– Jau kuris laikas dirbate prezidentu. Ar jau suformulavote savo pagrindinį veiklos tikslą?
– Pirmiausia norėjau, kad šioje valstybėje būtų daugiau kalbėjimosi tarpusavyje, tą labai nuosekliai teigiau per visą rinkimų laikotarpį. Turbūt mano veiksmai vyriausybės formavimo metu parodė, kad taip, viena vertus mes turime ir keliame tam tikrus reikalavimus, kita vertus mes tikrai nekeliame sau tikslo kažką parversti ant menčių, sužlugdyti ir tokiu būdu parversti būsimą vyriausybė griuvėsiais. Šiandien vyriausybė yra. Kol kas nesiimu vertinti tų naujų ministrų ar jie bus geresni ar blogesni.
Tačiau šiandien vyriausybė yra suformuota. Dabar galime pereiti prie antrosios reikalo pusės – gerovės valstybės principų įgyvendinimo. Tam, tiesą sakant turime nedaug laiko, nes praktiškai šiandien išsiunčiame savo iniciatyvas Seimui, kurias ketiname pateikti rudens sesijoje, kurios įgyvendins daug dalykų, kurie yra susiję su mūsų rinkimų programa. Tikiuosi, kad Seime rasime pritarimą. Esu įsitikinęs, kad gerovės valstybė yra ne mano ar mano komandos nuosavybė. Tai yra vizija, kuria žmonės patikėjo, už kurią balsavo. Aš labai noriu tikėtis, kad gerovės valstybės vizija taps visų kitų partijų nuosavybe ir mes rasime pritarimą mūsų keliamoms idėjoms.
– Jūs sakote „mes". Jūs tais sakote specialiai?
– Aš pabrėžiu tai specialiai, nes manau, kad komanda yra nepaprastai svarbu. Matote, kad aplink mane buriasi stiprūs žmonės, stiprūs savo dalyko žinovai. Tai reiškia, kad čia nebus tokių, kurie suglaudę ausis sėdės ir sakys, kaip čia viskas teisingai ir protingai daroma. Tai yra žmonės, kurie taip pat dalyvauja sprendimų priėmime, tačiau savaime suprantama, kad galutinis sprendimas yra mano ir jei nuomonės išsiskiria, aš turiu padėti tašką ir pasakyti, kad bus taip, o ne kitaip. Taigi, žodis „mes" man pirmiausia yra svarbus prezidento institucijos prasme. Prezidento institucija turi būti stipri ir gebėti atsispirti ne tik išoriniam spaudimui, bet ir matyti viziją su kuria atėjo.
– Kai kam pasirodė, kad Vyriausybės formavimas yra Jūsų silpnumo įrodymas. Sutiktumėte?
– Absoliučiai ne. Prieš baigiant formuoti vyriausybę aš sąmoningai buvau susitikęs su opozicijos partijomis norėdamas įsitikinti, kiek būtų veiksminga mažumos vyriausybė. Taip, pripažinsiu, alternatyvų buvo, ta koalicija galėjo atrodyti ir šiek tiek kitaip. Man rūpėjo išsiaiškinti du dalykus – ar mažumos vyriausybė gautų pakankamą palaikymą, jei taip atsitiktų ir kaip opozicinės partijos žiūri į išankstinių rinkimų galimybę. Tai pirmuoju klausimu aš supratau, kad opozicija negali priimti vieningos pozicijos ar tokia vyriausybė būtų palaikoma. Tuo tarpu išankstiniu rinkimų galimybė yra teorija, bet prezidentas tokios konstitucinės teisės paimti ir išvaikyti Seimą negali. Tą gali padaryti tik pats Seimas, kuris tikrai nėra pasirengęs save paleisti. Įvertinęs visus šituos aspektus, aš supratau, kad šita koalicija, kuri formuojasi, yra vienintelė galimybė turėti apskritai bet kokią vyriausybę. O pati baisiausia vizija buvo tai, kad, kaip kažkas sako, pademonstruojant tvirtą kumštį, sudraskant vyriausybę. Tada nėra nei išankstinių rinkimų, jei normalios vyriausybės. Tai yra tai, kas šiandien Lietuvai būtų blogiausia. Prie durų būriuojasi žmonės, kurie reikalauja didinti pensijas, atlyginimus, pašalpas. Ką jiems atsakyti? Kad laikinasis eidamas pareigas atsakomybės neprisiima? Tie sprendimai tiesiog liktų nepriimti.
– Daugiausia klausimų kilo dėl vieno ministro. Kaip jūs pats manote, ar visuomenė pritaria tam, kad dėl politinių susitarimų savo pareigose negalėjo likti Rokas Masiulis?
– Roko Masiulio situacija buvo tokia, kad iš tikrųjų daugelis gerų pasiūlymų, kuriuos jis pastaruoju metu teikė, pvz. e-tolingo sistema, automatinė krovininių automobilių judėjimo apskaitos sistema, bei kiti geri pasiūlymai buvo atmetinėjami vien dėl to, kad tai buvo Roko Masiulio pasiūlymai. Pripažįstu, tai nenormali situacija. Taip neturėtų būti mūsų politikoje, bet deja yra. Kaip žinote, Cristiano Ronaldo, kokį nors gynėją pristato, kuris kerta per kojas. Tai čia Roko Masiulio atveju buvo kažkas panašaus. Tos iniciatyvos buvo nukertamos ir tokioje situacijoje gali turėti pačių gražiausių norų, bet dėl vieningo nusistatymo asmens atžvilgiu, normalus darbas nebėra įmanomas.
– Tai jūs pripažįstate, kad buvote priverstas, ar susitaikėte su tuo, kad tai nebuvo naudingas valstybei sprendimas?
– O kas yra naudingas valstybei sprendimas? Ar tiesiog, kad geras, šviesus žmogus būtų poste, ar, kad apskritai būtų kokie nors sprendimai priimami? Jei tiesiog geras, sąžiningas žmogus yra poste, bet jis negali nieko nuveikti, nes yra tokia situacija seime?
– Jei jis turėtų aiškią prezidento paramą, turėtų aiškią galią, nes valstiečių žaliųjų populiarumas akivaizdu yra prarastas. Jūs esate didžiausias autoritetas.
– Prarastas kur? Viešojoje erdvėje ir reitinguose ar seime?
– Seime dar ne.
– Tai ką galėtų padaryti prezidentas nuėjęs į seimą? Sakyti, kad priskaitykite man 20 balsų, aš balsuoju už šitų sprendimų įgyvendinimą? Neišeina šitaip, gyvename teisinėje valstybėje. Aš manau, kad Roko Masiulio istorija nėra baigta. Rokas Masiulis išsikovojo autoritetą visuomenėje ir manau tikrai nepadėjo taško savo politinėje karjeroje.
– Ar jūs kalbėdamas apie tai, kad Lietuvoje gali rastis nauja politinė jėga, pirmiausia kalbėjote apie Roką Masiulį?
– Aš pirmiausia turėjau omenyje nišą, kuri Lietuvoje egzistuoja, nors kai kurios politinės partijos puolė paneiginėti, kad tokios nišos nėra. Tai suprantama, niekas nenori įsileisti konkurentų į politinį lauką. Bet tokių nišų yra, nes kai kurios partijos ne visai atstovauja savo pavadinimus.
– Ar naujumo poreikis dar ilgai egzistuos Lietuvos politikoje?
– Šiuo atveju naujumo, ne gelbėtojų asmenyje, o naujumo idėjų prasme. Jei pripažįstama, kad egzistuoja socialdemokratinė, krikščionių demokratų, liberalų, žalioji ideologijos, tai yra labai platūs laukai, kuriuose žmonės tikrai turi galimybių labai rimtai pasireikšti. Tą rodo ir vakarų Europos patirtis, kur atsiranda stipresnės žaliosios ir kitokios partijos. Pas mus ta ideologinė konkurencija pastaruoju metu yra labai išblukusi, nusimuša į kažkokius apkasų karus. Ir tada su liūdesiu konstatuoji, kad ideologijos tik savotiškas paukščiukas, tik atsiskaitymas prieš visuomenę, o visa kova vyksta visai kitoje plotmėje. Tokioje menkoje asmeninėje, nykioje aplinkoje, kuomet politinės konkurencijos tikrąja prasme tiesiog nebelieka.
– Turėjote omenyje nišą ar galimą lyderį?
– Ją gali užpildyti Rokas Masiulis, Petras Antanaitis ar kiti. Ją gali užpildyti daug žmonių.
– Per rinkimus žadėjote siekti, kad būtų trys moterys. Yra viena. Nusivylėte tuo?
– Ne, džiaugiuosi, kad jau yra. Perlaužėme tendenciją ir dabar judėsime toliau. Ir gal šiek tiek avansu, bet galvoju, kad tai bus gera ministrė. Esu beveik įsitikinęs.
– Kuo jūs aiškinate tą moterų nebuvimą vyriausybėje?
– Man atrodo, kad kartais tiesiog formuojasi tam tikra aplinka, klasteriai, branduoliai politinių jėgų, kas savotiškai pritraukia vis naujus vyrus, o ne moteris. Tiesiog toje artimiausių bendražygių, draugų aplinkoje, pirmiausia figūruoja vyrai ir todėl, jei atsiranda nauja vieta, kviečiami vyrai. Aš tiesiog pabandžiau suvokti procesus, kurie čia pas mus prezidentūroje vyksta. Aš visada pirmiausia keliu padorumo ir profesionalumo kriterijų kaip pagrindinį. Man visiškai neįdomu, kas sėdi kitoje stalo pusėje. Jei man užrištų akis ir tiems žmonėms pakeistų balsą, tai aš rinkčiausi lygiai taip pat. Aš į lyties elementą nekreipiu jokio dėmesio. Dienos pabaigoje aš matau, kad padarius tuos sprendimus ir priėmus tuos žmones, tada aš post factum pamėginu pasižiūrėti, o koks yra santykis tarp lyčių. Ir šiandien tas santykis yra 50/50. Gyvenime visai normalu, kad tas santykis turi būti 50/50, nes tokia yra mūsų visuomenė. Ir šviesių moterų, kaip ir vyrų, bet kurioje gyvenimo srityje veikiausiai yra po lygiai.
– O dėl vyriausybės? Ar čia kažkokia buvusių teisėsaugos pareigūnų specifika bendrauti tik su vyrais? Kodėl ši vyriausybė tokia unikali?
– Gal ne specifika, bet sutikime, kad tai tikrai labai vyriška aplinka. Ten jau dėl labai objektyvių priežasčių vyrai aiškiai dominuoja. Bet kuomet tu ateini į politiką, tai natūralu, kad turi po truputį keistis, keisti aplinką, savo viziją, veiklos lauką ir tavo žiūros horizonte moteris turi atsirasti neišvengiamai. Tai aš tiesiog matau, kad procesas veikiausiai prasidėjo ir toks skausmingas nes yra daug inercijos, bet aš manau, kad jis pajudės, tik reikia šiek tiek laiko.
– Ar istorija su Roku Masiuliu ir kiti panašūs atvejai neatbaidys sėkmingų profesionalių žmonių iš privataus kelti savo žvilgsnio į viešą sektorių? Ar tai nėra valstybės neigiamas signalas visai visuomenei?
– Manęs neatbaidė. Aš atėjau šiek tiek anksčiau, nei Rokas Masiulis išėjo. Mano komandoje yra žmonių, kurie atėjo iš privataus sektoriaus, pastaruoju metu buvo privačiame sektoriuje, tas pats J. Neverovičius. Pirmiausia turiu pasakyti vieną dalyką, žmogus ateidamas į politiką tikrai turi suprasti, kad tai nėra amžinas postas, kad jis įgyja kitas formas ir nebūtinai turi susisieti su konkrečiu ministro portfeliu visam laikui. Galiausiai bus kitų metų rinkimai, neaišku, kaip ten viskas pasisuks ir vis tiek reikės natūraliai vyriausybei atsistatydinti, keisis vyriausybės. Tai net ir kitų šalių praktikoje, kai ministrai eina iš vienos vyriausybės į kitą, nors vyriausybių sudėtis ir ideologija visiškai skiriasi, tai tokių atvejų tikrai yra labai mažai. Tačiau politika nesibaigia konkrečiu ministro portfeliu. Politika tęsiasi toliau. Jei žmogus teisingai ir teisėtai įrodė savo privalumus visuomenei būdamas vienoje ar kitoje konkrečioje pozicijoje, tai jam atsiveria naujos veiklos galimybės. Jei jis tikrai ketina tomis galimybėmis pasinaudoti, tai aš visokeriopai sveikinčiau.
– Pradėjome kalbėti apie gerovės valstybę. Tai yra daug galimų pokalbio krypčių, bet ar jūsų nuomone gerovės valstybė gali būti visą visuomenę telkianti idėja užpildžius ją turiniu? Kaip kokia strategija, kurią žinotų nuo įmonės vadovo iki eilinio darbuotojo? Lietuvoje tokios strategijos nėra.
– Pirmiausia apie lūkestį. Prezidento rinkimų rezultatas parodė, kad lūkestis yra labai platus ir labai didelis, tai yra beveik 70 proc. mūsų gyventojų. Sutinku, kad turiniu šitą formulę dar reikia užpildyti ateityje. Tai, ką mes padarėme, dabar išsilieja į konkretesnes formas kuomet mes artimiausiu metu teiksime savo pasiūlymus seimui. Tačiau tai bus tas makro gerovės modelis. Klausimas labai teisingas – o kaip mikro gerovės srityje? Tai čia aš noriu patikslinti vieną dalyką.
Gerovės valstybės negalime suvokti vien per pajamų prizmę. Pajamos, skurdas, socialinė nelygybė – taip, visa tai yra svarbu. Tačiau man gerovės valstybė yra ir pavyzdžiui prezidentūros atsivėrimas visuomenei, normalūs žmogiški tarpusavio santykiai, bendravimas su regionais, kultūrininkų, švietimo darbuotojų veiklos ir pasiekimų pripažinimas. Gerovė yra ir bendruomeniškumo jausmas. Kai analizuojame tų šalių, kurios yra laikomos laimingomis patirtį – aiškiai matai, kad ten yra bendruomenės įsitraukimas į procesus, jautimasis pilnateisiu nariu. Šitas aspektas, man atrodo, šiuo metu yra nepakankamai įvertinamas, bet mes jį tikrai akcentuosime. Kai aš važiuoju per mažus miestelius, susitinku su žmonėmis, aš matau, kad jiems ne tik svarbu, kad šiandien jie turėtų 10 eurų didesnę pensiją, bet jiems svarbu, kad jų veikla, jų gyvenimo prasmė taip pat būtų pripažinta. Svarbu, kad jie būtų pastebėti, įvertinti. Kitą kartą tai nereikalauja jokių pinigų, tai reikalauja tik pagarbaus požiūrio į kiekvieną mūsų valstybės pilietį.
– Gerovės valstybės žodžių sąskambiui prieštaraujančių turbūt nėra, viskas priklauso nuo turinio. Dabar teikiate pasiūlymus, kokia jų esmė?
– Pasiūlymų yra daug, jie susideda į ekonominius klausimus, tokius kaip pvz. GPM vienodų tarifų apmokestinimą ne pagal jų kilmę, o pagal dydį, kad ir pajamos iš darbo ir pajamos iš kapitalo yra panašaus pobūdžio, todėl turėtų būti netaikomi specialūs tarifai vienam arba kitam. Šiandien sakyti kad kapitalas yra brangesnis, nei darbas niekaip neapsiverčia liežuvis, nes darbo jėgos trūksta visur. Dėl to darbo apmokestinimas turi būti teisingas. Turime daug lengvatų, taip pat ir žemės ūkio srityje. Vis dar turime labai nemažą lengvatą akcizui žymėtiems degalams, dyzelinui. Galima taikyti mažesnę šito akcizo lengvatą ir iš to gauti papildomai pinigų. NPD didinimas – iš tiesų labai ambicinga programa, kuri buvo numačiusi ambicingą kėlimą per trejus metus.
Šiandien matome, kad situacija keičiasi. Tiek ekonominė situacija, tiek socialinės politikos akcentai. Mes siūlome NPD didinimą stabdyti, idant gautume daugiau lėšų tokiems dalykams, kaip spartesnis pensijų kėlimas, netgi spartesnis, nei numato dabartinė indeksavimo formulė. Šalpos pensijų ir priemokų prie mažų pensijų klausimui mes taip pat ketiname skirti dėmesio ir teikiame atitinkamus pasiūlymus. Mes kalbame apie papildomą laisvą dieną žmonėms auginantiems vaikus, apie 5 dienas per metus žmonėms slaugantiems senus tėvus, bet tuo pačiu mes suprantame, kad valstybės biudžeto pajamų klondaikas slypi ir korupcijoje. Todėl teikiame naują korupcijos įstatymo redakciją, kuri numatys aiškesnes atsakomybes ir galimybę turėti daugiau svertų toms institucijoms, kurios tiesiogiai susiduria su korupcija. Mes taip pat esame numatę taikyti kitus įstatymus susijusius su socialine sauga, taip pat pasisakome už ministerijų jungimo pasiūlymą.
Mes pasisakome už tą patį e-tolingo sistemos diegimą mūsų keliuose, kadangi tai nors investicijos į sistemą didelės, bet jos atsiperka per dvejus metus, suteikdamos pajamų. Tai tie pasiūlymai yra nebūtinai tik ekonominėje ar socialinėje srityse. Aiškiai išeinama už šios srities ribų, dėl to mes tikimės palaikymo. Šitoje vietoje aš tikrai matau prasmę bendradarbiauti su kitomis valdžios institucijomis, o ne toliau tęsti tuos apkasų karus. Galiu ir aš įsijungti į tą bendrą, vieningą chorą, mėtyti plytas į Seimo ar Vyriausybės pusę, bet aš suprantu, kad iš ten plytos taip pat atskris. Tai mano tikslas yra ne demonstruoti kažkokią retoriką, kuri patiktų man ar mano draugams, bet tam, kad įgyvendinčiau tuos sprendimus, kuriuos esu nusimatęs. Dėl to man priimtinas bendradarbiavimo modelis, tai nereiškia, kad kažkam bus nusileidinėjama.
– Dėl Baltarusijos atominės elektrinės, kurią mes vadiname Astravo atomine elektrine. Iki šiol ilgą laiką viešojoje erdvėje buvo minima, kad Lietuvos sinchronizacija su vakarų Europos elektros tinklais įgyvendins 2019 m., po to buvo pristatyti 2021 m. ir dabar jau kalbama apie 2025 m.. Ar jums nekilo klausimų, kodėl šis laikas taip stumiamas ir ar tai nesusiję su Astravo atominės elektrinės veikimo pradžia?
– Manau, kad tikrai ne. Tas terminas tikrai pasistūmė. Čia dar reikia padaryti nemažai investicijų, pagaliau pats sinchronizacijos modelis per Lenkiją buvo pasirinktas visai neseniai. Žinoma, kad tokio pobūdžio darbai neatliekami per dvejus metus. Astravo atominės elektrinės klausimu pozicija visiškai nesikeičia, aš esu tvirtai įsitikinęs, kad esant tokiai situacijai kokia yra. Pagaliau patys naujausi signalai patvirtino, kad deja, bet dėl pateiktų stress testo rezultatų rekomendacijų nusiteikimas juos įgyvendinti dar iki Astravo AE veiklos pradžios deja, nėra jo. Ir tos rekomendacijos bus įgyvendinamos 2021-2024 m. laikotarpiu. Esant tokiam bendradarbiavimui, mes negalime tikėtis, kad šita atominė elektrinė veiks visai saugiai. Mes toliau labai tvirtai laikomės savo pozicijos. Turime paramą iš Estijos. Šiuo metu, deja, neturime paramos iš Latvijos, bet klausimas dar lieka atviras, kaip jie įsivaizduoja savo pirkimą iš Rusijos nepirkdami iš Baltarusijos. Estijos pozicija irgi išaiškės artimiausiu metu. Vienus patikinimus aš gaunu iš jų premjero lūpų, kita retorika skamba iš kitų valdžios institucijų pusės. Tai šiuo metu aš tikrai nesiimsiu spręsti, kokia yra galutinė Estijos pozicija, bet šiuo metu visiškai vieningo fronto kol kas sudaryti nepavyko. O santykiai su Baltarusija, mano nuomone, toliau gali būti palaikomi ir mes darysime žygius, kad tie santykiai būtų plėtojami net ir įvertinant tą faktą, kad vis dėl to Astravo AE klausimu viskas lieka taip, kaip buvę. Tai tikrai yra įmanoma padaryti ir šiandien man šiek tiek keista stebėti, kaip mes čia toliau ketiname laikytis tokios pozicijos, nors per mūsų galvas skraido ir Amerikos valdžios atstovų ir ES vadovų delegacijos į Minską ir kur yra sprendžiami labai konkretūs bendradarbiavimo klausimai.
– Ar jūsų nuomone Lietuvos strategija dėl Astravo AE gali būti sėkminga? Turiu omeny, kad elektrinė stovi, ji elektrą tikrai gamins, o Lietuva fiziškai dar mažiausiai šešerius metus bus tame pačiame energetiniame žiede? Perspektyvi tokia pozicija?
– Vien ekonominėmis priemonėmis šiandien sustabdyti atominės elektrinės sustabdyti nepavyks. Tai reikėjo daryti 2011-2012 m. kai buvo pasirašomi komunikatai su Baltarusijos vyriausybe apie bendradarbiavimą branduolinės energetiko srityje. Šiandien keista matyti tuos pačius žmones, kurie gulasi ant bėgių ir sakančius, kad jokiu būdu šita AE neturi būti pastatyta. Daugiau negu keista. Antra, supraskime, kad kiekviena AE turi ir savo ekonomiką. Ir jei šita ekonomika ar jos principai nėra įgyvendinami, tai šitos elektrinė AE business case'as yra ne toks efektyvus. Tai mes buvome numatyti šitos atiminės elektrinės plėtros strategijoje kaip vienas iš galimų partnerių ir pirkėjų. Mūsų ten nebus. Jei mūsų ten nebus, tai matyt reikės persiorientuoti ir šiek tiek vertinti šitos atominės perspektyvą kitomis akimis. Tai jos nesustabdys, tai nepadės taško jos kūrimo istorijoje, nes tiesiog traukinys nuvažiavo. Bet mes negalime prisiimti moralinės teisės finansuoti nesaugios atominės elektrinės savo lėšomis.