Būtent Aliaksandras, o ne Aleksandras – jus pataisys baltarusis, raginantis gerbti vietinę kalbą, kuri, nors ir slavų, nors ir labai artima, glaudžiai susijusi, bet šiek tiek skiriasi nuo rusų. Ir toks pataisymas bus pareikštas nepaisant to, kad būtent 1994 m. į valdžią Baltarusijoje atėjęs ir jau ketvirtį amžiaus iki šiol ten įsitaisęs A. Lukašenka užgniaužė tautinę baltarusių savimonę, netgi vietinę kalbą.
Per pastaruosius dešimtmečius bet kokios sąsajos su baltarusių nacionalistų širdis smarkiau priverčiančia praeitimi buvo ištrintos, užgniaužtos arba uždraustos, pakeistos neosovietine simbolika. Vietoje nacionalinės 1991-1995 m. galiojusios baltai-raudonos-baltos vėliavos, prie kurios prisiekė pats A. Lukašenka – stilizuota sovietinė raudonai žalia.
Vietoje LDK laikus primenančio ir šiuolaikiniam Lietuvos herbui – Vyčiui beveik identiškos pahonios – Baltarusijos žalios spalvos sienų kontūrai baltame fone saulės spinduliuose virš Žemės rutulio su penkiakampe raudona žvaigžde, apgaubta auksinių varpų vainikų, dobilais ir linais.
Bet koks masinis susirinkimas su senaisiais valstybės simboliais ir galima buvo tikėtis žaibiško saugumo tarnybų dėmesio, arešto, milžiniškos baudos. Tokioje situacijoje gali pasirodyti keista, kai po lietuvių turistų ir šiaip apsipirkinėtojų pamėgtą Gardiną laisvai vaikšto baltai-raudonai-baltą ar Vytį išdidžiai demonstruojantys baltarusiai – po vieną, kelis, be skambių šūkių, bet netrukdomi.
O pačiame Gardine galima rasti ir laisvai pardavinėjamų suvenyrų su lietuvių akį neabejotinai patraukiančia simbolika. Užsukę į vieną tokią suvenyrų parduotuvę „Cudounija“ sutiksite Andrejų Nesciarovičių – jauną energingą vyruką žibančiomis akimis, greitakalbe ir užtikrintai beriantį tą istorijos versiją, į kurią tarsi ir turėtų labai įtariai žiūrėti A. Lukašenkos režimas.
„Taip, aš nacionalistas! Svečiams galiu parodyti, kad Baltarusija – tai ne bulvė, Lukašenka ir traktorius, o ilga istorija, kuri dėl tam tikrų istorinių aplinkybių privedė prie šiuolaikinių pasekmių“, – išdidžiai pareiškia Andrejus ir kaip mat ėmė švaistytis teiginiais, kuriuos pastaruosius kelis dešimtmečius buvo galima stebėti įvairiuose internetiniuose forumuose, feisbuko diskusijų erdvėse.
Štai jis – tikras, gyvas, ne virtualus litvinizmo teorijos atstovas. Tas, kuris, matyt, savinasi arba perrašinėja Lietuvos istoriją ir gviešiasi lietuvių žemių, juk jo suvenyrų parduotuvė mirga ne tik baltai-raudonai-balta vėliava, bet ir vietos amatininkų sukurtais produktais ant kurių puikuojasi Vytis.
Čia ta vieta, kur, tikriausiai, šventas yra įsitikinimas, kad LDK praeitis bei palikimas turėtų priklausyti ne dabartinei Lietuvai, o baltarusiams. Būtent tokią litvinizmo teoriją į viešąją erdvę dar 1989 m. paleido savamokslis istorikas Mikola Jermalovičius.
Esą su LDK dabartiniai lietuviai (arba, kaip mėgstama įžieidžiamai pabrėžti – lietuvisai arba tiesiog žmudzinai (žemaičiai)) neturi beveik nieko bendro: valdo Vilnių, kurį jiems, žinoma, padovanojo Stalinas, o LDK laikais tikrieji šalies šeimininkai buvo slavai – litvinai, šiuolaikinių baltarusių protėviai.
Bet ar tikrai A. Nesciarovočius yra toks pat aršus nacionalistas, kaip legendiniai litvinistai, pastaruosius dešimtmečius drąsiai virtualiojoje erdvėje dėstantys teorijas, kaip „reikia atsiimti Vilnią, nes tai mūsų žemės“? Kiek tokių smarkuolių, kaip ir kodėl juos toleruoja vietos valdžia?
Į Gardiną – kojinių, vaistų, o gal istorijos?
Vos už kelių valandų kelio mašina nuo Vilniaus prieš beveik 9 šimtmečius įkurtas Gardinas – puiki vieta ieškoti atsakymo į tokį klausimą. Bevizis režimas vykstant į Gardino sritį ir Augustavo kanalą per pastaruosius metus jau ir taip atviliojo minias lietuvių. Per baltarusišką kelionių agentūrą iš anksto užpildai reikiamus dokumentus, pasirūpini draudimu – ir pirmyn.
Juolab, kad istorinių ir simbolinių ryšių su Lietuva Gardine – gausu. Prieš šimtmetį Lietuvą ir jai priklausyti galėjusį Gardiną gynė Pirmasis baltgudžių pulkas, kurio išblaškytos kuopos dalyvavo Nepriklausomybės kovose, o pats Gardinas pagal 1920 m. liepos 12-osios Sovietų Rusijos ir Lietuvos pasirašytą taikos sutartį turėjo atitekti lietuviams, kurie reiškė istorija paremtas pretenzijas.
Gardiną valdęs ir XIV. pabaigoje pilį pastatęs Vytautas Didysis čia puikiai žinomas ir gerbiamas ne mažiau, nei Dovydas Gardiniškis – didžiojo kunigaikščio Gedimino karvedys, sėkmingai valdęs Gardiną, o 1326 m. nusiaubęs Brandenburgo žemes ir netgi pasiekęs Berlyną.
Baltarusijoje, kur iki šiol ypač svarbus bei puoselėjamas Antrojo pasaulinio arba kaip jis čia iki šiol vadinamas Didžiojo Tėvynės karo mitas, Berlyną šešiais šimtmečiais anksčiau sėkmingai pasiekusio Dovydo Gardiniškio žygis daro įspūdį – štai, mes jau anksčiau veržėmės į Berlyną.
Tad Dovydo garbei netoli Vytauto pilies pastatytas paminklas, atrodantis pagarbiau už patį Vytautą – išdrožtą medinį rūpintojėlį – ne pirmas ir ne paskutinis įrodymas, kad Baltarusijoje pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia LDK istorinis laikotarpis.
Tiesa, sulaukia su specifiniu prieskoniu. Su LDK baltarusiai pratinami tapatintis pamažu, bet kryptingai: ar tai būtų restauruotos Nesvyžiaus, Lydos, Naugarduko, Myro pilys, ar papildomi skyriai istoriniuose vadovėliuose ar dygstantys paminklai „baltarusių kunigaikščiams“ – Mindaugui (balt. Mindoug), Algirdui (balt. Olgerd), Vytautui (balt. Vitovt).
Apie lietuvių karvedį Dovydą nieko nežinantys lietuviai šį paminklą gali būti nieko negirdėję arba pražiopsoti, juk dauguma jų čia vyksta tiesiog apsipirkti.
Pirmas įspūdis užsukus į parduotuves ar netgi ne pačias prabangiausias maitino įstaigas – ne viskas čia pigiau, nei Lietuvoje, o atlyginimai – gerokai mažesni.
Pavyzdžiui, Gardine 600 eurų į rankas yra labai geras atlyginimas. Bet sutiktų vietinių teigimu, atvykstančių lietuvių įpročiai nekinta: kelias valandas pasienyje netingintys laukti kaimynai prisipila pilnus bakus pigesnio kuro, namo tempia pilnus maišus pigesnio alkoholio, apatinio trikotažo, avalynės gaminių, analgino tablečių pakelius, rūkalus, o labiausiai baltarusius stebina nepaaiškinamas lietuvių pomėgis būtinai prisipirkti saldžių kukurūzų lazdelių.
Žemėlapiuose – Vilnius, baltarusių miestas
Išgirsti lietuviškai ar kitomis kalbomis kalbančius svečius Gardine – jokia retenybė, į ką reaguoja ir vietos verslas: naujos kavinės, restoranai, aludės dygsta viena po kitos, kainos meniu rašomos rusų ir anglų kalbomis, o A. Nesciarovičiaus suvenyrų parduotuvę nesunkiai atranda lenkų, vokiečių, britų turistai, kuriems pristatoma tokia Baltarusijos istorijos versija, kokia keltų nuostabą lietuviams.
Ką reiškia parduotuvės pavadinimas – Cudounija? Pasirodo, „stebuklų vieta“. Išties, stebuklai, jei esi Baltarusijoje, o vaizdas – lyg Vilniaus suvenyrų parduotuvėje.
Odinės piniginės, užrašinės, puodeliai, lėkštutės, taurelės, atvirukai – beveik viskas su Vyčiu ar net Gedimino stulpais. Knygelė vaikams apie baltarusiškus tautinius kostiumus – žinoma, ten bus ir vilniečių etnografiniai kostiumai, jie juk – baltarusiai!
Garsioji vieno pirmųjų lietuviškai rašiusio lenkų istoriografo Marcino Bielskio graviūra, vaizduoja Žalgirio mūšį. Baltarusių protėvių pergalė, žinoma.
Šalia kasos pažerta žurnalų „Mūsų istorija“. Kieno „mūsų“? Žinoma, baltarusių – štai „mūsų“, baltarusių valdovas Steponas Batoras ant vieno viršelio, o ant kito – sukilimų vadai – Tadas Kosciuška ir Kostas Kalinauskas. Ir tai ne tik viršeliai – be įprastų straipsnių čia yra ir komiksai.
O atskirai parduodama ir kortų kaladė, ant vienos pusės išraižyta taip, kad primintų seną, šimtmečio senumo kortų kaladę, rasta viename rekonstruojamame pastate – su Žygimanto Augusto, Jono Sobieskio atvaizdais – tikrų tikriausi baltarusiai, ne kitaip.
Ant sienų – žemėlapių reprodukcijos, va, pažiūrėkite, kokios buvo mūsų, baltarusių žemės – nuo jūros iki jūros. Tarp žemėlapių – ir garsusis Radviloms tarnavusio Lietuvos kartografo Tomašo Makovskio LDK 1613 m. darbas, ir kitas, Lietuvoje mažiau žinomas, bet kitokias emocijas sukelti galintis Jefimo Karskio 1919 m. „Etnografinių Baltarusijos liaudies respublikos žemių“ žemėlapis.
Lietuviams mokyklose į galvas kalama tik tai, kad 1918-ais paskelbėme nepriklausomybę, ją krauju išsaugojo savanoriai, kurie kariavo su bolševikais, bermontininkais ir lenkais.
Ai, tiesa, dar su latviais Palangos nepasidalijome. O baltarusiai? Buvo kažkoks komunistų projektas kurta LITBELą – bendrą socialistinę valstybę su Baltarusija, bet tiek ir žinių – mes Vilnių praradome, susipykome su lenkais, o Baltarusijos tada tarsi ir nebuvo.
Baltarusijos liaudies respublika? BLR? Kas tai? Lietuvos mokyklose to nemoko. O Baltarusijos – taip. Pasirodo, tai buvo įdomus, trumpalaikis, labiau svajonėse, planuose, nei realybėje gyvavęs konstruktas, turintis tiesioginių sąsajų su Lietuva.
„Tai yra realius istorinius faktus atspindintis žemėlapis, nors BLR faktiškai neegzistavo, nes po Pirmojo pasaulinio karo baltarusių atstovo Antono Luckevičiaus lenkai neįsileido į Paryžiaus taikos konferenciją ir mes neturėjome teisės pareikšti teisės apie egzistavimą, o Lietuva tai padarė kiek anksčiau ir spėjo sukurti realią valstybę su visais atributais“, – pripažino A. Nesciarovičius.
Tiesa, anuomet, prieš šimtą metų, kai buvo bandoma kurti BLR (neturėjusią nieko bendro su komunizmą durtuvais nešusiais bolševikais, kurie terminą „liaudies respublika“ vėliau naudojo užimtose šalyse), lietuviai ir baltarusiai dėl LDK palikimo nesipešė – turėjo su kuo kariauti ir taip: tiek vienus, tiek kitus spaudė ir lenkai, ir bolševikai. Lietuviai atsilaikė, baltarusiai – ne.
Tragikomišką persipynusių požiūrių į tautinę mišrainę bene geriausiai iliustruoja trijų, netoli Gardino esančiame dvare kilmingoje šeimoje gimusių brolių Ivanauskų likimas: Vaclavas tapo Ivanouskiu ir buvo vienas BLR steigėjų, vėliau pasirinkęs bendradarbiauti su naciais ir nušautas 1943 m., vyresnysis Jerzy arba Jurgis tapo Iwanovskiu – Lietuvoje liūdnai pagarsėjusio Liucijano Želigovskio parankiniu, vienu įkurtos marionetinės „Centrinės Lietuvos“ steigėju, o Tadas Ivanauskas tapo profesoriumi, vienu garsiausių Lietuvos gamtininkų, įkūrusiu Kauno zoologijos muziejų.
Jau leidžia kelti draustas vėliavas
Vis dėlto A. Nesciarovičius, kuris dar vadinamas moderniuoju Gardino hipiu-nacionalistu, sutinka, kad tų laikų žemėlapiai yra viena, o dabartis, realybė – visai kas kita. Kokia gi ta baltarusiškoji realybė Gardine irk koks yra jos santykis su žemėlapiuose pavaizduotomis teritorijomis?
„Jei kalbant apie tai kas kam šiais laikais priklauso ir kas ką turi, tai reikia sutikti su realybe, visa kita yra neadekvatu“, – teigė A. Nesciarovičius. O su realybe bent jau jo šalyje, regis, susitaikiusi ir vietinė opozicija, ir kaimyninės šalys: Baltarusija per pastaruosius dešimtmečius menkai tepasikeitė.
Iš pirmo žvilgsnio – kolūkiai, rubliai ir KGB. Tarsi viskas taip pat, kaip sovietmečiu, tik šiek tiek moderniau, ryškiau, lyg šleikščiai išdažytos tvoros, kurias sutiksi pravažiuodamas kone pro kiekvieną Baltarusijos kaimą ar miestelį.
Kad tik kuo ryškesne rožine, žalia ar bent jau ruda spalvomis tvarkingai padažyta tvora, o už jos – kad ir išklerusi tupykla, svarbiausia – kad visi matytų, jog čia yra tvarka. Ir ramybė bei laisvės iliuzija, tad demokratija šalyje nekvepia – tarsi rengiami rinkimai, dirba parlamentas, bet niekas realiai nevyksta be kaskart tvarkingai perrenkamo ūsuotojo A. Lukašenkos žodžio.
Ne paslaptis, kad per praėjusį dešimtmetį A. Lukašenka užgniaužė, sunaikino arba iš šalies išvarė visą opoziciją, kuri neretai siejama ne tik su demokratines vertybes pabrėžiančiais, bet ir aršias nacionalistines idėjas reiškiančiais asmenimis.
Vis dėlto per pastaruosius metus iki šiol sėkmingas A. Lukašenkos dvigubas žaidimas su Europa ir su Kremliumi, regis, visiems nusibodo. Jei Europoje manančiųjų, kad verta vystyti glaudesnius santykius su Minsku bei dar kartą patikėti eiliniais A. Lukašenkos pažadais – vis mažiau, tai stiprėjanti Kremliaus kontrolė Baltarusijoje net vietos režimui vis labiau karsta.
Formaliai sąjunginę Rusijos ir Baltarusijos valstybę pastaraisiais metais skaldo nesutarimai – Maskva kalba apie glaudesnę integraciją, o A. Lukašenkos režimas viešai spyriojasi: nepalaiko Kremliaus agresijų prieš Sakartvelą, Ukrainą, nepripažįsta Krymo, Pietų Osetijos ir Abchazijos okupacijų, o pats šalies lyderis labai mėgsta pakalbėti apie šalies nepriklausomybę, neutralumą, išskirtinumą. Tai daro demonstratyviai ir su užsispyrimu, kad visi Vakaruose matytų, esą jis nėra blogiausia, kas gali nutikti Baltarusijai.
Tad pastaruosius du metus režimo pančiai visoje šalyje šiek tiek atlaisvinti – senosiomis vėliavomis jau galima mojuoti ir organizuotuose, griežtai su valdžia suderintuose mitinguose. Pernai, baltarusiai netrukdomi tokiomis vėliavomis mojavo Minske – su akyla KGB saugumiečių priežiūra, bet be areštų. Bet riba vis dar slidi: panašiai pasielgti pamėginę futbolo fanai per rungtynes su San Marinu iškėlė baltai-raudoną-baltą ir buvo grubiai sulaikyti ir už parankių išvesti iš stadiono.
Tokių „neaišku-kaip-čia-galima-elgtis“ atvejų yra ir daugiau. Pačiame Gardine pilna Antrojo pasaulinio karo atminti primenančių vaizdinių – ar tai būtų miesto centre ant pjedestalo užrioglintas tankas, ar pergalę kare primenantys plakatai.
Bet prieš vieną jų stūkso Pokrovos cerkvė, kurios viduje pakabintos dešimt ikonų, o jose pavaizduoti naujieji kankiniai bei jų budeliai – stačiatikių dvasininkai, kuriuos kankina arba tiesiog sušaudo sovietų kariai.
Visos sovietmetį tebešlovinančių vietos valdžios bei jiems pritariančiųjų pastangos nukabinti neva sovietinius karius žeminančias ikonas kol kas buvo bevaisės – net už katalikų bendruomenę Gardine mažesnę stačiatikių bendruomenė uoliai saugo šias siaubingą istorinį laikmetį primenančias ikonas, nereikia net opozicijos įsikišimo.
Net jei tokia atlaisvinto opozicijos pavadžio teorija, pagal kurią atstumą nuo Rusijos palaikyti bandantis A. Lukašenka leidžia atvirai, bet vis dar kontroliuojamai reikštis nacionalistams ir trapi – Kremliaus „integracijos“ instrumentai jau senokai prasiskverbė į svarbiausius Baltarusijos kariuomenės, saugumo (KGB), verslo sluoksnius, o Lietuvai Rusijos karinės grėsmės kryptis yra ir iš Baltarusijos pusės, patiems baltarusių nacionalistams šis laisvesnio oro gurkšnis leidžia bent jau nesislapstyti.
Tad ir tokie nacionalistai, kaip A. Nesciarovičius jaučiasi drąsiau. Ar ta drąsa gali kelti pavojų Lietuvai, lietuvių istorijai, jei jau pašnekovas pripažino susitaikantis su realybe?
Drąsuolių „atsiimti“ Vilnią – 3 proc?
„LDK buvo federacinė valstybė, įkurta Mindaugo su sostine Naugarduke, tokie istoriniai faktai“, – pokalbį ryžtingai pradėjo A. Nesciarovičius.
Tokia versija apie Mindaugo sostinę Naugarduke ypač mėgiama Baltarusijoje – čia jis esą karūnuotas, iš čia valdė, čia yra ir Mindaugo kalva, pastatytas paminklinis akmuo su lenta. Jokių Vorutų (Šeimyniškėlių piliakalnis) ar karūnavimo Vilniuje baltarusiai nepripažįsta.
Toliau – dar gražiau. Paklaustas apie Mindaugo gimtinę A. Nesciarovičius pasimetė, istorinės žinios susipynė – tai jis Kęstučio, tai Gedimino sūnus, tai Dovydas Gardiniškis, anot vienos legendos esą yra Mindaugo sūnus (Dovydas gimė praėjus dviems dešimtmečiams po Mindaugo nužudymo, bet negi griausi faktais gražią legendą).
Taigi, jau kaip ir galima būtų konstatuoti, kad priešais – tipiškas litvinistas, kuris savinasi Lietuvos istoriją, painiojasi su datomis, vardais, nežinomus ar nepatinkančius faktus ignoruoja, pilkesnius – interpretuoja savaip, tuoj pamirš, ką kalbėjo apie realybę ir Vilnių „susigrąžinti“ užsimanys. Bet A. Nesciarovičius nustebina.
„Šiandieninė Lietuva yra valstybė su sostine Vilniumi. Tai miestas, kurį atidavė Stalinas ir jūs, ten gyvenantys, galite kaip norite jį vadinti, aš vis tiek vadinsiu Vilnia, tai toks faktas. Bet aš gyvenu realijose, net jei yra istoriniai faktai: LDK – tai nei šiuolaikinė Baltarusija, nei šiuolaikinė Lietuva, tai kita valstybė su kitu mentalitetu, žmonėmis, taisyklėmis, kas galima, ko negalima.
Aš į Vilnių atvykstu, kaip į Gardiną – kaip namo, bet man nusispjaut, kam jis priklauso, aš kultūros nešėjas, o kaip politikai padalino man nesvarbu, man ten gera, man nereikia, kad priklausytų šiuolaikinei Baltarusijai“, – tikino baltarusių nacionalistas. Jo nesužavi mintis ir iškelti baltai-raudonai-baltą vėliavą Gedimino bokšte – ten, kur ji niekada nekabėjo.
„Yra nuotaikų pakelti tas vėliavas, ypač pas tuos, kas puošia vėliavomis ar pahoniomis mašinas, kas kalba baltarusiškai. O ar man reikia iškelti Vilniuje? Ne, aš noriu vėliavą iškelti čia, – rodydamas į širdį išdidžiai pareiškia A. Nesciarovičius. O kaipgi tie likusieji, tie aršieji nacionalistai?, – tokių, kurie orientuoti baltarusiškai šalyje yra gal 15 proc., iš jų gal kokie 3 proc. Gal susirinktų užėmimui, bet ir tai dalis tik žiūrėtų. Nepamirškite, mes – baltarusiai, ne kokie gruzinai, pas mus revoliucijos per dieną nevyksta, mūsų mentalitetas toks, kad mes neisime grobti to, kas svetima“
Galima neskubėti patikėti vienu taikiai nusiteikusiu, kaip jis pats save vadina protinguoju nacionalistu, tačiau abejingumo, nenoro veltis į radikalias avantiūras ar tiesiog audringų permainų troškimo Baltarusijoje netrūksta.
Baltarusiją, šios šalies opoziciją gerai pažįstantis politologas Vytis Jurkonis tikino, kad nepaisant protestų 2006, 2010 ir 2011 metais, opozicijai trūksta lyderystės ir atsakomybės, ypač sulaukus valdžios represijų.
Šių pobūdis kiek pakito – jei anksčiau mitinguotojus tiesiog semdavo gatvėse, persekiodavo darbovietėse ir mokslo įstaigose, grūsdavo į kalėjimus, tai dabar ir taip susiskaldę opozicijos veikėjai už prasižengimus bauginami milžiniškomis baudomis. Tad tikimybė, jog baltai-raudona-balta vėliavomis apkaišioti tankai pajudės į Vilniaus pusę ir čia įves savo tvarką esą nedidelė.
„Jei mūsų tankai ten ir važiuos, aš sakysiu „ne, vaikinai, man su jumis nepakeliui“. Net jei esu iki širdies gelmių baltai-raudonai-baltas, bet kuris užėmimas yra smurtas, o aš – prieš smurtą.
Jei į svečią teritoriją ateini su savomis taisyklėmis ir smurtu, tu būsi interventas, imperialistas, arba tiesiog mudakas, ir nesvarbu kokia vėliava – ar baltarusių, rusų, ar su svastika, visada būsi okupantas. Viena yra istoriniai faktai, kita – realybė. Jei esi svečias, elkis kaip svečias“, – tikino A. Nesciarovičius.
Vis dėlto, jo teigimu, yra dar viena priežastis, kodėl jis netgi džiaugiasi, kad Vilnius priklauso Lietuvai, o ne šiuolaikinei Baltarusijai. Šią priežastį galima išvysti plika akimi kaimyninėje valstybėje – be jau minėtų tvorų, baltarusiai, iš pirmo žvilgsnio rūpinasi ir pastatų fasadais – perdažomos bažnyčios, iščiuistytas senamiestis. Bet viskas daromas vadovaujantis keistais principais ir skoniu.
Jei parkelis – tai būtinai išgrįstas trinkelėmis ir kuo daugiau jų. Jei gėlės – tai tik senoviniu, sovietiniu papročiu išklotos kalvelėse, o langai šimtmečius skaičiuojančiuose pastatuose – kad ir pigiausi plastikiniai.
Pagal miesto mero įgeidžius po visą senamiesti išstatytos keistas figūras primenančios šiukšlių dėžės, o įrioglintuose informaciniuose plakatuose išdidžiai pranešama, kad čia prieš kelis metus filmuotas koks rusiškas istorinis serialas.
„Žinote, kodėl gerai, kad Vilnius yra Lietuvoje – jūs ten kai ką bent išsaugojot, o pas mus visą istoriją mėgsta išteplioti kokia rožine spalva, tai jei ten tvarkytųsi mūsiškiai, taip būtų ir su Vilniumi“, – pabrėžė A. Nesciarovičius.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia ir pačiame Gardine – Vytauto Didžiojo pastatyta pilis dabar rekonstruojama, tačiau šia rekosntrukcija baisisi ir patys baltarusiai, mat ji atliekama pagal „geriausias“ atstatymo tradicijas – su kiniškomis silikatinėmis plytomis, ignoruojant rašytinius šaltinius – svarbu, kad būtų gražiai padažyta ir tvarkinga.
O netoli buvusios ir sovietmečiu susprogdintos Vytauto Didžiojo statytos bažnyčios šiandien miesto centrą „puošia“ siaubingai atrodantys smėlio laikrodis ir gaublys iš vietos metalo gamyklos.
Tad po tokių vaizdų Vytis ant baltarusiškų pasų įmaučių ar Lietuvos valdovai ant baltarusiškų kortų kaladės nebeatrodo taip keistai. Galima šypsotis, galima kraipyti galva, bet A. Nesciarovičiaus parduotuvėje esi sutinkamas kaip svečias – paprastai rusiškai nemėgstantis kalbėti savininkas visą pokalbį palaikė būtent rusų kalba.
„Aš esu kultūrininkas, sukūriau šią vietą, kuri paremta amatininkų ir kitų kūrėjų gaminiais, gyva istorijos tradicija, kuria žmonės gali naudotis. Tas svetingumas, kai ateina žmogus – pirmiausiai svečias, o ne klientas, tai yra prarastos LDK tradicijos. Aš esu tik tarpininkas tarp amatininko ir svečio“, – teigia A. Nesciarovičius. Jo teigimu, būtent taikingas skirtingų tautų ir kultūrų sugyvenimas buvo tas LDK išskirtinumas, kurio galima pasigesti šio laikais.