Vienam iš Prezidentūros siūlymų kritikos negaili ir Seimo vadovas. Pasak jo, G. Nausėdos iniciatyva mažinti lengvatas ūkininkų naudojamam dyzelinui yra netikslinga, nes, pabrėžė V. Pranckietis, ūkio technika keliais nevažinėja, be to, teigė jis, toks sprendimas gali sukurti papildomų įtampų visuomenėje.

Seimo vadovas, naujienų agentūrai ELTA komentuodamas ketvirtadienį oficialiai deklaruotą pasitraukimą iš „valstiečių" partijos, sako, kad šiuo metu jaučiasi laimėtoju, nes sugebėjo nepasiduoti vieno žmogaus diktatui. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą (LVŽS) po užsitęsusių ginčių su Ramūnu Karbauskiu palikęs V. Pranckietis tvirtina, kad ir toliau nori stiprios „valstiečių" partijos. Todėl, pasak jo, jis skeptiškai įvertinęs Kauno rajono skyriaus „valstiečių" pasisiūlymus iš partijos trauktis kartu su juo.

Interviu Eltai V. Pranckietis taip pat kalbėjo apie tai, kokie pagrindiniai iššūkiai „valstiečių" laukia 2020 m. rinkimuose, bei tai, kokių lūkesčių jis turi dėl opozicijos Seime pradėjus svarstyti Seimo narės Irinos Rozovos istorijos peripetijas.

– Koks politinis sezonas laukia Seimo rudens sesijoje? Sutinkate, kad bent jau rudens sesijos pradžia gali būti sudėtinga ar net kiek chaotiška? Pirmiausia neaišku dėl jūsų likimo, dar net nepateikus biudžeto svarstyti Seimui, kalbos apie jį jau kelia bangas. Nėra čia užprogramuotų įtampų?

Gal pradėkime nuo paties svarbiausio dokumento – biudžeto. Jūs pasakėte, kad jau yra įtampų. Dėl biudžeto įtampų visada buvo ir bus, todėl, kad biudžeto priėmimas yra skirstymas finansinių resursų, paprastai keliant lūkesčius, kurie yra didesni negu leidžia galimybės. Tad įtampų visada bus. Turėsime išskirti, kas yra prioritetai ir jiems numatyti finansavimą tokį, koks numatytas Vyriausybės programoje, kaip numatyta koalicijos sutartyje, taip, kaip numatyta sesijos darbų programoje. Manau, kad diskusijos dėl biudžeto turi išsisemti iki šių metų pabaigos.

Jeigu tai šiemet neišsispręstų, mes galėtume sakyti, kad neturime didelių baimių pradėti metus dirbant pagal vieną dvyliktąją – ko Lietuvoje dar niekada nebuvo.

Visgi, manau, kad pakankama dauguma yra, kad ji palaikys numatytus prioritetus ir balsuos už tuos darbus, kurie numatyti Vyriausybės programoje, balsuos pridardami biudžetui.

Tačiau kalbant apie kai kuriuos diskusijas keliančius klausimus, klausimus, kurie jau ilgą laiką buvo diskutuoti pasirašant naują sutartį dėl valdančiosios koalicijos, pavyzdžiui, vaiko pinigų klausimas. Panašu, kad diskusija įsisuko ne tiek tarp valdančiųjų ir opozicijos, o būtent valdančiųjų viduje. Vieni sako, kad atsižvelgiant į biudžeto formavimą reikėtų remtis Vyriausybės siūloma pozicija – vaiko pinigus kilstelti mažiau nei žadėta. Tuo tarpu kiti laikosi pozicijos, kad to daryti negalima.

Vyriausybė turi galimybę susiskaičiuoti, kiek planuojama mokesčių surinkti – tai nėra pinigai iš niekur. Tie pinigai turi būti pagrįsti. Jeigu mes tik deklaruosime, kad duodame tiek, o iš tikrųjų neturėsime ko duoti, tai ko vertas bus toks sprendimas. Sprendimas turi būti pagrįstas pinigais. Turime galvoti, kad jei vienoje vietoje didiname tiek, kiek negalime, tai reikia galvoti, nuo kurios srities tie pinigai turi būti nuimami. Vyriausybė neturi atskirų pinigų, tai nuolat į biudžetą ateinantys mokesčių mokėtojų pinigai.

Bet kaip atsitiko taip, kad koalicinėje sutartyje, kuri buvo pasirašyta skambant fanfaroms, buvo deklaruota viena suma dėl vaiko pinigų, Gediminas Kirkilas sako, kad ji net buvo derinta ir su Vyriausybe, o dabar sutartos sumos imtos keisti. Tad klausimas, ar tas nuomonių išsiskyrimas valdančiosios koalicijos gretose nėra indikatorius, kad diskusijų rudens sesijoje bus ne ką mažiau tarp valdančiųjų, ne tik tarp valdančiųjų ir opozicijos.

Visi ruošiasi rinkimams ir visi nori atrodyti gražiau negu gali. Tačiau jei siūlymai yra nepagrįsti, jie yra netinkami. Tad diskusijos bus, ir ta diskusija niekada nenutilo. Diskusija dėl vaiko pinigų buvo ir dėl to, kas daugiau pasiūlys ir dėl to, kurios partijos tai yra siūlymas. Netgi ir toks ginčas vyksta. Aš manau, kad mums reikalingas rezultatas, kad vaiko pinigai didėtų, kad šeimos jaustųsi saugiau ir gyventų geriau ir kad vaiko pinigai galėtų būti tokie, kad padengtų, pavyzdžiui, darželio išlaidas (...). Tad diskusijų bus, tačiau koalicija, išeidama į priėmimą, turėtų ateiti su vieninga nuomone, nes reikės balsuoti už visą biudžetą.

Tai jūsų pozicija dėl vaiko pinigų – nepamiršti biudžeto išgalių?

Visada turime žinoti, kad negalime pažadėti to, ko negalime duoti.

O kaip dėl kito veiksnio, kuris rugsėjo mėnesiui įsibėgėjant taps svarbiu diskusijų objektu – tai yra jūsų likimas Seimo pirmininko poste. Nemanote, kad tai bus trikdis geram Seimo darbo startui?

Trikdžiu jis bus galbūt tada, kai tai bus svarstoma Seime – jei tai bus svarstoma Seime. (...) Bet tik tada, nes dabar visos diskusijos yra už Seimo, tai yra daugiau tokios diskusijos viešumai, o ne Seimo viduje.

Bet ar tai neatims laiko leidžiant įstatymus?

Ne, tai yra atskiras veiksmas, tai užims labai daug eterio, tai užims labai daug žmonių minčių, tai bus garsiausiai girdima.

Kaip regite valdančiosios daugumos ir prezidento bendradarbiavimo perspektyvą? Dabar, prisimenant valančiųjų santykius su kadenciją baigusia prezidente – savotiškas medaus mėnuo. Ar jis nesibaigs?

Manau, kad turėtume visada galvoti apie tai, kad turėtų būti bendradarbiavimas dėl valstybės, o ne dėl ambicijų ir atskirų interesų. Prezidentas teikia daug pasiūlymų, jo pasiūlymai yra nukreipti į valstybės gerovę, bet iškart iškyla iššūkis dėl 100 mln., kaip juos būtų galima sukaupti, ar tai yra įmanoma greitai padaryti.

Diskusija dėl to, ką siūlo prezidentas ir dėl to, kaip tai vertina valdantieji jau prasidėjo. Tarkime, vienas iš tokių objektų tapo ir, matyt, perspektyvoje laikysis, prezidento siūlymas lengvatas mažinti ūkininkų naudojamam dyzelinui. Gediminas Kirkilas suskubo ją įvertinti kaip į nepatogią padėtį statančią jūsų buvusios partijos politikus? Kaip jūs vertinate šį prezidento siūlymą?

Turbūt reikėtų grįžti prie to, kodėl yra tas skirtumas tarp kuro kainos. Skirtumas tarp kuro kainos yra todėl, kad akcizas yra skirtas kelių statybai, remontui ir t.t., bent jau pusė to akcizo yra tam skiriama, o panaši nuolaida yra ir kitose šalyse, todėl kad tie žemės ūkio padargai važinėja laukais. O važinėjančius laukais (apmokestinti. – ELTA) turbūt, tas pats kas krosninį kurą akcizu apmokestinti, kadangi trūksta mokesčių. Bet krosnis taip pat nevažinėja laukais.

Manau, kad ta diskusija būtų didelė ir tai būtų skriauda kaimo žmonėms. Nežinau kiek ji pagrįsta, bet tai sukeltų labai didelę bangą ir net priešintų žmones, sakant, kad iš jų dar galima paimti mokesčių, o jie savo ruožtu sakytų, kad gauna vienas mažiausių išmokų Europos Sąjungoje.

Kalbėdamas apie valstiečių ir žaliųjų perspektyvas 2020 metais tarsi davėte suprasti, kad pagrindinis iššūkis gerai pasirodyti šiai partijai yra partijos pirmininko palaikomas valdymo modelis, daromas spaudimas. Kas „valstiečiams" yra didesnis iššūkis – partijos viduje vykstantys procesai ar procesai, vykstantys išorėje?

„Valstiečiams" viena iš grėsmių yra socialdemokratų stiprėjimas, partijų elektoratas yra tas pats. O vidinė grėsmė buvo ir yra. Jei ši partija ir toliau vadinsis vieno asmens partija, tai tikrai tokios partijos perspektyvos bus prarastos. „Valstiečiai" turėtų galvoti apie savo ateitį. Treji rinkimai nebuvo laimėti, kaip buvo garsiai deklaruojama, vienvaldiškas lyderiavimas, vienasmeniai sprendimai atvedė į tokius rezultatus.

De facto nebesate LVŽS narys. Matote tai kaip naują etapą politinėje linijoje, kurią pradėtoje 2016 metais?

Tai yra naujas etapas arba naujas ženklas partijos nariams, kad su esama situacija mes negalime susitaikyti. Manau, kad nesusitaikančių nemažėja. Mes negalime kurti ateities, kurią mums nupiešia vienas asmuo. Manau, kad atpažįstančių tokius ženklus yra vis daugiau.

Frakcijoje jie – tie, kurie drįsdavo pareikšti savo nuomonę – visi būdavo šalinami iš frakcijos ir net metami iš partijos. Vakar partijos (LVŽS.– ELTA) Kauno rajono skyriuje diskutuojant netgi buvo toks pasiūlymas – mes galime su jumis visi išeiti. Aš sakau, kad to daryti negalima, partija turi nesilpnėti, partija turi kalbėti ir jos nariai turi kalbėti. Aš neskatinu partijos silpnėti, bet skatinu stiprėti ir tas stiprėjimas turi būti demokratiniu keliu įgyvendintas.

Jūs dabar kalbate apie Kauno skyriaus poziciją. Viešojoje erdvėje pasigirdo šio skyriaus pirmininkės pareiškimai, kad ji ir skyrius pritaria jūsų teiginiams, dėl LVŽS pirmininko vienvaldiškumo. Nebijote, kad gali būti pakerštauta ar kažkokių priemonių imtasi prieš skyrių, kaip atskirą partijos subjektą?

Tai būtų dar vienas kritimas veidu į purvą. Aš nežinau ar išvis įmanomas kažkoks kerštavimas. Buvo tokių įvykių su Panevėžio skyriumi, kada skyrius buvo išformuotas ar kažkas panašaus. Net nežinant (LVŽS. – ELTA) partijos Taryba balsavo už tai. Ir aš balsavau, nes man buvo kalbama, kad čia yra blogai, kad reikia išformuoti tą skyrių. Tai dabar aš turėčiau tik atsiprašyti tų žmonių, kad aš tuomet mažai žinodamas buvau įtikintas, kad reikia taip daryti. Bet apie kerštavimą, apie vienvaldystę turbūt reikėtų kalbėti ir apie tai, iki kiek ta vienvaldystė dar gali tęstis. Jeigu turime Putino Rusiją, Lukašenkos Baltarusiją, tai gal nesukurkime Karbauskio Lietuvos. Nes tas vienvaldiškumo plėtimas į visur suponuoja, kad galime eiti ir tuo keliu.

Jūs vakar kalbėjote su Kauno skyriaus nariais. Ar jie nuogąstauja dėl ateities, yra kažkokia neapibrėžtumo pajauta, baimės elementas tarp skyriaus žmonių?

Skyriaus žmonės yra laisvi, visi yra drąsūs, visi turi pirmininką išsirinktą, o ne paskirtą. Bet baimės jokios ten nėra, visi aiškiai supranta veiksmą, kuris vyksta.

Apibendrinkime pasibaigusį vieną jūsų konflikto su R. Karbauskiu etapą. Visuomenei galėjo kilti neaiškumų – o kas laimėjo dvikovą? Jūs tarsi nesijaučiate pralaimėjęs, Karbauskis taip pat jaučiasi laimėtoju... Ar gali tokioje kovoje būti du nugalėtojai?

Karbauskis mane sveikino du kartus, vieną kartą kai įstojau į partiją, kitą kartą kai išstojau iš jos. Tiesiog tegu jis jaučiasi laimėtoju, o aš esu laimėtojas pats sau, nes aš nepasidaviau vieno žmogaus diktatui, nes atstovėjau tam, ką kalbėjau tris mėnesius, kad Seimas turi spręsti... kad negali kažkoks atėjęs žmogus man pasakyti, kad jis viršininkas ir dabar aš tau liepiu. Man pavyko išsaugoti demokratinius principus.

Klasikiniame real politic vadovėlyje - Mackiavelio traktate „Valdovas" – autorius, kaip koks politikos instruktorius, samprotauja, kad lyderiai gali valdyti tiek meile, tiek baime. Mackiavelio teigimu, jeigu reikia rinktis, reikia rinktis baimę, nes tai tvaresnis instrumentas. Iš viso to, ką jūs kalbate, galime sakyti, kad Karbauskis LVŽS pasirinko valdyti baime? Ar yra mylinčių, jūsų nuomone, Ramūną Karbauskį?

Yra mylinčių, bet pasakysiu, kad pirmiausia baimė jį patį valdo. Baimė prarasti, kaip jis sako, „mano partiją". Jis ją jaučia kaip nuosavybę, kaip uždarąją akcinę bendrovę, kurioje jis yra vienvaldis akcininkas. Tai ta baimė reikalauja visų kitų priemonių, kad ji būtų pagrįsta. Tada sukuriama grandinė veiksmų, manipuliacijų, kaip toliau galima žengti išsaugant tą postą.

Pripažinkime, kad istorijoje su Irina Rozova liko neatsakyta nemažai klausimų. Jums klausimą pasukčiau taip, kaip jūs vertinate opozicijos laikyseną. Liberalų lyderis sako, kad atsakomybę turi prisiimti NSGK pirmininkas, tačiau didžiausia atsakomybė turėtų tekti jums. Pasak jo, jūs pagal Valstybės paslapčių įstatymą esate valstybės paslapčių saugojimo subjekto vadovas. Gabrielius Landsbergis iš esmės leido suprasti, kad jį vienintelė dominanti detalė yra tai, ar jūs tuomet aptarėte žinias dėl Rozovos su Karbauskiu. Jūs jau vakar teigėte, kad su juo nesikalbėjote. Galima iš to suprasti, kad palaikymo neturite. Kokia bus opozicijos pozicija?

Opozicijos pozicija, žinoma, šiuo atveju yra labai svarbi. Aš neįsivaizduočiau, kad opozicija imtų tarnauti Karbauskio įnoriui. Nemanau, kad čia yra kas nors kito. Iniciatyvas galėjo turėti ir tas pats (Dainius. – ELTA) Gaižauskas, ir tada, prieš pusantrų metų, tačiau jos nebuvo. Prisiimti atsakomybę reikėtų taip pat. Kaip subjektas aš esu arba suteikiantis, arba nesuteikiantis galimybės dirbti su paslaptimis, su slapta informacija, tačiau komitetas yra savarankiškas savo darbotvarkei nusistatyti. (...) Aš nesu viršininkas kiekvienam komitetui, aš esu jų pakeleivis, ir mano pareiga ir vienu, ir kitu atveju yra perduoti informaciją ir visi veiksmai buvo padaryti vienodi – ir vienu, ir kitu atveju. Aš turiu galvoje, kai yra lyginamas Basčio atvejis su Rozovos. Aš nesikratau atsakomybės, aš esu pasiruošęs į klausimus atsakyti.

Bet opozicija ir kritikuoja tai, kad tarsi atskiriate Mindaugo Basčio ir Irinos Rozovos atvejus...

Aš jų neatskiriu, aš juos suvienodinu. Mano veiksmai abiem atvejais buvo padaryti tokie patys.

Bet jūs pats sakėte, kad Basčio pozicijos Seime buvo kur kas reikšmingesnės ir šiuo atveju jis buvo pavojingesnis, tuo tarpu Rozova, neturėdama tokios prieigos, buvo mažiau pavojinga.

Jokio pavojingumo aš niekur nevertinau, vertinau faktus, kad Bastys buvo Seimo pirmininko pavaduotojas, jis buvo valdančiojoje koalicijoje, o Rozova buvo (Seimo. – ELTA) komisijos pirmininko pavaduotoja, kuriai pagal mano pasirašytą potvarkį, ji atsirado kaip subjektas, kuriam reikia suteikti galimybę dirbti su nevieša informacija.

Tapęs Seimo vadovu, visuomenėje kaip politikas buvote nežinomas, deklaravote, pavadinkime taip, pozityvias, kai kas pasakytų, romantizuotas intencijas sugrąžinti pasitikėjimą Seimu. Tačiau šiuo metu atsidūrėte politinių intrigų ir verpetų sūkuryje. Nusivylėte politikos prigimtimi? Keltumėte tas pačias intencijas, grąžinti pasitikėjimą Seimu?

Aš ne tik kelčiau, aš visada ir darau taip, kad Seimo reputacijai nebūtų kenkiama. Tačiau yra besistengiančių, kad ta reputacija nebūtų geresnė. Seimo įvaizdį kuria bendrai visi politikai.