Visuomenininkas Darius Kuolys feisbuke dalijosi V. Gasiliūno tinklaraščio „Šis tas apie šį tą“ įrašu teigdamas, kad verta užsiimti šiuo „humanitariniu detektyvu“.
„Mano nenuorama bičiulis Virginijus Gasiliūnas vėl drumsčia vandenį – savo bloge primena rašytinius liudijimus apie mįslingą Salomėjos Nėries dienoraštį ir ragina jo ieškoti Oksfordo universiteto bibliotekoje. (…) Ar dar turime humanitarų detektyvų, galinčių leistis į beribius Oksfordo universiteto bibliotekos archyvus ieškoti juodojo Salomėjos Nėries sąsiuvinio su paskutine jos vieša išpažintimi“, – klausimą feisbuke kėlė D. Kuolys.
Šiuo įrašu, kuriame raginama ieškoti juodojo sąsiuvinio, pasidalino ir rašytojas Marius Ivaškevičius. Jis tikino, kad šio teksto paieškos būtų net svarbesnės už Nepriklausomybės akto originalą, kurį prieš keletą metų atrado istorikas Liudas Mažylis.
„Lietuva galėtų skirti stipendiją tokiai paieškai ir išsiųsti, pavyzdžiui, mėnesiui jauną literatūrologą į Oksfordą. Nebūtų tai ypatingai brangu. Ar netgi kreiptis į Oksforde gyvenančius lietuvius, kaip suprantu, ten yra visa lietuvių bendruomenė, jie mane kvietė prieš keletą metų susitikimui. Apie šitą sąsiuvinį esu labai daug girdėjęs ir jis tikrai nepaprastai svarbus ne tik lietuvių literatūros istorijai, bet ir Lietuvos istorijai.
Man asmeniškai jis atrodo svarbesnis net už Nepriklausomybės akto originalą, nes aš žinau, kas jame yra parašyta, o kas tame Nėries sąsiuvinyje – nežinau“, – feisbuke rašė M. Ivaškevičius.
Siūlo ieškoti Oksfordo universitete
V. Gasiliūnas savo tinklaraščio įraše surinko daugelį istorinių šaltinių, galinčių nurodyti, kieno rankose ir kur gali būti paskutinėmis S. Nėries gyvenimo dienomis rašyti jos atsiminimai. Realiausia vieta – Oksfordo universitetas.
Savo tekstą jis pradeda nuo rašytojo Viktoro Aleknos knygos „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraščio“. Įraše naudotose šios knygos ištraukose rašoma, kad 1945 vasarą S. Nėris savo draugės Jadvygos Laurinavičiūtės prašė pakviesti kunigą Juozą Gustą. S. Nėris jam atliko išpažintį ir paprašė „kunigą, kad paimtų sąsiuvinį su jos žodžiais tautai“.
„Kunigas sutiko paimti sakydamas: ‘Ką man kalbėjai ir ką aš išgirdau, težinos Dievas, o kas čia parašyta, išsaugosiu žmonėms“, – štai čia, anot V. Gasiliūno ir prasideda šis literatūrinis detektyvas.
„Prof. Viktorija Daujotytė, prieš 20 metų išleistos knygos Salomėja Nėris: Gyvenimo ir kūrybos skaitymai skyriuj „Paskutinės valios paslaptis“ užrašiusi sakinį-pastraipą „Sąsiuvinis buvo“, – rašė filologas.
Po poetės mirties praėjus maždaug 20 metų, vėl galima atsekti šio sąsiuvinio lokacijos siūlo galą.
„2001 metų sausio 6 dieną Rašytojų klube A. Naujokaitis perdavė „Draugo“ (2000-12-22) puslapio kopiją – ten Ligija Tautkuvienė sako štai ką: Salomėjos sąsiuvinį paėmė kunigas Juozas Gustas. Perdavė Leipalingio kunigui Konstantinui Ambrasui, šis nuvežė į JAV“, – šaltinius citavo V. Gasiliūnas.
Tame pačiame tekste sakoma, kad sąsiuvinį perskaičiusi S. Nėries motina sakė, kad gali dabar jau ramiai ir numirti.
„1965 metais jį perskaičiusi Salomėjos motina sakiusi, kad dabar galinti ramiai numirti. Sąsiuvinis su eilėraščiais perduotas Oksfordo universiteto bibliotekos archyvui. Ką sako tie 1965 metai? Kad gal tik tada slaptasis sąsiuvinis pasiekė Ameriką. Gal ir buvo siųstas Salomėjos giminėms. Kodėl tik tada, po dvidešimties metų, Salomėjos motina galėjo atsidusti?“ – klausimą kelia rašytojas.
Kiek vėliau buvo rastas ir paskutinę S. Nėries išpažintį išklausiusio kunigo liudijimas.
„Tai padariau aš pats, – iš lėto ištarė kun. J. Gustas. – (…) Atlikusi išpažintį ir susitaikiusi su Dievu, poetė ištraukė iš po pagalvės storoką juodais viršeliais sąsiuvinį ir paprašė įvykdyti jos paskutinį prašymą – paskelbti šį dienoraštį viešai. Ji žinanti, kad Lietuva ją prakeikusi, bet tikinti, kad, perskaitę šį dienoraštį, nuimsią nuo jos prakeikimą. Aš įsidėjau sąsiuvinį į krepšelį ant krūtinės ir išsinešiau namo. Vėliau dienoraštį įdaviau į geras rankas, kad nuvežtų į Oksfordo universitetą. Jūs nepamirškite ir, esant galimybei, pasakykite visiems, kad šis poetės Salomėjos Nėries dienoraštis yra Oksfordo universiteto bibliotekos archyve“, – J. Gusto žodžius citavo V. Gasiliūnas.
Visą tekstą galite perskaityti čia.
Dar viena paslaptis
Salomėjos Nėries memorialinio muziejaus skyriaus vedėja Ina Aleksaitienė DELFI sakė, kad iki apie šio dienoraščio egzistavimą žinoma jau ilgai, tačiau ir toliau lieka neaišku, kas joje yra. I. Aleksaitienės teigimu, jei juodas sąsiuvinis atsirastų, jis gal ir galėtų pakeisti visuomenės požiūrį į poetę.
„Tai ir yra didžioji paslaptis, kad niekas iš tiesų nežino to turinio dabar gyvų esančių ar liudijančių S. Nėries amžininkų, niekas nėra pasakęs, kad tame sąsiuvinyje yra. Kad jis egzistavo, atsiminimų tikrai yra“, – DELFI sakė I. Aleksaitienė.
„Kas jame yra, mes tų duomenų tikrai neturime, negalime tikrai pasakyti“, – teigė ji.
„Manau, kad taip. Tai dar viena paslaptis, kuri gaubia S. Nėries gyvenimą, paskutinius jos metus. Po truputį vienas išaiškėja, kitas. O šita paslaptis atrodo viena iš didžiausių, kuri rūpi daugeliui ne tik literatūrologų, bet ir eilinių žmonių, kurie S. Nėrį smerkia, ar teisina. Manyčiau, kad tas sąsiuvinis daug ką parodo“, – kalbėjo I. Aleksaitienė.
Jos teigimu, informaciją apie juodo sąsiuvinio egzistavimą yra labai sena.
„Šiaip rūpėjo visą laiką, aš senokai dirbu ir įsivaizdavau, kad kažkas ten buvo ir ieškojo, bet nerado. Aš apie tai net ekskursijų metų moksleiviams sakau, įsivaizdavau, kad ten tikrai yra ieškota“, – teigė S. Nėries memorialinio muziejaus skyriaus vedėja.
„Apie tai senai jau buvo kalbėta“, – DELFI sakė ji.
„Bet jei kas turėtų galimybę ten ieškoti ir rastų, tai būtų tikrai naudinga“, – teigė pašnekovė.
„Aš skaičiau M. Ivaškevičiaus komentarą, tai galiu patvirtinti. O čia niekas nežino, kas dokumente yra“, – sakė I. Aleksaitienė.
„Manyčiau, kad tai būtų dar vienas patvirtinimas. Nes S. Nėries atgaila – paskutinis jos eilėraščių rinkinys „Prie didelio kelio“ rodo jos atgailą, požiūrį, kaip ji atsiprašo tautos, tai jau seniai ją buvo galima išteisinti. (…) Tai būtų dar vienas patvirtinimas. Bet kad kažką labai pakeistų, tai nežinau, daugelis jau turi nuomonę. (…) Tai būtų unikalus eksponatas ir liudijimas. Bet ar ką pakeistų tiems, kas jau turi susidarę nuomonę, tai nežinau“, – DELFI sakė I. Aleksaitienė.