Jei nenusinuodysite maistu, tai viduryje baltos dienos jus apiplėš verslininkai. Basanavičiaus gatvė – pavojinga sveikatai, jūra – prišlapinta, pilna dumblių, paplūdimiai – šiukšlini, tualetų nėra, gultų nėra, skėčių nėra, nieko nėra.
Nesiplėsiu, savaime suprantama, į lietuvišką pajūrį joks žmogus savanoriškai kojos nekeltų. Brangu, brangu, brangu. O kas brangu, tas ir blogai. Lietuvoje taip jau yra, mes norime kad būtų taip, kaip „užsieniuose“, bet, kad būtų pigu. Pigu ir taip, kaip kiekvienas poilsiautojas pageidauja; tačiau Lietuvoje niekada nebūna taip, kaip poilsiautojas pageidauja, todėl poilsiautojas visada lieka nusivylęs ir nelaimingas. Taip yra ne todėl, kad pas mus Lietuvoje išties yra blogai, o todėl, kad su mūsų poilsiautoju kažkas yra blogai.
„Palanga yra brangu ir blogai.“ Teiginys, atbaidantis ne vieną poilsiautoją. Ar tikrai? Palyginimui jums siūlau pasidairyt po brangiausius, prašmatniausius pasaulio kurortus, šį sykį – Interlakenas Šveicarijoje.
Interlakenas yra nedidelis kurortinis miestelis vokiškoje Šveicarijos dalyje. Lyginant su Palanga, beveik miniatiūrinis, vos 4,4 kvad. km dydžio (plg. Palanga – beveik 11 kvad. km). Šiais laikais kelionė dažniausiai prasideda nuo pasižvalgymo internetinėse svetainėse, todėl palyginkime abi, Palangos ir Interlakeno.
„Nuostabus, užburiantis, nuotaikingas, todėl vertas aplankymo, kvapą gniaužiantis, įvairialypis“ – tai tik keletas Interlakeno ir regiono aprašymų internete. Nuo pirmų žodžių, net ne sakinių, skaitytojui tampa aišku, jog neaplankęs Interlakeno, žmogus gyvenime bus viską pražiopsojęs. Na, būtent ant to pastatytas ir ant to laikosi visas šveicariškasis turizmas ir Šveicarija apskritai. Ant aprašymo, pirmojo įspūdžio, geros emocijos ir brangiai parduodamo šalies įvaizdžio.
Taip taip, brangiai ir net labai brangiai. Ir ant paprastumo. Šveicarai jau seniai suprato, kuo viskas bus paprasčiau, tuo lengviau bus palaikyti ir tvarką, ir švarą. Lygiai taip, kaip jie suprato, jog turistas privalo gauti tai, dėl ko jis per visą pasaulį skrenda į Šveicariją.
„Palangoje vien tik pigūs ir primityvūs suvenyrai ir visoks kitoks šlamštas“, – ar tokį teiginį irgi jums teko girdėti? Ir, ko gero, pats ne kartą esate piktinęsis tais niekučiais, ant kiekvieno kampo vienodais, nesikeičiančiais metai iš metų. Euro, dviejų vertės, nusibodę ir beverčiai.
Gal ir taip, jums nusibodę, bet ne turistui. Pasižiūrinėkite nuotraukose po straipsniu į šveicariškus suvenyrus ir pabandykite šveicarui paaiškinti, kad Kinijoje gaminti jo šveicariškieji suvenyrai gali kam nors nusibosti; jo parduotuvėje ar kioske jau niekada nebebūsite laukiamas svečias. Bet juk jūs taip niekada ir nesakysite, nes jūs esate įpratintas prie minties, jog visa, kas yra šveicariška, yra įdomu ir nuostabu.
Būtent tokios minties, kokią šveicaras ir paleido į pasaulį prieš daugelį metų: jog Šveicarijoje viskas unikaliausia, geriausia, gražiausia. O ir įžeidinėti nei šveicariško maisto, nei suvenyrų, juolab – šveicariškų kainų jūs neketinate, kaip jūs galėtumėte, juk tai – Šveicarija! Lietuvoje, Lietuvą, lietuvišką – galima, Šveicarijos, šveicariško – ne. Puiku, ant tokių kaip jūs ir laikosi šveicariškieji mitai! Ir garantuoju, jog dar labai ilgai laikysis.
Būtent dėl šių ir ant šių mitų laikosi ir mažas kurortinis miestelis Interlakenas. Kaip ir daugybė kitų. Žinot kodėl jums taip patinka ar patiktų čia? Todėl, kad jūs, ko gero, šį miestelį, kaip ir kitus, pravažiuotumėte greitai. Valanda, dvi, galbūt trys ir važiuojate toliau. Pirmasis ir greitasis įspūdis – nuostabu! Kalnai, smaragdo spalvos upė, iš čia puikiausiai pasiekiamas Jungfraujoch kalnas (save pelnytai tituluojantis Europos viršūne), viskas ranka pasiekiama, įspūdis neužmirštamas. Tačiau pakilti į šią viršūnę – ne kiekvieno kišenei, kelionė traukiniais į abi puses kainuoja 234,80 franko (211 eurų).
Užsimanysite pasiimti su savimi dviratį, papildomai susimokėsite 14 frankų (apie 12 eurų), kas nėra labai brangu, lyginant su noru į kelionę pasiimti jūsų mylimą mopsą. Dienos bilietas šuniui kainuos papildomus 35 frankus (31 eurą). Kelionė į vieną pusę trunka apie dvi valandas, todėl greitai pakeliauti, apsisukti ir pailsėti nepavyks. Jums per ilgai ir per toli? Jokių problemų, jūs galite rinktis privatų skrydį helikopteriu, į abi puses už vos šiek tiek daugiau nei 2000 eurų.
Kodėl rinkausi Interlakeną? Todėl, kad čia turtingųjų pasaulis. Bent jau dalis jo. Čia suvažiuoja kinės, nešinos savo šilkiniais skėčiais nuo saulės, čia ilsisi arabiškai kalbantys svečiai su gausiomis savo šeimomis, o japonai siaubia juvelyrines parduotuves. Konkrečių skaičių apie kurorto svečių kilmės šalis diskretieji šveicarai, be abejo, man nedavė, turizmo centras maloniai ir šypsodamiesi atsisakė ką nors pakomentuoti. Jie ypač saugo bet kokį svečio privatumą, diskretumas Šveicarijoje nėra šiaip žodis, tai – gyvenimo būdas, tai mentalitetas.
Pasižvalgykime po viešbučius. Tiesa, Interlakenas negarsėja čia suvažiuojančiomis ekscentriškomis didelėmis šeimomis, pavyzdžiui, iš Indijos, kaip antai Sankt Moricas, kur suvažiuojančios šeimos užsisako ištisus viešbučių aukštus ar viešbučius, tačiau prabangūs Interlakeno viešbučiai maloniai siūlo jums poilsį vidutiniškai už 400 eurų žmogui, nakčiai. Brangu? Bet tikriausiai puikus aptarnavimas, nuostabus maistas ir puikus vaizdas atperka viską?
Restoranai prabangūs, mieste reklamuojami meniu nuo 95 frankų neįskaičiuojant gėrimų (apie 85 eurai), pagrindiniai patiekalai restoranuose kainuoja nuo maždaug 30 eurų. Visi mėgaujasi. Mažai nepatenkintų veidų nes visi ir suvažiavo čia vieno – leisti pinigų. Mėgaujasi būtent juo, pinigų leidimo procesu. Skirtingai nuo lietuvių, kurie Palangoje norėtų gyventi penkių žvaigždučių viešbutyje už hostelio kainą, valgyti geriausiuose restoranuose, bet mokėti senovinės valgyklos kainą.
Suvažiavusieji čia žino, jog norint gyventi penkių žvaigždučių viešbutyje ir teks mokėti penkių žvaigždučių viešbučių kainą. Ir nė santimo (šveicariškas piniginis vienetas) mažiau. Kokybė? Visokia.
Kavinėje-kebabinėje šalia stoties, kurioje galima išgerti geros kavos, o standartinis kebabas kainuoja apie 10 frankų (apie 9 eurus), buvau nustebinta maloniu aptarnavimu. Tiesa, lyginant su kitais miestais, kebabas čia nedidelis, o dauguma kavinėje dirbančiųjų nekalba vokiškai. Šalia stoties dirbanti didžiulė parduotuvė „Coop“ (plg. „Maxima“) sekmadieniais nedirba (ar jūs išgyventumėte be sekmadieniais nedirbančių parduotuvių?), tačiau kitoje gatvės pusėje veikia tos pačios grandinės mažutė parduotuvė, kurioje viena didžiulė lentynų eilė skirta vien šokoladui, viena – suvenyrams, o kita – greito padarymo makaronams.
Daugumoje vietų užrašai kinų, japonų, arabų kalbomis, kuo jaukiau turistas jausis čia, tuo daugiau pinigų jis paliks. Klišės visur: raudonos pelargonijos ant langų, tipiški šveicariški produktai kaip antai „Mövenpick“ ledai, „Toblerone“ šokoladas, šveicariškos vėliavos ir karvės kiekviename žingsnyje. Pigu? Ne, ypač brangu. O kodėl atostogos turi būti pigu – tokio klausimo sau neužduoda nei šveicarai, nei turistai.
Dauguma šveicarų, ypač vyresnės kartos, mano, jog atostogauti, keliauti yra apskritai labai brangu, todėl jie tiesiog lieka namie. O jei jau keliauja, atostogauja, tai kiekviename žingsnyje nesiskundžia, kaip yra brangu ir blogai; mat šveicaras, skirtingai nuo lietuvio yra įpratęs rinktis pagal savo kišenę. Greitųjų kreditų dėl galimybės paatostogauti šveicarai neima. Tu arba susitaupai atostogoms, arba ne. Stebuklų šioje šalyje retai būna. Ir jei turi pinigų, tu pats sprendi, kur juos leisti. Šveicarijoje niekas tavęs neverčia leisti pinigų prabangos dalykams, o juos išleidus – skųstis, kokia negera tavo šalis ir kaip čia blogai. Visi puikiausiai supranta apie laisvą žmogaus pasirinkimą.
Beje, ar žinote kuo lietuviai panašūs į turistus iš Indijos? Prabangių viešbučių savininkai skundžiasi, kad nepaisant užrašų tualetuose, šie svečiai tualetinį popierių vis tiek meta ne į tualetą, o į kibirą šalia. Mat jiems taip įprasta. Norėčiau tikėti, kad Lietuvoje tų gėdingų baisių kibirų tualetuose nebeliko.
Mano gerta kava prabangiuose restoranuose buvo normali, bet ne ypatinga. Victoria Jungfrau viešbutis tave užburia tvarkinga aplinka ir gyva, kokybiška muzika, kuri staiga liovėsi, mat muzikantas pastebėjo, jog aš jį fotografuoju. Jis nepradėjo vėl groti tol, kol neįsitikino, jog aš nuotraukas ištryniau. Keista – jis grojo ant pievos, išeinančios į gatvę, o gatve praeinantys turistai jį be jokių draudimų fotografavo iš nugaros.
Antrasis restoranas mažiau prabangus, tačiau ir čia groja gyva muzika. Tiesa, kiek mažiau įnoringam skoniui, čia jau labiau mums įprastas katunskytiškasis stilius. Muzikantas groja kažkokius senus šlagerius, pats ir dainuoja, o lankytojams – linksma. Muzikinis lygis nė kiek nenusileidžia Palangos kavinėms, tačiau tuo nepatenkintų nėra. Tingi sekmadienio popietė, nepatinka vestuvinė muzika, eik kitur, niekas pririšto čia nė vieno nelaiko.
Užsisakau kavos, aptarnavimas mandagus, tai, kad staltiesė visiškai dėmėta, niekam nekliūva. Tiesa, jos pakeisti niekas neketina, kavai dėmės netrukdo. Karšta, todėl papildomai užsisakau šaltos arbatos gėrimą. Pralaukus maždaug penkiolika minučių, praeinančios padavėjos pasiteirauju, gal jau galėčiau gauti savo gėrimą, mat po truputį turiu eiti. Padavėja nuoširdžiai nustemba, apie tokį užsakymą ji negirdėjusi. Mandagiai manęs perklausia, ar aš gėrimą užsakiusi pas „kolegę azijatę“. Gavusi mano patvirtinimą, smagiai atsako, jog tokiu atveju man nereikėjo tikėtis, jog kada nors gausiu savo gėrimą. Nusišypsau, politkorektiškieji šveicarai ir tie ne visada politiškai korektiški.
Palanga, kaip ir Interlakenas, žmonių ir žmonėms. Mano darytos nuotraukos – specialiai be jokių filtrų. Tam, kad jūs matytumėte, jog ir Šveicarijoje yra ir apšepusių pastatų, jog čia ne viskas auksu blizga, o ir žolė tikrai ne žalesnė nei Lietuvoje.
Ar jūs žinojote, jog Palanga yra reklamuojama kaip lietuviškoji Nica? Neabejoju, kad negirdėjote. Nes tai darome ne mes, už mus tai daro vokiečiai. Mes patys per daug užsiėmę savęs pačių ir to, ką turime, niekinimu bei paskendę savo nesibaigiančiuose skunduose. Jūs galvojate, jog šveicariški kurortai kiekvienam šveicarui pagal „pagal kišenę“. Ne, ne ir dar kartą ne, tik vargiai rasite tuo besiskundžiantį šveicarą – o būtent tuo mes ir skiriamės nuo sėkmingų ir turtingų – noru gyventi ne pagal išgales ir jau šiek tiek patologišku įpročiu skųstis viskuo ir visais.