Išorės mados neaplenkė šio pastato – veganiškas maistas ir čia užima tvirtas pozicijas pietų meniu. Padėkoju ir skubiai atsisveikinu, dvi valandos, praleistos labai specifinės paskirties patalpose išsunkė visiškai.
Iš išorės niekuo neypatingas pastatas, tačiau su labai ypatinga statistika viduje. Tarkim, vien per praėjusius metus šiame pastate 52 kartus buvo perdozuota narkotikų, į veną čia susileidžiama maždaug 126 narkotikų dozės per dieną.
Už lango šviečiant saulei, pastato viduje šalta; sunku suprasti, ar šalčiu alsuoja sterilios patalpos, sterilesnės nei tvarkingiausių ligoninių operacinėse, ar istorijos, pasakojamos tarp šių – Berno (Šveicarijos sostinė) prižiūrimų ir kontroliuojamų narkomanų susirinkimo centro-namų sienų.
Trumpumo ir patogumo dėlei pavadinkime juos „narkomanų namais“, veikiančiais Berne jau 33-ejus metus. Čia po vienu stogu renkasi skirtingų tautybių ir rasių, bet to pačio likimo žmonės: narkomanai, vyrai, pardavinėjantys savo kūnus už „dozę“, narkomanės prostitutės. Šveicarai, imigrantai, jau turintys šveicariškus pasus ar žmonės, turintys leidimus gyventi Šveicarijoje.
Beje, kaip ji man pasakojo, visuomenės paveikslas apie standartinį narkomano paveikslą yra klaidingas, didžioji dalis šių namų „klientų“ yra tikri šveicarai, o ne juodaodžiai imigrantai, kaip patys šveicarai dažnai nori manyti.
Kaip ir viskas Šveicarijoje, „klientai“ čia kruopščiai suskaičiuoti. Apie savo „klientus“ šių namų darbuotojai žino viską, ne tik, iš kokios Afrikos, Europos šalies jie atvykę, bet ir kiek kartų jie šiuose namuose prausėsi po dušu. Šveicarijoje yra visur mėgstamas tikslumas bei ypatinga švara – tai galioja ir kenčiantiems nuo priklausomybių.
Nori priklausyti šiai ypatingai bendruomenei – turėsi griežtai laikytis namuose galiojančių taisyklių. Išimčių tau niekas nedarys, o nepaklusnieji yra griežtai baudžiami atskyrimu nuo bendruomenės bei draudimu lankytis „narkomanų namuose“.
„Narkomanų namuose“ kokaino į nosį su 100 eurų banknotu niekas netraukia
Jūs taip ir nesupratote, kas yra tie „narkomanų namai“ ir kaip tai veikia? Triaukštis pastatas miesto centre, į kurį kasdien be išeiginių renkasi narkomanai, leistis, uostyti, traukti per nosį narkotikų. Ne, narkotikų šiame pastate nusipirkti nepavyks, čia griežtai draudžiama keistis, dovanoti, kartu su kitu „klientu“ susimaišyti narkotikų mišinius. Čia galioja taisyklė – ką atsinešei, tas tavo. Atėjai, susileidai, pabuvai, išvalei, sterilizavai vietą kitam ir išėjai.
Vienur vartojimo patalpose tau negalima būti ilgiau nei 10 minučių, kitur tau bus leidžiama pabūti net ir iki 30 minučių. Romantikos šiame pastate – mažai. Kino filmuose rodomos scenos, kuomet į nosį kokainas traukiamas per stambios vertės piniginį banknotą tėra holivudinė romantika. Traukti per banknotą miltelius yra net ir labai pavojinga – ne tik dėl bakterijų, esančių ant pinigų, tačiau visų pirma – dėl ypač pavojingų spaustuvinių dažų.
Tiesa, norėdamas čia papulti, pirmiausia turėsi šioje įstaigoje prisiregistruoti. Čia lankytis ir šiai įstaigai priklausyti leidžiama tik sostinės ir kai kurių aplinkinių vietovių narkomanams. Viskas, kaip ir visur Šveicarijoje yra susiję su pinigais. Kantonas, iš dalies išlaikantis šią įstaigą griežtai reikalauja, kad pagalbą ir prieglobstį čia gautų tik „savi“ ir tik šiame centre registruoti žmonės; niekas neketina aptarnauti svetimų kantonų priklausomybę turinčių žmonių.
Jei jūs vis dar sunkiai įsivaizduojate narkomanus, bendrai besileidžiančius „dozes“ ir darančius tai vidury dienos, legaliai ir atvirai ir svarbiausia – miesto centre, tuomet jūs turite šiek tiek geriau suprasti Šveicariją apskritai. Beje, šie namai – vieni seniausiai veikiančių Šveicarijoje, panašių dabar jau yra ir Ispanijoje ir Vokietijoje, Liuksemburge, Norvegijoje ir kitose šalyse.
Priklausyti draugijai Šveicarijoje – garbės reikalas, narkomanams – taip pat
Vidutiniškai vienas šveicaras priklauso dviem–trims įvairios veiklos klubams ar draugijoms. Nesvarbu, ar tu laisvalaikiu mezgi, renki pašto ženklus ar augini kaktusus, Šveicarijoje tu šia veikla dažniausiai užsiimsi bendrai, grupėse ar klubuose.
Tokių klubų ir klubelių čia yra nesuskaičiuojama galybė, kiekvienas miestas ar kaimelis turi jų kiekvieno skoniui. Priklausydamas jiems tu tarsi įrodai savo socialumą ir gebėjimą būti komandos dalimi, kita vertus, daugybę šveicarų tai gelbėja nuo vienišumo.
Paradoksalu, tačiau būti atstumtiems, visiškai išstumtiems už visuomenės ribų, niekur „nepriklausyti“ – viena didžiausių baimių ir narkomanų tarpe. Nepaisant to, jog narkomanai patys puikiai supranta, jog jie jau yra „normalios visuomenės“ atstumti, bendrystės poreikį jie bando patenkinti „paralelinėje visuomenėje“, t. y. narkomanų namuose.
„Būti išstumtiems ir iš čia jiems reikštų kelio pabaigą, visišką izoliaciją, tavęs nebebuvimą, todėl labai retas pažeidžia šių namų ypač griežtas taisykles“, – pasakoja viena iš šių namų darbuotojų. Nuobaudų sistema čia yra keliapakopė: pažeidei vieną kartą taisykles, tau nebeleis įeiti į pastatą keletą dienų, tačiau savo „draugelius“ tu vis dar galėsi sutikti kieme, šiapus tvoros; apsaugos darbuotojai tave įleis pabūti kieme.
Pakartotinai pažeidus taisykles, tu jau liksi už tvoros, jokie verkšlenimai nesuminkštins nei apsaugos, nei namų darbuotojų širdies. Vidury gatvės savo „dozės“ nesusileisi, ir, nors policija į tuos namus nelenda, aplink juos pamatyti patruliuojančią policiją nėra jokia retenybė.
Kiek kainuoja „dozė“ kasdieninė?
Prieš kurį laiką Šveicarijoje plačiai nuskambėjo bauginantys skaičiai – 1,7 kg (620,5 kg). Vien toks kiekis kokaino suvartojama per dieną (metus) viename didžiausių Šveicarijos miestų – Ciuriche, turinčio maždaug 431 tūkstantį gyventojų (Vilnius – apie 540,9 tūkst.).
Skaičiuojama, jog visoje Šveicarijoje kasdien yra suvartojami 13,7 kilogramo kokaino. Vienas gramas kokaino Šveicarijoje kainuoja apie 90 eurų, palyginimui, Vokietijoje per dieną smarkią priklausomybę turintis narkomanas, vartojantis kokainą, per dieną išleidžia maždaug 250 eurų.
Pinigų Šveicarijos narkomanai gauna tais pačiais būdais, kaip ir Lietuvos: vagystės, vyrų ir moterų prostitucija, elgetavimas gatvėje. Populiarėjant internetinei prekybai, narkomanai nišą atrado ir čia, nors populiariausiu ir greičiausiu būdu „užsidirbti“ pinigų vis dar lieka tradicinės vagystės iš parduotuvių.
Beje, tokie centrai arba namai dažniausiai atidaromi netoli nuo tų vietų, kur narkomanai gali įsigyti įvairiausių narkotikų, mat pačiuose namuose-centruose jokios galimybės narkotikų įsigyti arba jais prekiauti ne tik, kad nėra, bet ir griežtai draudžiama.
Atvykę į „narkomanų namus“ susileisti „dozės“, narkomanai dalinami į kategorijas: uostantieji, traukiantieji, besileidžiantieji, ryjantys, rūkantys. Šios kategorizacijos prireiks tuomet, kai pagal savo poreikius registruosiesi vartojimui. Jei jūs galvojate, jog esate matę griežtą tvarką eilėse laukiant, tuomet jūs dar nebuvote „narkomanų namuose“.
Skirtinga kategorija turi skirtingą spalvą ir skirtingas vartojimui skirtas patalpas. Tu turi teisę įeiti tik į tą patalpą, į kurią registravaisi. Užeis noras „padurniuoti“, pašūkauti, kišti nosį į patalpas, nors dar nepriėjo tavo eilė, ar kitas „vartojimo patalpas“, kurioms nesiregistravai – pats žinai, kuo tai tau baigsis.
Neštis mobiliuosius telefonus į vartojimo patalpą galima, tačiau tik tuomet, jei jie išjungti ar bent jau nustatyti begarsiu režimu. Sugalvojai besileisdamas ar betraukdamas per nosį „dozę“ kam nors paskambinti, užsidirbsi griežtas nuobaudas.
Koks yra „vidutinis“ Šveicarijos narkomanas
Be abejo, šįkart mes kalbame tik apie Berno „narkomanų namų“ vidutinį lankytoją, kuris dažniausia yra apie 43-ejų metų vyras – net trys ketvirtadaliai iš čia registruotų 614 aktyvių „klientų“ yra vyrai (sostinėje Berne gyvena apie 143 tūkstančiai gyventojų). Per dieną šiuose namuose ir automatuose šalia jų yra grąžinami 742 panaudoti švirkštai, (per metus – 864 švirkštų ir adatų kilogramai), tai yra net 89 procentai panaudotų švirkštų grįžta atgal.
Plakatai šalia pastato net vienuolika kalbų skelbia apie tai, jog narkomanai čia kasdien, vieną kartą per dieną už vieną panaudotą švirkštą gali gauti vieną naują. Visa kita, nuo aliuminio folijos, prezervatyvų, drėgnų servetėlių galima įsigyti čia pat už juokingai menką sumą, lyginant su kainomis vaistinėse ar parduotuvėse. Ant centro lango, šalia nurodytų kainų rasite užrašą, jog kreditan prekių gali gauti tik aštuoniasdešimtmečiai, lydimi tėvų. Jūs supratote, šveicariškas humoras.
Kam reikalingi tokie centrai?
Šiuose namuose yra draudžiama vartoti alkoholį, rūkyti, draudžiamos net ir elektroninės cigaretės. Visa kita – nuo receptinių vaistų iki įvairiausių narkotikų, čia gali leistis, uostyti, ryti, traukti per nosį. Į centrą-namus nedraudžiama ateiti nors ir kelis kartus per dieną, svarbiausia, kad tu laikaisi ypatingos švaros ir taisyklių.
Tokių kontroliuojamų centrų steigimas yra visų pirma bandymas išvalyti gatves nuo narkomanų. Užkrečiamų ligų, smurto prevencija duoda apčiuopiamus rezultatus, nuo priklausomybių kenčiantys žmonės visada žino kur jiems kreiptis. Tarkim, čia pagalbą randa ir vyrai, prekiaujantys savo kūnu ir nežinantys, kur kitur gauti pagalbos.
Reintegracija į visuomenę, kontroliuojamas švirkštų ir adatų naudojimas, galiausiai siekimas apsaugoti jau ir taip sprogstančią Šveicarijos medicinos sistemą nuo dar didesnių išlaidų – tai tik keletas argumentų kurti tokius centrus. Be to, šis centras savo lankytojams kas 15 minučių suteikia įvairiausią ambulatorinę pagalbą – nuo patarimų iki nėštumo testų ar rimtesnės medicininės pagalbos.
Nors ir atrodo, kad Šveicarijoje yra viskas sureguliuota ir legalu, šveicarai baiminasi naujų, atsivejančių problemų – pradedama svarstyti apie kokaino legalizavimą ir iš to sekančias problemas, nekalbant apie jau legalius CBD arba medicininių kanapių produktų „nekaltą“ ir vis labiau plintantį vartojimą, kurio pasekmės kol kas niekam nėra aiškios.
„Ne, dėkui, aš tikrai nealkana“, – į pakartotiną raginimą likti ir papietauti su šia išskirtine bendruomene atsakau mandagiai ir kuo greičiau neriu anapus tvoros. Net ir trumpas pabuvojimas pasaulyje už horizonto slegia sunkiai.
