– Pone Jonaiti, koks jūsų bendras šių rinkimų vertinimas? Ar matote kažkokius ženklus, ką būtų galima apibendrinti po šių rinkimų?

– L. Jonaitis: Po šių rinkimų jau reikėtų galvoti apie įstatymų keitimą, apie rinkimų organizavimą kitokiu būdu, kad suaktyvintume rinkėjus. Nors nei vienas rinkėjas beveik nepasakė, kad neateis į rinkimus, nors buvo daug susitikimų ir lankymųsi namuose, ėjimų į sodybas, vaikščiojimų nuo durų iki durų. Mes matome, kad rinkėjų aktyvumas yra labai sumažėjęs, manau, kad reikia keisti visą rinkimų sistemą.

– Jūs sakote, kad pagrindinė pamoka po šių rinkimų yra mažas aktyvumas ir reikia kažką daryti. Tai ką?

– L. Jonaitis: Jau laikas nebe kalbėti o pradėti organizuoti rinkimus internetu, keisti ir pačios rinkiminės apygardos, apylinkių darbą. Reikia išgirsti visų nuomones ir pradėti daryti.

– Gal apskritai tai yra tam tikras visuomenės signalas, kad jiems nelabai rūpi tas vienas Seimo narys? Ponia Kuzmickiene, kokios jūsų įžvalgos po šių rinkimų? Ką jie atskleidė?

– P. Kuzmickienė: Pirmiausia, tai leiskite padėkoti rinkėjams – žirmūniškiams, kurie atėjo, balsavo už mane, už Tėvynės sąjungą. Kreipiausi į juos laiškais, belsdama į duris, bendraudama tiesiogiai. Vertinu pasitikėjimą, manau tai pasitikėjimas ne tik man, bet ir politinei bendruomenei, Tėvynės sąjungai, tai geri ženklai kitiems metams. Suprantame, kad dabar esame opozicijoje ir stipriname savo, kaip opozicijos balsą.

Paulė Kuzmickienė

– Antri turai nebuvo jūsų stiprybė. Konservatoriai istoriškai daugelyje apygardų negalėdavo sukaupti rinkėjų skaičiaus, kuris sudarytų 50 proc.+1 balsą. Jūs dvi, esate to išimtys, ar ne?

– P. Kuzmickienė: Taip. Ką man teko bendraujant su rinkėjais suprasti, tai, kad žmonės yra nusivylę tuo, kas dabar vyksta Seime. Tuo chaosu, nesusitarimais ir t.t. Kitas dalykas, rinkėjai buvo išvarginti ketverių rinkimų. O dėl antrų turų, tai man atrodo , kad Tėvynės sąjunga susigrąžina pasitikėjimą ir tai parodė šie rinkimai. Kitas dalykas – tradicinės partijos. Tradicinės partijos visose trijose apygardose, tai sako, kad rinkėjai šiek tiek pavargo nuo populistiškai įkurtų vienadienių politinių darinių. Jie labiau pasikliauja tradicinėmis partijomis.

– Ponia Petrauskiene, kokios jūsų įžvalgos?

– R. Petrauskienė: Žmonės nori susitelkimo. Aš labai dėkoju Klaipėdos rajono, Gargždų gyventojams, kurie balsavo ir ypač mūsų koalicijos partneriams savivaldoje, merui, liberalams, valstiečiams ir kitoms partijoms, kurie viešai nepalaikė, bet palaikė kitais būdais. Tai reiškia, kad žmonės tikrai nori susitelkimo, susitarimo.

– Jūs dėkojate valstiečiams? Jie jus palaikė prieš Krivicką?

– R. Petrauskienė: Taip, jie palaikė, nes mato tolimesnį bendrą darbą. Jie dabar valdžioje, mes savivaldybėje dabar esame kartu koalicijoje. Tai sutelkus bendras jėgas tą sinergija galima.

– Rajonuose viskas kitaip.

– R. Petrauskienė: Rajonuose veikia asmenybės. Šitie rinkimai parodė, kad nors aktyvumo rezultatai buvo maži, bet žmonės pasiilgo savo žmonių, savo kandidatų Seime, o ne kažkokių atėjūnų iš Vilniaus.

– Prieš laidą jums sakiau, kad tarsi jūs visi trys įveikėte favoritus. Iš pradžių su tuo nesutikote. Nelaikėte Krivicko favoritu?

– R. Petrauskienė: Pradžioje tikrai nelaikiau. Žmogus atėjęs į rajoną tikrai nepažįstamas. Matytas tik iš televizijos ekranų, bet mes daugiau jo nežinome. Nei jo darbų, nei tikslų. Per visą rinkiminę kampaniją taip ir nesužinojome jo tikslo. Rinkiminėje kampanijoj buvo 3 nuotraukos – jo, šeimos nuotrauka ir jo nuotrauka šalia prezidento G. Nausėdos. Kaip po to paaiškėjo, prezidentas jokio sutikimo tam nedavė. Ir toks deklaravimas, kad jis palaiko jo rinkiminę programą. Žmogus pasiskaitęs galvoja, kad čia jo programa... Žodžiu tokios truputėlį juodos technologijos ir tikro tikslo Klaipėdos rajonas taip ir nesužinojo.

– Ar susidūrėte su apgaudinėjimu, nesąžiningumu ar visa tai ką jūs minėjote apie tuos gudravimus yra viskas ką patyrėte negatyvaus?

– R. Petrauskienė: Nuo pat pirmo turo jis mane išsirinko kaip pagrindinę oponentę ir galvojo, kad mane išgąsdins savo neteisingu šmeižtu. Užpylė labai didelio purvo, bet man tas purvas nelabai lipo, nes tai buvo visiškas melas, jo net negali susieti labai tiksliai. Išvadino visokiais žodžiais ir istorijomis.

– Susitikimuose su rinkėjais?

– R. Petrauskienė: Ne, jis dėjo straipsnius vietinėje spaudoje, savo facebook puslapyje. Aš nelabai kreipiau dėmesio, nes tai buvo visiškas šmeižtas. Nieko bendro, tikro negali susieti. Tai manęs neišgąsdino, tada ėjo toliau savo technologijomis. Pasidarė laikraštį, tokį, kaip mūsų rajono pagrindinis laikraštis. Tokiu pat šriftu, tokiomis pat spalvomis, tarsi priedą. Žmonės galvojo, kad tai laikraščio „Banga“ priedas. Ir ten buvo jo nuotraukos, nuotrauka su prezidentu ir t.t.

– Nepadėjo.

– R. Petrauskienė: Matome, kad nepadėjo. Kažkiek tempė, bet matome, kad nepadėjo.

Rasa Petrauskienė

– Ponia Kuzmickiene, jūs laikėte save favorite? Vis dėl to Gintautas Paluckas, nors ir nėra labai plačiai žinomas Lietuvoje vis dar, bet tai yra vienos iš dviejų populiariausių Lietuvoje partijų lyderis ir jūs nesate politikoje labai žinomas asmuo. Ar laikėte jį favoritu?

– P. Kuzmickienė: Galiu pajuokauti, kad man buvo sunkiau galvoti apie jį, kaip apie konkurentą, mes kažkada buvome jaunuosiuose konservatoriuose ir man būnant skyriaus pirmininke, jis buvo mano pavaduotoju. Tai mūsų konkurencija čia buvo keistesnė.

– Buvote jaunieji konservatoriai kartu su Gintautu Palucku ir jūs buvote jo vadovė?

– P. Kuzmickienė: Buvo taip. Tai tas konkuravimas buvo toks, kad vis dėl to, man atrodo visi pastebėjo, kad buvo daug lėšų paskirta, ypač pirmajam turui. Visi Žirmūnai buvo nukloti plakatais, stendais, daug investuota. Tas šiek tiek glumino, tačiau aš pasirinkau kitą taktiką ir kartu su komanda aplankiau žirmūniškius ne vieną kartą. Tas tiesioginis bendravimas girdint ką žmonės sako, man suteikė tokios nuosaikiai optimistinės vilties.

– Ir žinoma, žinant Ingridos Šimonytės populiarumą Vilniuje, jūs plakatuose naudojote ne tik savo nuotrauką, bet ir Ingridos Šimonytės. Suprantu, kad tai veikia?

– P. Kuzmickienė: Taip, turėjau tokią paramą. Ir Aušra Maldeikienė man buvo išsakiusi paramą, tą deklaravo viešai, tai irgi prisidėjo prie žmonių sunavigavimo, kas aš esu, ką mes sakome ir apie ką kalbame. Be to man pavyko sutelkti didelį bendražygių būrį ir tikrai žirmūniškiai turėjo pora mėnesių galimybių pasimatyti su Gabrieliumi Landsbergiu, Arvydu Anušausku, Radvile Morkūnaite, Valdu Benkunsku.

– Atvedėte politikus prie rinkėjų. Tai irgi pozityvus rinkimų akcentas. Pone Jonaiti, jūs sakėte, kad „įveikėte velnią“, paaiškinkite šitą mintį.

– L. Jonaitis: Ne, aš pats tai to nesakiau, tik komentavau, kad nepažįstami žmonės mane sveikindami mane iš visos Lietuvos, iš Klaipėdos, iš Kauno, Vilniaus, Rokiškio, tai kažkas pasakė „sveikinam įveikus velnią“. Tai aš tiek ir pasakiau, bet nevadinu savo oponentės Rūtos velniu. Bet buvo smagu įveikti tokią garsią žurnalistę.

– Ką jūs turite omenyje sakydamas, kad buvo smagu? Kaip jūs vertinate rinkimų kampaniją? Kokį įspūdį iš jų išsinešate?

– L. Jonaitis: Tik ką kalbėjo, kaip rinkimai sekėsi Gargžduose. Tai aš noriu pasakyti, kad vienas prie vieno jie taip vyko ir Joniškyje. Iš pradžių susitikimuose visi penki, iš viso buvome šeši kandidatai, tai visi turėjome prikabintus epitetus, pravardes.

– Kokia buvo jūsų pravardė?

– L. Jonaitis: Komjaunuolis ir kunigų draugas. O paskui pamatė, kad galėčiau būti jos pagrindinis konkurentas, tuomet prasidėjo jau visokios technologijos. Netgi tokia technologija, kur rodant Šiaulių televizijos įrašą apie mokyklos veiklą vasarą, apie mokinių priėmimą, ji uždėjo savo komentarus visą tą laiką rodo žmonėms, kad aš esu melagis, kad mokykla ruošia specialistus gaunančius mažą atlyginimą ir t.t. To melo ir šmeižto buvo labai daug.

– Pone Jonaiti, R. Janutienė kalba ne tik apie susivienijimą prieš ją, bet ji kalba ir apie pirktus balsus iš psichikos negalią turinčių žmonių. Jūs turite komentarų?

– L. Jonaitis: Neturiu. Pirmą kartą girdžiu tokį dalyką.

– Pirmo turo rezultatai atrodė iš esmės lygūs. Kaip jūs pats jautėte, kokie bus rezultatai?

– L. Jonaitis: Kai susitikinėjome su žmonėmis, po pirmo turo, kai visa Lietuva pamatė, kad ponia Janutienė gali laimėti, tai žmonės tiesiog pradėjo galvoti, kas gi juos atstovaus, mūsų kraštui. Ar atstovas iš Vilniaus, kuris atvažiavęs čia išsinuomavęs namą čia pora mėnesių pavažinėjęs ir matęs vien juoda ir bloga apie Joniškį, ar tas, kuris pozityviai mąsto ir turi didelę patirtį darbo Joniškyje ir visuomeninėje veikloje. Žmonės nusprendė palaikyti mane.

– Pone Jonaiti, koks yra jūsų interesų laukas? Jūsų fone yra žemės ūkio mokykla, jai vadovaujate tris dešimtmečius. Tarsi viskas aišku, eisite į kaimo reikalų komitetą ir tai yra jūsų interesų laukas. Ar ne?

– L. Jonaitis: Mano darbo, visuomeninės veiklos patirtis leistų man dirbti ir švietimo komitete, kur labai daug darbo, be abejo galiu dirbti ir kaimo reikalų komitete ir savivaldos, kadangi savivaldybės tarybos nariu esu renkamas jau daug kadencijų. Galiu dirbti ir kultūros srityje, galiu daug kur dirbti.

– Lygiai to paties noriu paklausti, kas yra jūsų dėmesio centre?

– P. Kuzmickienė: Tikrai rinkimų kampanijos metu atliepiant tai, ką išgirdau ir su kokiomis problemomis susidūriau dirbdama Vilniaus miesto taryboje, tai tikrai labai daug kalbėjau apie švietimą, apie būtinus pokyčius mokykloje, ko laukia mokyklos bendruomenė, mokytojai, tėvai. Be abejo socialiniai reikalai, kalbu apie vyresnio amžiaus žmones. Kalbu ne tik apie jų pensijas, bet ir vienišumą, apleistumą ir tai, ką dėl to galime padaryti. Dėl neįgaliųjų yra labai daug deklaracijų, bet maža įtraukties, kad jie gyventų, kaip pilnaverčiai visuomenės nariai. Žiūrėsime kokios yra galimybės kokiame komitete dirbti, nes yra tam tikras pasiskirstymas, tos dėlionės. Užduočių iš rinkėjų tikrai turiu daug. Švietimas, socialiniai reikalai, kiti klausimai irgi yra aktualūs.

– R. Petrauskienė: kadangi mes ateiname iš vienos partijos, tai negalėsime abi atstovauti pedagogų ir socialinių reikalų. Tai žinoma dalinsimės. Savivaldybėje aš buvau atsakinga už švietimą, socialinius reikalus, kultūrą, sportą. Tačiau taip pat labai įdomu būtų kaimo komitetas, valstybės valdymo, savivaldybių. Žinau problemų, kaip jas spręsti ir sudėliosime.

– Turite gana mažai laiko save pristatyti visuomenei, kaip gerai dirbančius seimo nariu, nes rinkimai tuoj pat. Turėsite labai intensyviai kažką veikti, kad rinkėjai pamatytų, kad jų Seimo narė verta būti išrinkta dar kartą.

– P. Kuzmickienė: Metų laikotarpis iš tiesų yra iššūkis. Dauguma partijų pradeda ruoštis rinkimams būtent metams likus iki rinkimų.

– Jūsų partija ne išimti. Jau turbūt yra rengiamos strategijos, preliminariai derinama kažkokios apygardos ir t.t.

– P. Kuzmickienė: Taip, tačiau tai,, ką aš išgirdau bendraudama su žmonėmis kokios problemos yra aktualios, tai tikrai ne tik galima, bet ir būtina pradėti jas spręsti. Be abejonės ruošiantis didesniems sprendimams 2020 metais. Pvz. kalbant apie švietimą, juk sutinkame, kad reikia nevienadienės, ne vieno taškinio sprendimo, o visumos kompleksinio požiūrio į šią sritį ir tuos pokyčius. Reikia gal nacionalinio susitarimo norint pasiekti realių, tikrų permainų. Tai suprantame, kad mes kalbame apie 2020 m., bet tam reikia pasiruošti. Tai metai yra labai geras laikotarpis, kai gali padirbėti ir labai aiškiai supratus, kokios didesnės problemos, kaip jas galima spręsti, ruoštis 2020-iesiems.

– Kita vertus, tai yra ir labai pozityvi patirtis, nes per metus žmonės nepamirš tų susitikimų, jūsų vykdytos agitacijos ir tai yra tam tikras įdirbis kitiems rinkimams.

– R. Petrauskienė: Taip, savaime suprantama. Ir tas mūsų rinkėjų mažas aktyvumas tikriausiai irgi parodė, kad žmonėms tie metai ne tokie ir svarbūs. Bet iš tikrųjų per tuos metus galima daug ką padaryti, bus tvirtinamas 2020 m. biudžetas, ten mes tikrai teiksime siūlymus, stovėsime už savo puses. Metai laiko atsiskleisti, tai dar yra šiek tiek laiko. Pritartume, kad galėtų būti kita rinkimų sistema, kai likus metams, kaip latviai daro, kai neberenka Seimo nario. Bet pas mus yra tokia sistema.

– P. Kuzmickienė: Mūsų partija yra pasidariusi šiokių tokių saugiklių, pvz, pas mus kandidatuojantis į Europos parlamentą kandidatas negali būti išrinktas vienmandatėje. Partija tokius namų darbus yra pasidariusi ir reikėtų svarstyti ką galima būtų padaryti nacionaliniu lygiu ir matyt ne tik galima, bet ir būtina, vertinant kokios yra išlaidos ir kaip sunku tą rinkėjų aktyvumą surinkti. Čia irgi matyt vieni iš artimiausių laukiančių darbų.

– Ačiū už pokalbį.