Jo teigimu, pripratimas prie pastovaus progreso nėra užtikrinanti priežastis, kad nebus iššvaistyti per XX amžių sukaupti pasiekimai.
„Noriu kalbėti apie vieną svarbiausių aspektų, mano galva, XXI amžiuje, apie kurį mažai šnekama Lietuvoje – darbą kaip gerovės šaltinį. (…) Mes esame visi pripratę prie progreso, ypač Lietuvoje, jis pastebimas plika akimi nepaisant visų problemų pastaruosius 30 metų. Progresas nėra dalykas, kuris yra vienkryptis. Pasaulis yra turėjęs savo rimtų nuosmukių – Europa turėjo savo tamsiuosius amžius, Kinija XII amžiuje buvo pasiekusi industrializacijos sprogimą, tad atkrito. Nieko automatiško čia nėra. Bet klausimas yra, ar išlaikysime XXI amžiuje pasiekimus, kuriuos pasiekėme per XX“, – klausimą kėlė Lietuvos banko prezidento pavaduotojas ir pridūrė, kad šis klausimas nėra lengvas.
Konkrečiu pavyzdžiu jis įvardijo girdimus nerimo ženklus iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV). Ten vidurinės šeimos pajamos vis dar yra 1973 metų lygyje – progreso jie nejaučia.
„Mes jau dabar matome labai rimtus nerimo ženklus kai kuriose šalyse, o mes jas laikom žmonijos ekonominiu avangardu – tarkime, JAV. Pradėjo mažėti tikėtinas vidurinės klasės gyvenimo amžius, nepaisant visų medicinos pasiekimų. Žmonės paprastai iš laimės nei prasigeria, nei žudosi, reiškiasi, kad kažkas ten negerai.
O kas ten negerai? Vidutinės klasės šeimos realios pajamos JAV dabar yra 1973 metų lygyje, kitaip tariant, vidutinė šeima nėra patyrusi kažkokio rimto progreso. Kodėl taip yra? Nes atsirado takoskyra tarp našumo augimo ir algų augimo. Šitas skirtumas buvo užpildytas skolos augimu, žmonėms buvo pasiūlyti patrauklūs būdai pasiskolinti“, – Seime surengtoje konferencijoje sakė R. Kuodis.
Jis tikino, kad ateitis gąsdina ir technologiniu progresu.
„Yra labai daug nerimo jau senai kai kuriose šalyse, tas nerimas tik didėja, tai jau susiję su technologiniu progresu. Ši sąvoka, „technologinis progresas“, automatiškai užkoduoja, kad kažkas yra gero, inovacijos irgi užkoduoja, kad čia kažkas gero, bet taip nevisada yra. Technologinis progresas gali būti ir geras, ir blogas“, – kalbėjo R. Kuodis.
Ekonomistas teigė, kad gąsdinti turėtų „mašinos, kurios turi smegenis“, o ne tos, kurios lengvina gyvenimą.
„Dabar ateina nauja banga – kuri yra iš principo kitokia, nes mašinos pradeda turėti smegenis, pradeda turėti dirbtinį intelektą, panašu, kad jis gali greitai tapti geresnis nei natūralus intelektas dėl skaičiavimo pajėgumų. Verslininkai, kurie yra mikro šaunūs, bet makro idiotai, stengiasi darbą keisti tuo, kas yra pigiau, kas mažiau streikuoja, mažiau jiems suka galvas. Bet jie nelabai pagalvoja apie kitą aspektą, iš ko tai bus nupirkta, kas bus tų mašinų pagaminta“, – kalbėjo jis.
„Mąstyti dviem pusrutuliais mažai kam duota. Verslo elitui darbo užmokestis yra tik kaštai, jie retai susimąsto, kad tai gali būti ir paklausos šaltinis. Ir kad didinant darbo užmokestį galima turėti didesnius pelnus, retam iš verslo daeina – mato tik vieną žingsnį į priekį“, – kritikos negailėjo ekonomistas.
Jis teigė, kad dabartinės „globotikos revoliucijos“ didžiausi iššūkiai – robotizacija ir globalizacija. Šiame kontekste R. Kuodis kėlė klausimą, ar vėl bus žmonėms „prigalvojama“ darbų, kurie iš esmės didelės naudos neduoda.
„Ką daryti? Ar žmonija sugalvos vėl kažkokių naujų darbų, kurie leis panaudoti save, ar ne, čia smarkiai diskutuotinas klausimas, nes mes visus darbus jau esame sugalvoję. (…) Kasininkų gal nereiks, vairuotojų gal nereiks, teisininkų gal nereiks, žurnalistų nereiks – kompiuteriai parašo puikiausias žinutes apie tai. Žmonija iki šiol užpildė tas kaitos nišas šlamštiniais darbais – „bullshit jobs“. Telemarketingo specialistai, spameriai, politechnologai, kad jau esame čia, Seime, ir kiti žmonės, kurių nauda visuomenei yra smarkiai abejotina, kaštų ir naudos analizės nepraeina“, – sakė jis.
Jo teigimu, žmonija pastaruosius kelias dešimtis metų pasidavinėjo ir užimtumo fronte.
„Suveikė tokios neoliberalų mantros kaip „struktūrinis nedarbas“, jei toks – tai paklausa, suprask, čia yra niekuo dėta. Bet palaukit, gerovės valstybės įkūrėjas sakė, kad pilnas užimtumas yra situacija, kai laisvų darbo vietų yra daugiau nei neužimtų žmonių. Tik tokiu atveju mes galime sakyti, kad čia kažkas struktūriško yra. (…) Neoliberalai palaikė rezervinę bedarbę armiją kontroliuoti infliaciją, tai labai antihumaniška. O institucijos, kurios aptarnauja šitą procesą, tarkime kaip EBPO – 1990 viduryje pradėjo pateisinti ar siūlyti paliatyvus šitai problemai, vietoje to, kad siektų pilno užimtumo. Jie pradėjo siūlyti aktyvias darbo rinkos priemones“, – kalbėjo ekonomistas.
Kaip pavyzdį pateikė devynis užkastus kaulus ir 10 šunų – vienas vis tiek liks be nieko.
R. Kuodžio teigimu, „kaulų yra per mažai“.
„Kaltinti tuos žmones, kad jie yra kažkokie tinginiai, kurie nenori dirbti esant tokiai makropolitikai, yra išsigimėliška, bet tokios organizacijos darė tai daug metų“, – kalbėjo jis.
„Pilnas užimtumas yra vertybė“, – pridūrė ekonomistas. Jis teigė, kad tikisi, kad visų darbų verslininkai robotikai neatiduos.
Paklaustas, ar visgi po 30 metų vaikai gyvens geriau nei dabar jų tėvai, jis vienareikšmiškai atsakyti į tai negalėjo.
„Nedrįsčiau taip teigti, nes žmonija daug kartų pamatė, kad mikro-gudrumas su makro-kavailumu yra dažnas reiškinys, tai sunku sukoordinuoti žmonijai naudinga linkme. Galiausiai, jei mes atiduosime žmoniją robotijai būsime pakankamai kvaili tai padarę, bet tai gali atsitikti“, – savo pranešimą negatyvia gaida baigė R. Kuodis.