„Labai gaila, kad tie santykiai griaunami. Nereikalaukime iš žydų, jei jie jaučiasi skriaudžiami, sėdėti tyliai kaip pelytėms ir laukti to, kas atsitiko 1941 metais, kai žmonės nuėjo miegoti, o ryte jiems užkabino geltonas žvaigždes, mūsų reakcija visiškai adekvati“, – taip savo sprendimą laidoje „DELFI Diena“ uždaryti Sinagogą Vilniuje motyvavo LŽB pirmininkė F. Kukliansky.

Prieš kelias dienas išplatintame ir F. Kukliansky pasirašytame LŽB pranešime pabrėžiama, jog prie nuolatinės įtampos eskalavimo esą prisideda „viena politinė partija“, kuri „reiškia norą pripažinti Lietuvos žydų naikinime dalyvavusius asmenis Lietuvos didvyriais“.

Be to, visuomenę esą kiršina bei supriešina ne tik raginimai rinktis „į gėdingą poziciją remiančius mitingus rugpjūčio 7-ą dieną“, bet ir profesoriaus V. Landsbergio žodžiai.

DELFI jau skelbė, kad F. Kukliansky pasijautė įžeista V. Landsbergio eilėraščio, kuriame jis pavartojo, LŽB pirmininkės teigimu, įžeidžiamą žodį „žydelka“. LŽB pranešime tai priskirta ir prie antismetinių komentarų kategorijos.

„Toleruojami ir lieka nebaudžiami viešuose partijų ir jų pirmininkų paskyrose viešinami antisemitiniai komentarai ir įrašai (net krikščionių Šv. Marija yra pavadinta „žydelka“) dar labiau priverčia susimąstyti, ar esame saugūs?“, – rašoma F. Kukliansky pasirašytame pranešime.

Į tai sureagavęs V. Landsbergis DELFI pabrėžė, jog nesutinka su tokiu F. Kukliansky vertinimu ir jai pačiai metė įtarimus įtampos eskalavimu.

Tiek LŽB pirmininkė, tiek Atkuriamojo Seimo pirmininkas viešai suabejojo vienas kito raštingumu ir gebėjimu įsiklausyti. Kaip tokią situaciją vertina Seimo narys, konservatorius, artimas V. Landsbergio bendražygis ir Holokaustą išgyvenusių Lietuvos piliečių-žydų palikuonis Emanuelis Zingeris?

Reikia saliamoniško sprendimo

„Man atrodo, kad kiekvienas Lietuvoje, tikiuosi, tapusia Vakarų valstybe, turi teisę reikšti savo mintis ir dialogas įmanomas su visais žmonėmis, – apie trečiadienio mitingą kalbėjo E. Zingeris. Tiesa, pokalbis iškart pakrypo į šalį – esą klausimas tas, kokios idėjos yra įtvirtinamos, tampa vyraujančiomis. – Mūsų visuomenė yra tik pradiniame pokalbio apie Antrojo pasaulinio karo etape.

Kalbame ir apie lietuvių kilmės žmones, kurie susvyravo prie bedugnės krašto – prieš nacių ir sovietų režimus, kurie juos engė, ir antros pusės žmones, kurių politinės apygardomis, deja, tapo Paneriai ir 9 fortas, jiems jau žeme užkimštos burnos, tad čia nėra dviejų lygių pusių.

Lietuviai turėtų kalbėti ir už negalinčius kalbėti, už tuos, kurie žuvo, tai jų moralinė pareiga – įsiklausyti į tai, kas būtų sektini pavyzdžiai“.

E. Zingerio teigimu, dėl J. Noreikos-generolo Vėtros ir K. Škirpos atminimo lentelės bei gatvės pavadinimo kilusi audra gali kelti tik nusistebėjimą ir apgailestavimą, tačiau LŽB ar jos pirmininkės pareiškimų, E. Zingerio teigimu, nevertėtų ironizuoti, pašiepti ar juo labiau smerkti, mat po Holokausto Lietuvoje likusi žydų bendruomenė yra ypač nedidelė ir pagrįstai jautri. Todėl tokie žodžiai, kaip V. Landsbergio pavartotas žydelka esą galėjo įžeisti.

„Aš esu lituanistas, mano žmona lituanistė, enciklopedijų redaktorė, kalbininkė, visą gyvenimą buvome lietuvių kalbos puoselėtojai, tai galiu pasakyti, kad aš tokio žodžio nevartočiau. Man, nepaisant to, kad profesorius yra artimiausias draugas, žodis žydelka buvo įžeidžiantis.

Taip, aš pritariu, kad jis bandė visus įspėti nekaitinti atmosferos, pagalvota su geranoriška ironija, intencija teisinga, bet galiausiai nesėkmingai pavartotas prasčiokų vartojamas žeminantis žodis.

Aš jo nevartočiau – tai yra nederamas, kultūringoje aplinkoje nevartotinas, nenorminis žodis, juk nesakoma lietuvelka. Toks atsipalaidavimas viešojoje erdvėje su šiuo žodžiu buvo netinkamas, aš būčiau atsargesnis tokių jautrių santykių kontekste. Ir tai sakau, kaip artimiausias politinis bendražygis“, – pabrėžė E. Zingeris.

Jo teigimu, dabartinėje situacijoje, kai veiksmai ir diskusijos „privedė prie gatvės“, saliamoniškas sprendimas dabar būtų mėginimai įsiklausyti į žydų bendruomenės pastabas. O tai padaryti – ypač sunku, turint omeny, kad didžioji dalis Lietuvos žydų bendruomenės buvo nužudyta Holokausto metu.

„Mes neturime antros pusės, išskyrus mažą žydų bendruomenę, nėra tų nuostabių į žemę sukištų žydų tautybės intelektualų. Siūlyčiau nedaryti herojų iš žmonių, kurie gynė iš esmės tik vienos tautos daugumos reikalus, be abejonės herojiškai nusiteikę lietuvių tautos atžvilgiu, bet į antrąją eilę atidėję Lietuvos piliečių, šalyje gyvenusių kitų tautybių žmonių likimus.

Mes paveldėjome Vilnių, LDK miestą, kurį kūrė įvairios tautos, visi čia gyvenantys turėtų į tai įsiklausyti, matyti įvairių tautų pasiekimus, mes didžiuojamės ir Valdovų rūmais ir galbūt kažkada galėsime ir Didžiąja Vilniaus sinagoga. Reikia uždegti pozityviais pavyzdžiais žmonių sąmonę, meilę vieni kitiems. Aš pritarčiau prezidento Nausėdos pasisakymui susilaikyti nuo tolesnės eskalacijos, bet to neužtenka jau užvirus katilui“, – tikino E. Zingeris.

Jo teigimu, vieninteliai, kas gali ramiai svarstyti tokius klausimus yra istorikai – Lietuvos, Izraelio, JAV, kitų šalių ir tų istorikų bendros komisijos. Be to, pavyzdžiu, kaip užkasti karo kirvius esame ir Vakarų Europoje, ypač Vokietijoje, Prancūzijoje, kur diskusijų metu sugebėta įsiklausyti į dialogą.

„Todėl, pavyzdžiui, labai kviesčiau ir šiemet rugsėjo 23-ąją, per valstybinę Holokausto dieną prisijungti prie Atminties kelio – gyvųjų maršo ir kartu pagerbti bei prisiminti tuos, kurie negali apginti savo pozicijų“, – teigė E. Zingeris, pasigyręs, kad kaip tik šiandien, kai Vilniuje turėjo prasidėti mitingas, skirtas apginti J. Noreikos ir K. Škirpos atminimą, šiam renginiui leidimą jau prieš tai skyrusi Vilniaus savivaldybė išdavė leidimą ir rugsėjo 23 d. Gyvųjų maršui, kuris turėtų tapti prieš kelerius metus lietuvius ir žydus simboliškai suvienijusio gyvųjų maršo Molėtuose simbolinė tąsa.

„O dėl palinkėjimo LŽB, tai manau, kad jie patys žino, ką daryti ir sakyti“, – į patarimus V. Landsbergio eskalacijos ir įtampos kurstymu apkaltintai F. Kukliansky nesileido E. Zingeris.