Kaip DELFI jau yra rašęs, N. Venckienę parvežus į Lietuvą prezidentas Gitanas Nausėda pažadėjo laikysiąsis objektyviai nuošalyje, ir nesikišiąs į teisinius procesus. Elgtis ramiai ir „nemėginti įsiūbuoti to laivelio dar labiau“ šalies vadovas patarė ir kitiems.
„Galbūt daugelis žmonių dabar šiek tiek griaužiasi dėl savo praeities veiksmų šitoje visoje istorijoje, aš asmeniškai niekaip nedalyvavau šitoje istorijoje. Aš nepalaikiau nė vienos nei kitos pusės, o dabar savo atsakymą turi pasakyti teisininkai.
Kuo daugiau kišimės ir ne duok dieve ir politikai mėgins savo trigrašį įkišti tuo mes labiau pakenksime teisiniam šitos bylos nagrinėjimo keliui, ir galimas dalykas net diskredituosime teisinę sistemą. Todėl aš laikysiuosi objektyviai, nuošalyje, kadangi tai yra teisinis klausimas, kurį turi išspręsti mūsų teismai, ir atsakyti į klausimus, ar buvo nusikaltimai. Jeigu jie buvo, turi būti ir atitinkami sprendimai“, – kalbėjo žurnalistams G. Nausėda su vizitu lankydamasis Italijoje.
Panašiai kalbėjo ir didžiausios valdančiąją daugumą sudarančios Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis.
„Kuo mažiau politikai kišis į tą procesą, tuo geriau bus pačiam procesui. Tai ne mūsų reikalas, tai – teisėsaugos reikalas“, – ketvirtadienį žurnalistams Seime sakė R. Karbauskis
V. Landsbergis: istorija gali būti naudojama propagandai
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis dar 2013 metais viešai paneigė, kaip jis pats tuomet sakė, legendą esą jis buvo N. Venckienės pusėje. Apie tai plačiau galima paskaityti čia.
Dabartinėmis aplinkybėmis konservatorių patriarchas neatmeta, kad ši istorija „gali būti naudojama propagandai, norint pakenkti dešiniajam sparnui, dešiniuosius rodant kaip kvailius, kurie ėjo paskui N. Venckienę“.
„Visa istorija yra visai kas kita. Dabar mes kalbame apie žmogaus panaudojimą – ar jis (turima mintyje N. Venckienė – DELFI) gali būti šiandien dar panaudotas politikai? Aš manau, kad gali būti naudojamas būtent kaip argumentas arba tema prieš dešiniuosius“, – sakė V. Landsbergis.
Paklaustas, ko politikai šios istorijos kontekste turėtų nedaryti, kad nesilpnintų žmonių pasitikėjimo teisingumu Lietuvoje, politikas atsakė, kad „čia yra labai sudėtingas dalykas“.
„Pirmiausia pati teisėsauga turi kai ko nedaryti, arba kai ką daryti sąžiningiau. Galiu Jums pateikti pavyzdžių, kai teisėsauga net rezonansinėse bylose nutyli, slepia, dengia, naudoja išankstinę schemą, o ne eina sąžiningo ir visapusiško tyrimo keliu. Tokių atvejų aš galiu pripasakoti. Tokių nuodėmių teisėsauga turi. Kai sakoma, kad jos autoritetui pakenkė, kad kas nors pamini tas nuodėmes, tai būtų geriau, kad nebūtų nuodėmių“, – sakė V. Landsbergis.
Tokių dalykų politikas mato ir tyrimuose, kurie buvo susiję su vadinamąja Garliavos istorija.
„Ten yra tokių (…) aiškinimų, kad žmogus paskendo griovelyje, kur buvo 10 centimetrų vandens“, – kalbėjo V. Landsbergis.
Pašnekovas tęsė, kad pradėjus plėsti visą Garliavos istoriją, „tai ten daugybė dalykų yra“.
„Bet Jūs paimate tik tiek, ar N. Venckienė dabar bus tempiama į politiką? Galbūt tą ir esu paminėjęs, vienintelį kartą, kai aš su ja mačiausi, aš jai patariau nedaryti jokios politikos, auginti vaiką, ir tik saugoti nuo politikos. Bet ji padarė priešingai. Tik tiek tebuvo mūsų bendravimo“, – sakė V. Landsbergis.
Paklaustas, ar jis pats tiki, kad visoje šitoje Garliavos istorijoje yra įmanomas iki galo teisingumas Lietuvoje, V. Landsbergis atsakė retoriniu klausimu: „ar Jūs manote, kad Kenedžio nužudymo byloje galimas teisingumas iki galo?“.
Dalis politikų nenori veltis
Dalis politikų nenori veltis į šitą temą. Seimo frakcijos „Lietuvos gerovei“ seniūnas Vytautas Kamblevičius tekonstatavo, kad „N. Venckienė jau grįžo į Lietuvą, teisinės struktūros viską išsiaiškins, tada visa tiesa išeis į viršų“.
„Aš asmeniškai tikiu mūsų teisėsauga. Teisėsauga jau daug ką nubaudė, ir bylos buvo iškeltos, tai turbūt teisėsauga eina teisingu keliu. Jei ji nebūtų kalta, ji būtų negrąžinta atgal į Lietuvą“, – sakė V. Kamblevičius.
Jo nuomone, tokiuose dalykuose politikai iš viso neturėtų kištis.
„Matėte kiek politikų tuo metu, kai tie dalykai vystėsi, dalyvavo. Politikai turi prisiimti atsakomybę, jie ir įpylė benzino į ugnį“, – sakė V. Kamblevičius.
Arvydas Juozaitis, kuris kalbama turėtų tapti naujuoju persitvarkančių „tvarkiečių“ lyderiu, irgi buvo linkęs laikytis nuošalyje, ir teigė tikintis, kad teisingumas šioje istorijoje yra įmanomas.
„Be stovyklų reikia gyventi, šiuo atveju nereikia kištis į teisėsaugos darbą. Nežinant aplinkybių galima daug ko prikalbėti netinkamai“, – sakė A. Juozaitis.
Sinica: dėmesys iškelia istoriją į politinį lygmenį
Naują partiją su bendražygiais kuriantis kraštutinių dešiniųjų pažiūrų politikas Vytautas Sinica mano, kad N. Venckienės istorija gali turėti politinės įtakos dėl didelio žiniasklaidos dėmesio jai.
„Turiu galvoju, kad būtent žiniasklaida iš to, kas gal ir neturėtų jokios įtakos, būtų pamiršta, ir negalėtų katalizuotis į rinkiminius procesus, po tokio neįtikėtino dėmesio, kokį tas klausimas turi dabar žiniasklaidoje, gal ir gali (turėti įtakos – DELFI).
Aš matau visokias apklausas, pačių portalų daromas, ar patiems skaitytojams yra svarbu, ir akivaizdu, kad skaitytojams yra svarbu. Solidžia rinkos logika vadovaujantis, žiniasklaidos priemonės rašo apie tai, ką žmonės nori skaityti. Tokiu būdu šis klausimas pakyla į politinį lygmenį, ir aš manau, kad, jei tik bus tokių, kurie norės tuo pasinaudoti, o neabejoju, kad tokių atsiras, tai gal ir ne pačios N. Venckienės vedamas, bet kažkokia forma šis klausimas grįš į politinį rinkimų ciklą“, – kalbėjo V. Sinica.
Politikas konstatavo, kad politikai, vienareikšmiai pasisakydami šioje istorijoje, rizikuoja dalį rinkėjų nukreipti prieš save.
„Šita istorija ėjo įstrižai visų mūsų politinių skirčių, žmonės tiek kairėje, tiek dešinėje turėjo visiškai priešingas nuomones. Tiek socialdemokratų rinkėjas galėjo drąsiai palaikyti N. Venckienę, o kitas tų pačių socialdemokratų rinkėjas – jos nepalaikyti. Niekas politiniame spektre nežino (…), kaip jų pačių pasisakymai paveiks jų rinkėjus.
Aš manau, kad visi turi būti atsargūs, jeigu turi proto, ir dabar turbūt vengs griežtai pasisakyti šita tema. TS, Liberalai ir socialdemokratai tikriausiai bus tie, kurie drąsiausiai pasisakys prieš N. Venckienę, dauguma kitų bandys laviruoti, arba bus už“, – svarstė V. Sinica.
Jaučiasi dviprasmiškai šiuo klausimu
Politikas sako, kad pats jaučiasi dviprasmiškai Garliavos istorijos klausimu.
„Viena vertus, tai, kas vyko 2010 m., kai buvo kovojama dėl to, kam atiteks mergaitės globa, tai buvo visiškai civilizuotumą praradęs procesas. Teisėsaugos institucijos turėtų prisiimti atsakomybę, kad to proceso nesuvaldė. Reikėjo ieškoti kažkokio būdo įtikinti visuomenę, kad yra įmanomas skaidrus teisingumo procesas. To tada nepavyko padaryti“, – sakė V. Sinica.
Jam pačiam kelia klausimų kai kurių tyrimų baigtys.
„Ūso ir Kedžio mirty gana absurdiškomis ir neįtikėtinomis aplinkybėmis, nepridėjo visuomenei pasitikėjimo. Ir man būtent šios dvi mirtys ir jų aplinkybės yra tie veiksniai, kurie neleidžia tikėti iki galo visais teismų sprendimais. Kai teismai pasako, kad čia nėra ką tirti, tai tuo nėra įmanoma patikėti“, – sakė V. Sinica.
Jam klausimų kelia ir ypač didelis dėmesys pačiai N. Venckienei.
„Neabejoju, kad ji padarė įvairių pažeidimų, už kuriuos galima tuos teisminius procesus pradėti, formaliu požiūriu – negrąžinant vaiko pažeidimai buvo padaryti, bet tai, kokia byla yra iškelta prieš ją, aš dabar neatsiminsiu visų punktų, bet žinau, kad jų yra ypatingai daug, mano galva rodo neproporcingą dėmesį, ir principinę nuostatą įrodyti, kas čia yra teisus. Mano galva, visa tai nepridės pasitikėjimo teismine sistema Lietuvoje.“, – sakė V. Sinica.
Jo vertinimu, visos vaikų teisių istorijos po Garliavos atvejo buvo visai kitokio pobūdžio.
„Garliavos istorija buvo teisingumo klausimas – ar mes tikime teismais, ar ne, ar tikime pačių žmonių įgyvendinamu teisingumu, jeigu taip galima pavadinti D. Kedžio veiksmus. O pastarųjų metų istorijos buvo apie tai, kada ir kokiais pagrindais galima valstybei įsikišti į tėvų auklėjimą. Tai iš principo yra priešinga situacija“, – sakė V. Sinica.
Jam neatrodo paradoksalu, kad tie patys žmonės, kurie yra prieš valstybės kišimąsi, bandant atimti vaikus iš jų biologinių tėvų, palaikė N. Venckienę ir nenorėjo, kad vaikas būtų atiduotas motinai.
„Konflikto priežastys buvo absoliučiai skirtingos, tai ir prieštaravimas čia yra toks – tik iš pažiūros. Aš nemanau, kad šitie dalykai yra lygintini, jie yra tik paviršutiniškai panašūs, o pamokų, kokias mes čia galėjome išmokti, aš negalėčiau įvardinti, ir nesugalvoju nei vienos, kurią Lietuva būtų išmokusi“, – sakė V. Sinica.