T. Ramanauskas, reaguodamas į ketvirtadienį DELFI paskelbtą publikaciją, atskleidė daugiau svarbių faktinių aplinkybių. Jo teigimu, spalio 9 dienos uždarame komiteto posėdyje M. Majauskas jam uždavė provokuojančius klausimus.

„Spalio 9 dieną liudijau uždarame parlamentinio krizės tyrimo komisijos posėdyje, kuriame taip pat dalyvavo prieštaringos reputacijos Seimo narys M. Majauskas (anksčiau per plauką išvengęs apkaltos dėl galimo seksualinio priekabiavimo). Pažymėtina tai, kad anksčiau oficialiai pareiškęs, kad komisijos darbe nedalyvaus ir po to išties nedalyvavęs posėdžiuose, šį kartą jis posėdyje dalyvavo, ir dalyvavo itin aktyviai. Jis teikė provokuojančius, šališkus klausimus, bandė man trukdyti teikti paaiškinimus komisijai ir kelis kartus kitų komisijos narių buvo paprašytas gerbti komisiją ir netrukdyti jos darbo“, – laiške rašė T. Ramanauskas.

Jis prisimena, kad vienas iš pirmųjų M. Majausko klausimų posėdyje buvo „kas iš viso yra Tomas Ramanauskas?“.

„Aš esu socialinių (ekonomikos) mokslų daktaras, nuo 2003 m. iki 2019 m. liepos 19 d. dirbęs Lietuvos banke (tiksli darbo Lietuvos banke pabaigos data šiuo atveju svarbi). Buvau makroekonomistas, ekonomikos tyrėjas, vėliau vadovavau ekonominių tyrimų skyriui, tad faktiškai tuo metu buvau vyriausiasis Lietuvos banko tyrėjas, taip pat ne vienerius metus buvau Lietuvos banko leisto mokslinio žurnalo „Pinigų studijos“ redaktorius, o pastaruosius septynerius metus vadovavau Sisteminės rizikos modeliavimo skyriui.

Esminės mano tyrimų kryptys buvo susijusios su kredito bumo, būsto kainų burbulo formavimosi analize, krizės prognozavimu bei krizės mechanizmo modeliavimu. Nuo praėjusio dešimtmečio vidurio teikiau nuolatinius įspėjimus Lietuvos banko vadovybei dėl netvarios ūkio plėtros, prognozavau Lietuvai gresiančią krizę, vėliau ją nagrinėjau teoriškai ir empiriškai. Institucijos viduje taip pat ilgai ir įkyriai raginau kolegas atkreipti dėmesį į itin keistus ir įtartinus dalykus, krizės metu vykusius tarbankinėje rinkoje, ir galimas Vilibor manipuliacijas, dėl kurių visuomenė galėjo patirti šimtais milijonų, jei ne milijardais vertintiną žalą“, – prisimina T. Ramanauskas.

Jis prisimina, kad 2010 metais Kęstučio Glavecko vadovaujama parlamentinį krizės tyrimo komisija rėmėsi daugiausiai jo rengta medžiaga. Tačiau nors ir buvo kviestas, tačiau gyvai liudyti šioje komisijoje jis nesiryžo.

„Nes iš tuometinės Lietuvos banko vadovybės įgaliotų atstovų sulaukiau skambučio su nedviprasmišku raginimu nekrėsti kvailysčių. Situacija kartojosi 2018-2019 m. Naujas, S. Jakeliūno vadovaujamos parlamentinės komisijos krizės tyrimas. Lietuvos banko vadovybė kita, nuolat deklaruojanti skaidrumą ir progresyvumą, bet - deja vu - vėl Lietuvos banko vadovybės atstovų skambučiai su „draugiškais raginimais“ nepraleisti progos patylėti“, – rašė T. Ramanauskas.

Buvęs Lietuvos banko darbuotojas rašė, jog pastebėjo aukščiausios Lietuvos banko vadovybės nenorą sąžiningai bendradarbiauti su krizės tyrimo komisija, buvo jaučiamas ir tarnautotojų nuteikinėjimas prieš vykdomą parlamentinį tyrimą.

„Tai patvirtina įvariausios faktinės aplinkybės. Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas oficialiai pripažino, kad parlamentiniam krizės tyrimui apibūdinti taikė epitetus „marodieriavimas“, „santykiai su lavonais“, „beprasmiškiausias darbas“, „atsakymų gaminimas tuščiomis apsukomis“. Tuometinį Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininką S. Jakeliūną jis vadino „nemokančiu kurti, todėl besikapstančiu po praeitį“, „plokščios žemės teorijos šalininku“, „melagingų naujienų skleidėju“, jam antrino valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis, tuometinį parlamentinės komisijos pirmininką viešai vadindamas „žaliuoju žmogeliuku“, „naudingu idiotu“ ir pan. Valdybos narys Marius Jurgilas visuotinio tarnautojų susirinkimo metu parlamentinio tyrimo kontekste visų tarnautojų reikalavo „asmeninę nuomonę pasilaikyti sau, <…> ypatingai kalbant į kamerą“, – prisimena T. Ramanauskas.

Inicijavus tyrimą dėl tokių teiginių, jų valdybos narių etikos ėmėsi svarstyti pati valdyba ir jokių pažeidimų nerado.

„Ir žinoma, nerado jokių pažeidimų, nes daugių daugiausia esą buvo pasikarščiuota, pateikti „kiek emocingi“ vertinimai, o, be to, daugeliu atveju jie esą taikyti ne tarnautojams, o S. Jakeliūnui, ir tai, matyt, „nesiskaito“, – situaciją vertino buvęs Lietuvos banko ekonomistas.

Toliau dar gražiau

T. Ramanauskas prisimena, kad 2018 metų pabaigoje, parlamentinė tyrimo komisija užklausė Lietuvos banko, ar Lietuvos banke buvo atlikti tyrimai, vertinantys VILIBOR nustatymo metodikos objektyvumą, efektyvumą, šių palūkanų normų drastiško padidėjimo 2008-2009 m. priežastis ir galimas to pasekmes ūkiui.

„Faktas, kad tokie tyrimai buvo. Maža to, dalis jų parengti tiesioginiu paties V. Vasiliausko nurodymu, 2012 m. siaučiant tarptautiniam LIBOR manipuliavimo skandalui ir baiminantis žurnalistų klausimų dėl situacijos Lietuvoje. To paties V. Vasiliausko nurodymu suburta ir tarptarnybinė ekspertų darbo grupė, kurios 2012 m. analitinėje pažymoje, suderinus daugelio ekspertų pozicijas, konstatuotos labai rimtos VILIBOR nustatymo ir su šiomis normomis susietų paskolų klientams kainodaros problemos. Deja, nuslūgus tarptautiniams skandalams ir nurimus žiniasklaidos dėmesiui, ši pažyma vėliau buvo faktiškai „padėta į stalčių“. 2019 m. šios pažymos ir kitų analitinių darbų, prašomų parlamentinės komisijos, Lietuvos banko vadovybė įnirtingai nenorėjo prisiminti“, – rašoma laiške.

Vitas Vasiliauskas

Ekonomistas rašo, kad nepatogūs klausimai iš rengiamo rašto projekto paprasčiausiai buvo pašalinti.

„Ekspertiniu lygmeniu visgi išsireikalavus pripažinti VILIBOR problemas ir atspindėti visa tai rengiamame atsakyme Seimo komitetui, aukšti vadovybės atstovai be jokių ekonominių argumentų iš rengiamo rašto projekto pašalino jiems „nepatogius“, klausimų dėl galimo Lietuvos banko vadovybės neveiklumo galinčius sukelti teiginius, o aukščiausioji Lietuvos banko vadovybė patvirtino visas problemas nuneigiantį atsakymą parlamentinei tyrimo komisijai, iš esmės konstatuodama, kad VILIBOR raida 2008-2009 m. buvo viso labo natūrali krizės išdava“, – rašo T. Ramanauskas.

Jo teigimu, toks atsakymas iš esės prieštaravo atskirų ekspertų ir ekspertinių darbo grupių išvadoms, pačios banko vadovybės anksčiau teiktiems vertinimams ir paties T. Ramanausko teigimu, turėtų būti vertintinas kaip sąmoningas komisijos klaidinimas dėl itin svarbių krizės aplinkybių.

„Man siekiant inicijuoti vidinį tyrimą dėl galimo sąmoningo informacijos nuslėpimo nuo parlamentinės komisijos ir esminės teikiamos informacijos iškraipymo, Lietuvos banko valdybos pirmininkas V. Vasiliauskas vidinio tyrimo nepradėjo, o tai buvo motyvuota „akivaizdžiu galimai padaryto pažeidimo nebuvimu“, – rašė ekonomistas.
Suteikė pranešėjo statusą

T. Ramanauskas, pateikdamas savo poziciją dėl įvykių, džiaugėsi, kad teisėsaugos institucijoms viskas neatrodė taip „akivaizdu“ kaip Lietuvos banko vadovybei.

„2019 m. balandį informavus teisėsaugos institucijas apie galimus Lietuvos banko vadovybės atliktus pažeidimus dėl sąmoningo nebendradarbiavimo su parlamentinio tyrimo komisija, tarnautojų nuteikinėjimo prieš vykdomą tyrimą, informacijos slėpimo ar galimo sąmoningo iškraipymo, Generalinė prokuratūra neginčijamu ir neatšaukiamu sprendimu suteikė man oficialų pranešėjo statusą bei atitinkamą įstatymo numatytą apsaugą“, – teigė ekonomistras.

Aiškindama savo sprendimą, Generalinė prokuratūra teigė, kad „atsižvelgiant į tai, kad T. Ramanausko pranešime apie pažeidimą, kuris pateiktas siekiant apsaugoti viešąjį interesą (Pranešėjų apsaugos įstatymo 3 str. 1 d.), yra duomenų apie galimą Lietuvos banko valdybos pirmininko V. Vasiliausko ir kitų Lietuvos banko atsakingų asmenų šiurkštų etikos normų pažeidimą, kuomet yra viešai platinami neigiami atsiliepimai apie Biudžeto ir finansų komiteto paklausimus bei asmenis galimai iš Lietuvos banko pateikusius komitetui informaciją susijusią su krize, taip pat Lietuvos banko atsakingų asmenų iniciatyva LR Seimo Biudžeto ir finansų komitetui nepateikiami turimi duomenys visa apimtimi, susiję su Lietuvos banko atliktu tyrimu, kuomet buvo vertinama VILIBOR nustatymo metodika, ko pasekoje trukdoma objektyviai nustatyti buvusios krizės Lietuvoje padarinių mastą (PA įstatymo 3 str. 2 d. 7 d.), todėl laikytina, kad pranešimą apie pažeidimą pateikęs asmuo ir jo nurodyta informacija apie pažeidimą atitinka Pranešėjų apsaugos įstatyme numatytus reikalavimus ir T. Ramanauskas yra pripažintinas pranešėju“.

„Galima nesunkiai numanyti, kad šis pilietiškas veikimas, laikantis moralinių principų ir ginant viešąjį interesą, dramatiškai atsiliepė mano, kaip intravertiško, politika nesidominčio, į techninės pakraipos ekonominius tyrimus besikoncentruojančio ekonomisto karjerai ir reputacijai, kuri iki tol buvo absoliučiai nepriekaištinga (o per šešiolika darbo Lietuvos banke metų sulaukiau daugybės teigiamų įvertinimų, paaukštinimų ir paskatinimų).

Buvau viešai V. Vasiliausko vadintas „kurmiu“, įvairiais būdais Lietuvos banke man bandyta daryti psichologinį spaudimą, pažeidžiant įstatymus buvau atkirstas nuo esminės informacijos, man pavaldiems darbuotojams imta skirti darbus man už akių ir t.t. Lietuvos banko vadovybė, bankų lobistai, žiniasklaida, ekspertai, angažuoti politikai (kurių tarpe ypač matomas buvo M. Majauskas) susijungė į vieną galingą kumštį, talžantį krizės „tyrėjus“, – laiške rašė T. Ramanauskas.

„Tiek V. Vasiliauskas, tiek M. Majauskas kone tais pačiais žodžiais viešai gąsdino visuomenę teisiniu požiūriu absurdiškais ir visiškai šališkais vertinimais, kad jei bus įrodyti VILIBOR manipuliavimo faktai, tai nukentėjusiems paskolų gavėjams nuostolius turbūt turės atlyginti indėlininkai. Ar tai panašu į sąžiningą tiesos paiešką?“, – klausimą kėlė T. Ramanauskas.

Jis pripažįsta, kad šioje situacijoje turėjo daug konsultacijų ekonominiais klausimais su pačiu S. Jakeliūnu, kuris tuo metu dar vadovavo minėtam tyrimui.

Stasys Jakeliūnas

„Nuosekliai teikiau tuos pačius savo vertinimus, apie kuriuos Lietuvos banko kolegos žinojo jau metų metus ir kurie pasiekiami viešai. Visuomet buvo vien tik dalykinis bendravimas ir net minties nebuvo, kad aš kaip nors galėčiau „diriguoti“ rengiant parlamentinio tyrimo išvadas ar rekomendacijas, juolab suvedinėti „asmenines sąskaitas“, – laiške rašė ekonomistas.

Melaginga informacija

T. Ramanausko teigimu, parlamentaras M. Majauskas skleidžia melagingus teiginius.

„Kuriais tiek siekia diskredituoti parlamentinį tyrimą, tiek šmeižia mane: „dar keisčiau viskas atrodo, kai tas pats darbuotojas, reikalavęs ir negavęs kompensacijos, paliko Lietuvos banką ir dabar išvadose siūlo imtis priemonių atleisti centrinio banko vadovą“, – informaciją neigia T. Ramanauskas.

Ir pateikia keletą faktų, kuriais atremia M. Majausko teiginius.

„1. preliminarios parlamentinio tyrimo išvados ir rekomendacijos buvo aptartos 2019 m. birželio 26 d. vykusiame viešame komisijos posėdyje; 2. tuo metu aš nebuvau pasiūlęs Lietuvos banko vadovybei nutraukti darbo sutarties nei šalių susitarimu, nei savo iniciatyva, todėl kaltinimas, kad kažkas galėjo kerštauti dėl „negautų kompensacijų“, yra nelogiškas; 3. protestuodamas prieš nesąžiningą Lietuvos banko vadovybės elgesį krizės tyrimo kontekste ir daugybinius pažeidimus mano atžvilgiu, tarnybą Lietuvos banke nutraukiau savo iniciatyva gerokai vėliau – 2019 m. liepos 19 d.; 4. aš niekada, jokiose ekspertinėse diskusijose, teikdamas vertinimus žodžiu ar raštu (bendraudamas su S. Jakeliūnu ar bet kuo kitu) nesiūliau imtis priemonių atleisti centrinio banko vadovą“, – tvirtino ekonomistas.

„Minėtus M. Majausko pareiškimus vertinu kaip šmeižtą, mano dalykinės reputacijos menkinimą bei bandymus diskredituoti parlamentinės kontrolės institutą, ir dėl to oficialiai kreipsiuosi į teisėsaugos institucijas“, – atsiųstame laiške DELFI rašė T. Ramanauskas.

Primename, kad DELFI gautose preliminariose BFK krizės tyrimo išvadose prezidentui Gitanui Nausėdai siūloma iš užimamų Lietuvos banko valdybos pirmininko pareigų atleisti Vitą Vasiliauską, siūlomas ir naujas Konstitucijos straipsnis.