– Pone Sinkevičiau, kodėl Ramūnas Karbauskis pasirinko jus?
– Ne Ramūnas Karbauskis pasirinko. Jis buvo vienas iš tų, kurie balsavo už mano kandidatūrą, bet pirmiausia tą pasirinkimą išreiškė frakcija Seime.
– Taip, bet jis buvo tas žmogus, kuris inicijavo tokį sprendimą.
– Nesakyčiau taip. Inicijavo frakcijos nariai, kilus diskusijai apie galimus kandidatus.
– Žinote konkrečius frakcijos narius, kurie iš tikrųjų tą darė?
– Tikrai žinau.
– Tai buvo derinta su jumis?
– Ne, nebuvo derinta. Bet tai buvo normali diskusija. Jau kuris laikas frakcijoje buvo diskutuota. Čia jau koks trečias kartas buvo apie tai, kas visgi galėtų būti.
– Premjerui tai buvo staigmena. Jūs irgi sakėte, kad buvote nustebęs. Tai tiesa?
– Ne. Premjeras buvo pasakęs, kad galbūt tas balsavimas buvo perteklinis. Jau tos kelios kandidatūros buvo suderintos su prezidentu. Ir aš keik žinau, jos jau buvo derinamos Briuselyje. Tai tas balsavimas gal buvo perteklinis užbėgant įvykiams už akių.
– Kitaip tariant, frakcija nenorėjo rizikuoti, kad nebūtų joks kitas kandidatas.
– Sunku pasakyti. Manau, kad klausimas tiesiog buvo ilgą laiką nesprendžiamas.
– Kas, jūsų nuomone, lėmė frakcijos balsavimą?
– Manau, kad natūraliai frakcijos interesas buvo, kad kandidatas būtų frakcijos ir partijos narys. Jų toks racionalus pasirinkimas.
– Tam, kad ten būtų būtent valstiečių ir žaliųjų partijos narys? Tarp kandidatų buvo ir kiti ministrai.
– Premjeras yra kartą pajuokavęs ministrų kabinete, kas tai praktiškai visi ministrai. Tai aš tikrai negaliu komentuoti nei vienos pavardės, kuri buvo ar nebuvo. Buvo svarstoma berods apie septynis kandidatus, tai sunku pasakyti.
– Ir pats premjeras netgi buvo minimas kaip kandidatas.
– Natūraliai, kol Lietuva nėra oficialiai pateikusi savo kandidatūros, aišku, kad spekuliacijų yra daug. Ir iš išorės labai daug norinčių.
– Ką turite omenyje?
– Buvo noras ne valdančiosios koalicijos nariai, ne partijų nariai.
– Jūsų nuomone čia išorė?
– Na, gal ne taip išsireiškiau. Ne valdančiosios koalicijos nariai.
– Jūs manote, kad tai būtinai turi būti valdantysis politikas?
– Ne, bet tai yra praktika suformuota ne LVŽS, o opozicijos. Visi anksčiau siųsti kandidatai, buvę eurokomisarai, dažniausiai jie būdavo valdančiosios koalicijos. Algirdas Brazauskas tuomet pasirinko finansų ministrę Dalią Grybauskaitę, ją pakeitė buvęs Andriaus Kubiliaus vyriausybės finansų ministras Algirdas Šemeta ir tuomet socialdemokratų partija delegavo savo sveikatos apsaugos ministrą Vytenį Andriukaitį. Tai ta praktika nėra suformuota LVŽS, bet natūralu, kad partijos suformavusios valdančiąją koaliciją norėtų kandidatą pasirinkti iš savo narių tarpo. Tai nematau čia kažkokios nusikaltimo, kuo čia būtų galima kaltinti LVŽS.
– Pone Sinkevičiau, ar sutiktumėte, daug kam atrodo keista, kad Lietuva siūlo jus, nes ministru esate tik dvejus metus, Seimo nariu tapote tik prieš trejus metus, o prieš 10 metų baigėte vidurinę mokyklą? Patirties turite ne per daugiausiai.
– Du metai ministru, manau yra pakankama patirtis. Bet ne man vertinti. Mano patirtį galėjo įvertinti ir kolegos Seime dirbdami kartu su manimi. Lygiai taip pat turės galimybę tą įvertinti ir Europos parlamentas ir tuomet pasakyti savo verdiktą.
– Darant įvairius sprendimus, dažniausiai nebūna vienos priežasties. Jei galite atvirai mąstyti garsiai, jūsų nuomone, kokios esminės priežastys lėmė, kad būtent jūsų kandidatūra buvo pasirinkta.
– Labai sunku pasakyti. Reikia suprasti, kad kandidatūra tikrai turi būti tinkanti ir šalies prezidentui, ir ministrui pirmininkui bei ministrų kabinetui ir galiausiai Seimui. Tai yra labai svarbus kriterijus. Antra, dažniausiai tai siunčiami kandidatai būna su ministro darbo patirtimi, nors iš kitų valstybių matome, kad nebūtinai. Kiekviena valstybė turi diskrecijos teisę teikti kandidatą, kuris jai atrodo tinkamiausias ir kiekvienos valstybės pasirinkimas yra gerbiamas Briuselyje. Gerbiamos ir tos procedūros, kurias kandidatas privalo praeiti, atitikti, kad būtų nominuotas.
– Komisijos narys, atsakingas už klimato kaitą, taršą. Nereikia būti dideliu specialistu, kad suvoktum, jog tai ko gero šiuo metu yra aktualiausias klausimas pasaulio kontekste. Lietuvoje jis nėra labai populiarus, bet Europoje tai akivaizdu. Jaučiatės ramiai?
– Aš kol kas nesu už tai atsakingas, nors taip sakyti yra nekorektiška, nes kiekvienas esame atsakingas už planetą ir tai, kokią ją paliksime ateities kartoms. Sutinku, klimato kaita bus tema nr. 1 ir dabar įvykę Vokietijos žemių rinkimai rodo, kad vis daugiau partijų, ne vien žalieji, kurie buvo siejami būtent su šiuo klausimu, bet ir kitos tradicinės europinės partijos perima tas žaliąsias idėjas. Emanuelis Makronas atvirai stengiasi demonstruoti lyderystę šiuo klausimu. Tai klausimas tikrai bus labai aktualus ir šios komisijos uždavinys, ne vieno komisaro, greičiausiai viceprezidento pozicija. Tai liečia daugelį sektorių. Tai lies ir transportą, ir žemės ūkį ir net skaitmenizaciją ar įvairius kitus portfelius, kuriuose lygiai tai pat reikės sinchronizuoto komisijos darbo.
– Tai mažai žinoma tema Lietuvoje, nes ji yra sudėtinga. Lietuvoje dažniausiai populiarios temos yra tos, kur nereikia turėti daug žinių, bet svarbu turėti nuomonę „už“ ar „prieš“. Politikai mėgsta tokias temas. O jūs pats, gilinatės į šią problemą ar jums irgi viskas aišku?
– Klimato kaita irgi gali būti tas klausimas kur gali pasisakyti už ar prieš ir rasti įvairių išaiškinimų internete. Tai yra tiesiog klausimas, kuris kol kas mažiau lietė centrinę ir rytų Europą, nes net politologai aiškina, kaip postmaterializmo klausimą. T.y. kai socialinė atskirtis nėra tokia didelė, kuri iššoktų, kaip problema nr. 1. Kai viešosios paslaugos yra daugmaž sutvarkytos, tuomet visuomenė daug labiau kreipia dėmesį į aplinką, kurioje gyvename. Matome iš Europos parlamento rinkimų, kad ta žalioji banga pagrinde palietė Vokietiją, Olandiją ir Skandinavijos šalis.
– Ten, kur žmonės geriausiai apsirūpinę savo kasdieniu gerbūviu.
– Taip, būtent. Tai centrinėje ir rytų Europoje mažiau. Bet matome, kad klimatas šyla, turėjome šilčiausią vasarą per pastaruosius metus, Europoje kilo karščio bangos, miškų gaisrai. Ar Sibire, ar Amazonėje, ar Graikijoje, tai yra tai, ko nebegali ignoruoti. Galiausiai manau, kad ir mūsų ūkininkai pastebi, kad pokyčiai vyksta, kai pradžioje vasaros derlius džiūsta, o pabaigoje būna tokie stiprūs tropiniai lietūs, kurie užpila ir technika skęsta laukuose. Tai neišvengiamai palies ir mus. Gal šiek tiek vėliau, bet aš beveik įsitikinęs, kad jau 2020 metų Seimo rinkimuose mes labai smarkiai diskutuosime klimato kaitos tema.
– Grįžkime prie jūsų karjeros. Turbūt labai akivaizdu vienas dalykas, kad valstiečių partijoje jūs labai greitai tapote politine žvaigžde. Bet ar tokia politine žvaigžde būtumėte galėjęs tapti pvz. konservatorių ar socialdemokratų partijoje, kur yra gana daug jaunų ir aktyviai besireiškiančių žmonių?
– Labai sudėtinga pasakyti kas būtų, jeigu būtų . Aš kažkada padariau pasirinkimą ir įstojau į LVŽS. Daug kas labai kvestionavo šitą mano pasirinkimą, kaip jauno ir progresyvaus politiko, jei galima taip pasakyti. Kol kas esu su LVŽS, esu jų deleguotas ministras, patekau į Seimą su jais laimėdamas vienmandatę, būdamas visiškai nežinomu kandidatu. Labai sudėtinga pasakyti, koks būtų tas scenarijus. Be jokios abejonės, sąlygos man pasireikšti, išsakyti ir įgyvendinti savo idėjas, atnešti ir pateikti jas Seime yra sudarytos ir aš jomis naudojausi.
– Jei būsite patvirtintas Europos parlamente, Lietuvos politinę situaciją stebėsite iš šalies. Kaip jums atrodo, kai per artimiausius metus klostysis situacija santykiuose tarp Sauliaus Skvernelio ir Ramūno Karbauskio?
– Čia turbūt esminis žodis yra pasitikėjimas. Manau, kad daugeliu klausimu, kalbant apie ateinančius rinkimus, apie darbus ir įsipareigojimus, kuriuos esame įsipareigoję rinkėjams, tai esant abipusiam jų tarpusavio pasitikėjimui, tai manau tie santykiai klostysis pakankamai gerai. Daugeliu klausimu jie randa sutarimą.
– Kaip manote, bus nauja partija, naujas judėjimas? Turiu omenyje Saulių Skvernelį.
– Aš mačiau tą žinutę apie užregistruotą vardą, bet kol kas aš tokių signalų nematau. Dabar premjero gyvenime yra labai rimtas iššūkis, todėl manau, kad pirmiausia turime leisti jam pilnai pasveikti. O tuomet jau jis pats nuspręs kokį kelią rinktis – likti politikoje ar ne.
– O jo tradiciniai bendražygiai? Vytautas Bakas? Praėjusią savaitę laidoje lankęsis Seimo pirmininkas taip pat Skvernelį pavadino savo politiniu bendražygiu, sakė, kad galėtų su juo sieti savo politinę ateitį. Pranckiečio populiarumas tai pat auga paskutiniu metu. Kaip manote, kokios galimybės kurti, jei ne partiją, tai kažkokį judėjimą, sąrašą?
– Yra labai mažai laiko bet kuriai naujai partijai ar judėjimui. Klausimų reikės išspręsti labai daug - kuo tas judėjimas bus unikalus, kuo jis skirsis? Pasakymu, kad būsiu kitoks nei valstiečiai aš nežinau ar rinkėjus tai nupirktų, nes daugeliu atvejų darbai yra įgyvendinti. Buvo visko, bet daugelis darbų yra padaryta. Antra, taip, Saulius Skvernelis yra ryški figūra, jis galėtų vesti ir partiją ir judėjimą į priekį. Daugiau tokių ryškių figūrų, kurios galėtų apie save suburti judėjimą, būti aiškiais lyderiais ir taip stipriai atstovauti debatuose, tai aš šiuo momentu nematau. Bet žmonės išėję iš partijos, iš frakcijos galbūt atsiskleis kažkokiomis idėjomis, naujais bendražygiais. Esu tikras, kad naujų, nebūtinai susijusių su Sauliumi Skverneliu ar Vytautu Baku, judėjimų kaip ir per kiekvienus rinkimus bus. Jau aplikavimą į tą far-right‘ą jau mes matome galimybes. Gerai, kad Lietuvoje nėra tos terpės, kur tų balsų prisirinkti. Manau, kad žiūrint į tai, kad Lietuvoje žmonės 80 proc. pasitiki ES institucijomis, migrantų krizė Lietuvos visiškai nepaveikė, tai nėra kažkokio tokio už ko užsikabinti. Buvo čia bandymų manipuliuoti vaikų atiminėjimu, bet ilgalaikėje perspektyvoje nėra už ko užsikabinti. Manau, kad mūsų rinkėjas subrendo į visai kitą lygį, kuriame jau reikia pasiūlyti labai konkrečius, progresyvius planus, kaip vesi valstybę į priekį, o ne leisi Norvegijos tarnyboms atiminėti vaikų ar kitas išgalvotas istorijas.
– Kalbėdamas apie valstiečius sakėte, kad visko buvo. Iš tiesų, LVŽS šiuo metu yra trečioje vietoje tarp populiarių partijų. Kokios jūsų nuomone yra esminės klaidos, kad ši partija prarado tiek visuomenės pasitikėjimo?
– Esminė klaida yra būti valdžioje ir priiminėti sprendimus. Jie ne visuomet bus lengvi ir ne visuomet bus įvertinti tuojau pat.
– Yra daugybė pavyzdžių, kai valdančios partijos laimi rinkimus ir net po krizių.
– Mes tą matome centrinėje ir rytų Europoje dažniausiai ir nemanau, kad tie būdai mums yra priimtini. Bet dabar grįžkime prie Lietuvos. Pirmi metai ir alkoholio kontrolės įstatymai, koncertas prie Seimo, rezonansas didžiulis. Bet aš manau, kad jau dabar pasižiūrėjus yra neblogi rezultatai, o 10 metų perspektyvoje tie darbai bus visai kitaip vertinami. Ir su daugeliu darbų bus taip.
– Su alkoholio kontrolės įstatymų siejate šitą kritimą?
– Tai buvo labai rimtas smūgis.
– Gal lūkestis, o ne smūgis. Žmonės balsavę už LVŽS tikėjosi, kad taip bus.
– Taip, bet labai svarbu yra ne tik įgyvendinti, bet ir suvaldyti tą viešosios nuomonės formavimą ir pan. Tuo metu mes buvome apkaltinti įstatymų projektais, kurių iš LVŽS net niekas neteikė. Buvo stipri kompanija, kur mes atrodėme per silpni. Kitas dalykas, reikia pripažinti, kad tokiai didelei pergalei mes nebuvome pasirengę. 57 laimėti mandatai partijai, kuri tik ką turėjo vieną parlamentarą, tai buvo tikrai didelė pergalė ir suvaldyti visą tą procesą buvo sudėtinga. Dėl to mes matėme atskylančių žmonių, kurie pergalės traukinyje sėkmingai pravažiavo, bet vėliau pamatė, kad galbūt ne tą traukinį pasirinko. Buvo visko, bet labai svarbu, kad paskutinius metus susifokusuotume ne į kažkokius menkaverčius karus, į kuriuos irgi buvo didelė klaida investuoti laiką ir energiją ieškant priešų, kurių ne visada būdavo, o susifokusuoti į darbus ir kūrybą. Parodyti realius darbus žmonėms, kad tą mūsų ketverių metų ataskaitą žmonės galėtų atsiminti, kas buvo padaryta ir vertinti tuos darbus. Tada žiūrėsime. Manau, kad padarėme daug to, ko valdžios iki mūsų nepadarydavo. Kur žmonės realiai savo piniginėmis ir gerbūviu gali tuos pokyčius pajusti. Manau, kad tai gali būti rinkimuose įvertinta neblogai. Aišku, priklausys nuo daugelio faktorių.
– Kai kas gali sakyti, kad traukinys nuvažiavo, valdžia tarpusavyje susipyko, akivaizdus konfliktas tarp įtakingiausio Seimo politiko ir premjero o valdžia iš esmės tik rūpinasi, kaip finišuoti.
– Visada galima pateikti įvairiais rakursais, bet konflikto nėra. Aš bent jau nežinau konflikto tarp S. Skvernelio ir R. Karbauskio. Jie turi skirtingų nuomonių įvairiais klausimais, bet kartu čia ir buvo LVŽS stiprybė. Jei S. Skvernelis išliks su LVŽS, tai ir išliks ta stiprybė. Ta diskusija nebūna tik į vieną pusę. Kartais ta diskusija būna aštri, kartais išeina į viešą erdvę, bet iš to gimsta racionaliausias ir labiausiai pamatuotas sprendimas.
– Pasakykite pavyzdį.
– Galų gale apie tą patį alkoholio ribojimą, kur premjeras turi šiek tiek kitokią nuomonę. Galiausiai dėl tų pačių švietimo ar sveikatos tinklo reformų ir pan. Tos diskusijos frakcijoje buvo labai aštrios.
– Kur kas dažniau būtų galima vardinti sprendimus, kuriems pradžioje premjeras nepritaria, o po to jie būdavo įgyvendinami, nes to norėjo frakcijos seniūnas. Net ir kalbant apie jūsų kandidatūrą, pirmiausia informacija atėjo iš frakcijos. Buvo frakcijos sprendimas, kurį po to visos valdžios šakos įvykdė.
– Manau, kad tikrai galėjo nevykdyti. Buvo mano pavardė tarp tų kandidatų. Didelė jėga, kurią daug kas pamiršta paminėti, tai yra frakcija. Jie priima vienus ar kitus sprendimus ir jie užima poziciją, kuri palaikoma. Ir ne visuomet ji sutampa su frakcijos seniūno pozicija.