Kaimyninė Latvija yra devintoje vietoje, o Estija – šešioliktoje. Kaip rodo 2018 m. PSO statistika, 100 tūkst. gyventojų Lietuvoje teko net 31,9 savižudybės.
Lietuviai jau sulaužė nerašytą tylos susitarimą– taip tvirtino Lukiškių aikštėje apie savižudybių prevenciją diskutavę specialistai ir žinomi žmonės. Vis dėlto, jų teigimu, norint spręsti šią opią problemą, vien kalbėti nebeužtenka, Lietuva turi žengti tolimesnius žingsnius.
Vienas jų, teigė neseniai apie savo ligą – bipolinę depresiją – prabilęs aktorius Marius Repšys, galėtų būti emocinio raštingumo įtraukimas į mokinių ugdymo programas. Tuo tarpu su depresija kovojantis komikas Olegas Šurajevas atkreipė dėmesį, kad iki šiol neišmokome apie psichinę sveikatą kalbėti be pagražinimų, o diskutuodami apie savižudybes vis dar pasirenkame „saugią zoną“.
PSO duomenimis, depresija yra paveikusi daugiau nei 300 milijonų žmonių visame pasaulyje. Ši liga, rašoma PSO puslapyje, žmogui gali sukelti didelę kančią, trukdyti produktyviai dirbti, o blogiausia – privesti prie savižudybės. PSO duomenimis, kasmet pasaulyje nusižudo 800 tūkst. žmonių.
Pastebi pokyčius
O. Šurajevo manymu, kalbėti tiek apie savižudybes, tiek apie depresiją visi būdai yra tinkami, jei tikslas nėra kitam žmogui pakenkti. Jis atviravo, kad sunkiausiais momentais jam pačiam padėjo humoras.
„Galima kalbėti, galima juokauti. Klausimas – kokia intencija. Humoras dažnai neskiriamas nuo patyčių. Jeigu tikslas žmogų privesti prie savižudybės, joks čia humoras. Aš pasakysiu labai atvirai, man padėjo humoras ir ironija. Man jie kiekvieną dieną padeda suvokti daug dalykų ir kovoti, dirbti su tuo.
Kas yra humoras? Iš esmės tai nestandartinis požiūris į standartinę situaciją. Humore yra tam tikras kovos raktas, tam tikras raktas, kaip įveikti problemas. Yra du tipai kalbėjimo. Vienas yra naratyvinis – vaikai, taip galima, taip negalima. Nežinau, ar toks kalbėjimas padeda. Jeigu mes tokioje postmodernistinėje erdvėje kalbamės atvirai, tai kalbamės atvirai. Labai dažnai būna, kad tam tikromis temomis galima truputį kalbėti, o čia jau geriau nekalbėti. Kai prieiname prie tikrai jautrios vietos, aš jau jaučiu stabdžių garsą“, – be užuolankų kalbėjo O. Šurajevas.
Savo ruožtu diskusijoje dalyvavęs Vilniaus universiteto (VU) Psichologijos instituto docentas, suicidologijos tyrimų centro vadovas Paulius Skruibis pastebėjo, kad apie šią problemą geriau kalbėti taip, kaip mokame, nei nekalbėti visai.
„Man atrodo, svarbiausia yra intencija. Jeigu kalbi su žmogumi dėl to, kad nori suprasti, nori palaikyti, tada ta frazė, žodis – ne pati didžiausia esmė. Didžiausias dalykas, kuris įvyko Lietuvoje per pastaruosius 5–7 metus, kad apskritai apie emocinę sveikatą, apie savižudybes pradėjome daug atviriau kalbėti. Kai žmonės pradeda nebepaisyti to tylos susitarimo ir kalbėti apie savo įvairias patirtis, ta tyla ir pasikeičia“, – apie pokyčius Lietuvoje kalbėjo jis.
Lietuvai laikas žengti kitą žingsnį
Vis dėlto, pasak M. Repšio, vien kalbėjimo sprendžiant savižudybių problemą Lietuvoje nepakaks. Aktoriaus įsitikinimu, šaliai jau metas žengti antrą žingsnį ir imtis pokyčių švietimo sistemoje.
„Aš manau, kad apie tai būtina kalbėti, bet, manau, kad reikia ne tik kalbėti, o ir šviesti visuomenę. Manau, kad reikia į švietimo sistemą įdiegti tam tikras pamokas, kažkokias paskaitas, kad žmonės žinotų, galėtų atpažinti ir galėtų padėti. Tai yra antras svarbus žingsnis, kurį, manau, anksčiau ar vėliau žengsime“, – sakė M. Repšys.
Jis pripažino, kad pats yra susidūręs su atvejais, kai jo artimoje aplinkoje nusižudė du žmonės, tačiau niekas laiku nepastebėjo prastėjančios jų būklės.
„Aš turiu du pavyzdžius. Vienas pavyzdys buvo, kai, pavardžių neminėsiu, gana žinomo žmogaus paklausė – ką tu darysi, kai įgyvendinsi savo svajonę. Jis atmestinai pasakė – ai, pasikarsiu. Ir po dviejų metų mes to žmogaus netekome. Kitas atvejis buvo su man labai artimu žmogumi, kai niekas laiku neatpažino bipolinio sutrikimo. Žmogus sveikai gyveno, mokėsi kalbas, anksti kėlėsi ir vieną dienas jis nušoko nuo stogo. Tai buvo akivaizdus psichinis sutrikimas, kurio tuo metu niekas nesuprato“, – atvirai kalbėjo jis.
Signalai, jog žmogus galvoja apie savižudybę ar ruošiasi tokiam destruktyviam žingsniui, gali būti labai skirtingi, priminė P. Skruibis.
„Jeigu jums kyla tokia nuojauta, bet jūs negalite paaiškinti dėl ko, tačiau šmėkšteli mintis – ar jis negalvoja apie savižudybę, tai yra ženklas, kad taip gali būti, kad verta paklausti.
Antras dalykas, įvairios užuominos arba tiesus tekstas, kai žmogus sako – aš nebegaliu, aš nebegyvensiu, aš nusižudysiu. Arba sako mažiau tiesiogiai – be manęs jums bus geriau, jau viskas, daugiau nebegaliu. Tos užuominos tikrai yra kažkas, į ką reikėtų labai rimtai reaguoti. Visa kita yra labai netiesioginiai dalykai. Reikėtų suklusti, jeigu labai stipriai pasikeitė žmogaus elgesys, jeigu jis pasidarė kitoks negu buvo anksčiau, galbūt pradėjo daugiau išgėrinėti ar kažką kitą vartoti, tai irgi gali būti ženklai“, – signalus, galinčius padėti suprasti, jog žmogus pateko į krizę, vardijo psichologas.
„Savižudybė yra labai individualus dalykas. Kiekvienam skirtingai. Bet noriu pasakyti tai, kad iki savižudybės yra ilgas kelias. Tai neatsitinka per savaitę, neatsitinka per du mėnesius. Dažnai tai būna metai, dveji metai. Žmogus nuolat galvoja, jį kankina tos mintys. Manau, per tą periodą tikrai įmanoma pamatyti, kad žmogui negerai. Mano asmeniniu atveju visas tas kelias buvo nuo 8-erių metų. Aš galvojau, kad visi galvoja apie savižudybę ir tai yra normalu, visi gyvenime tikrai bent kartą pabando. Tai buvo iškreiptas mano mąstymas“, – pridūrė aktorius M. Repšys.
Pataria neprisiimti visos atsakomybės dėl artimojo problemų
Pastebėjus požymius, jog artimasis ar draugas pateko į emocinę krizę, nereikėtų prisiimti visos atsakomybės ant savo pečių, nes tai, P. Skruibio teigimu, patį pagalbos ranką ištiesusį asmenį gali privesti iki perdegimo.
„Yra truputį neteisinga, jeigu mes pradedame galvoti, kad artimieji čia turi pastebėti ir viską išspręsti. Man atrodo, labai didelis krūvis, labai didelė atsakomybė tiems artimiesiems. Tu gali pastebėti, gali pasiūlyti (pagalbą – DELFI), pasakyti, kad čia rimta, kad galime pagalbos paieškoti drauge, bet ir tiek“, – teigė psichikos sveikatos specialistas.
„Net jeigu man mano artimojo nepavyksta nukreipti pas specialistus, gal aš pats galiu nueiti ir pasakyti, kad man jau yra sunku, nes aš matau, kad kažkas vyksta, aš bandau padėti, to neužtenka, ta situacija vis tiek tęsiasi, ką man daryti, kaip man su tuo būti“, – patarimus dalijo psichologas.
P. Skruibis taip pat atkreipė dėmesį, kad kiekvieno krizėje atsidūrusio žmogaus atvejis yra kitoks, o aplinkiniai dažniausiai žmogaus situaciją vertina per savo asmeninę matymo prizmę ar jau turėtą patirtį ir tai yra dar viena rizika.
„Jeigu aš noriu padėti, tai man visų pirma reikėtų įsigilinti, kokios to priežastys, kaip jis iki čia priėjo. Mes visada į savižudybę žiūrime per savo patirčių prizmę, o tos patirtys yra labai skirtingos. Kažkas turi artimąjį, kuris nusižudė, bet prieš tai nieko apie tai nekalbėjo, o kažkas turi artimąjį, kuris nusižudė ir prieš tai sakė, kad tai padarys. O kažkas turi artimąjį, kuriam buvo depresija, o kažkas – kuriam buvo bipolinis, o kažkas neturėjo psichikos sutrikimų. Jeigu mes iš savo patirties darome kažkokius labai didelius apibendrinimus, mes tikrai kažko nebematome“, – sakė P. Skruibis.
Savo ruožtu O. Šurajevas tikino, jog į jį besikreipiantiems žmonėms stengiasi patarimų į kairę ir dešinę nežarstyti, nors dažnai žmonės tikisi išgirsti teisingą „receptą“ problemoms spręsti.
„Aš pats nežinau, pats nesuprantu, kas man darosi – ar čia chemija, ar čia auklėjimas iš vaikystės, ar mane taip aplinka suformavo. Yra kelios labai kardinalios nuomonės. Ir kai į mane kreipiasi pagalbos – na laba diena, kur jūs kreipiatės, aš pats turiu problemų. Aš galiu pasakyti panacėją, kad na va, reikia nevartoti alkoholio, jokių narkotikų, bet man dabar jau dažnai kyla nusivylimas nuo tos kovos ir tos emocinės higienos. Ir aš einu tokiais ratais.
Kai tau kažkas parašo, neduok Dieve, tu būsi kažkoks guru, mokytojas, kuris žmogui galės pasakyti, kaip gyventi, nes labai dažnai žmonės nori tai išgirsti. O tu ne tai, kad nežinai, tu net nemoki gyventi“, – atvirai kalbėjo humoristas.
Savarankiškai į specialistus kreiptis gali tik nuo 16 m.
Kaip pastebėjo aktorė J. Jurkutė, atsidūrus situacijoje, kai pats su savo emocijomis susitvarkyti nepajėgi, kreiptis pagalbos į artimiausius žmones nedrąsu. Moteris teigė pastebinti, kad su šia problema itin dažnai susiduria paaugliai.
„Kartais daug lengviau yra išsipasakoti lyg nepažįstamajam traukiny, kurį, žinai, kad vieną kartą sutikai, išsipasakojai, tau palengvėjo, o traukinys nuvažiavo. Viskas. Ir tai yra konfidencialu, anonimiška ir visiems nuo to geriau.
Ką aš pastebiu tarp jaunimo, kad jiems labai sunku apie tai kalbėti su tėvais, nes tėvai kartais būna truputį kitos kartos ir jiems mintis apie psichologą arba emocinį savo vaiko nestabilumą yra nepriimtina ir jie kategoriškai to atsisako“, – į problemą dėmesį atkreipė aktorė.
P. Skuibio teigimu, be suaugusiojo į psichologus ar kitus specialistus savarankiškai vaikas kreiptis gali sulaukęs 16 metų.
Savižudybių prevencijos biuro vedėjas Marius Strička teigė, kad iki šiol daug lietuvių nežino, jog tam tikrais atvejais profesionali emocinė pagalba asmenims bet kurioje gydymo įstaigoje turi būti suteikta nedelsiant.
„Lietuvoje yra priimti teisės aktai, kad, jeigu jūsų artimasis išgyvena savižudybės krizę, bet kuri gydymo įstaiga privalo jus priimti tą pačią dieną. Nėra tokio dalyko kaip „palauk“, kadangi tai per daug rimta“, – pabrėžė specialistas.
Diskusijos metu J. Jurkutė pripažino, kad ir pati buvo iš tų žmonių, kurie vengė psichikos sveikatos specialistų, o pirmiausiai kilus emocinei krizei po tėčio savižudybės kreipėsi į kunigą.
„Kas man asmeniškai padėjo, tai, visų pirma, kunigas, dvasininkas. Tiesiog man buvo drąsu pirma nueiti ten ir drąsiau, atsiprašau kolegos, negu pas jus. Todėl, kad aš irgi buvau toje pačioje kategorijoje, kad eiti pas psichologą, pas psichiatrą – ne, ne, su manimi viskas yra gerai, aš ne jokia psichė ir man nieko tokio blogo nesidaro“, – savo patirtimi dalijosi J. Jurkutė.
Vis dėlto, anot O. Šurajevo, ištiesti pagalbos ranką gali toli gražu ne visi dvasininkai, o kai kurie jų į psichikos sveikatos specialistus esą apskritai žiūri labai skeptiškai.
„Būna žiauriai smagių kunigų, bet būna ir nesmagių kunigų, kurie kažkodėl galvoja, kad krikščioniška doktrina yra pagrindinė. Jiems kažkodėl netinka postmodernizmas ir jie mano, kad tradicijos išgelbės, nors tradicijos ne visą laiką gelbsti.
Psichoterapija iš viso yra jauna disciplina, kiek aš suprantu. Beje, čia linkėjimai visiems krikščioniškos doktrinos mėgėjams, kurie žiauriai nemėgo Froido ir šiaip labai dažnai nemėgsta psichoterapeutų. Pamenu net ir postą jūsų kolega (psichikos sveikatos specialistas – DELFI) rašė, kad bažnyčia turi savotišką požiūrį, ne visi kunigai į tai žiūri atvirai. Mes žinome tą situaciją, kai kapinėse žmones, kurie nusižudė, laidoja atskira. Ne nu jie durniai, ane? Blogi žmonės“, – ironizavo diskusijos dalyvis.
Šurajevas: kartais šalia tokio žmogaus yra pragaras iš visų pusių
O. Šurajevas teigė, kad su draugais apie savo psichinę sveikatą nekalba jau kurį laiką. Jis atkreipė dėmesį, kad diskutuojant apie savižudybes ir kaip jų išvengti, dažnai yra kalbama tik apie pirmuosius žingsnius, nors, pasak jo, po jų seka ilgas ir sudėtingas kelias, tačiau apie tai iki šiol tylima.
„Aš jau iškomunikavau savo pažįstamiems ir draugams, ir mes visi viską jau suprantame pagal nutylėjimą. Aš kartais nenoriu apkrauti, aš kreipiuosi į specialistus. Man jau yra įdomesni treti, ketvirti žingsniai. Man įdomu, kodėl taip vyksta, kaip minimalizuoti rizikas, kaip padaryti, kad šitos problemos nelabai liestų mano artimuosius.
Aš apie savižudybę galiu pasakyti tik iš depresinės pusės, depresija mane privedė prie tokių minčių. Žmogaus asmenybės spektras yra žiauriai platus ir tu gali būti žiauriai fainas žmogutis kaip dabar, kalbi su visais ir bla bla bla, o gali būti žiaurus žmogus. Aš dažnai būnu žiaurus žmogus, aš rėkiu ant visų, aš esu baisus žmogus ir taip gyventi yra baisu. Kartais šalia žmogaus, kuris serga depresija, yra pragaras iš visų pusių“, – apie nepagražintą kovą su liga kalbėjo O. Šurajevas.
„Gerai, jau supratau, jau diagnozavo, jau kovoju, o kas toliau, koks trečias, ketvirtas, penktas žingsniai? Sunkus dalykas. Blemba, sunku“, – klausimus kėlė O. Šurajevas.
P. Skruibis atkreipė dėmesį, kad dažniausiai žmones prie minčių apie savižudybę ar bandymo nusižudyti atveda didelė vidinė kančia ir jausmas, kad esi spąstuose, iš kurių ištrūkti nepavyks, pagerėjimo nebus.
„Tie antri, treti žingsniai yra galvoti, kas tą kančią gyvenime labiausiai sukelia ir aš nežinau, kas tai yra kiekvienu atveju – kažkam yra apie chemiją, kažkam apie santykius, kažkam apie dar kažką. Bet jeigu aš kaip psichologas dirbu su žmogumi, kuris galvoja apie savižudybę, mano pirmas tikslas yra identifikuoti, kas jam tą didžiausią kančią ir beviltiškumo jausmą sukelia.
Daliai žmonių tai yra būsenos, kurios pasikartoja ir pasikartoja. Ir tada geriausia, ką tu gali padaryti, atpažinti ženklus, kad tu jau esi pakeliui į tą būseną. Jeigu tu pradedi atpažinti ženklus, tada dar gali su kažkuo pasikalbėti, gali kažkur nueiti. Galbūt tos būsenos kartosis ir kartosis, bet gal rečiau, gal mažesnės“, – patirtimi dalijosi specialistas.
„Man atrodo, kad labai svarbu nelaukti to paskutinio momento, kada kančia yra nebepakeliama. Ir čia, man atrodo, lygiagrečiai eina ne tik tie žmonės, kurie turi suicidinių minčių, bet ir savižudžių artimieji. Tą kategoriją tarsi aš atstovauju. Viena savižudybė artimoje aplinkoje paliečia apie minimum 10 žmonių ir ta energetika yra labai destruktyvi ir sunki, todėl pagalbos reikia ne tik tiems, kurie yra kelyje į šitą savižudišką sprendimą, bet ir tiems, kurie po tokio artimo žmogaus sprendimo lieka čia“, – pridūrė J. Jurkutė.
Pasigenda nepagražintos diskusijos
O. Šurajevo įsitikinimu, lietuviams vis dar trūksta drąsos apie skaudžias problemas kalbėti nepagražintai ir nepatogiai. Jis svarstė, kad jei to daryti neišmoksime, neaišku kokiu keliu nueisime.
Pasak diskusijos dalyvio, kalbėti reikia ne tik apie savižudybes, bet ir apskritai požiūrį, bendravimo kultūrą, nes dalį žmonių prie savižudybės priveda nuolatinis viešas ir ne viešas smerkimas, kuris atsiranda dėl, O. Šurajevo žodžiais, „nusistovėjusių normų, mitų, legendų ir debiliškų įsitikinimų“.
„Man atrodo, kad mes dar neturime fundamentalaus priėjimo prie status quo griovimo. Mes turime fundamentalią problemą, kad apskritai mūsų diskusijos lygis yra labai žemas. Kalbu ne apie mus konkrečiai, bet apie masines žiniasklaidos priemones, bendravimą, tą shame‘inimą (gėdinimą, smerkimą – DELFI).
Mes čia dabar tokioje safe zone (saugioje zonoje – DELFI). Mes čia visai maloniai praleidome laiką, bet iš esmės tokie pokalbiai nėra malonūs, mandagūs, faini ir labai mieli, kaip kad mes čia dabar sėdime su sausainiais“, – kalbėjo O. Šurajevas.