Diskusijoje nemažai problemų buvo apžvelgta, o kas, jūsų nuomone, pirmiausia yra taisytino Lietuvos profesinio rengimo sistemoje?
Esu įsitikinęs, kad vis dar reikėtų gerinti profesinio mokymo įvaizdį. Na taip, jau galim pasidžiaugti, kad atsikratome giliai šaknis visuomenėje įleidusios „profkės“ etiketės, bet dažnu atveju apie profesijos mokyklas žmonių nuomonė neatitinka realybės.
Kita, sakyčiau, skausminga sistemos vieta – profesijos mokytojų rengimas ir, aišku, sąlygų dirbantiems mokytojams gerinimas. Mes puikiai suprantam, kad pusės metų nepakanka esminiams pokyčiams įgyvendinti. Bet pradžiai reikia įveikti dvi svarbiausias užduotis. Pirmoji – sutvarkyti teisinę bazę, dėl to privaloma parengti bei priimti nemažai poįstatyminių dokumentų. Kita užduotis irgi susijusi su centrine valdžia, nes šiandien ministerijoje neturime administracijos, kuri rūpintųsi konkrečiai profesiniu rengimu. Kai nėra nei už tai atsakingo departamento, nei viceministro, patiems centrams irgi dirbti sudėtinga. Ir teisės aktai be atsakingų asmenų pastangų sunkiai randa kelią (kad būtų patvirtinti) ir taptų mūsų kasdieniame darbe privaloma norma.
Kadangi diskusijoje esate siūlęs visų profesijos mokančių centrų labui pasirūpinti jaunimo profesiniu orientavimu, kažkaip prisiminiau prieš keliasdešimt metų Kauno centre veikusį kabinetą. Žurnalistinis smalsumas į jį nuvedė. Matau, sėdi kelios moterytės, kalbasi tarpusavyje, kavutę geria. Užsukom pas jas drauge su mokytoja ir jos „neklaužada“ auklėtiniu. Mokytoja prašė paauglį „paprotinti“, kad šis galop šunkeliais nenueitų. Tai moterytės jam paminėjo kelias profesines mokyklas. Kaip tuomet supratau, tas, kurioms sunkiau sekėsi mokinių grupes surinkti. Nemanau, kad reikėtų tokį orientavimą atgaivinti, ar pritartumėte šiai minčiai?
Ten vykdavo profesinis informavimas, bet ne orientavimas. Profesinio orientavimo sistema turi apimti kur kas daugiau. Tokį orientavimą reikėtų pradėti, kol vaikas dar ikimokyklinukas. Kiekvienam amžiaus tarpsniui turėtų būti parenkama vaikui, paaugliui suprantama orientavimo forma, – orientuojama į visus įmanomus lygmenis, kad vėliau jaunuolis ateitų mokytis, studijuoti jau apsisprendęs, ką geriausia jam rinktis. Žinoma, nedera atmesti ir galimybės vėliau jam keisti savo pasirinkimą, persikvalifikuoti.
O kaip Kauno technikos profesinio mokymo centrui sekasi komplektuoti būsimų moksleivių grupes, kokios specialybės tarp stojančių mokytis šiemet populiariausios?
Gerai sekasi. Jau pernai turėjome pasitvirtinę didesnes kvotas, ir grupes sukomplektuoti pavyko. Lygiai taip ir šiais metais yra, netgi į kai kurias specialybes stojančių pirmakursių sulaukėme daugiau nei prieš metus. Gal vienas kitas per šias dienas atkris, jei neateis pasirašyti sutarties.
Iš viso mūsų centre galima mokytis daugiau nei 20 įvairių profesijų. Populiariausios – automobilių mechanikų, kėbulų remontininkų. Džiaugiamės būsimų orlaivių mechanikų gausa. Tiesa, jų poreikis didesnis, nei šiuo metu galim šios profesijos darbuotojų paruošti. Tačiau ateityje sąlygos pasikeis, – stipriname bazę, įrenginėjam (pagal ES struktūrinį projektą) dirbtuves, – situacija netruks keistis.
Ar kada teko skaičiuoti, kiek valstybei vidutiniškai kainuoja parengti vieną profesionalų darbuotoją profesinio mokymo centre?
Mokytojų išlaikymo ir infrastruktūros palaikymo kaštai daugmaž yra stabilūs, bet infrastruktūrą reikia plėsti, modernizuoti, tai reiškia, naujos įrangos, medžiagų poreikį, o kainos tai skiriasi…
Pagal ES projektą turim ministerijos programą standartizuoti vieno mokinio parengimą, yra formulė parengimo kainų tvarkos apraše, tačiau jis vis dar nepatvirtintas. Kai programa taps realybe, visi profesinio rengimo centrai turėsim vienodas konkurencijos sąlygas. Tai naudinga bus ir organizuojant tęstinį mokymą. Visi privalės taikyti vienodas perkvalifikavimo kainas. Bus aiškiau ir dėl kainų, priimant į valstybės nefinansuojamas vietas pirminiame parengime. Iki šiol pačios mokyklos sprendžia, kokias kainas čia pasitvirtinti. Manau, visa tai bus reglamentuota nuo kitų mokslo metų pradžios, o gal net anksčiau – nuo žiemą vykstančio priėmimo moksleivių, kurie užima per keletą mėnesių nubyrėjusių pirmakursių vietas.
Viešumoje pastarosiomis dienomis vėl kyla nauja nepasitenkinimo banga dėl bendrojo lavinimo mokyklų mokytojų darbo krūvio ir užmokesčio skaičiavimų, ar profesinėse mokyklose, kur irgi dirba nemažai bendrojo lavinimo pedagogų, jokių streikais gresiančių virsti neramumų nesigirdi?
Galiu pasidžiaugti, kad mokytojų streikų maratone profesiniai centrai nedalyvavo. Neatmetu galimybės, kad dabar kitaip būtų, jei ta nauja banga kiltų. Tačiau manau, iš dalies tas nepasitenkinimas, streikai – pasidavimas bandos jausmui, o ne prieštaravimai ir bendras išeities iš susidariusios situacijos ieškojimas. Gal dėl to, kad profesinių mokyklų mažiau nei bendrojo lavinimo, tai profesinių bendruomenė pakankamai išlaikyta to vertybinio termino prasme.
Eidama jūsų kabineto link, atkreipiau dėmesį į bent kelis brandaus amžiaus vyrus, kurie buvo ką tik pasirašę mokymosi Kauno technikos profesinio mokymo centre sutartis. Gal jie kokie lietuviai emigrantai, dirbantys, tarkim, statybose Norvegijoje ar Anglijoje, ir gimtinėn trumpam parbėgę pasimokyti, ko toms užsienio statyboms labiau reikia?
Gali būti ir taip, tačiau nebūtinai. Pastebime jau prieš kelerius metus užgimusią naują tendenciją, kai įmonės pačios į mus kreipiasi ir prašo įvertinti, ar, pavyzdžiui, pas juos dirbantys statybininkai, suvirintojai turi pakankamai profesinės kompetencijos, ar jų kvalifikacija tinkama. Tarp tų vertinamųjų kartais pasitaiko ir iš Ukrainos atvykusių į Lietuvą dirbti darbuotojų. Žodžiu, jei paaiškėja, kad kompetencija nepakankama, tai tokie inžinerinei pramonei, statyboms reikalingi žmonės pas mus mokosi juos atsiuntusių įmonių kaštais. Per pusmetį įgyja reikiamą kvalifikaciją. Ir toliau dirba Lietuvoje.
Turim tęstinio mokymo, kuris trunka pusmetį, programų. Jos nemažiau populiarios už pirminio, kelerius metus trunkančio (kartu įgyjant ir brandos atestatą, jei dar tokio neturi) mokymo programas. Galiu dar pridurti, kad tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje trūksta metalo, medienos apdirbimo, daugelio statybinių profesijų darbuotojų.
Šiems mokslo metams jau priėmėme netoli 800 pirmakursių. Ne tik iš Kauno, bet ir iš įvairių Lietuvos miestų bei rajonų. Tarp jų – net iš Vilniaus ar Klaipėdos regionų. Mūsų centras plačiai garsėja geru specialistų parengimu, todėl yra populiarus ir žinomas. Profesijos pas mus išmokę jaunuoliai netrunka pajusti mokymosi naudą – gali save realizuoti, dirbti, užsidirbti ir oriai gyventi.