Rekordinis patenkintų gyvenimu Lietuvoje skaičius
Paskutinėmis spalio mėnesio dienomis Prezidentūroje pirmosios šalies ponios Dianos Nausėdienės surengtame forume-diskusijoje buvo nagrinėjami žmogaus orumo klausimai. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys forume pasidalijo statistiniais duomenimis pranešime „Lietuvos gyventojų pasitenkinimas savo gyvenimu bei pasitikėjimas valstybe“.
V. Gaidys sako, kad Lietuvos gyventojai tikrai patenkinti savo gyvenimu, lyginant su padėtimi prieš 20 metų.
„Prieš 20 metų Lietuva pagal šį rodiklį buvo paskutinė Europoje, kaip ir pagal daugelį kitų rodiklių. Dabar savo gyvenimu patenkinti 80 procentų žmonių, rezultatas visai neblogas, jis tapo stabilus. Mažiausias pasitenkinimo lygis pastaruoju metu buvo ekonominės krizės laikotarpiu, 2009 metais“, – DELFI kalbėjo V. Gaidys.
Šuolis žemyn, iki 66 procentų, matomas ir 2016 metų pavasarį. Tą kartą tyrimas vykdytas iš karto po Seimo korupcijos skandalo, kuriame garsiausiai buvo minėta Eligijaus Masiulio pavardė. „Vilmorus“ direktoriaus nuomone, tai ir galėjo būti priežastis šiai reitingų „duobei“.
Šių metų pavasarį užfiksuota rekordinė aukštuma – 80 procentų apklaustųjų patenkinti savo gyvenimu.
„Tyrimas vyko po prezidento rinkimų, norėtųsi sakyti, kad sėkmingai išrinko. Nors čia to neakcentuoju, nes faktiškai neįmanoma surasti tokio įvykio, kuris reitingus teigiamai paveiktų. Kad paveiktų neigiamai, galima labai daug sugalvoti, bet ne teigiamai“, – sakė V. Gaidys ir pridūrė, kad šiuo metu Lietuvai yra ne pats blogiausias laikotarpis.
Jo teigimu, skirtingose kultūrose būti patenkintam ar nepatenkintam reiškia skirtingus dalykus. 2019 metų birželio mėnesio pateiktais „Eurobarometro“ duomenimis, Lietuva užima 20 vietą, lygiai taip pat gyvenimu savo šalyje patenkinti latviai. Labiausiai savo gyvenimu patenkinti danai – ten juo džiaugiasi 98 procentai, mažiausiai – Bulgarijoje, 48 procentai.
Aktualiausios problemos nesikeičia
Lietuvai aktualiausios problemos buvo užfiksuotos atliekant Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) užsakymu vykdomą korupcijos žemėlapio tyrimą.
„Kiek jau metų atlyginimai ir didelės kainos yra pirmoje vietoje, visa kita – žemiau. Kokios problemos būdavo – nusikalstamumas ir bedarbystė, turbūt jei tų problemų (pagrindinių – aut. p.) būtų, būtų blogiau, nei tai, kas yra dabar“, – vertino V. Gaidys.
Per maždaug 9 šių metų mėnesius žymiai sumažėjo emigracijos iš Lietuvos problema, nuo 58 proc. šių metų pradžioje iki 38 proc. šį rudenį. Tačiau tai žymi ne realų problemos sumažėjimą, bet nuomonę apie šį klausimą.
„Tų problemų yra, jei kalbame apie Lietuvą, tai yra žiniasklaidos problemų atspindys. Nei žmogus gali apvažiuoti tuos taškus, nei tuos emigrantus apžiūrėti. Apie emigraciją vasarą buvo žinių, kad atgal grįžta, kad vyksta teigiama migracija. Bet kiek ten grįžo ir kiek ukrainiečių į šalį važiavo, neaišku, bet žinios buvo pozityvios“, – sakė „Vilmorus“ direktorius.
Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad, nors ir mažiau aktuali, ši problema vis tiek lieka trečioje vietoje.
Vilniuje gyvenantis ekspertas net ir negali suprasti
Atskirą dalį savo pristatymo V. Gaidys skyrė socialiniai atskirčiai. Jo teigimu, svarbiausia buvo parodyti vilniečiams, kaip gyvena visa likusi Lietuva. Apklausų duomenys rodo, kad beveik pusė apklaustųjų vienam nariui šeimoje gali skirti tik iki 350 eurų.
Iki 249 eurų gali skirti 23 procentai apklaustųjų, iki 350 eurų – 31 procentas apklaustųjų. Daugiau kaip 550 eurų gali skirti 9 procentai, o 750 eurų ir daugiau vienam žmogui namų ūkyje gali skirti 5 procentai. Šie skaičiai nurodo visos šalies padėtį.
„Tie skaičiai labai dideli ir koreliuoja su amžiumi“, – sakė V. Gaidys.
550 eurų ir daugiau vienam asmeniui šeimoje galintys skirti asmenys daugiausiai yra 18–29 metų amžiaus, jie sudaro beveik 31 procentą, dažniausia jų gyvenamoji vieta – Vilnius.
Kaimo vietovėse nuo 550 eurų ir daugiau vienam asmeniui šeimoje skirti gali vos 5 procentai.
„Svarbiausia, čia yra gyvenamoji vieta, Vilnius, lyginant su kaimo vietovėmis. Vilniaus ekspertas, ekonomistas ar sociologas nelabai tiki, kad žmonės kažkur gali taip gyventi, tiesiog nesuvokia, nes aplinkui, Vilniuje, kokių 2 kvadratinių kilometrų spinduliu, visi daugiau mažiau gyvena visai kitaip nei rajonų centrai“, – sakė V. Gaidys.
Tik vienas svertas
„Girdžiu tokio vilniečio balsą, kai sako, kad dėl santykių išvažiuoja ar savęs ieškoti. Tai, jeigu žiūrėtume tuos tyrimus, žmonės išvažiuoja paskolų padengti, darbą susirasti, užsidirbti“, – DELFI sakė V. Gaidys.
Apklausos duomenys rodo, kad dažniausia emigracijos priežastis yra užsidirbti (57 proc.), dėl šeimos emigravo 26 procentai apklaustųjų, nori išbandyti save – 21 procentas.
„Uždarbis yra pagrindinis akcentas. Ir matyti, kad išvažiavusiųjų gyvenimas pagerėja, viskas ten geriau“, – kalbėjo „Vilmorus“ vadovas. Ši emigrantų apklausa buvo daroma pasitelkus į pagalbą socialinius tinklus ir anketas oro uostose.
Anketoje buvo klausiama, kaip emigracija pakeitė galimybes. 94 procentai teigia, kad šis sprendimas pagerino jų finansines galimybes, 80 procentų apklaustųjų teigia, kad pagerėjo darbo sąlygos. Kiek mažiau, 68 proc. ir 64 proc., teigia, kad atitinkamai pagerėjo gyvenamojo būsto prieinamumas ir socialinis statusas.
„O kas paskatintų grįžti, tai pajamos. Kažkokių kitų ypatingų svertų, kad juos priviliotų nematau“, – komentavo V. Gaidys.
Anketose emigrantams buvo pateiktas ir atviras klausimas – buvo galima pačiam įvardyti priežastis, kurios paskatintų grįžti atgal į šalį. Daugiausia (43 proc.) norėjo pajamų ir gerbūvio, 15 procentų – pagarbos žmogui, panašus skaičius (13 proc.) – socialinio saugumo, 11 procentų tikėjosi gero darbo. O 20 procentų pareiškė, kad niekas jų nepaskatintų grįžti.
„Mano nuomone, atrodo, kad nė vienas neemigravo tik dėl finansinės gerovės, visi ieškojo ir ieško oraus ir šviesaus gyvenimo. Ir dėl jo labai stengiasi“, – vienos apklaustosios poziciją DELFI sakė V. Gaidys.
Padėtis gimtinėje nemiela
„Tam, kuris išvažiavo, Lietuva turbūt nelabai patinka. Viskas jam čia negerai“, – sakė V. Gaidys, komentuodamas emigrantų vertinimą Lietuvoje suteikiamų paslaugų atžvilgiu.
Tik 12 procentų apklaustųjų sakė, kad Lietuvoje yra geresnė švietimo sistema, nei valstybėje, kurioje šiuo metu gyvena. Vos 5 procentai sakė, kad teisėsauga yra geresnė Lietuvoje ir vos 2 procentai tikino, kad gimtinėje geresnė socialinė apsauga.
Tačiau „Vilmorus“ direktorius šių skaičių pernelyg nesureikšmina. Jo teigimu, didžiųjų miestų gyventojai emigruoja rečiau, o nuo centrų nutolusiuose gyvenamosiose vietose paslaugų kokybė iš tikrųjų yra prastesnė.
„Iš Vilniaus nėra tokių didelių emigracijos srautų, nebent studentai važiuoja mokytis ir grįžta. Bet toj Lietuvos daly, kuri yra rajono centruose, matyt, paslaugos ne itin geros“, – tikino jis.
„Vilnietis ne visada supranta, kas yra už Vilniaus ribų, tas problemas“, – sakė ekspertas.
V. Gaidžio teigimu, psichologiškai sunkiausiai gyvena asmenys, kurie dar laukia pensinio amžiaus. Netekę darbo ieškoti naujo jau nelabai bando, nors ir pajamos didesnės, nes vaikai jau užauginti.
Padėtis realybėje visai kitokia
Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas Boguslavas Gruževskis DELFI sakė, kad oficialūs skurdo lygio ir nelygybės rodikliai rodo didelius skirtumus, tačiau pereinamieji „slenksčiai“ nėra labai aukšti.
„Pirmiausia, sakyčiau, negalima taip dramatizuoti. Tie skirtumai dideli, lyginant su pasaulio ar Europos Sąjungos skirtumais, bet nepasakyčiau, kad jie tokie milžiniški ir kad mes atrodome labai neigiami. Aišku, pagal visus oficialius rodiklius, ir skurdo lygis, ir nelygybė pas mus yra labai aiškūs. Nors skirtumai dideli, tie „slenksčiai“ nėra labai aukšti“, – sakė ekspertas.
B. Gruževskio teigimu, asmenys iš kiekvieno visuomenės sluoksnio, nesvarbu, kur jie gimę, tikrai turi galimybių gyventi visavertį gyvenimą ir realizuoti save. Tačiau realybėje padėtis visai kita.
„Aišku, kad realiai kalbant yra daug apribojimų, kad kiekvienas galėtų tuo pasinaudoti. Administravimas, tos lygybės užtikrinimas yra neefektyvus. Didelė dalis žmonių tikrai pamiršti ir negali pasinaudoti tomis galimybėmis, kurios egzistuoja. Formaliai egzistuoja galimybės, bet realiai efektyvumas ir įgyvendinimas yra nepakankamas“, – sakė B. Gruževskis.
Profesorius pridūrė, kad didelė dalis žmonių tikrai negali pasinaudoti visomis galimybėmis ir tikrai galima teigti, jog „egzistuoja tos dvi Lietuvos“.
„Bet ne teritoriniu, o socialiniu pjūviu“, – kalbėjo ekspertas.
„Tikrai dalis žmonių, kurie yra socialinės paramos gavėjai, gyvena toliau nuo didesnių miestų, neturi galimybių ten nuvažiuoti, nesulaukia glaudaus socialinio tinklo palaikymo: giminių, draugų, turi pavojingai mažas galimybes gyventi visavertį gyvenimą“, – teigė jis.
Nepakankamas paplitimas ir apsukos
B. Gruževskis sakė, kad esminės problemos yra trys: finansavimas, administravimas ir žmogiškieji ištekliai.
„Administravimas yra labai uždaras, sistemos į save orientuotos, ne į žmogaus sėkmę. Biurokratiniai tikslai svarbesni nei atskiro žmogaus sėkminga integracija. Ir trečias klausimas – žmonių, teikiančių paslaugas, pasiruošimas, suinteresuotumas. Tas priemonių įgyvendinimas turi problemų ir dėl nepakankamo finansavimo“, – tvirtino ekspertas.
Jis teigė, kad tai yra ir ilgalaikio nežiūrėjimo problemai tiesiai į akis išdava.
„Pirmiausia tai yra ilgalaikio nežiūrėjimo, o dar blogiau, – neišmanymo reikalas. Žiūrėkite, kiek metų nepavyksta užtikrinti ministerijų bendradarbiavimo, čia neturi būti jokių žinybinių interesų, kai kalba eina apie žmogaus visavertį gyvenimą“, – sakė jis.
B. Gruževskis apgailestavo, kad, nors jau beveik 15 metų gyvename gerovės valstybėje, tačiau ir toliau nesprendžiami esminiai klausimai.
„Mes jau 30 metų nepriklausomi, jau beveik 15 metų gyvename gerovės valstybės aplinkoje, puikiai buvo galima pakeisti požiūrį į švietimo sistemą. O vis dar sprendžiame mokytojų algų klausimą, tai reikėtų jau seniai pamiršti. Ir jau 10 metų kalbėti apie kokybės užtikrinimą per vaiko pasitenkinimą, jo sėkmingą karjerą“, – sakė jis.
„Mes turime gerų dalykų, bet tai, kas yra gera, jų mastas ir pagreitis yra per mažas“, – teigė jis.
„Mastas ir paplitimas per Lietuvą yra nepakankamas“, – DELFI sakė Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas.