Dar pernai liepą Maskvai paskelbus apie tuomet tik galimą Sausio 13-osios bylą nagrinėjančių teisėsaugos pareigūnų persekiojimą Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius įspėjo, kad šie teisėjai ir prokurorai turėtų nevykti į Rusiją ir jos „satelitines šalis“.
„Į Rusiją vykti nėra saugu, nes gali būti sulaikyti. Lygiai tas pats pasakytina apie Rusijos „satelitines šalis“. Čia akivaizdi rekomendacija“, – pernai sakė L. Linkevičius.
Tokie įspėjimai pasitvirtino šių metų balandį, kai Rusijos tyrimų komitetas pradėjo tyrimą dėl keturių teisėjų, paskelbusių nuosprendį buvusiam Sovietų Sąjungos gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui ir sovietų armijos veikėjams Sausio 13-osios byloje.
Dabar gali būti tik laiko klausimas, kai Maskva pareikalaus išduoti Lietuvos piliečius. O užklausa per Interpolą gali keliauti nebūtinai į Lietuvą – jau keli pavyzdžiai rodo, kad Rusijos išduotas arešto orderis kaltinamuosius gali pasiekti bet kurioje kitoje ES šalyje. Ir kas bus tada?
Lietuviams Maskva užkūrė bylas
Sausio 13-osios bylą išnagrinėjusi teisėjų kolegija kovo pabaigoje dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų paskelbė nuosprendžius iš viso 67-iems Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos piliečiams, jiems skirtos bausmės nuo ketverių iki 14 metų. Nukentėjusiaisiais šioje byloje pripažinti beveik 700 asmenų, liudytojais apklausti maždaug tūkstantis žmonių.
Rusijos Tyrimų komiteto atstovė Svetlana Petrenko patvirtino, kad baudžiamoji byla „dėl neteisėto nuosprendžio priėmimo“ pradėta dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjų – Aivos Survilienės, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės bei Artūro Šumsko, taip pat į pensiją jau išėjusios kolegijos pirmininkės byloje Ainoros Kornelijos Macevičienės.
Rusijos komitetas jau anksčiau pareiškė kaltinimus už akių ir bylą tyrusiam buvusiam prokurorui Simonui Slapšinskui, jis kaltinamas neteisėtu Rusijos piliečių baudžiamuoju persekiojimu. Lietuva į tokį Maskvos įžūlumą reagavo griežtai: Europos parlamente Lietuva inicijuoja rezoliuciją, kuria būtų pasmerkti Rusijos pradėti tyrimai.
Apie neteisėtą Lietuvos teisėjų ir prokurorų persekiojimą Niujorke iš Generalinės asamblėjos tribūnos kalbėjo ir prezidentas Gitanas Nausėda, Europos Parlamente ginti Lietuvos teisėjus ragino europarlamentarai, o Rusijos kerštą pasmerkė ir kiti šalies pareigūnai. Esą turi būti daroma viskas, kad Lietuvos piliečiai būtų apginti.
Be tai – tik žodžiai, o realybė gali būti visai kitokia: išvykę atostogų ne tik į L. Linkevičiaus nurodytą „satelitinę valstybę“, bet ir į ES šalį, pavyzdžiui, Prancūziją, Lietuvos piliečiai gali būti sulaikyti, motyvuojant išduotu tarptautiniu Interpolo arešto orderiu.
Dar daugiau – atsakingi Lietuvos pareigūnai gali nesiimti jokių veiksmų ir taip sudaryti sąlygas, kad jų šalies net buvę kolegos prokurorai būtų išduoti Rusijai. Tokio tarptautinio skandalo galimybę įžvelgia advokatas, Mykolo Romerio universiteto docentas dr. Andrius Nevera, kuris atstovauja Lietuvos piliečio interesams ekstradicijos byloje.
Šioje byloje kai kurie Lietuvos pareigūnai, jau spėję pasižymėti atlaidžiu požiūriu į Rusijos okupuotame Kryme galimai neteisėtai veikusių Lietuvos įmonių veiklą, dar kartą pademonstravo nuostabą keliantį požiūrį: jei Rusija nori kitoje ES šalyje pagal rusų išduotą arešto orderį sulaikyto Lietuvos piliečio, tegu jį ir pasiima.
Šiuo metu įstrigęs asmens išdavimo Rusijai teisinis procesas, tad A. Nevera nesutiko įvardyti savo ginamojo. Bet vien jo netipinio atvejo precendentas esą gali atsiliepti gerokai platesniame kontekste, pavyzdžiui, turint omeny Sausio 13-osios bylos teisėjų ir prokurorų persekiojimą, kurį vykdo Rusija.
Šių metų rugpjūtį vykęs Prancūzijos ir Rusijos vadovų – Emanuelio Macrono ir Vladimiro Putino – susitikimas netiesiogiai gali nulemti ir A. Neveros ginamojo ateitį, mat susitikime ne tik skambėjo Prancūzijos vadovo liaupsės Kremliaus lyderiui bei pačiai Rusijai, bet ir oficialiai aptartos teisinio bendradarbiavimo temos. Tarp pastarųjų – ekstradicijos klausimas, į kurį gali būti įvelta ir Lietuva.
Minimas Lietuvos pilietis 2018 m. metais būtent Prancūzijoje išgirdo, kad jo išdavimo siekia jam kaltinimus pateikusi Rusija – tai nebuvo pirmas kartas, kai kaltinamasis susidūrė su Kremliaus teisiniu mechanizmu.
Bendradarbiausi arba bus byla
Viskas prasidėjo dar 2015 m. pradžioje. Tuomet A. Neveros ginamas asmuo buvo Rusijos pilietis ir dirbo advokatu Maskvoje, atstovavo vienam opoziciniam judėjimui. Niekam ne paslaptis, kad Rusijoje prieš opoziciją taikomos įvairios priemonės – nuo brutalaus smurto, grasinimų iki teisinio persekiojimo. O kuo baigiasi pastarasis, žinoma iš liūdnai pagarsėjusios Sergejaus Magnickio bylos.
Tad Rusijos advokatas nenustebo, kai sulaukė kvietimo susitikti su vienu aukštu Federalinės saugumo tarnybos (FST) karininku. Pokalbis buvo lakoniškas ir konkretus: arba jis nutraukia ryšius su opozicijos judėjimu, arba teikia informaciją FST apie judėjimo veiklą. Duota laiko pagalvoti, bet leista suprasti – jei atsakymas bus neigiamas, „kitas susitikimas jau įvyks Lefortovo kalėjime“.
Supratęs grasinimus, advokatas 2015 m. rugsėjo 6 d. iš Maskvos išskrido į Nicą – nuo to laiko jis Rusijoje daugiau nesilankė. Ir tam buvo priežasčių: jau tą patį rudenį jis atvyko į Lietuvą, kur sužinojo, kad Rusijoje prieš jį pradėta baudžiamoji byla dėl separatizmo (RF BK 280 straipsnis).
„Jam pateikti kaltinimai dėl viešų raginimų pažeisti Rusijos teritorinį vientisumą – jis viešai ir ne kartą išreiškė poziciją, kad Krymo okupacija yra neteisėta“, – komentavo ginamojo atstovas A. Nevera. Jo teigimu, Lietuvoje rusas kaipmat pasiprašė politinio prieglobsčio – tokią procedūrą yra išbandęs ne vienas Kremliaus persekiojimas Rusijos pilietis, ir ne tik Lietuvoje.
Tiesa, lapkritį Lietuvos pareigūnai medžiagą dėl prieglobsčio prašymo perdavė Prancūzijai. Pagrįstai, nes tai pirmoji valstybė, į kurią asmuo atvyko ir tos šalies, dėl kurios veiksmų prieš jį yra prašoma prieglobsčio. Be to, rusas turėjo 5 metų Prancūzijos išduotą vizą.
Vis dėlto, kol buvo (ir formaliai tebėra) nagrinėjamas jo prieglobsčio prašymas, Rusija neleido laiko veltui. Jau 2016-ųjų vasarį A. Neveros ginamasis sužinojo, kad Rusijoje jam už akių pateikti nauji kaltinimai: jie paremti neva tuo, kad, būdamas advokatu, turėjo finansinių įsipareigojimų kitam asmeniui ir, norėdamas jų atsikratyti, kaltinimus permetė kitam asmeniui, tada organizavo policijos pareigūnų veiklą, juos papirkinėjo, klastojo dokumentus.
„Įrodymai iš esmės tėra policijos pareigūnų ir neva nukentėjusio asmens parodymai, bet jokių dokumentų nėra“, – tikino A. Nevera. Jo ginamasis taip pat ėmėsi veiksmų – kitų metų spalį atsisakė Rusijos pilietybės ir siekė atkurti Lietuvos pilietybę.
Tokia galimybe jis pasinaudojo remdamasis tuo, kad jo seneliai iki 1940 m. buvo Lietuvos piliečiai. Bet pilietybės atkūrimo procesas susidūrė su netikėtomis kliūtimis.
Apkaltino ir paprašė išduoti
2017 m. lapkričio 19 d. iš Nicos per Kopenhagą į Vilnių keliauti susiruošęs rusas norėjo formaliai pateikti dokumentus dėl pilietybės atkūrimo. Tačiau jau lėktuve jis buvo sulaikytas ir Danijoje perduotas pareigūnams. Tada ir paaiškėjo, kad Rusija per Interpolą išdavė jo tarptautinį arešto orderį.
Danams situacija pasirodė pernelyg komplikuota: asmuo, kuris pasiprašęs politinio prieglobsčio, turi Prancūzijoje galiojančią ilgalaikę Šengeno vizą, prašomas išduoti Rusijai. Pralaikę 64 dienas danai nusprendė nesivelti į galimą tarptautinį skandalą: įsodino rusą į lėktuvą, skrendantį į Prancūziją, nes būtent ten pradėtas prašymo dėl politinio prieglobsčio suteikimo nagrinėjimas.
2018 m. sausio 23 d. rusas perduotas Prancūzijai, tačiau ten jis buvo paleistas ir tęsė žygius dėl pilietybės atkūrimo kitais būdais – per Lietuvos atstovybę Briuselyje. Didesnių problemų nekilo – jau kovą dokumentai perduoti VRM.
Laukimas baigėsi 2019 m. sausio 26 d., kai A. Neveros ginamas asmuo buvo sustabdytas policijos dėl kelių eismo taisyklių pažeidimo. Tuomet buvo pasakyta, kad jo per Interpolą ieško Rusija, nors jis turėjo Interpolo pažymą, kad jokios paieškos nėra.
Paradoksas, kad kiekviena ES šalis gali matyti tik jai skirtą Interpolo paieškomų asmenų sąrašą. Tačiau dabar nė vienoje valstybėje Interpolo ieškomų asmenų sąrašuose A. Neveros ginamojo nėra, nors Rusijai tai netrukdo paiešką skelbti kitose ES šalyse.
Lietuva savo piliečio ginti nepanoro
Toliau buvo tik blogiau: prancūzų sulaikytas rusas sužinojo, kad 2018 m. rudenį jam Rusijoje pateikti nauji kaltinimai, susiję su tėvynės išdavimu, – esą prancūzams perdavė valstybės paslaptis, mat turėjo prieigą prie paslapčių iki advokato karjeros dirbdamas Rusijos muitinės tarnyboje.
2019 m. vasario 13 d. išnagrinėjus skundą dėl suėmimo rusas buvo paleistas už 100 tūkst. eurų užstatą ir paėmus jo asmens dokumentus bei reikalaujant, kad kartą per savaitę būtų registruojamas policijoje.
Tuo metu įvyko kitų dramatiškų pokyčių ruso gyvenime: šių metų gegužės 6-ąją jis oficialiai tapo Lietuvos piliečiu, gavęs tai patvirtinančius dokumentus iš Lietuvos VRM.
Jau kaip Lietuvos pilietis jis birželio 5-ąją dalyvavo posėdyje dėl ekstradicijos į Rusiją. Svarstant Rusijos ekstradicijos prašymą posėdžio metu Lietuvos piliečiui leista registruotis ne kartą per savaitę, o kartą per mėnesį. Tai buvo geroji žinia. Laukė blogoji.
Prancūzams ši situacija tapo papildomu galvos skausmu, mat dabar reikalų turėjo ne šiaip su Rusijos paso atsisakiusiu asmeniu, kurio išdavimo siekia Rusija, bet ir su kitos ES šalies piliečiu – paini, netgi unikali situacija, reikalaujanti delikačių sprendimų.
Vieninteliame ekstradicijos prašyme užfiksuota, kad Rusija prašo išduoti savo šalies pilietį, tačiau svarstymo metu jo pilietybė jau pasikeitė, tad tokio Rusijos piliečio tiesiog nėra. Vadovaujantis praktika dabar jau Lietuvos pilietis negali būti išduotas kitos ES valstybės trečiajai šaliai, prieš tai neatsiklausus tos šalies, kurios pilietybę jis turi, – kitaip sakant, Lietuvos.
O tai, anot A. Neveros, dar labiau komplikuoja reikalus, bet ne dėl prancūzų, o dėl lietuvių kaltės. Jei tiksliau – Generalinės prokuratūros baudžiamojo persekiojimo departamento. Pastarasis šiemet jau nutraukė vieną ikiteisminį tyrimą dėl Lietuvos įmonių, galimai pažeidusių ES sankcijas Rusijai ir vykdžiusių veiklą okupuotame Kryme.
„Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorai nenustatė faktinių duomenų apie tai, kad kelios Lietuvos įmonės vykdo veiklą Krymo pusiasalyje, pažeisdamos ES sankcijas, (...) todėl priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą“, – rašoma Generalinės prokuratūros pranešime.
Ikiteisminis tyrimas pradėtas 2017 m. vasarą gavus Užsienio reikalų ministerijos (URM) informacijos apie galimą Lietuvos įmonių Rusijos taikomų sankcijų režimo pažeidimą.
Šį kartą Generalinės prokuratūros baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiasis prokuroras Tomas Krušna, atsakingas už tarptautinį bendradarbiavimą ir pretenduojantis tapti vienu iš trijų Lietuvos nominuotų Europos prokurorų, naujai kuriamoje Europos prokuratūroje priėmė dar keistesnį sprendimą.
Prancūzijos teismui nusprendus padaryti pertrauką ir oficialiai kreiptis į lietuvių pareigūnus – Teisingumo ministeriją – dėl to, ar Lietuva išduos klientui arešto orderį ir už jo užsienyje padarytas veikas persekios pagal Lietuvos (t. y. jo pilietybės) baudžiamuosius įstatymus. Prašymas perduodamas Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamentui.
Tam tikra prasme tai yra dar vienas paradoksas: norėdama apginti Lietuvos pilietį nuo trečiosios šalies, t. y. Rusijos, teisinio persekiojimo, Lietuva turi išduoti Europos arešto orderį ir spręsti dėl to, ar jį teisti už veikas, padarytas ne ES teritorijoje.
„Toks unikalus mechanizmas pradėtas, nes iki tol asmenys būdavo išduodami trečiosioms šalims, neklausiant pilietybės šalies, ar ji nori perimti į savo kontrolę. Arešto orderis iš esmės yra vienintelė galimybė“, – teigė A. Nevera, pabrėžęs, kad jo atstovaujamas asmuo nėra sulaikytas, neturi apribojimų keliauti po ES teritoriją.
Tačiau Generalinė prokuratūra ikiteisminį tyrimą pradėti atsisakė – bent jau tokia yra formali prokurorės Inos Linevaitės nutartis, tad arešto orderis kol kas neišduotas, o Prancūzijos teismas turėjo padaryti eilinę pertrauką – šį kartą mėnesiui, motyvuodama tuo, kad atsakymas iš Lietuvos nebuvo išverstas į prancūzų kalbą.
Išdavimo Rusijai bijantis Lietuvos pilietis, anot A. Neveros, vis dar tikisi, kad Lietuva turi atstovauti jo interesams, ir savo prašyme dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo sako: jei jau jis padarė nusikalstamų veikų, tai pasiruošęs atsakyti pagal Lietuvos įstatymus.
Kitaip sakant, Lietuvos pilietis prašo Lietuvą jį teisti už veikas, galimai padarytas Rusijoje. Bet Lietuvos prokurorai tai daryti atsisako, netgi nesutikę pradėti ikiteisminio tyrimo.
„Baudžiamojo kodekso 5 straipsnis kalba apie tai, kad LR piliečiai už veikas, padarytas užsienyje, atsako pagal Lietuvos įstatymus, jei ta veika baudžiama pagal mūsų įstatymus, išskyrus tam tikras išimtis. Šiuo atveju kaltinimai atitinka, tad vienas paradoksas yra tas, jog prokuratūros atsisakyme pradėti ikiteisminį tyrimą teigiama, kad egzistuoja aplinkybės, darančios procesą negalimą.
O kokios tos aplinkybės? Prokuratūros nutarime atsisakyti pradėti tyrimą tai neįvardijama, nors turėtų, juk baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio pirmos dalies septyni punktai turi aiškų sąrašą aplinkybių. Iš visų punktų galima suprasti, kad „asmuo nepadarė jokios veiklos“. Tačiau prokuratūros argumentas – tik abstrakti nuoroda į 3 straipsnį.
Bet juk prokurorai netyrė ir negali to pasakyti – turi būti akivaizdūs faktai. Kai prancūzai kreipėsi į Lietuvos prokurorus, savo kreipimesi nurodė, kad asmuo kaltinamas konkrečiomis veikomis, o tai reiškia, kad prokuratūrai šitai yra žinoma“, – stebėjosi ne vienų metų praktiką turintis advokatas.
Suvaržė judėjimo ES laisvę?
Jis pažymėjo, kad keistai skamba ir raminimas, jog Prancūzijos teismas, lietuvių prokurorų manymu, turėtų pasirūpinti Lietuvos piliečiu, mat jis pasiprašęs politinio prieglobsčio. Bet Prancūzija net norėdama negali suteikti šiam asmeniui politinio prieglobsčio, nes jis – ES šalies pilietis, Lietuva jo nepersekioja, nors kartu pati nenori prisiimti už jį atsakomybės.
Be to, neteisinga paraidžiui vertinti ir tą aplinkybę, kad jei A. Neveros ginamas asmuo Rusijos buvo ieškomas dar kaip Rusijos pilietis, tad Lietuva su tuo neturi nieko bendro. Anot A. Neveros, jei jo ginamas asmuo jau yra Lietuvos pilietis, Lietuva privalo jį ginti. Kitaip tai reikštų, kad jei Lietuvos pilietis išvyktų į kitą ES šalį ir būtų sulaikytas, būtų suvaržyta jo judėjimo ES laisvė.
Jo nuomone, prokuratūros veiksmai – teisinės manipuliacijos, mat neturėdami pagrindo pririšti prie konkrečių aplinkybių prokurorai tiesiog nurodo vieną straipsnį. Be to, prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą pagrįstas baudžiamojo kodekso 5 straipsniu, kad LR piliečiai už veikas, įvykdytas užsienyje, atsako pagal Lietuvos įstatymus, bet dėl to prokurorai net nepasisako.
Prokurorai argumentuoja negalintys pradėti tyrimo dėl politiniais motyvais paremtų veikų, nors advokato prašyme fiksuotas žodis „neva“, nes nėra įrodyta, ar jis padarė tokias veikas.
„Mano klientas sako, kad pasiruošęs atsakyti pagal Lietuvos įstatymus, bet jis negali pasitikėti Rusijos teisėsaugos institucijomis, kuriomis ir pati Lietuva politiniu lygmeniu nepasitiki“, – pabrėžė A. Nevera.
Politikai smerkia, bet pareigūnai tyli
Dar vienas paradoksas, anot jo, yra tas, kad Lietuvos prokurorai nurodė neturintys jokios informacijos iš Rusijos dėl šių nusikaltimų. Viskas, atrodo, būtų logiška, nes ekstradicijos prašymas yra teiktas Prancūzijai, ne Lietuvai, tačiau kai Prancūzija siunčia užklausą Lietuvos prokurorams, jie gali matyti inkriminuojamus kaltinimus ir turi argumentuoti savo sprendimą.
Prokuratūros laiške Prancūzijos Teisingumo ministerijai pažymima, kad Lietuvos prokuratūra tikrai gavo paklausimą iš kolegų Prancūzijoje, jie nurodė konkrečius Rusijos kaltinimus Lietuvos piliečiui, tad lietuvių pareigūnai puikiai žino, kokie kaltinimai inkriminuojami kaltinamajam.
O dabar lietuvių prokurorai tiesiog numoja ranka – esą jei norite gauti informaciją, tai patys ir kreipkitės į Rusiją, tegu ji atsako. Toks požiūris į Rusiją, kaip į normalią valstybę, su kuria galioja tarptautinės pagalbos sutartis ir ją reikia vykdyti, kurioje taip pat veikia nešališki teismai, A. Neveros nuomone, yra ydingas.
„Ką tai reiškia? Pats Lietuvos pilietis nukreipiamas į Rusijos teisėsaugos institucijas, kurios nepasižymi teisingumu, to paties Rusijos Tyrimo komiteto veiklos metodus konkrečiai dėl sausio 13-osios bylos teisėjų ir prokurorų įvertinę aukščiausi Lietuvos politikai ir generalinis prokuroras.
Žinant tokį kontekstą Lietuvos pilietis nukreipiamas pats aiškintis su Rusija, ką jis padarė“, – teigė A. Nevera, priminęs, kad teisinio bendradarbiavimo su Rusija kontekste pirmiausia lietuviams reikėtų peržiūrėti požiūrį ir prisiminti, kad esama išimčių, leidžiančių nebendradarbiauti, mat Rusija savo įsipareigojimų seniai nesilaiko – pavyzdžiui, neišduoda Sausio 13-osios byloje nuteistų asmenų ir net neleidžia jų apklausti.
Jo teigimu, dabar lieka teismo keliu bandyti reikalauti pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau stebina ne tik prokurorų užsispyrimas nepradėti ikiteisminio tyrimo, bet ir atsisakymas suteikti informaciją. Prokurorai tikina suteikę visą informaciją, vadovaudamiesi įstatymu.
Kur išgaravo URM ir VSD užklausos?
A. Neverai užklausus, ar dėl jo atstovaujamo kliento nebuvo susižinoma su Užsienio reikalų ministerija ir Valstybės saugumo departamentu, mat toks faktas užfiksuotas generalinės prokuratūros atsakyme, pateiktas atsakymas, kad visa informacija esą buvo suteikta.
Vien tai, kad dėl Lietuvos piliečio prireikė įsikišti URM ir ypač VSD, jau kelia papildomų klausimų, kaip ir tai, kad esą nėra kitos medžiagos, kuria vadovaujantis priimtas sprendimas nepradėti ikiteisminio tyrimo.
Tačiau galiausiai Generalinė prokuratūra atsakė, kad ji esą neįpareigota teikti tokios informacijos, nors net nėra aišku, ar sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą priimtas atsižvelgus į URM ir VSD informaciją. O jei pastarųjų institucijų dokumente yra informacija apie A. Neveros klientui keliamas grėsmes tuo atveju, jei jis būtų perduotas Rusijai, ir ši informacija slepiama, kyla klausimų, ar Lietuvos pilietis netampa tragikomiškos situacijos įkaitu.
Viena vertus, jis prašėsi prieglobsčio Lietuvoje, bet prašymas perduotas Prancūzijai. Kol pastaroji svarstė prašymą, iš Rusijos atkeliavo ekstradicijos prašymas, bet asmuo tapo Lietuvos piliečiu, kurį teisiniu keliu atsisako ginti Lietuva.
Kita vertus, Rusijos ekstradicijos prašyme nurodomi tik tie kaltinimai, kurie siejami su korupcija, o persekiojimas dėl Rusijos teritorijos vientisumo pažeidimo ir tėvynės išdavimo net nėra minimi.
„Egzistuoja mechanizmai, kaip apeiti garantijas, kurias ekstradicijos prašanti valstybė privalo pateikti, – ji garantuoja, kad asmuo nebus persekiojamas už nusikaltimus, už kuriuos jis išduotas. Bet Rusijoje viskas veikia paprasčiau: asmuo nuteisiamas už tai, už ką išduotas, atlieka bausmę, paleidžiamas, išvyksta į draugišką Rusijai valstybę, pavyzdžiui, Baltarusiją, ir ten jam inkriminuojami kiti kaltinimai – tokių pavyzdžių jau buvo“, – tikino A. Nevera.
DELFI dar praėjusią savaitę kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su užklausa. Pirmadienio vakarą GP atsakyme teigiama, kad dėl nurodyto asmens Lietuvos Respublikoje nėra atliekamas joks ikiteisminis tyrimas, taip pat esą nėra įstatymo nustatyta tvarka priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo šiam asmeniui būtų paskirta bausmė.
Taip pat pažymima, kad į visus advokato prašymus dėl informacijos pateikimo esą buvo pateikti išaiškinimai, kuriuose nurodytos ir išdėstytos visos aplinkybės bei teisiniai pagrindai. Tiesa, į klausimą, ar yra aplinkybių, darančių procesą negalimu, GP taip ir neatsakė.
Taip pat neįvardyta ir nė viena iš minėtų aplinkybių, nors pabrėžiama, kad Lietuvos piliečiui neva „buvo pateikti išaiškinimai, kuriuose nurodytos ir išdėstytos visos aplinkybės bei teisiniai pagrindai“. Be to, prokuratūra formaliai leido suprasti neturinti informacijos apie Lietuvos piliečiui kilusią grėsmę, nors šią informaciją A. Nevera tikina perdavęs GP.
„Jei prokuratūra disponuotų informacija apie grėsmę asmens sveikatai/gyvybei tokia informacija būtų nedelsiant perduota policijai“, – tikinama GP atsakyme.
Be to, anot GP, advokatas šiuo metu yra pateikęs skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl prokurorės sprendimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.
„Informuojame, kad sprendimas nėra priimtas, šią teisinę situaciją įvertins teismas. Advokato teikiama vienpusė pozicija gali būti suprantama kaip siekis daryti įtaką būsimam teismo sprendimui“, – pabrėžiama GP atsakyme.
Paradoksai ir absurdai dėl Sausio 13-osios bylos
„Yra keli variantai: Prancūzija gali mano ginamo asmens neišduoti Rusijai, bet tai jau būrimas iš kavos tirščių. Kitas variantas – priimamas sprendimas asmenį išduoti, o numanydamas tokią teismo baigtį žmogus tiesiog negali išvykti iš Lietuvos.
Tada jau Rusija gali kreiptis į Lietuvą su ekstradicijos prašymu – Lietuva yra aiškiai pasisakiusi, kad savų piliečių neišduoda, neturi reikšmės ir jo ankstesnė pilietybė. Bet vėlgi – paradoksas: Lietuva atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą, sako, kad pas mus šis klausimas išspręstas, tačiau asmuo negali niekur išvažiuoti už Lietuvos ribų“, – sakė A. Nevera.
Būtent todėl, jo manymu, turėtų būti sukurtas tam tikras teisminis mechanizmas, kuris saugotų Lietuvos prokurorus ir teisėjus, tyrusius Sausio 13-osios bylą, ir neleistų Rusijai manipuliuoti teise ir persekioti lietuvių atskirose ES valstybėse.
„Kol kas tokio apčiuopiamo mechanizmo nėra ir Lietuva, tiksliau, generalinė prokuratūra, o dar tiksliau – baudžiamojo persekiojimo departamentas, jo sukurti nenori. Nors būtent Lietuva turėtų imtis iniciatyvos. Mano kliento atvejis – jau ne vienintelis, yra atvejis Čekijoje: Rusija paprašė išduoti Lietuvos pilietį, o Lietuva irgi nusiplovė rankas, nepradėjo ikiteisminio tyrimo.
Sprendimas nepradėti ikiteisminio tyrimo nėra mechanizmas. Tai yra blogas sisteminis požiūris. Aišku, mes galime sakyti, kad kaltinimai melagingi, tad galime atkreipti Interpolo ir Europolo dėmesį, kad Rusija manipuliuoja teisiniais instrumentais, kurti Europos parlamento rezoliucijas, bet tai teisinės galios neturės. O tie asmenys, kurie minimi Sausio 13-osios byloje, jausis nesaugūs“, – pabrėžė A. Nevera.
Jo manymu, kol kas vienintelis kelias yra toks, kuris skamba absurdiškai, bet jei jau Rusija pradeda žaisti teisinius žaidimus, kodėl to negali padaryti Lietuva? Jei Rusija kaltina Lietuvos teisėjus, kurie neva neteisėtai nuteisė Rusijos piliečius, Lietuva gali kviesti tuos, Rusijos teigimu, nukentėjusius asmenis liudyti į Lietuvą. Suprantama, tie asmenys neatvyks liudyti, mat jie Lietuvoje yra nuteisti ir būtų sulaikyti.
Tai būtų dar vienas paradoksas – Lietuva pradėtų tyrimą, kitaip sakant, iškeliama bylą Lietuvos teisėjams ir prokurorams, tyrusiems sausio 13-osios bylą, lengvai įrodomas jų nekaltumas ir daugiau prie šio klausimo nė viena valstybė nebegrįžtų, net jei sulauktų Rusijos ekstradicijos prašymų.
Kita vertus, būtų galima nesiimti tokių drastiškų veiksmų, tačiau, viena vertus, atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą gali pasikartoti tyrusiems sausio 13-osios bylą. O kas tada? Lietuvos teisėją arba prokurorą Kremliaus prašymu sulaiko Rusijai draugiškesnėje ES valstybėje.
Lietuvos diplomatai gali reikšti pasipiktinimus, bet kitos ES šalies kompetetingų institucijų užklausos sulaukusi prokuratūra vėl nusiplauna rankas ir perleidžia sprendimą tai ES valstybei, kurioje sulaikytas Lietuvos pilietis. Juk formaliai Lietuva pasitiki kitų ES valstybių teismais ir nekvestionuoja jų, bet pastarosios gali interpretuoti taip, kad Lietuva tiesiog neturi pretenzijų dėl ekstradicijos.
Tuo metu GP atsakyme DELFI pažymėjo, kad P„su Sausio 13-osios byla nurodomas atvejis neturi nieko bendro“. Esą priešingai – būtent Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorai atliko ikiteisminį tyrimą ir palaikė valstybinį kaltinimą Sausio 13-osios byloje.