– Toks sutapimas: šiomis dienomis Neringa Venckienė grąžinama į Lietuvą. Jūs buvote pareigūnas, kuris vadovavo tai operacijai, kuri iš esmės pabaigė tą patvorės beprotybę Garliavoje. Vadovavote operacijai, kai buvo įvykdytas teismo sprendimas ir vaikas buvo paimtas iš tetos, grąžintas mamai. Tai buvo vienas įsimintiniasių įvykių jūsų karjeroje?
– Vienareikšmiškai taip. Supratome, kokia atsakomybė teko tuo metu policijai. Nors, aišku, bandėme viską daryti, kad šis procesas būtų įvykęs ne represiniu būdu, o antstolės reikalavimai būtų įvykdyti gera valia. Tačiau įvyko kaip įvyko. Įstatymo nustatyta tvarka, deja, mums teko įsikišti ir atlikti tam tikrus represinio pobūdžio veiksmus.
– Na, didelio smurto ten nebuvo. Priminsiu įvykius: per naktį ir iš ryto ten rinkosi žmonės, juosėsi trispalvėmis, rišosi prie namo, darė gyvą ratą, kad teismo sprendimas nebūtų įvykdytas ir t.t. Buvo kažkokių pranešimų kriminalinės žvalgybos ar kokių kitų institucijų, kad vis dėlto gali būti kokie nors ginklai naudojami ir pan.? Nes ten buvo žmonių, kurie buvo minimi ir operatyviniuose tyrimuose dėl Bražuolės sprogdinimo, ir kituose garsiausiuose nusikaltimuose?
– Taip, informacija buvo pakankamai nerami. Galbūt dėl to buvo pasitelktos ir atitinkamos pajėgos. Tas skaičius – 240 – įėjo ir į mūsų tautos folklorą. Informaciją rinkome ir viešai, ir neviešai, įstatymo nustatyta tvarka. Prieš finalinę dalį nusimatėme rizikas, kiek priemonių ir pajėgumų reikia, kad būtų įvykdyta policijos priemonė.
– Aišku, kad su ta byla jūs pakankamai susipažinęs vien dėl savo užimamų pareigų. Tuo metu buvote policijos generalinio komisaro pavaduotojas. Kai kurie aukšti policijos pareigūnai sulaukė kaltinimų dėl neveiklumo, buvo teismo procesai, kuriuose jie gynė savo garbę. Kaip įsivaizduojate, dabar, grąžinus Neringą Venckienę į Lietuvą, ji, aišku, bus suimta ir lauks teismo, kaip toliau klostysis įvykiai?
– Per tuos penkerius metus gana nutolau nuo šios istorijos – natūralu, kitos pareigos, kita atsakomybė. Tačiau kiekviena istorija turi turėti savo loginę baigtį, ir šis tyrimas turėtų baigtis. Manau, kad visuomenė turėtų sužinoti pakankamai įdomių dalykų. Kokie jie bus – palaukime. Bet tuo metu, ką mes matėme ir žinojome, tikrai, švelniai tariant, neatitiko dabar transliuojamos Venckienės sūnaus ar pačios Venckienės versijos. Tai buvo visai kiti dalykai. Ir jei tuos kitus dalykus patvirtins tyrimas, apkaltinamasis nuosprendis, visuomenė pamatys visai kitą vaizdą, nei dabar bandoma transliuoti iš vienos pusės.
– Jūsų, kaip profesionalo, nuomone, gali būti surinkti įrodymai ne dėl to, dėl ko ji dabar įtariama, o, tarkime, dėl nužudymo organizavimo? Vis dėlto nužudytas teisėjas ir Stankūnaitės sesuo.
– Kadangi esu teisininkas, nenorėčiau kalbėti prielaidomis. Tačiau pasikartosiu, kad loginė tyrimo baigtis turėtų daugelį dalykų atskleisti. Ar atskleis nužudymą, ar kitas nusikalstamas veiklas, nesiryžčiau prognozuoti.
– Pereikime prie pagrindinės mūsų laidos temos. Policija – ar jūs turite priekaištų tai policijos reformai, kuri buvo įgyvendinta turbūt per pirmuosius trejus su puse Lino Pernavo kadencijos metų, o dabar turbūt įtvirtinta?
– Į šitą klausimą pakankamai kvalifikuotai galėčiau atsakyti gruodžio mėnesį. Kadangi pirmas mano darbas, kurį planuoju atlikti, – susipažinti su esama situacija, įsivertinti organizacijos vietą – ar suvaldyti iššūkiai ir rizikos. Taip pat ir įsivertinti įvykdytų reformų efektyvumą. Tad dabar kalbėti dar anksti. Tik norėčiau pagirti policijos vadovybę dėl akivaizdaus policijos modernizavimo. Tik visiškas pesimistas gali sakyti, kad policija per tuos metus nepažengė į priekį. Natūralu, pažengė.
– Žiūrint statistinius duomenis, neinant į atskirų nusikaltimų rūšių dinamiką, bendras nusikalstamumas mažėja, atlyginimai auga, finansavimas policijos per pastaruosius ketverius metus padidėjo vos 15 proc., tuo tarpu kitų institucijų, įskaitant ir valstybės sienos apsaugos tarnybą, padidėjo kokių 50 proc. Dabar policijoje yra 15 proc. pareigūnų mažiau – 1500 atleista, atlyginimai pakelti, visuomenės pasitikėjimas maksimalus, aukštesnio nėra buvę. Kalbant apie pačią esmę, atrodo, viskas tikrai gerai.
– Aš tai matau, lygiai kaip ir jūs, žiūrėdamas iš šono. Tikrai vadovai šaunuoliai, jie tai pasiekė. Kažkurie darbai buvo tęstiniai, kažkurie – jų iniciatyvos, ir rezultatas – akivaizdus. Bet įvertinti giliau, profesionalia akimi, reikia šiek tiek laiko. Kita vertus, girdžiu ir priekaištus iš politikų ir visuomenės, kad policija galbūt greit sureaguoja, bet ar sureagavus greitai tyrimas atliekamas taip pat greitai ir pasiekiamas rezultatas – tuos priekaištus girdžiu. Tikrai reikia įsivertinti.
– Ministras Pirmininkas, kuris, kaip ir jūs, turi didelę patirtį policijoje, ilgai dirbo ir policijos generaliniu komisaru, buvo jūsų vadovas, kai jūs buvote jo pavaduotojas. Vidaus reikalų ministras buvo Saulius Skvernelis, dabar – Ministras Pirmininkas. Jis nemažai kritikuoja dalykus, kurių policijoje jau nebeliko – nepilnamečių reikalų inspektorių atsisakymą ir vadinamų rajoninių įgaliotinių. Jums tie rajoniniai įgaliotiniai neatrodo visiškas sovietmečio palikimas, tiesiog institucija kontroliuoti visuomenę, o ne vykdyti policijos funkciją? Toks mažas KGB padalinėlis sovietinėje milicijoje?
– Vykdant tarpines policijos pertvarkas, apylinkės inspektoriai, aišku, nuėjo nuo to sovietinio modelio, jie labiau tapo bendruomenės pareigūnais. Nors policijoje dar prie mūsų buvo įsteigta bendruomenės pareigūno pareigybė. Tai – pareigūnas, kuris eina su planšete į bendruomenę ir sprendžia problemas čia ir dabar.
Tas modelis, aišku, jau buvo šiek tiek pakitęs, dabar jau yra priimtas iš principo naujas modelis – reagavimo padaliniai, kurie vykdo funkcijas. Kai kurios prevencinio pobūdžio funkcijos yra vykdomos jau kitaip, tad tuos dalykus taip pat reikia įsivertinti. Vienareikšmiškai pasakyti, kad apylinkės inspektoriaus institutas vekė nepriekaištingai, buvo idealus ir reikia jį grąžinti, negaliu taip pasakyti. Ar reikalingos korekcijos dabartinėms reagavimo grupėms? Galbūt. Bet tai reikia įsivertinti.
– Ar teisingai susidarau įspūdį, kad iš esmės tų reformų, kurios jau įgyvendintos, atšaukti neįmanoma, jas galima tik truputėlį koreguoti?
– Čia turbūt svarbiausias dalykas, kad atėjus naujam vadovui lokomotyvas nebūtų stabdomas ir perstatomas į kitą traukinio pusę.
– Kaip dažnai institucijose Lietuvoje būna, ar ne?
– Taip. Ir dabar išnaudoju galimybę būsimiesiems savo kolegoms ištransliuoti žinutę, kad tikrai taip nebus daroma – traukinys nebus apsukinėjamas. Ar įmanomos korekcijos? Galbūt.
Dabar į mano vietą, valstybės sienos apsaugos tarnybą, ateis naujas vadovas. Nors man atrodo, kad padarėme reformą, kokios reikėjo, net neabejoju, kad naujas vadovas pamatys klaideles, ir bus korekcijos. Lygiai taip ir čia – korekcijos yra galimos. Kiek didelės jos bus, pamatysime.
– Arba nepilnamečių reikalų inspektoriai – pamenate, prieš keliolika metų vaikai degindavo vaikus. Neduok Dieve, kad tai kartotųsi, bet tokių nusikaltimų dar jums esant policijos vadovybėje būdavo. Dabar tokių dalykų negirdėti. Tai – irgi turbūt tam tikras progresas.
– Su vaikais, nepilnamečiais ypatingai svarbu turėti geriausią struktūrą, geriausius pajėgumus. Nes tik praleisk momentą, ir per kelerius metus procesas taps nekontroliuojamas. Atsimenu, prieš penkerius metus būdavo tam tikri židiniai mažesniuose miesteliuose, kur atsirasdavo pliūpsnis nepilnamečių nusikalstamumo. Pasidarę savianalizę matėme, kad kažkur policija užleidusi savo pozicijas. Šioje vietoje ypač svarbi prevencinė veikla, nukreipta į darbą su nepilnamečiais. Čia nei valstybė, nei organizacijos neturi skaičiuoti pinigų, svarbu rasti lėšų tiek, kiek būtina, kad užbėgtume už akių.
– Kalbant apie lėšas, kitų metų biudžete, kurio Seimas dar nepatvirtino, vietoje 234 mln. eurų, kiek buvo šiemet, kitąmet policijai numatyta 3 ar 4 mln. eurų mažiau. Kuo jūs tai aiškinate?
– Tikiuosi, kad tai yra tik labai „žalias" projektas ir tie skaičiai pasikeis. Šiandien su policijos ir kitais kolegomis dalyvavome svarstant kitų metų mūsų biudžetus nacionalinio saugumo ir gynybos komitetuose. Komiteto nariai irgi kėlė klausimą, kodėl taip yra, kodėl policijos biudžetas 2020 m. nesiekia 2008 m. biudžeto, kodėl taip nutiko. Manau, bendromis jėgomis būtina šią problemą išspręsti tam, kad negrįžtume į pozicijas, kai iš tiesų bus sunku išlaikyti žmones, kurie iš policijos išeis į kitas tarnybas, bus sunku išlaikyti geriausius profesionalus. Kol dar yra laiko, reikia sėsti prie biudžeto skaičių ir peržiūrėti – jie turi būti protingi.
– Nes tai gali būti blogas pavyzdys kitoms valstybės institucijoms – policija susimažino etatų skaičių pusantro tūkstančio, kaip nė viena kita institucija. Daug kas sako, kad valdininkų Lietuvoje sumažėjo dviem tūkstančiais, bet pusantro tūkstančio iš jų yra policininkai. Suprask, būtų siunčiamas signalas kitoms institucijoms – jūs tik nesireformuokite, nebandykite taupyti, neatleidinėkite žmonių, nes jums dar pinigus sumažins.
– Labai taikliai pataikėte, nes būtent apie tai diskutavome komiteto posėdyje. Gerbiamas Seimo narys Vytautas Bakas labai aiškiai pasakė, kad vidaus reikalų ministerijos struktūros, ta pati policija yra pavyzdinė istitucija kitoms institucijoms reformuojantis, taupant valstybės lėšas.
– Be pinigų papildomų – atlyginimai auga savais ištekliais.
– Kaip manote, ar čia gali būti kažkoks atgarsis to, kad galbūt buvo ne patys geriausi santykiai tarp dabartinio policijos vadovo ir Ministro Pirmininko?
– Nenorėčiau spekuliuoti. Manau, kad Ministras Pirmininkas, buvęs policijos generalinis komisaras, puikiai suvokia policijos vietą mūsų valstybėje, organizacijų struktūroje. Galbūt čia yra kiti dalykai. Kokie jie – man sunku dabar pasakyti.
– Tarsi, jeigu tvarkotės, atlyginimai auga policijoje, pinigų daugiau negaunate – galbūt ir nereikia? Galbūt tokia gali būti finansų ministerijos logika, sunku paaiškinti.
– Kitą savaitę, tikiuosi, jau pats sau tam tikrus atsakymus turėsiu, dirbdamas. Dabar galiu tik tam tikras prielaidas daryti.
– Kalbant apie valstybės sienos apsaugos tarnybą, kuriai vadovavote visą kadenciją, giria jūsų darbą Ministras Pirmininkas, tenka ir iš kitų institucijų girdėti, kad valstybės sienos apsaugos tarnybos veikla gerėja. Galite pasakyti keletą esminių dalykų, kuriais didžiuositės baigdamas kadenciją valstybės sienos apsaugos tarnyboje?
– Tikrai didžiuojuosi savo kolektyvu. Absoliuti dauguma mūsų darbuotojų yra motyvuoti žmonės, tikrai žinantys, ką daro ir ko nori iš savo darbo.
Noriu pasidžiaugti mūsų sprendimais ir pasiekimais darbuotojų motyvavimo srityje. Tas pats atlyginimų kėlimas – kai atėjau, nepilnai 400 eurų buvo mažiausias atlyginimas, dabar – 650 eurų. Tuos dalykus pasiekėme darydami pertvarkas, bet saugodami savo žmones.
Nes suprantame, kad mūsų žmogus dirba labai jautriame socialinės atskirties rajone – tai yra pasienio rajonai. Visaginas, Pagėgiai... Kaip vadovas, puikiai suprantu, kad galbūt daugiau galėjome padaryti, bet to žmogaus sąskaita. Jį atleidus iš darbo, jo vienintelis kelias – su šeima emigruoti į užsienį. Man asmeniškai šis kelias pasirodė netinkamas mūsų tarnybai. Dėl to kitais keliais darėme pertvarkas, bet, nepaisant to, pasiekėme pakankamai gerų rezultatų keliant atlyginimus.
Kitas dalykas, darbo sąlygų gerinimas. Per kitus metus tarnyba turi pasiekti unikalų rezultatą. Pereisime šimtu procentų prie naujo tarnybinio transporto. Jau dabar 60-70proc. mūsų transporto yra visiškai naujas, kitais metais pabaigsime tą procesą. Darbinių įrankių atsiradimas, kas visada buvo mūsų silpnybė – sakydavome, kad kita barikadų pusė turi geresnius termovizorius, žiūronus ir pan. Dabar jau to nebegalime sakyti.
– Nežinau, kiek visuomenė yra buvusi pasienyje, bet bent jau Nemunu esu pastaruosius keletą metų plaukęs daugybę kartų, tad plika akimi matyti, kad technologiškai valstybės sienos apsaugos tarnyba Lietuvos pusėje, lyginant su Rusija ir Baltarusija, yra nepalyginamai pažangesnė.
– Šiandien jau 56 proc. visos išorės sienos saugome išmaniai, naudodami šiuolaikines technologijas. Galiu drąsiai sakyti, kad esame absoliutūs lyderiai Europos Sąjungoje pagal savo požiūrį. Maža to, mes savo požiūrį peršame Briuseliui, kad būtų patvirtintas vieningas sausumos sienos apsaugos standartas. Kad tos pačios priemonės būtų diegiamos ne tik Lietuvoje, bet nuo Suomijos viršaus iki Graikijos. Tad čia matau didžiulį proveržį.
Sandėlių vagystė – visiškas apsileidimas. Bet tikiuosi, kad naujasis vadovas kažkuriuo laiku visuomenei praneš džiugią žinią, kad šis nusikaltimas yra išaiškintas. Buvo ir tokių įvykių, dėl kurių apmaudu ar gėda. Bet iš principo manau, kad tarnyba juda teisingais bėgiais ir teisingu greičiu.
– Pone Požėla, yra sena idėja jungti kai kurias funkcijas dubliuojančias teisėsaugos institucijas Lietuvoje. Pavyzdžiui, mano senelis tarpukario Lietuvoje tarnavo pasienio policijoje. Suprask, tai buvo policijos padalinys. Link ko lenkiu: specialiųjų tyrimų tarnyba, valstybės sienos apsaugos tarnyba, finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba, policija, yra dar institucijų – nevertėtų rimtai svarstyti valstybėje viską prijungti prie policijos?
– Manau, viską galima padaryti valstybėje, tačiau turėtų būti atlikta labai išsami, nešališka, gili analizė. Svarbiausia nepabloginti situacijos – tarnybos yra pasiekusios tam tikrų rezultatų, ir nesinorėtų, kad kažką apjungus, kažkas nukentėtų.
Kalbant apie dabartinę mano organizaciją, bendradarbiavimo santykis su policija yra pakankamai normalus, geras. Vieni kitus papildome. Tas modelis veikia. Tačiau kas žino, kokia bus kitos Vyriausybės programa, kokie bus sprendimai. Mes, kaip statutiniai pareigūnai, priimsime bet kokius sprendimus, bet būtų malonu, jei politikai atsiklaustų ir mūsų nuomonės.