Režisierius, žurnalistas R. Bružas DELFI pasakojo, kad niekam nebuvo paslaptis, kad J. Basanavičiaus žmona buvo palaidota Bulgarijoje.

„Pirmas mėginimas buvo labai neparuoštas. Jis buvo praėjusiais metais, beveik prieš metus, kai vykome į ekspediciją nuo Baltijos iki Bengalijos. Važiavome pro Lomą, sustojome ieškodami Poškos paliktų ženklų, – pasakojo R. Bružas ir pridūrė, kad greituoju būdu pabandė pasižvalgyti ir J. Basanavičiaus žmonos kapo, tačiau nieko nerado. – O per metus atsirado ir kontaktų su Lomos istorikais, ir žmonėmis, galinčiais kažką žinoti. Buvo padaryta daug namų darbų.“

R. Bružas teigė, kad šįmet į Bulgariją, Lomą, vyko su tikslu rasti kapą.

„Nuo šeštadienio iki šiandien buvo labai daug ieškojimų ir bandymų rasti senųjų miesto planų, kur galėjo būti tos kapinės, nes amžininkai gana tiksliai aprašo, kad Basanavičius po Eleonoros mirties 1889 metais kiekvieną dieną iš ligoninės pėsčiomis eidavo nesvarbu kokiu oru pusvalandį ar valandą pabūti prie žmonos kapo“, – teigė R. Bružas.

Žurnalistas tikino, kad ieškodami padarė prielaidą, kad tuo metu J. Basanavičiaus sveikata jau nebuvo labai gera, reiškia, kapinės turėjo būti netoli ligoninės.

Rimo Bružo paieškos Bulgarijoje

„Mes visus variantus išbandėme ir liko keli mažiausiai logiški: turkų ir žydų kapinės. Jos yra netoli ligoninės, – pasakojo R. Bružas. – Turkų kapinėse nieko neradome.“

Pašnekovas tvirtino, kad nesitikėjo rasti ir žydų kapinėse, nes, jo teigimu, logiškai pagalvojus krikščioniai ir žydai nieko bendro neturi. „Bet mes užmiršome paprastą faktą, kad žydų kapinėmis jos tapo gerokai vėliau, o Eleonora mirė XIX a. pabaigoje, – teigė R. Bružas. – Aš tiesiogine prasme užmyniau ant akmens, prasivaliau žoles ir pamačiau tą raudoną granitą.“

Raudonas granitas, jo teigimu, iškrenta iš bulgarų laidojimo tradicijos.

„Skirtingai nei lietuviai, bulgarai kapams neskiria jokio dėmesio, kaip ir daug kur Balkanuose. O čia, akivaizdu, yra brangus dalykas“, – tvirtino R. Bružas.

Jis tvirtino, kad visi faktai, atstumai ir turimi apibūdinimai sutampa, todėl ir galima tvirtinti, kad tai – J. Basanavičiaus žmonos kapas.

„Devyniasdešimt keli procentai, kad yra taip“, – tikino R. Bružas.

Su žmona susipažino Prahoje

Jonas Basanavičius – mūsų tautos patriarchas, kuriam reikia dėkoti už Lietuvos Nepriklausomybę. Tačiau retas iš mūsų žino apie šio šviesuolio asmeninį gyvenimą ir šalia jo buvusią moterį.

Iš Maskvos paskyrimą dirbti Prahoje gavęs gydytojas ten susipažino su savo būsimąja žmona – Čekijos vokietaite Gabriele Eleonora Mohl.

J. Basanavičius netruko su savo simpatija susipažinti. Lietuvio širdį užkariavo daili mergina, dėl kurios rankos tuo metu kovojo ne vienas įtakingas miesto kavalierius. Apie tai ji ne kartą buvo pati pabrėžusi savo dienoraščiuose, kurių ištraukas J. Basanavičius įtraukė ir į savo prisiminimų knygą.

Dėl finansinių sunkumų daktaras buvo priverstas išvykti į Bulgariją. Tuo metu pora bendravo laiškais. Lietuvių tautos patriarcho mylimoji buvo labai jausminga moteris, savo vyrui rašė emocionalius laiškus. Šis jai atsakydavo tuo pačiu, tačiau kokie tai buvo laiškai, nėra žinoma. Elle savo dienoraštyje tik užsimena, kad kai kurie laiškai buvo tokie nedori, kad ji net drebėdavo iš jaudulio.

Pora susituokė Vienoje. Dėl savo mylimojo G. E. Mohl teko atsisakyti bažnytinės santuokos ir pasitenkinti civiline ceremonija. Tokiai santuokai su užsieniečiu merginos artimieji labai prieštaravo. Tačiau J. Basanavičiaus išrinktoji buvo pasiruošusi aukotis ir daryti viską, ko tik jis paprašys. Ji netgi uoliai mokėsi lietuvių kalbos, kurią, anot vyro, taip nuoširdžiai buvo pamilusi.

Kurį laiką pora kartu gyveno Bulgarijoje. Tik gyvenimas žmogui, pripratusiam prie Europos patogumų, buvo labai nesmagus.