Prieš 30 metų Baltijos šalys ryžosi prabilti: tai buvo viena didžiųjų SSRS paslapčių

Lietuva ir kitos Baltijos šalys iškilmingai mini Baltijos kelio 30-metį, tačiau dažnai į antrąjį planą nustumiama tikroji priežastis, kodėl surengta ir ką priminė ši įspūdinga akcija – tuomet Baltijos šalys ryžosi atvirai prabilti jas pasmerkusį Molotovo-Ribentropo paktą. Istorikai teigimu, gerai, kad nesame per daug užstrigę pasenusiuose vaizdiniuose, tačiau kritinio mąstymo ir brandaus požiūrio į istoriją Lietuvoje trūksta.

Šepetys: kiek per ilgai buvome užstrigę

Paklaustas, kokia Molotovo-Ribentropo pakto reikšmė šiandien, istorikas Nerijus Šepetys sako, kad gerai, jog tam neskiriamas perdėtas dėmesys.

„Kiek per ilgai buvo užstirimas, susisiejimas ir gal šiek tiek perdėtas dėmesys, kalbant apie Molotovo-Ribentropo paktą, slaptuosius protokolus ir jų pragaištingumą Lietuvos valstybingumui. Vienu metu net buvo kalbama, kad tai buvusi tiesioginė valstybingumo praradimo priežastis – ne sovietų agresija, o patys protokolai. Kažkoks maginis veiksmas. Toks vaizdinys buvo labai politiškai naudingas sąmoningumui pažadinti, bet jis užstrigo“, – mano istorikas.

„Į šią datą turime žiūrėti pirmiausia kaip į Baltijos kelio datą, nes dalykus po Baltijos kelio tikrai turime matyti iš pozityviosios pusės“, – sako jis.

Vis dėlto, N. Šepečio nuomone, žinoti įvykio reikšmę svarbu. „Tai buvo nepaprastai reikšmingas įvykis, kalbant apie šias dvi valstybes, jų tarpusavio santykius ir kaip tai paveikė visų kitų valstybių būklę. Du totalitariniai režimai labai greitai rado bendrą kalbą, kuri formaliai vadinosi nepuolimo, bet iš esmės tai buvo prieš Lenkiją sudaryta sutartis su slaptuoju protokolu ir tam tikru veiksmų planu, kuris buvo pavadintas interesų sferų atribojimu, ateičiai numatant bendrų interesų zoną.

Visos valstybės, kurios yra tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos tarsi yra interesų zona ir ten abi valstybės gali daryti ką nori“, – pasakoja istorikas.

Jis teigia, kad tuo metu Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymas buvo labai reikšmingas įvykis, nors ne viskas apie jį buvo žinoma.

„Tuo metu tai buvo didžiulis įvykis, net ir nežinant slaptųjų susitarimų, nes tai buvo dvi šalys, kurios iš to, kas viešai buvo paskelbta, susitarė dėl nepaprastai reikšmingų dalykų – veikti kartu. Ir tai buvo pakankamai baisu visiems, kurie buvo aplinkui, visai Europai, pasauliui“, – sako N. Šepetys.

Kalbėdamas apie 1939-ųjų metų reikšmę mokant istorijos mokykloje, Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius sako, kad ilgainiui šie įvykiai yra tapę mokymosi proceso rutina.

„Tai yra tapę rutina. Kai pradėjau darbą 1989–1990 metais, mokiniai su ypatingu susidomėjimu klausydavosi apie tuos įvykius ir tai buvo paslaptis. Dabar tai programos dalis, kur mokytojai paaiškina renginio reikšmę ir mokiniai jį priima kaip istorinį faktą be emocinio krūvio, kuris buvo anksčiau“, – kalba S. Jurkevičius.

Viena didžiųjų SSRS paslapčių

Istorikas N. Šepetys primena, kad Molotovo-Ribentropo paktas ir jo turinys iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo buvo itin slepiamas.

„Viena didžiųjų paslapčių Sovietų Sąjungoje buvo neigti slaptuosius susitarimus su Vokietija. Ir jei nacionalsocialistinė Vokietija pro pralaimėjimo perdavė britų karininkams turėtas kopijas, tai Sovietų Sąjungoje iki pat jos subyrėjimo tai buvo neigiama ir net kai buvo pripažinta liaudies deputatų suvažiavime 1989 metais, buvo neigta reikšmė“, – sako istorikas.

„Rusijoje yra istorikų, kurie normaliai viską aiškina, bet politiniame lygmenyje visuomet yra dvi tendencijos – viena – parodyti, kad Vakarų imperialistai dėl visko kalti, antra – Stalinas ar Sovietų Sąjunga jeigu ką nors darė, tai kieno nors priversti ir vis tiek galiausiai mes laimėjome karą. Reikia palikti šitą diskursą šone ir su juo nesiginčyti, nes nėra jokios naudos ir prasmės“, – aiškina jis.

Jo nuomone, tokie naratyvai sustiprėjo, kai Rusijos ministru pirmininku buvo paskirtas Vladimiras Putinas.

„Nuo pat tada, kai dabartinis Rusijos prezidentas buvo paskirtas ministru pirmininku, ir ta komanda atėjo į valdžią, jie labai aktyviai pradėjo kelti šituos klausimus į viešąją erdvę. Iki tol buvo tam tikras štilis iki antrojo Čečėnijos karo, šitie klausimai Rusijoje buvo beveik nekeliami, Rusija beveik viską buvo pripažinusi“, – sako N. Šepetys.

Trūksta brandesnio aiškinimo

S. Jurkevičius sako, kad reikia stengtis kuo geriau suprasti istorinių įvykių kontekstą, ugdyti kritinį mąstymą.

„Istorijos mokymo prasmė yra ugdyti kritinį mąstymą. 1938 metais, kai buvo Miunchene įvykdytas susitarimas, į kurį Rusija nebuvo pakviesta, tai tampa be galo įdomu, kodėl Vakarai elgėsi taip su Čekoslovakija, lygiai taip pat susitarė atiduoti Sudetų sritį. Tas bendras politinis kontekstas ir kova, kuri gali būti naudojama Rusijos, verčia mąstyti, galvoti. Nuolaidžiavimo politika, kurią karo išvakarėse vykdė Didžioji Britanija ir Prancūzija, yra viena iš karo priežasčių“, – kalba Vilniaus licėjaus direktorius.

Vis dėlto, anot jo, apie tai mokyklose nors kalbama, bet tik faktų lygmenyje: „Mes išmokstame faktą, bet nelabai einame giliau. O kas iš to, kas toliau, kokios priežastys paskatino, kodėl būtent taip elgėsi Vakarai, kodėl Rusija pasirinko staigų suartėjimą su nacistine Vokietija. Norint kitaip šnekėti, turi atsirasti brandesnis turinys ir šiek tiek kitokie reikalavimai, turi atsirasti skirtingų istorinių požiūrių. Susiorientuoti sunku tiek mokytojui, tiek mokiniui ir reikia įdėti daug pastangų – skaityti knygas, kad galėtum turėti savo nuomonę.“

Jo teigimu, trūksta rimtų istorijos programų ir mokymo priemonių.

„Pageidautina, kad istorijos mokymas 11–12 klasėje įgautų brandesnį turinį. Mes labai daug kalbame apie Molotovą ir Ribentropą ir kartais dingsta Lietuvos nepriklausomybės praradimo faktas, kad didžioji netektis įvyko 1940 metais birželio 15 dieną“, – sako pedagogas.

N. Šepetys pabrėžia, kad kritinį mąstymą ypač padeda ugdyti skaitymas. „Istorijos mokslininkas ar istorijos mokytojas ar istorinio išsilavinimo žmogus yra tas, kuris skaitęs daug knygų. Tai šitas dalykas pas mus smarkiai šlubuoja. Gal mokslininkai ir šiek tiek daugiau yra skaitę, bet kalbant apie visus kitus, tai šito trūksta“, – sako jis.

Tuo tarpu Lietuvoje istorijos mokymas, kaip sako S. Jurkevičius, yra tapęs enciklopediniu žinių perteikimu: „Jeigu mes paimsime Rusijos vadovėlį, ten yra istorinis tekstas. Lietuvos istorijos vadovėliuose teksto labai nedaug. Mes nuėjome į enciklopedinį žinių perteikimą. Rusijos moksleivis yra priverstas skaityti istoriją. Lietuvos istorijos moksleivis turi labai siaurą gabaliuką. Mes neturime brandaus mąstymo.“