Kartu su senėjančios Lietuvos bruožais didėja ir kita tendencija – didėja dirbančiųjų amžiaus grupėje nuo 65-erių, nors kuo vyresnis pensinis amžius, tuo mažiau dirbančiųjų, tuo mažiau jie ir uždirba.
Senėjančios visuomenės požymius atskleidžia ir Lietuvos statistikos departamento duomenys: pagyvenusių žmonių skaičius, tenkantis šimtui vaikų, auga. 2018 m. demografinės senatvės koeficientas siekė 131, nuo 2014 m. jis išaugo 5 punktais.
Dar vienas senėjančios visuomenės požymis – gyventojų gyvenimo trukmės ilgėjimas. Prieš penkerius metus tikėtina vyrų gyvenimo trukmė siekė 69,1 metus, moterų – 79,9 metus, o 2017 m. duomenimis gyvenimo trukmė vyrams siekė 70,7 metus, o moterims 80,4 metų.
Praėjusiais, 2018 metais, pensinio amžiaus asmenys Lietuvoje sudarė 23,3 proc. gyventojų. Tačiau STRATA nurodo, kad pensinio amžiaus gyventojų pasiskirstymas Lietuvos regionuose nėra tolygus. Didžiausia pensinio amžiaus žmonių koncentracija 2018 metais buvo fiksuojama Ignalinoje, Varėnoje, Zarasuose ir Palangoje.
Mažiausiai pensinio amžiaus asmenų pernai metais buvo fiksuojama Alytuje, Neringoje, Akmenėje ir Kauno rajone.
Pensinio amžiaus dirbančiųjų žmonių pajamos auga lėčiau
2018 m. samdomą darbą dirbo 11 proc. pensinio amžiaus gyventojų, per pastaruosius kelerius metus šis skaičius paaugo. 2014 m. dirbo kiek mažiau – 10 proc. Tiek 2018 m., tiek 2014 m. dirbantys pensinio amžiaus gyventojai sudarė 6 proc. visų šalyje gyvenančių samdomų darbuotojų.
Tiesa, dirbančiųjų daugėja ankstyvame pensiniame amžiuje, vėliau jų mažėja. STRATA duomenimis, 2018-aisiais 85 metų ir vyresnių gyventojų grupėje samdomą darbą dirbo tik 0,2 proc. asmenų. Tokius duomenis galima paaiškinti keliomis priežastimis: viena jų – nors gyvenimo trukmė ilgėja, sveiko gyvenimo trukmė trumpėja.
Kreivė leidžiasi ir uždarbio statistikoje. Pernai 60-64 metų amžiaus grupėje vidutinės draudžiamosios pajamos siekė 835 eurų, o 85-erių ir vyresni galėjo pasigirti tik 363 eurus per mėnesį siekiančiomis pajamomis.
STRATA susumavus šiuos duomenis, paaiškėjo, kad pernai vidutinės pensinio amžiaus žmonių draudžiamosios pajamos siekė 708 eurus. Tai 228 eurais mažiau nei visų šalies dirbančių gyventojų vidutinės draudžiamosios pajamos per mėnesį.
Tačiau, nors pensinio amžiaus asmenų vidutinės pajamos mažesnės nei visų dirbančiųjų, yra, kuo džiaugtis, nes nuo 2014-ųjų jos gerokai paaugo. 2014 metais vidutinės draudžiamosios pensinio amžiaus dirbančiųjų pajamos per mėnesį siekė tik 536 eurus.
Vis dėlto, visų dirbančiųjų ir pensinio amžiaus dirbančiųjų pajamos per pastaruosius penkerius metus augo netolygiai. Per tą patį laikotarpį bendras vidurkis paaugo 47 proc., o pensinio amžiaus dirbančiųjų – 32 proc. Tai parodo, kad pensinio amžiaus dirbančiųjų net tik pajamos mažesnės nei šalies vidurkis, bet jos ir auga lėčiau.
Mauricas: svarbu ne tik kiekybė, bet ir kokybė
„Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas DELFI teigė, kad visuomenės senėjimas yra teigiamas rodiklis, jei tokia visuomenė toliau dirba, uždirba ir nėra našta socialinei sistemai.
„Kiekvienos valstybės siekiamybė turėtų būti tai, kad gyventojų gyvenimo trukmė būtų kuo ilgesnė, tačiau svarbus elementas – ne tik kiekybė, bet ir kokybė. Labai svarbūs sveiko gyvenimo metai, – įvardijo ekonomistas. – Kalbant apie darbo rinką, svarbus kriterijus – trukmė, kurios metu gyventojai gali dirbti.“
Ekonomisto Ž. Maurico tvirtinimu, jei gyventojai ir gyvena ilgau, ir dirba ilgiau – tai nesukuria papildomų iššūkių nei socialinei sistemai, nei visai ekonomikai. „Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyje vyresnio amžiaus žmonių užimtumo lygis yra vienas didžiausių visame pasaulyje. Išskirtinumas toks, kad didžioji dalis vyresnių žmonių dirba savo noru. Jiems senatvės pensijos pakanka patenkinti būtiniausius poreikius, jie dažnai turi sukaupę santaupų, bet dirba tam, kad paprasčiausiai nori užsiimti viena ar kita veikla, – įvardijo Ž. Mauricas. – Tai kelias ir Lietuvai.“
Ž. Maurico teigimu, problema būtų tuomet, jei vidutinis gyventojų amžius didėtų, tačiau didžioji dalis gyventojų negalėtų dėl sveikatos problemų įsilieti į darbo rinką.
Ar vyresnio amžiaus darbuotojai nekiš pagalių į ratus jaunimui?
STARTA duomenimis, per pastaruosius penkerius metus paaugo dirbančiųjų amžiaus grupėje nuo 65 metų. Ar tokios tendencijos nėra nenaudingos jaunimui, kuriems gali tapti sunkiau įsilieti į daro rinką?
„Nemanau, nes bendras užimtųjų skaičius Lietuvoje auga. Nedaug, didžiąja dalimi auga dėl imigrantų iš trečiųjų šalių ar grįžtančiųjų emigrantų, bet pažiūrėkime į situaciją Vakarų Europoje – tai labai didelės konkurencijos jaunimui nesudaro. Tai labiau priklauso nuo šalyje esančio bendro užimtumo lygio", - teigė Ž. Mauricas.
Vis dėlto, atvykstančiųjų iš trečiųjų šalių statistika nėra draugiška Lietuvai. Šių metų antrojo ketvirčio duomenys rodo, kad 0,7 proc. punkto išaugo nedirbančiųjų didžiuosiuose miestuose. Statistika nepalanki vyrams. Būtent į didžiuosius miestus atvyksta daugiausia imigrantų, todėl galima daryti prielaidą, kad kreivė slenka žemyn būtent dėl jų.
Tačiau Ž. Mauricas, kalbėdamas apie vyresnių amžiaus žmonių likimą darbo rinkoje, jaunimui grėsmės vis tik nemato ir tvirtina, kad vyresni žmonės dažnai būna įsidarbinę kitokiuose sektoriuose.
Ilgesnis darbingumas gali padėti spręsti skurdo problemas
Ž. Mauricas pritarė, kad dirbančių pensinio amžiaus asmenų daugėjimas gali padėti spręsti skurdo problemas. „Darbas yra efektyviausias būdas spręsti skurdo problemas. Jei asmuo gauna pajamas iš darbo, ypač, jei uždirba daugiau nei minimalų darbo užmokestį, dar gauna papildomai senatvės pensiją, tai tos pajamos dažnu atveju gali būti pakankamai solidžios“, – tvirtino ekonomistas.
Pensinio amžiaus žmonių įdarbinimas, anot ekonomisto, turėtų būti valstybės siekiamybė: „Nebūtinai visą darbo dieną, gal pusę darbo dienos. Bet tokiu būdu būtų sprendžiamas ir skurdo klausimas, ir mažinamas spaudimas socialinės apsaugos sistemai“.
Ž. Maurico teigimu, senėjimas tampa natūralus tuomet, kai ir pensinio amžiaus žmonės kuria pridėtinę vertę valstybei bei kuria naudą biudžetui. „Vidutinis amžius didėja, didesnę proporciją gyventojų sudaro vyresnio amžiaus žmonės, tačiau ir dirba didesnė proporcija žmonių“, – apie užsienio šalių pavyzdžius kalbėjo ekonomistas.
Du iššūkiai Lietuvai
O ar tai netaptų iššūkiu Lietuvai? Ž. Mauricas įvardijo net du didžiausius iššūkius.
„Lietuvos atveju didžiausias iššūkis – kartų kaita, – tvirtino ekonomistas. – Vyresnio amžiaus žmonės didžiąją dalį savo karjeros praleido Tarybų sąjungoje, todėl kai kurie iš jų turi šiek tiek kitas vertybes, neturi tam tikrų įgūdžių, pavyzdžiui, informacinių technologijų, taip pat apskritai bendravimo su žmonėmis, empatijos. Tie trūkumai be abejonės trukdo didinti tų žmonių užimtumą.“
Vis dėlto, jo teigimu, laikui bėgant situacija turi keistis, jei teisingai bus nukreiptos ne tik investicijos, bet ir visuomenės švietimas.
Antras iššūkis, kurį turės įveikti Lietuva - žmonių sveikata. „Jei žmogus visą gyvenimą netausojo savęs, piktnaudžiavo visais dalykais ir nesaugojo sveikatos, nesimokė, netobulėjo, neinvestavo į save, tai ne amžius tampa pagrindine priežastimi, kodėl jis nebegali dirbti, o apsileidimas – tvirtino Ž. Mauricas. – Todėl būtina investuoti į žmonių sveikatą, į žmogiškojo kapitalo palaikymą ir kūrimą Lietuvoje.“
Dalį darbuotojų išstums technologijos
Beje, Ž. Mauricas spėja, kad Lietuvai darbuotojų nereikės ypatingai daug dėl robotizacijos. „Nereikia galvoti, kad Lietuvai teks įsileisti milijonus emigrantų tam, kad demografinę situaciją galėtume pakeisti. Kažkiek reikės, bet tikrai nedaug. Galbūt net ir pranašumu taps tokia visuomenė, kurioje dirbančiųjų skaičius yra mažesnis, nes tai skatins investuoti į technologijas“, – teigiamus ateities visuomenės požymius vardijo ekonomistas.
Jis taip pat įvardijo, kad labai gausiose šalyse darbo jėga yra labai pigi, todėl tai taip pat neturi būti siekiamybė. „Indijoje, pavyzdžiui, nėra didelės paskatos investuoti į technologijas, nes darbuotojų yra labai daug, jie yra labai pigūs, – kalbėjo ekonomistas. – Paradoksas, nes tos šalys, kuriose demografinė situacija yra geriausia, kuriose daugiausia jaunimo, jos apskritai neturi pensinės sistemos, nes paprasčiausiai jos yra per daug skurdžios.“
Ekonomistas pridūrė, kad visuomenėje reikia ugdyti naują požiūrį, kad vyresnis žmogus yra gėris. „Po truputį jaunimo kulto turėtume atsikratyti“, – pabrėžė Ž. Mauricas.
Svarbiausias tikslas – tuo pasinaudoti
STRATA Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovas Gintautas Jakštas DELFI nurodė, kad senėjanti visuomenė, kaip ir kiekvienas struktūrinis pokytis, kelia iššūkius. Jo teigimu, kartu su iššūkiais atsiranda ir erdvė galimybėms, tačiau neaišku, ar visomis galimybėmis pavyks sėkmingai pasinaudoti.
„Įprasta, kad senėjanti visuomenė reiškia, kad mažesnė visuomenės dalis – darbingo amžiaus, tad mažiau prisidedančių prie ekonominio augimo, mažiau prisidedančių į valstybės biudžetą, sunkiau išlaikyti kokybiškas ir prieinamas viešąsias paslaugas, pensijas ir panašiai, – senėjančios visuomenės minusus vardijo G. Jakštas ir pridūrė teigiamas proceso puses. – Kartu tai gali būti ir galimybė. Darbo rinka keičiasi, vis didesnė dalis dirba kvalifikuotus darbus, o kvalifikuotuose darbuose darbingas amžius paprastai yra ilgesnis, nes mažiau paremtas fizine jėga.“
G. Jakštas įvardijo, kad su senstančia visuomene susiduria praktiškai visa Europa, tad galima pažvelgti į geruosius pavyzdžius.
„Yra nemažai iniciatyvų, viena didesnių – Sidabrinės ekonomikos konsepcija, kuri yra dedikuota vyresnio amžiaus visuomenės daliai. Populiari prognozė, kad didelė dalis dabartinių darbų, ypač rutininių, bus automatizuoti ir ten darbuotojų reikės gerokai mažiau, technologinė pažanga įgalins su mažesniu darbuotojų kiekiu kurti didesnę pridėtinę vertę. Tai gali reikšti, kad dalies darbuotojų, išeinančių į pensiją, nereikės pakeisti. Nesikeičiant amžiaus pasiskirstymui, tai potensialiai sukurtų didesnį nedarbo lygį, arba reikėtų perėjimą prie trumpesnės darbo savaitės. Tačiau mažėjant dirbančiųjų skaičiui, šie efektai gali vienas kitą kompensuoti“, – prognozėmis dalijosi G. Jakštas.
Ko galime laukti po penkerių metų?
„Visos prognozės remiasi prielaidomis, pagal jas modeliuojami skirtingi scenarijai“, – pabrėžė G. Jakštas.
Jo teigimu, prognozuojant dirbančiųjų skaičius svarbios kelios dedamosios: migracija, pensinio amžiaus aktyvių gyventojų dalis, įsitraukianti į darbo rinką, vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė ir panašiai.
Tiesa, nors ekonomistas ir pats G. Jakštas senėjančioje visuomenėje mato teigiamų pusių, tarptautinių institucijų prognozės Lietuvai yra ne tokios šviesios. „Matome labai niūrius scenarijus, nes prognozės remiasi praeities duomenimis. Iki šiol matėme labai prastą situaciją su migracija, šiais metais padėtis ėmė gerėti, įvyko struktūrinis lūžis, tačiau prognozavimo modeliai to nenumatė“, – tvirtino G. Jakštas.
Jo teigimu, po penkerių metų tik ryškės tos problemos, kurios ryškios jau dabar. Pavyzdžiui, aukštos kvalifikacijos darbuotojų trūkumas. „Tuo pat metu esame vieni iš pirmaujančių pagal jaunimo su aukštuoju išsilavinimo dalį ir tuo pat metu matome, kad didelė dalis su aukštuoju išsilavinimu dirba darbą, kuriam jis nereikalingas“, – tvirtino STRATA atstovas.
G. Jakštas tvirtino, kad ši problema susideda iš kelių dalių: nepakanka studijuojančių programose, kuriose trūksta specialistų, netinkama baigusiųjų aukštąsias ir profesines mokyklas proporcija bei moksluose įgyjami įgūdžiai neatitinka darbo rinkos reikalavimų.
Sveiko gyvenimo trukmė mažėja
Tiesa, nors ekonomistas Ž. Mauricas jaunų dirbančiųjų rinkai rizikos dėl ilgėjančio pensininkų darbingumo nemato, G. Jakštas teigia, kad tai neabejotinai turės įtakos. Vis dėlto, nors gyvenimo trukmė didėja, sveiko gyvenimo trukmė trumpėja. „Tad nėra pagrindo manyti, kad darbuotojai gales ilgiau išsilaikyti darbo rinkoje“, – tvirtino G. Jakštas.
„Siekiant įvertinti priežastis, lemiančias mažesnes vyresnio amžiaus gyventojų pajamas, kelta hipotezė, jog mažesnes pensinio amžiaus gyventojų pajamas lemia didesnis sergamumas“, – įvardijo G. Jakštas, tačiau pridūrė, kad statistika rodo, jog pensinio amžiaus gyventojų nedarbingumo dėl ligos rodikliai yra mažesni nei visų dirbančiųjų vidurkis.
STRATA analizėje matyti, kad kuo tolesnis pensinis amžius, tuo mažiau uždirbama, tačiau G. Jakštas pabrėžė, kad šioje vietoje nėra įvertintas užimamas etatas.
„Tikėtina, kad vyresnio amžiaus žmonės dažniau nedirba pilnu krūviu, kadangi gauna pensiją ir siekia bent išlaikyti stabilią pajamų lygį, koks buvo iki tol, – teigė analizės centro atstovas. – Tai, kad kuo vyresnė amžiaus grupė, tuo mažiau dirbančiųjų, yra natūralu, nes galimybes dirbti apriboja sveikatos problemos. Pastebima, kad ilgiausiai darbo rinkoje išlieka aukštos kvalifikacijos darbuotojai, ypač medicinos ir švietimo sektoriuose.“