „Dažniausiai užsakomieji žudikai taip elgiasi, tą pačią minutę ginklo atsikrato“, – teigė A. Paulauskas ir pridūrė, kad tokie ginklai dažnai būna nelegalūs.

Nemažai klausimų visuomenėje kilo ir po A. Ūso mirties. „Kiek žinau, prokuratūra sako, kad ta byla išnagrinėta. Bet ar gali žmogus paskęsti taip? Fiziškai, gali. Užtenka šaukštelio. Bet ar jis pats, ar jam padėjo? Vėlgi, čia tyrimo reikalas. Čia ir yra viso tyrimo sudėtingumas“, – teigė A. Paulauskas.

Beje, teisininkas vardijo, kad keistos mirtys yra kone kasdienybė: „Turbūt kas trečia mirtis yra labai keista ir dažnai artimieji net netiki“. A. Paulauskas prisiminė vieną bylą su itin keistomis aplinkybėmis: „Buvo rastas žmogus prie pat namų, gražiai nusirengęs, rūbus gražiai pasidėjęs, susilankstęs ir ant žemės atsigulęs ir sušalęs. Kaip paaiškinti, kai žmogus nenuėjo šimto metrų iki namų?“ – svarstė A. Paulauskas ir pridūrė, kad tyrimo pabaigoje buvo nustatyta, kad mirtis – ne smurtinė, asmuo pats taip pasielgė.

Artūras Paulauskas

Pats D. Kedys mirė užspringęs – tai nėra reta mirties priežastis. „Girtas asmuo, jei guli ant nugaros, gali užspringti. Tokių mirties priežasčių būna“, – teigė A. Paulauskas.

N. Venckienė į Lietuvą buvo grąžinta su gerokai mažiau įtarimų ir po kelerius metus trukusios paieškos. A. Paulauskas teigė, kad jo praktikoje yra buvęs atvejis, kai užsienio teisėsauga ilgą laiką negalėjo rasi besislapstančio asmens, o vos pats ten nuvykęs ir pakalbėjęs su vietiniais sužinojo, kaip ir kur jį rasti. A. Paulauskas pridūrė, kad besislapstęs asmuo tiesiog buvo pasikeitęs savo pavardę į žmonos. „Tada mes vėl rašėme, pavardę nurodėme, tada tas reikalas pajudėjo“, – prisiminė teisininkas.

Iš trylikos įtarimų liko tik keturi. Ar tai – įprasta praktika? „Kad taip gali būti, tikiu, bet ar mano praktikoje taip yra buvę? Gal jei ir buvo, tai buvo tokie akivaizdūs dalykai, – kalbėjo A. Paulauskas. – Bet tikrai neatmesčiau, kad galėjo būti kažkokių atitikimų.“

Beje, A. Paulauskas teigė, kad sūnaus pilnametystė neturėjo turėti įtakos.

Naujų įtarimų N. Venckienė, A. Paulausko teigimu, dar gali sulaukti. „Jei bus naujų įtarimų, reikės vėl pakartoti visą procedūrą iš naujo – vėl kreiptis į Amerikos teisėsaugą, jie turi sutikti, kad ji būtų traukiama atsakomybėn pagal kitus straipsnius nei išduota, – kalbėjo A. Paulauskas. – Procedūriškai viską reikia kartoti.“

„Teisingumas nėra greitas“, – pridūrė A. Paulauskas.

Neringa Venkcienė Kauno miesto apylinkės teisme: