Ruslanas atviras, kad tokia žinia jam buvo labai netikėta, tačiau, kaip pats sako, jo pozityvumo užklupusi liga nesumažino – jis toliau dirba mėgstamą darbą, planuoja keliones, stebi įvairius seminarus ir tobulina savo įgūdžius.

Manė, kad dėl prastos savijautos kaltos oro sąlygos

Šiuo metu R. Puskepanis gyvena ir gydosi JAV, Jutoje. Su juo susiskambinome popiet Lietuvos laiku, tačiau kitapus Atlanto dar nebuvo nė 6 ryto. Ruslanas prasitaria, kad jau kurį laiką jį kamuoja nemiga.

„Baisiausia yra tie naktiniai skausmai, kai po chemoterapijos laužo visus kaulus, o dėl viso kito gyvent galima“, – apie savo savijautą kalbėjo pašnekovas.

Šiuo metu R. Puskepanis sveiksta namuose, ligoninėje nėra laikomas. Anot jo, JAV įprasta praktika, jog ligoninė skirta tik ekstra ar itin sunkiems atvejams. Tiesa, pas medikus jis vyksta nuolatos, nes liga gydoma chemoterapija, be to, reikia daryti pakartotinius tyrimus ir stebėti organizmo būklę.

Vaikinas teigia, kad prastai pasijuto dar pavasarį būdamas Lietuvoje – vis kartodavosi kraujavimas iš nosies, prasidėjo prakaitavimas naktimis, pakildavo ir nukrisdavo temperatūra.

„Aš Lietuvoje prieš išvažiuojant pasidariau tyrimus, nes važiuoji į kitą šalį, plius vis tiek dirbsi virtuvėje, svarbiausia, kad nebūtų užkrečiamų ligų. Tai normali praktika. Man tyrimų atsakymai atėjo tada, kai jau buvau išvykęs, nes aš juos pasidariau likus dviems, trims dienoms iki išvykimo.

Jau prieš tai (prieš tyrimus – DELFI) ir Lietuvoje buvo kraujavimai, iš nosies kraujas labai bėgo, bet aš viską numečiau oro sąlygoms. Man taip būna, kad, kai pasikeičia oro sąlygos, prasideda kraujavimai iš nosies. Aišku, kai pradėjau kosėti krauju, pasidarė nebejuokinga. Pasidariau tyrimus ir išvažiavau, bet kadangi infekcijos nebuvo, tai atrodė, kad nieko tokio“, – pirmuosius ligos ženklus prisimena R. Puskepanis.

Į kraujavimą iš nosies itin rimtai jis teigia nesureagavęs ir todėl, kad dar nuo vaikystės serga hemofilija, tad dėl sunkiai krešančio kraujo tokių atvejų vis pasitaikydavo.

Į ligoninę JAV nuvyko dėl traumos darbe

Galiausiai kreiptis į medikus JAV R. Puskepanį privertė ne prasta savijauta ar nuolatinis nuovargis, o darbe patirta trauma – restorane peiliu vaikinas netyčia nusirėžė rankos piršto galiuką.

„Atvažiavau čia, prasidėjo tie naktiniai prakaitavimai, temperatūros kilimas, miegi, bet neišsimiegi, visada pavargęs, pradėjo tinti kojos. Tada pagalvojau – velnias, kažkas ne taip.

Ir buvo toks įvykis, kad dirbau dirbau ir nurėžiau piršto galą. Aišku, to kraujo buvo daug. Palaukiau pusantros valandos, galvojau, kad nustos, bet nenustojo. Nuvažiavau į priimamąjį, daktarai iš karto sutvarkė žaizdą. Ir jie man sako – netgi sergant hemofilija neturėtų taip būti, tau reikia pasidaryti kraujo tyrimus. Sako – maža ką, gal vitaminų trūkumas“, – pamena R. Puskepanis.

Anot jo, pirminiai tyrimų rezultatai medikams sukėlė įtarimų, tad paprašė išsitirti dar išsamiau.

„Kai pasidariau tuos tyrimus, kitą dieną paskambino daktaras ir sako – prašyčiau atvykti į ligoninę. Kai nuvykau, jis paaiškino, kad įtaria, jog yra kažkas daugiau negu iki tol nustatyti sveikatos sutrikimai. Tada buvo paskirta biopsija ir, aišku, po to pasakė diagnozę“, – atvirai pasakoja vaikinas.

Jis prisipažįsta, kad tokie tyrimų rezultatai jam buvo labai netikėti, nes į medikų rankas pakliuvo dėl visai kitos priežasties. Vis dėlto R. Puskepanis džiaugiasi, kad gydymas buvo pradėtas kone iš karto po ligos nustatymo.

„Nuvažiuoji dėl nupjauto piršto, o sužinai visiškai ką kitą. Aišku, gerai, kad viskas įvyko čia, nes Lietuvoje viską labai ilgai daro. Norint Lietuvoje patekti pas hematologą reikia laukti mėnesį laiko. Net ir sužinojus, kad sergi vėžiu, vis tiek reikėtų mėnesį laukti. Tai nėra naujiena. Aš turiu pažįstamų, kurie serga vėžiu, jie tą patį sakė – arba mokėk pinigus, kad tave priimtų anksčiau, arba tiesiog lauk.

O čia viskas yra daroma greitai – užčiuopė ir iš karto gydo. Buvo paskirta chemoterapija, buvo atlikti platesni tyrimai dėl vaistų paskyrimo, kad būtų tiksliai nustatyta ir pradėtas efektyvus gydymas, vyko komunikacija su daktarais, jie viską papasakojo“, – kalba R. Puskepanis.

Teko sukelti dirbtinę komą

Pašnekovas teigia, kad leukemija jam diagnozuota buvo birželį. Dabar jis jau baigia pirmą chemoterapijos kursą. Ruslanas atviras – gydymo pradžia nebuvo tokia sėkminga, kaip tikėtasi.

„Ne viskas pasisekė, buvo kraujoplūdis. Sakau, aš tiek kraujo dar nemačiau – ir iš nosies bėga, ir iš burnos bėga. Daktarai nusprendė negaišti laiko, kad nepakenktų smegenims ir kitiems organams, nutarė tiesiog sukelti dirbtinę komą. Savaitę laiko taip išlaikė, kol atsistatė rodikliai. Tai buvo birželio pabaigoje.

Dabar dar bus paskutinė chemoterapija ir darysime pertrauką. Chemoterapijos iš eilės nedaro, vis tiek daromos pertraukos, darys tyrimus ir toliau žiūrės. Kol kas rodikliai nėra labai labai blogi. Pradžioje jiems labai nepatiko rezultatai, sakė, kad kitiems ligoniams jau yra pajudėjimas į priekį, o pas mane viskas stovėjo vietoje. Pradžioje nerado ir vaistų kraujyje. Sako, vartoji vaistus, bet kraujyje mes jų neaptinkame. Čia buvo problema. O dabar jau vis tiek geriau. Aišku, svarbiausia yra per daug apie tai negalvoti“, – nelengva patirtimi dalinasi vaikinas.

Tik pačioje pradžioje, pripažįsta jis, negalvoti apie ligą buvo itin sudėtinga, kamavo depresyvios nuotaikos.

„Pirmą savaitę aš galbūt apie tai per daug galvojau, kažkiek gal buvo depresijos, bet po to aš užsiėmiau savo mėgstama veikla ir apie tai nebegalvoju. Aišku, pasikeitė mityba – reikia mažinti cukraus, valgyti viską, kas apdorota, kad nesukeltų jokių infekcijų. Plaukai nuslinko, bet čia nieko“, – optimizmo nepraranda jis.

Ruslanas pasakoja, kad ligoninėje, kurioje jis gydosi, nustačius vėžio diagnozę pacientams iš karto pasiūloma ir psichologinė pagalba.

Toliau dirba mėgstamą darbą

R. Puskepanis tikina, kad su liga kovoti yra pasiruošęs, kuria ateities planus ir stengiasi gyventi sau įprastą gyvenimą.

„Kas geriau – ar bliaut atsisėdus, ar gyvent? – nusijuokia Ruslanas. – Aš turiu per daug planų, aš turiu ką veikti, aš apie tai iš viso nenoriu galvoti. Gydytojai sako – gerai planuoti, nes tada negalvosi, kad kažkas gali būti blogai.“

Paklaustas, ar toliau darbuojasi restorane, R. Puskepanis patikina, kad taip. Sako, jog susiderina tik vizitus pas gydytojus bei informuoja apie chemoterapijos seansus, nes tuomet ligoninėje dažnai tenka praleisti ir visą naktį.

Vaikino rudens planuose – kelionė į Londoną, ten jis turi susitvarkyti darbui reikalingus dokumentus. Būtent Didžiojoje Britanijoje, aiškina Ruslanas, yra jo nuolatinis darbdavys, iš kur virtuvės šefas siunčiamas į kitus pasaulio restoranus.

R. Puskepanis jau suplanavęs apsilankymą ir gimtinėje: „Aš grįšiu į Lietuvą. Man vis tiek reikės Lietuvoje susitikti su daktarais, darytis tyrimus, nepaleisti visko. Mes (su Amerikos medikais – DELFI) bendrausime elektroniniais laiškais, telefonu, jie norės ir tyrimų rezultatų kopijas turėti. Kai aš grįšiu atgal į Jutą, toliau tęs gydymą, darys tyrimus. Jeigu viskas bus gerai, visi rodikliai bus geri, tai vis tiek tablečių negalėsiu nutraukti, penkerius metus turėsiu jas vartoti.“

R. Puskepanis pasakoja, kad, jei po penkerių metų vaistų vartojimo per kitus penkerius metus vėžys neatsinaujina, tuomet liga būna įveikta.

Pašnekovas atvirauja, kad nors šiuo metu nesijaučia itin gerai, tačiau savo aistros – kelionių – taip pat nežada atsisakyti. Jau yra susiplanavęs keliauti maršrutu iš Los Angelo į San Franciską. Tikina, jog keliaus pajūriu. „Taip pamažu pamažu, šalia paplūdimio truputį pasireklasuoti“, – savo kelionės viziją pasakoja jis.

R. Puskepanio gyvenimo istoriją DELFI neseniai aprašė istorijų cikle „Atimtieji: tikros istorijos“. Ją galite paskaityti ČIA. Tuomet vaikinas žurnalistams pasakojo, jog iš mamos jis buvo atimtas sulaukęs maždaug vienerių.

Tąkart vaikinas atviravo ir apie savo sveikatos bėdas, apie kurias sužinojo būdamas 10-ties, jau pakliuvęs į jį vėliau ir užauginusių globėjų šeimą.

„Viskas gavosi ne taip, kaip aš planavau, bet Dievas mėgsta pasityčioti. 18-kos aš sulaukiau reanimacijoje“, – duodamas interviu kalbėjo jis.

Ruslanas prisiminė, kad dar gyvenant pas pirmuosius globėjus žaidimų metu patirtos traumos nuolat baigdavosi gausiu kraujavimu. „Niekada nepamiršiu, kai buvo žiema, aš susižalojau ranką ir pradėjo kraujas lietis. Aš bijojau eiti namo, nes tau reikia pasakyti, o jeigu tu pasakysi, tai pirma tave primuš, o paskui veš į ligoninę. Sėdėjau gal valandą lauke, kad tik nereikėtų eiti namo“, – apie pirmųjų globėjų namuose patirtus išgyvenimus kalbėjo vaikinas.

Pašnekovas tikino, kad pirmieji globėjai į vaiko sveikatos bėdas per daug nesigilino, nuveždavo į ligoninę, kur žaizdą sutvarstydavo ar susiūdavo, ir jis toliau gyvendavo lyg niekur nieko.

„Kai patekau į naują šeimą, jiems buvo nesuvokiamas dalykas, kodėl aš tiek kraujuoju. Priimamajame pasiūlė vežti į Vilnių, ten nustatė, kad kraujas nekreša. Sako – jūs turėjote žinoti vaikystėje“, – antriesiems globėjams išreikštą medikų nuostabą perpasakojo jis.

Kaip sakė Ruslanas, būtent dėl šio sveikatos sutrikimo sulaukęs pilnametystės jis atsidūrė vos per plauką nuo mirties – buvo net paniręs į komą.

„Atsimenu, tik kad pradėjau vemti krauju ir daugiau nieko nežinau“, – greitakalbe tuomet išbėrė jis.

„O po to... kol tu išmoksti iš naujo vaikščioti, kol išmoksti iš naujo kalbėti, kol išmoksti valgyti, kol išmoksti iš naujo laikyti šaukštą. Galiausiai įsikniaubęs į pagalvę išsibliauni ir tada gali iš naujo pradėti kažką daryti“, – skaudžia savo patirtimi atvirai dalijosi vaikinas.