Trečiadienio rytą Vilniaus oro uoste skrydis vėlavo keliolika minučių. Įtariamieji kaltininkai, regis, buvo prieš akis: atokiau nuo civilinės aviacijos stovėjo du iš trijų Lietuvos KOP turimų transporto lėktuvų C-27J „Spartan“. „Jei vienas sugestų“, – pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėjo delegacijos nariai ir žurnalistai prieš oficialų G. Nauaėdos ir pirmosios ponios vizitą į Vokietiją.
Istorijos apie gendančius lėktuvus, kurie sumaišo Lietuvos vadovų kelionių planus jau ne kartą buvo tapusi karšta tema, nors gedimai įprasti ir kitų šalių lyderiams. Tos pačios Vokietijos užsienio reikalų, gynybos ministrų ir pačios kanclerės Angelos Merkel lėktuvai gedo kelis sykius.
Bet šį sykį „Spartan“ gedimų nepatyrė – lėktuvas lengvai atsiplėšė nuo žemės, o vėlavimas aiškintas stipriu priešpriešiniu vėju. Tai buvo bene vienintelis smulkus nesklandumas oficialaus prezidento G. Nausėdos vizito į Berlyną metu.
Trečioji oficiali kelionė po vizitų į Lenkiją ir Latviją vadinama pavykusia, nors ir be ryškiai matomų rezultatų – jų gali tekti laukti, kaip vaisių, nors būtent Berlyno ašis yra ypač svarbi Lietuvai, kaip ir Vašingtonas – gilėjantys nesutarimai tarp JAV ir Vokietijos, apskritai aižėjanti transatlantinių santykių vienybė buvo viena pokalbių temų.
Pirmosios pažinties svarba
Nepamirškime, kurios šalies kariai saugo Lietuvą. Tokį priminimą apie vokiečių vadovaujamą daugiašalį NATO batalioną prieš kelionę į Berlyną išgirdo žurnalistai. Karines operacijos – kad ir kokios jos būtų – tik atgrasymo, kaip Lietuvoje, taikos palaikymo, kaip Balkanuose ar kovinės, kaip Afganistane, vokiečių visuomenėje yra jautrios temos.
Patys lietuvių pareigūnai yra ne kartą pabrėžę, kad vokiečiams derybų metu kainavo nemažai nervų ir pastangų ryžtis dislokuoti savo karius Lietuvoje, šalia Rusijos, su kuria santykiai, švelniai sakant – komplikuoti ir dviprasmiški, priklausomai iš kur – iš Vilniaus ar Berlyno žiūrėsi.
Tad būtų absurdiška tikėtis, kad pirmojo susitikimo su kanclere Angela Merkel metu naujasis Lietuvos vadovas už uždarų durų ims daužyti kumščiu per stalą, spausti vokiečius atsisakyti „Nordstream-2“ projekto, reikalauti daugiau karių, technikos ir kitų priemonių.
Vokiečiai tokiam susitikimui netgi turi ir terminą – oficialus susipažinimo vizitas. Toks savotiškas pirmas politinis pasimatymas, kai apsikeičiama mandagybėmis, dovanomis, kai valstybių vadovai vienas kitą gali įvertinti akimis, žvalgomuoju gyvu pokalbiu, o ne iš nuogirdų, viešos, diplomatinės, žvalgybinės ar kitos informacijos bei sugromuluotų ataskaitų.
Tai praverčia, kuo galėjo įsitikinti pati A. Merkel po pirmųjų susitikimų su Vladimiru Putinu ir Donaldu Trumpu. Pastarojo neprognozuojamas ir priešiškas elgesys glumino, juokino ir erzino kanclerę, o 2007 m. į Sočį atvykusi kanclerė sustingo iš siaubo – į susitikimą V. Putinas lyg niekur nieko atsivedė savo šunį Konnie, gerai žinodamas A. Merkel baimę šunims. Savimi patenkintas V. Putinas išsidrėbė krėsle, šyptelėjo ir išreiškė viltį, kad šuo gerai elgsis. Atsipeikėjusi kanclerė V. Putinui žodžiais įgnybo atgal ir rusų kalba atsakė: „jis bent jau nevalgo žurnalistų“.
Vokiečiai G. Nausėdai buvo gerai pasiruošę, tai pripažino ir jis pats. „Kai kanclerė užsiminė apie „Nord Stream 2“, aš pasakiau: gerbiama ponia kanclere, Lietuvos pozicijoje niekas nepasikeitė.
Ji nusišypsojo ir sako: aš nelabai ir tikėjausi“, – sakė G. Nausėda, apie kurį susitikimo su Lietuvoje prieštaringai vertinamu Vokietijos prezidentu Franku Walteriu Steinmeieriu metu, pastarasis taip pat parodė nemažai žinantis.
Kitoks prezidentas, kitokia ir A. Merkel
Ir nors tokių vizitų metu neiššokama iš už diplomatinio protokolo ribų, keli susitikimo momentai ir į akis kritę akcentai jau dabar rodo, koks bus pirmiausiai už užsienio politiką atsakingas naujasis prezidentas. Bent jau jo stilius akivaizdžiai skiriasi nuo dešimtmetį Lietuvą užsienyje reprezentavusios Dalios Grybauskaitės.
Užsienio šalyse, ypač Belgijos sostinėje D. Grybauskaitė buvo ypač mėgstama tarptautinės žiniasklaidos: lengvai atpažįstama iš aprangos, gali mesti tai šiltą šypseną, tai ledinį žvilgsnį, bet visada pasiruošusi šauti aštrią citatą, kuri praturtins bet kurio leidinio tekstą, o gal ir taps antrašte iš šiaip jau nuobodžių, ilgų ir biurokratinio žargono sukaustytų ES lyderių susitikimų Briuselyje.
Lengvai radusi bendrą kalbą su A. Merkel ir mėgstanti būti dėmesio centre arba prieš kamerų objektyvus su kitų, pageidautina galingiausių šalių vadovais D. Grybauskaitė, kaip valstybės vadovė užsienio kelionėse, bent jau iš pirmo žvilgsnio – G. Nausėdos priešingybė.
Keli pasisveikinimai lėktuve su delegacijos nariais ir žurnalistais, lyg tai būtų vis dar rinkiminės kampanijos skrydis ir G. Nausėdos daugiau nesijaučia – kai prezidentas praeina į lėktuvo galą niekas, išskyrus apsaugą net nebepakelia akių.
Nedidelės šalies vadovo vizitas turi savų privalumų: sostinės gyventojams didelių nepatogumų jis nekuria – be įprasto policijos ir apsaugos kortežo prie Berlyno sienos sustojęs Lietuvos vadovas kėlė smalsuolių dėmesį, bet retas kuris galėjo atpažinti, kurios šalies vadovas padeda gėlių vainiką aukoms. Galbūt tas pats, kuris neformaliai gali vaikščioti šalia Brandenburgo vartų, o iš minios išsiskiria jo ar kresnų Vadovybės apsaugos departamento pareigūnų ūgiai. Tai ne JAV ar Rusijos vadovai, dėl kurių saugumo šimtų metro ilgio kortežams užtveriamos ištisos gatvės ir aikštės.
Berlyne G. Nausėda atrodė ramus, nebent kartais kiek įsitempęs, bet stengėsi sudaryti šilto, draugiško, mandagaus, diplomatiško, o kartu ir konkretaus valstybės vadovo įspūdį bei akivaizdžiai naudojosi savo pranašumais. Pavyzdžiui, savo, kaip ekonomisto patirtimi. Būtent tokią, į rezultatus orientuotą ekonominės diplomatijos kryptį turės atsiminti ir Lietuvos ambasadoriai.
„Jau susitikau ne su vienu diplomatu, kurie dabar prisiima naujas atsakomybes naujose šalyse. Daugeliui iš jų kartojau priesaką, kad jūsų veiklą vertinsiu pagal tai, kaip pagerės mūsų ekonominis ir investicinis bendradarbiavimas“, – jau po vizito kalbėjo G. Nausėda, o jo patarėjas ekonomikos klausimais Simonas Krėpšta neperkrautos vizito darbotvarkės metu ištrūko į susitikimą su Vokietijos įmonės „Mikron“ atstovais. Ši bendrovė rudenį Kauno rajone atidarys automatizavimo modulių gamybos įmonę ir sukurs dešimtis darbo vietų.
Berlyne G. Nausėda naudojosi kita savo stiprybe – nuo studijų laikų išmokta vokiečių kalba. Viena yra šį tą suprasti ir pasakyti mandagumo frazę, visai kas kita – gebėti palaikyti pokalbį.
Kartu su patarėju nacionalinio saugumo klausimais, buvusiu kariuomenės vadu, o dar gerokai prieš tai – gynybos atašė Vokietijoje Vytautu Jonu Žuku jiedu buvo tie žmonės, kurie vizito metu galėjo laisvai vokiškai bendrauti su Vokietijos vadovais ir žiniasklaida, net vertėjauti.
Pavyzdžiui, po susitikimo su A. Merkel spaudos konferencijoje G. Nausėda į žurnalistus kreipėsi ir kurį laiką kalbėjo vokiškai, o Vokietija pavadino savo antrąja tėvyne, tik po to, pagal protokolą atsakinėjo lietuvių kalba.
Tiesa, abipusis mandagumas iš Vokietijos žiniasklaidos – keli klausimai apie 2 proc. gynybai bei G. Nausėdą iš vėžių kiek išmušęs apie tarptautinę padėtį Hormūzo sąsiauryje, kur dėl Irano veiksmų skiriasi JAV ir Europos šalių poziciją – tebuvo labiau formalumas.
G. Nausėdos vizito metu vokiečių žiniasklaidą ir visuomenę labiau domino ne pats susitikimo turinys, o delikatesnės detalės – žvilgsniai ir kamerų objektyvai krypo pirmiausiai į kanclerės rankas bei, žinoma, tą faktą, kad valstybinių himnų metu abiejų šalių vadovai ne stovėjo, kaip įprastai, o sėdėjo ant atneštų kėdžių.
Taip daroma po jau kelių viešai nuskambėjusių epizodų šiemet, kai A. Merkel užfiksuota sunkiai kontroliuojamo drebulio būsenoje. Kalbos, kada A. Merkel turės atsisveikinti su kanclerės pareigomis netyla – galingiausia pasaulio moterimi ne vienerius metus vadinta A. Merkel jau yra nebe ta lyderė, kaip anksčiau, nors ji atrodė ir kiek pailsėjusi.
Susitikimas su G. Nausėda kanclerei buvo pirmasis po 3 savaičių atostogų, tad būtent šis jos pasirodymas ir būsena buvo aptarinėjama labiausiai, nors šiaip jau vokiečiai A. Merkel būklę laiko jos privačiu reikalu ir nespaudžia reikalaudami atsakymų, kodėl negaluoja ilgametė šalies vadovė.
Po aptarimo laukia tikroji kova
Be dvišalio ekonominio bendradarbiavimo klausimų susitikimų su A. Merkel ir F. W. Steinmeieriu žinoma, būta ir kitų temų. Informaciniuose pranešimuose tai dažniausiai apibūdinama lakoniškomis, neutraliomis, turinio ir nuotaikos neatspindinčiomis frazėmis.
„Apsikeista nuomonėmis“, „aptarta“, „pabrėžta“, „išreikštas susirūpinimas“ – visa tai karštakošiškesniems ir D. Trumpo elgesį pamėgusiems apžvalgininkams gali pasirodyti tuščia, bet tai yra tradicinės diplomatijos dalis, juo labiau pirmojo susitikimo metu.
Pavyzdžiui, „aptartas sankcijų Rusijai klausimas, Minsko susitarimai, padėtis Ukrainoje“. Toks aptarimas tereiškia, kad abi pusės greitai išsako savo pozicijas. Vokietijos dėmesys Rusijos veiksmams Ukrainoje, anot G. Nausėdos tikrai nėra sumažėjęs, o „situacija yra stebima, stengiamasi į ją žiūrėti blaiviai ir racionaliai ir neaštrinti kampų“.
„Jeigu ten bus pasiektas proveržis, tuomet galima kalbėti apie sankcijų nutraukimą, bet jokiu būdu ne vienašališkai imtis sankcijų nutraukimo, nors Rusija savo darbų nėra atlikusi“, – tvirtino jis.
Tada judama prie kito klausimo – G. Nausėda išsako savo rūpestį dėl Astravo atominės elektrinės saugumo ir sulaukia A. Merkel patikinimo, kad Vokietija remia Lietuvos poziciją dėl susirūpinimo ir ragina Minską laikytis saugumo reikalavimų.
Valio! Mes, žurnalistai jau turime antraštę, kad Vokietija mus remia ir tai svarbu tame kontekste, kai Latvija oficialiai pareiškia, jog pirks baltarusišką elektrą iš Astravo, nors vokiečių pareiškime – nieko naujo, jie tą patį kartoja jau kelerius metus ir niekam neskauda viešai paraginti „laikytis saugumo reikalavimų“, nors pats G. Nausėda pokalbio su žurnalistais metu vėliau pats pripažino, kad dėl Astravo statybų „traukinys jau toli nuvažiavęs“.
Ir taip aptartų temų traukinys juda toliau: transatlantiniai santykiai? „Būtina dėti visas pastangas, kad išlaikytume pozityvią darbotvarkę, ir tęsti bendradarbiavimą su JAV mums svarbiais klausimais“, – cituojamas prezidentas pranešime spaudai.
Jokių aštrių kampų, kuriuos dar labiau aštrina JAV ambasadoriai Vokietijoje ir Lenkijoje ar pats D. Trumpas, nuolat priekaištaujantis Vokietijai tai dėl nepakankamo gynybos finansavimo, tai dėl „Nord Stream 2“, tai dėl muitų amerikietiškoms prekėms.
O kaipgi gynybos reikalai? Džiaugiamasi pusės milijardo eurų vertės įsigijimais – pėstininkų kovos mašinomis „Vilkas“, savaeigėmis haubicomis PzH2000, o taip pat – Vokietijos vadovaujamu NATO batalionu Lietuvoje, vokiečiams dėkojama už paramą saugumui, bet kartu pabrėžiami ir pageidavimai, esami trūkumai.
Pavyzdžiui, kokios yra kovos taisyklės Lietuvoje dislokuotiems vokiečių kariams, kaip jie turėtų elgtis pirmąją netikėto konflikto minutę?
Patys vokiečių kariai mušasi į krūtinę ir sako, kad kautųsi išvien, nė kalbos nėra – į Lietuvos kariuomenės mechanizuotąją brigadą „Geležinis vilkas“ integruoto NATO bataliono panzeriai suriaumotų, išriedėtų ir stotų į mūšį, vykdydami lietuvių brigados vado įsakymus. Ar tikrai? O gal reikėtų laukti leidimo iš Berlyno ar net NATO saugumo tarybos sprendimo?
O kaip dėl Oro gynybos, kurios vokiečių vadovaujamas batalionas neturi – Lietuvą vidutinio nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemos NASAMS pasieks ir bus integruotos tik po kelerių metų, o šiuo metu sąjungininkus dengia tik lietuvių turimos artimojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos raketos „Stinger“, „Grom“ ir RBS-70, tad kaip patys vokiečiai gintųsi nuo antskrydžių?
Žinia, Vokietija pati turi ilgojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemas „Patriot“ ir net yra prieš 4 metus kelias baterijas dislokavusi Turkijoje, po pačių turkų prašymo. O tai, kad vokiečių kariai nepridengti nuo atakos iš oro, ankstesnio vizito Lietuvoje metu galėjo įsitikinti ir pati A. Merkel.
Bet tai – tik susipažinimo vizitas ir nėra kada trypčioti ties viena tema, kuriai Vokietija atsakymų, akivaizdu, dar nėra paruošusi. Juo labiau, kad yra dar daugiau temų.
Pavyzdžiui, Lietuva siekia, kad naujajame ES biudžete būtų užtikrintos didesnės išmokos žemdirbiams ir sanglaudos lėšos, skirtos mažinti skurdesnių regionų ekonominį atsilikimą? Žinoma, sako vokiečiai, mes suprantame jūsų susirūpinimą, o ir lietuviai supranta paradoksalią situaciją, kai dėl kylančios ekonomikos pagal perkamąją galią Lietuvos BVP pasiekė daugiau, nei 80 proc. ES vidurkio – statistiškai nesame nei skurdi, nei didesnių išmokų nusipelniusi šalis.
Visi šie klausimai galiausiai turėtų sulaukti derybinės fazės, o galiausiai ir vienokių ar kitokių atsakymų bei sprendimų. Vieni anksčiau, o kiti – vėliau.
Pavyzdžiui, ES biudžeto klausimai – jau ant nosies ir artėjantis Europos vadovų tarybos susitikimas gruodį gali būti tikruoju išbandymu G. Nausėdai. Kai reikės ne tik viešosios diplomatijos įgūdžių, šilto, draugiško bendravimo, bet ir galimai derybinių sugebėjimų įrodymo – savo neprognozuojama trukme liūdnai pagarsėję ES lyderių susitikimai Briuselyje dar reikalauja ir geležinės kantrybės, ambicijų, gebėjimų sutelkti sąjungininkus.
Ne mažesnių kaponių galima tikėtis ir NATO viršūnių susitikimuose, ypač žinant jau minėtus transatlantinės vienybės plyšius. Kurią poziciją palaikyti: strateginių sąjungininkų amerikiečių ar vokiečių, jei jos kardinaliai išsiskirs, D. Trumpas užsispirs ir trenkęs durimis paliks patalpą?
Net jei didelę parengiamojo darbo dalį iš anksto atlieka diplomatai, ministerijos, derybininkai, galiausiai prezidento komandos nariai – patarėjai, planus jaukiantys netikėtumo veiksniai vers rinktis, o galiausiai visi žvilgsniai nukryps į lyderį: kokia jūsų nuomonė? Ar sutinkate su tokiu sprendimu? Ko norite mainais? Ką galite pasiūlyti mainais?