„Taip, patvirtinu, kad direktorė laikinai nušalinta nuo pareigų dėl įtariamo darbo drausmės pažeidimo. Ji taip pat negali bendrauti su muziejaus darbuotojais, kad nebūtų daroma jiems įtaka ir nebūtų daroma įtaka tyrimui, kurį pradėjome savivaldybėje. Tam sudariau darbo grupę“, – penktadienį teigė Lazdijų rajono merė.
A. Miškinienė informavo, kad toks sprendimas buvo priimtas, reaguojant į vietos žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją apie dabartinių ir buvusių Lazdijų krašto darbuotojų liudijimus apie muziejuje jau dešimtmetį besitęsiantį mobingą darbuotojų atžvilgiu.
Lazdijų muziejininkai apie nepakeliamą įtampą ir psichologines patyčias darbe viešai prabilo po to, kai lapkričio 2-ąją Lazdijų krašto muziejaus filialo – Laisvės kovų muziejaus patalpose buvo rastas 34-ių metų ilgamečio muziejaus darbuotojo, šio muziejaus padalinio vadovo, etnologo Viliaus Tumosos kūnas.
Namiškiams pasigedus vyriškio namuose, iš pradžių bandyta jo ieškoti savomis pajėgomis, tačiau po to, kai išeiginę dieną vyro automobilis buvo pastebėtas šalia muziejaus pastato, namiškiai sunerimo.
Policijos pareigūnams išlaužus iš vidaus užsklęstas duris, V. Tumosos kūnas buvo rastas Laisvės kovų muziejaus koridoriuje. Pirminiais duomenimis, vyras nusižudė. Lazdijų rajono policijos komisariato pareigūnai ir vietos prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą mirties priežasčiai nustatyti.
Tyrimą kuruojanti prokurorė Algida Banienė teigia, kad kol kas dar nėra gauti teismo medicinos ekspertizės duomenys.
Po V. Tumosos laidotuvių į DELFI žurnalistę kreipėsi daugiau muziejuje dirbančių asmenų, kurie prabilo apie darbe patiriamą įtampą ir patyčias.
„Mes jau vieną kartą jo neužstojome – tuomet, kai grįžusį po sunkios ligos gydymo kurso muziejaus direktorė Daina Pledienė nusprendė Vilių perkelti į nekūrenamą Prano Dzūko muziejaus pastatą Delnicos kaime, kuriame nėra nei vandens, nei šildymo, net lauko tualeto, jau nekalbant apie darbo stalą, internetą ar kompiuterį. Jau tada, kai viešai direktorė leido sau prie kolektyvo pasakyti, kad tokia liga sergančių čia nereikia, jau tada turėjome rėkti pilnu balsu apie tas patyčias, pažeminimus, atmosferą darbe, kuri mūsų muziejuje tęsiasi dešimtmetį“, – žurnalistei pasakojo buvę ir esami muziejaus darbuotojai.
Visų jų pavardės yra žinomos, ir, jiems sutikus, perduotos teisėsaugos pareigūnams.
„Tai labai valdingas ir labai pavydus žmogus, kuris tiesiog nepakęsdavo, jei ką nors iš muziejaus darbuotojų viešai pagirdavo žmonės iš šalies. Tuomet tas žmogus tapdavo jos patyčių objektu“, – apie Lazdijų krašto muziejaus direktorę D. Pledienę liudijo muziejininkai.
Tuo, ką pasakoja lazdijiečiai, sunku patikėti. Į klausimą, kodėl tiek metų jie kentė patyčias ir spaudimą darbe, atsako labai paprastai: „Ar kas patikės eiliniu muziejaus darbuotoju? O juk po kiekvieno karto sekdavo gąsdinimai, kad atleis iš darbo, kad padarys taip, jog kito darbo bedarbystės kamuojamame rajone nerasime.“
Pasak jų, uždaro būdo V. Tumosa taip pat jautė spaudimą: „Jam būdavo primetami darbai ir renginiai, kuriuos turėdavo daryti kitų filialų žmonės. Jei viskas sekdavosi, garbę prisiimdavo direktorė, o jeigu nepavykdavo – pylos gaudavo jis.“
Žurnalistei liudiję asmenys pasakojo ir apie atvejį, kai viena darbuotoja buvo dvi valandas laikoma direktorės kabinete, verčiant pasirašyti prašymą išeiti iš darbo savo noru, nenurodant prašymo datos. Ji tai paliudijo ir pati.
„Važiuojant į darbą, kuris yra už 20 kilometrų nuo mano namų, sugedo automobilis. Vėlavau į darbą, nes stabdžiau pakeleivingas mašinas, kas galėtų nutempti sugedusį automobilį iki darbo vietos. Buvau iškviesta į kabinetą, man skirtas papeikimas, dvi valandas buvau laikoma direktorės kabinete, verčiant mane parašyti prašymą išeiti iš darbo nenurodant datos. Aš tą padariau. Kiek žinau, tokius prašymus rašę yra ir kiti darbuotojai (moteris suvardijo pavardes – aut. past.)“, – sakė šiuo metu Lazdijų krašto muziejuje dirbanti moteris.
Pati muziejaus direktorė D. Pledienė kategoriškai atmetė kaltinimus, esą ji žeminusi ar spaudusi darbuotojus.
„Tai netiesa, kad V. Tumosa buvo perkeltas į muziejaus filialą, jis buvo priimtas dirbti būtent į Prano Dzūko sodybą, o po to perkeltas į Laisvės kovų muziejaus padalinį. Aš nežinau, kam naudinga yra mane pavaizduoti tokią, bet neslėpsiu, kai kurie darbuotojai išėjo nepatenkinti, nes išsiskirdavo požiūris į darbą“, – sakė D. Pledienė.
Muziejaus vadovė teigė, kad Prano Dzūko sodyba žiemos sezonui yra uždaroma ir ten nedirba joks darbuotojas. Tačiau su žurnaliste kalbėję muziejininkai tvirtino priešingai – esą būtent po ilgo gydymo pasveikęs ir į darbą po reabilitacijos grįžęs V. Tumosa žiemos sezonui ne buvo perkeltas į kitą muziejaus padalinį, kaip būdavo paprastai, bet visą žiemą dirbo atokioje etnografinėje sodyboje be jokių patogumų ir net be geriamo vandens.
„Tai direktorė taip ir pasakė prie mūsų visų – ar aš dar jam ir rašomą stalą į ten turiu vežti? Yra suolai iš eksponatų – atsisės, jei norės. Pasikūrens etnografinę krosnį, jei bus šalta, gi malkų prisipjovė, kai muziejaus aplinką tvarkė, šakas pjaustydamas“, – D. Pledienės atsakymą neigė buvę V. Tumosos kolegos.
Kalbėjusieji žurnalistei teigė, kad direktorė su darbuotojais kalba pakeltu tonu, menkinami jų sugebėjimai, atlikti darbai, primetamos pareigos, kurios nenumatytos darbo sutartyse.
„Visi darbuotojai, net vyresnio amžiaus, direktorės yra tujinami, tuo tarpu ji yra nurodžiusi į ją kreiptis tik daugiskaita ir pareigomis“, – apie D. Pledienės elgesį kolektyve pasakojo pavaldiniai.
Muziejininkai pasakojo ir tai, kad nepakėlę direktorės spaudimo tiesiog palikdavo pareigas, nors savo darbą išmanė ir mėgo.
Pati D. Pledienė į klausimą, ar tiesa, jog kolektyve esanti didelė darbuotojų kaita, o per metus iš nedidelio kolektyvo išeina po 4–5 darbuotojus, sakė: „Ką reiškia didelė kaita? Mes turime stebuklingą kėdę, todėl turime nemažai išėjusių motinystės atostogų moterų.“
Kartu su velioniu V. Tumosa dirbę muziejininkai pasakojo, kad kartais kolegoms Vilius pasiskųsdavo dėl direktorės elgesio, tačiau į patarimus mesti darbą atsakydavo, kad jis jam patinka, o išvykti į užsienį jau bandė ir ten savęs nemato.
Turimomis žiniomis, apie darbe patiriamą spaudimą velionis yra prasitaręs ir savo šeimos gydytojui.
„Darbas ten toks – arba pataikauni direktorei, arba tave taip „užduchins“ darbais, kad pats sau imsi kvailiu atrodyti“, – pasakojo dar vienas, dabar jau buvęs muziejininkas.
Darbuotojai pasakojo apie kolegas, kurie, neapsikentę nuolatinio spaudimo, palikdavo darbą savo noru: „Jie paniškai jos bijojo, nes buvo prigąsdinti, kad jų reputacija bus sumalta į miltus. Tie kolegos ir į muziejų net vėliau neidavo, net į renginius, kad nereikėtų susitikti buvusios vadovės.“
Apie tai paklausta Lazdijų krašto muziejaus direktorė D. Pledienė atsakė: „Gal tegul jie visi po maldą už Vilių sukalba. Aš matau, kad klausimai tampa tendencingi, todėl daugiau nieko nekalbėsiu. Atsiųskite klausimus raštu.“
Tuo tarpu kalbėdami apie V. Tumosos mirtį, lazdijiečiai kelia klausimus dėl galimų į įvykio vietą atvykusių teisėsaugos pareigūnų klaidų.
Stebimasi, kodėl tą lapkričio 2-oios vakarą, išlaužus duris Laisvės kovų muziejaus patalpose, kai jau buvo galima įtarti apie nusikalstamą veiką, policijos pareigūnai leido patalpose būti ir mažiausiai trims muziejaus darbuotojoms, tarp jų – ir atvykusiai direktorei D. Pledienei.
Dar daugiau klausimų kelia tai, kodėl patalpos, kuriose rastas miręs žmogus, nebuvo užantspauduotos, kodėl nebuvo išimtas ir tyrimui perduotas V. Tumosos darbo kompiuteris, ir ar tiesa, kad jame galėjo būti svarbi informacija, paaiškinanti destruktyvaus jauno vyro sprendimo priežastį.
Prokurorė A. Banienė teigė, kad atsisveikinimo raštelio nusikaltimo vietoje pareigūnai neišėmė, o ar jis buvo ir kokia forma – paaiškės tyrimo metu.
Tuo tarpu minėtą kompiuterį muziejaus direktorė D. Pledienė liepė paimti iš muziejaus filialo patalpų ir nuvežti į jos darbo kabinetą kitame muziejaus pastate. Tai ji patvirtino ir pati.
Paklausus pačios D. Pledienės, kam reikėjo skubiai velionio darbuotojo darbo kompiuterį pervežti pas ją į kabinetą, o ne atiduoti V. Tumosos žūtį tiriantiems pareigūnams, ji į klausimą neatsakė.
Į kitą klausimą, ar nėra grėsmės, kad iš to kompiuterio galėjo būti pašalinta, jei tokia jame buvo, informacija, kuri galėtų būti nemaloni pačiai D. Pledienei, Lazdijų krašto muziejaus direktorė atsakė taip: „Jis dar net nebuvo įjungtas, tam mes dar nesame moraliai pasirengę.“