Po tragedijos, kuomet nusižudė jaunas medikas, visuomenėje vis garsiau kalbama apie bėdas, kurias turi patirti medikai tiek darbe, tiek ir studijų metais. Kalbama ne tik apie mažus atlyginimus ar nuolatinę įtampą, kai kurie medikai susiduria su psichologiniu smurtu ar net terorizavimu. Kone vieningai sutariama, kad viena didžiausių problemų – psichologinės pagalbos trūkumas.
Psichologinė pagalba reikalinga ne tik medikams
Kaip DELFI laidoje pabrėžė J.Kutkauskienė, įvykusi tragedija išryškino didžiausias žaizdas, į kurias būtina atkreipti dėmesį.
„Mes manome, kad medikams yra reikalinga psichologinė pagalba. Norėčiau paminėti, kad dar prieš šį įvykį buvo pradėta teikti psichologinė pagalba. Ją teikia mūsų psichologai, ją teikia profesionalai. Buvo skirtas laikas, kai darbuotojai galėjo kreiptis į juos ir taip pat pagalbą teikia kunigas, profesorius Ralys. Psichologai ligoninėje dirba jau seniai, apie 10 metų, tačiau jų veikla anksčiau buvo orientuota į ligonius, pacientus. Šiuo metu, kadangi dar nežinome poreikio masto, mes organizavome pagalbą nedideliu mastu, siekiant įvertinti, koks yra realus poreikis.
Reikia pasakyti, kad, deja, įvyko tragedija, apie kurią mes šiandien ir kalbame. Krizės metu mes kreipėmės į profesionalus, kurie padeda. Nuo praėjusios savaitės pabaigos ta intervencija jau yra prasidėjusi, dirbame keliomis kryptimis, pagal pasiūlytą planą. Pirmoji dalis – individualios konsultacijos tiems darbuotojams, kurie jaučia ypatingą sukrėtimą, antra dalis – užsiėmimai grupėse artimesnėje aplinkoje. Trečioji – pagalba administracijai“, – DELFI kalbėjo daktarė.
Pagalba stigmatizuojama
Pasiteiravus, kas pasikeitė po įvykusios tragedijos, direktorė tikino, jog vis dar verta iškelti klausimą, ar pati medikų bendruomenė yra subrendusi ir gali priimti pagalbą.
„Kolegos vengia kreiptis į savo kolegas. Galbūt kunigas, kuris yra ne tik socialinis darbuotojas, bet ir davęs kunigystės įžadus, jis sulaukia daugiau pasitikėjimo. Pas jį ateina daugiau kolegų. Mane, kaip vadovę, labai nustebino tai, kad išorinės pagalbos – profesionalų, kurie atėjo į įstaigą, jų paklausa yra maža. Galėčiau kelti klausimą, ar medikų bendruomenė yra subrendusi ir gali leisti sau kreiptis psichologinės pagalbos, o gal ši pagalba yra stigmatizuota, nes jie turi gilesnes medicinines žinias ir tam tikrus mąstymo stereotipus“, – svarstė J.Kutkauskienė.
Laidoje taip pat dalyvavęs Respublikinės Vilniaus Psichiatrijos ligoninės direktorius prof. Arūnas Germanavičius laidoje taip pat iškėlė svarbią problemą – psichologinės pagalbos stigmatizavimą.
„Egzistuoja teisės aktai, kurie reglamentuoja gydytojų sveikatos patikrinimus. Tų sveikatos patikrinimų pasekmė gali būti, kad jeigu bus diagnozuotas adaptacijos sutrikimas, vėliau tai bus įrašyta to asmens sveikatos kortelėje. Jeigu jam reikės kreiptis pas psichologą, gali kilti vėliau tam tikrų problemų gaunant sveikatos pažymėjimą“, – tikino jis.
Pastebi įstatymų spragas
A.Germanavičius taip pat pridūrė, kad kai kurie įstatymai patiems medikams yra nepalankūs.
„Taip. Lietuvos psichiatrų asociacijos valdyba pirmadienį išplatino pareiškimą, kuriame parašyta, kad turėtume nustoti naudoti psichiatriją prievartiniam instrumentui, kitaip sakant, reglamentavimui, kas gali, o kas negali dirbti. Jeigu žmonės kreipiasi pagalbos į psichologus ar psichiatrus, tada jie tarsi stigmatizuojami. Tai yra labai svarbi problemos kryptis, kur mes tikrai turėtume peržiūrėti ministro įstatymus, kurie stigmatizuoja tą pagalbą“, – kalbėjo jis.
J.Kutkauskienės teigimu, po jauno mediko tragedijos ji kalbėjosi su visais žmonėmis, kurie išreiškė norą pasidalyti mintims ir išgyvenimais.
„Mano durys tikrai nėra užvertos. Su visais, kurie atėjo, aš kalbėjausi. Tokių darbuotojų buvo nemažai. Galima sakyti, kad buvo apie dešimt darbuotojų, kurie atėjo. Buvo paliesta tikrai labai daug problemų. Tos problemos ne tik buvo susijusios su emocine sveikata, bet jos buvo skirtingos. Kai kurie kalbėjo apie tikslų iškėlimo problemą, organizavimo tikslus. Tai jiems labai aktualūs klausimai. Mes kalbame apie pastarąją savaitę. Įstaiga turi tam tikrą hierarchiją. Mes turime suprasti, kad yra daug sudėtingų procesų ir yra darbuotojų, kurie yra atsakingi už tų procesų priežiūrą. Joks vienas žmogus, kai teikiama pagalba daugiau kaip 800 pacientų, negali organizuoti.
Iš tų darbuotojų, kurie atėjo, aš galiu pasakyti, kad buvau tikrai maloniai nustebinta jų atvirumu. Jie su manimi kalbėjo apie jiems aktualias problemas, padariau išvadas ir žinau, kokius sprendimus reikia priimti. Žinoma, į problemą reikia žiūrėti kompleksiškai“, – DELFI laidoje kalbėjo specialistė.
Medikai kenčia nuo perdegimo sindromo
Viešumoje vis garsiau prabylama apie perdegimo sindromą. Anot medikų, jį dažniausiai jaučia tie žmonės, kurie dirba protinį darbą.
„Perdegimo sindromas pasireiškia labiau tokiose profesijose, kurios yra susijusios su protiniu darbu. Žinoma, pavyzdžiui, chirurgo darbas taip pat yra ir fizinis. Bet kuriuo atveju ne pats darbo pobūdis sukelia perdegimo sindromą, o tai, koks yra jaučiamas spaudimas. Spaudimo elementai medikų darbe – labai svarbūs. Labai svarbu, kokia yra įstaigos organizacija ir kultūra, koks valdymas, taip pat išoriniai veiksniai, pacientų pyktis ir agresija, ką noriu pabrėžti. Visų ligonių specialistai priėmime susiduria su labai didele agresija. Taip pat artimųjų pyktis, nepagrįsti lūkesčiai, teisiniai mechanizmai, kurie kaip damoklo kardas kabo virš medikų, kalbant apie žalos atlyginimą arba įstatymus, kurie nekelia saugumo jausmo.
Perdegimo sindromas susideda iš kelių dalių. Pirmiausa, tai yra fizinis nuovargis ir išsekimas dėl didelio krūvio ir neteisingo darbo organizavimo. Kita dalis – kognityvinis elementas, tai reiškia, kad labai silpnėja įtampą patiriančių žmonių kūrybingumas, jų galimybė spręsti problemas, įsiminti informaciją. Trečias komponentas – emocinis perdegimas, tai yra noras atsiriboti, noras nebegalvoti apie situaciją, saugojimas savęs nuo paciento patiriamo skausmo arba netgi kančios, kurią patiria sergantieji onkologinėmis ligomis. Gydytojų uždavinys – išgyventi kartu su pacientais. Kalbant apie studijų metus, medikai studijuoja 10, 12 ar net 13 metų ir tie visi metai lydimo streso ir įtampos. Man atrodo, kad emocinio perdegimo prevencija yra labai svarbi jau aukštosiose mokyklose“, – kalbėjo A.Germanavičius.
Su emocijomis sunkiau susitvarko intravertai
Jis taip pat pabrėžė, kad dar besimokydami universitetuose studentai nelabai supranta, kas iš tiesų jų laukia.
„Antro kurso studentai dar nelabai supranta, kas jų laukia ateityje. Mes bandome pasakyti, kad svarbu atkreipti dėmesį, kaip organizuojamas darbas, kokią reikšmę turi patyčios. Taip pat apie tai, kaip galima išvengti tokių emocinių problemų.
Tos asmenybės, kurios yra ekstravertiškos, siekiančios rezultato, greitai veikiančios, jos tiesiog nusipurto ir bėga toliau, tačiau perdegimo sindromas pasižymi tuo, kad klaidų pasitaikymo galimybė tokiems žmonėms yra gerokai didesnė. Jie dažniau suklys ir medicinoje klaidų tikimybė gali siekti iki 10 proc. Žmonės, kurie intravertai, labiau išgyvena dėl tokių situacijų, dėl nesėkmių, dėl pacientų mirčių. Jiems yra žymiai didesnė rizika patirti perdegimo sindromą“, – kalbėjo A.Germanavičius.
J.Kutkauskienė tikino, kad apie emocines problemas tame padalinyje, ji sužinojo tik po tragedijos.
„Turiu pasakyti, kad, kaip vadovė ir ne tik kaip vadovė, informaciją apie problematiškus emocinius santykius tame padalinyje gavau po tragedijos. Aš domėjausi, buvau nuėjusi į skyrių, susitikusi su skyriaus darbuotojais. Mes kalbėjomės apie jiems aktualias problemas“, – tikino J.Kutkauskienė.
Pasiteiravus, ar pradėtas tarnybinis patikrinimas įmonės vadovui, ji tikino, kad šiuo metu jis yra nedarbingume.
„Dėl konkrečiai šio vadovo tarnybinis patikrinimas yra pradėtas, bet jis nevyksta dėl to, kad šis vadovas dabar yra nedarbingume“, – kalbėjo vadovė.