Bet šiandien ne apie jūros kiaulytes. Šiandien antrą kartą operuoja mano dukros koją. Šveicarijoj. Kažkaip net norėjosi parašyt – eilinį kartą. Žodžiu, eilinį kartą tenka atsiduoti į pažangias, tobulas, pačias pačiausias, t. y. geriausias šveicariškos medicinos rankas. Tikrąja to žodžio prasme – rankas. Nes kol ateisime iki rezultato, teks spausti laaaaabai daug rankų. Labai.

Rankų nespausime tik registratūroje, bet, manau, greitai pradėsime ir ten. Pažanga gi turi būti visur! O dabar: spaudžiam ranką seselei nr. 1; spaudžiam seselei nr. 2. Spaudžiam ranką gydytojui-asistentui, tada spaudžiam ranką slaugiui. Dar laukia rankų paspaudimas anesteziologui plius operuojančiajam gydytojui.

Uffff, net prakaitas išmušė nuo tokio rankų miško. Mandagumas liejasi per kraštus, kiekvienas praeinantis su baltu chalatu su mumis sveikinasi, sveikinasi pacientai. Korekcija, politkorekcija ir vienaragiai tvyro ore. Jaučiuosi beveik kaip ta šveicariška jūros kiaulytė – saugi ir mylima.

Ir čia tik pradžia! Jei tai nebūtų jau penkta dukters operacija, ko gero, ir pati, kaip ta jūros kiaulytė, imčiau kvykt iš tokios man nukritusios laimės. Bet. Tai jau penkta jos operacija. Neskaitant nesibaigiančių, nieko neduodančių vizitų pas gydytojus, sėdėjimą po keturias–penkias valandas ligoninės priimamajame ir panašių dalykų.

Šveicarijos medicinos sistemą pažįstu ne tik kaip vartotoja. Du gydytojai, vienos didžiausių ligonių kasų spykeris artimoje aplinkoje – informacija esu aprūpinta labiau nei pakankamai. Bet šiandien sistemoje likim eiliniai vartotojai.

Kad neapkaltintumėt manęs subjektyvumu, einam žiūrėt į kieno rankas savo dukrą atidaviau šiandien: Fribūro kantono ligoninė, didžiausia kantone ir turinti ambicijų už kantono ribų (primenu nežinantiems – kantono ribos, tai toks reiškinys, na, maždaug toks pat, kaip siena tarp Pietų ir Šiaurės Korėjos. Peržengti kantono ribas – atskiras reiškinys. Apie jį kada nors kitą kartą).

Internetiniame ligoninės puslapyje daug dėmesio skiriama formai; kaip ir dauguma dalykų Šveicarijoje – iš pirmo žvilgsnio viskas tobula. Skaitom: „Didelį dėmesį skiriame bendradarbiavimui su pacientu; bla bla bla, siekiame suteikti aukščiausio lygio ir efektyvumo medicinines paslaugas.“

Aha. Taigi taigi taigi. Išsiverskime į žmonių kalbą ką tai reiškia. Medicinos sistema Šveicarijoje dūsta. Sproginėja. Sprogsta. Nuo beprotiškų, nebesuvaldomų išlaidų, kas, kitaip tariant, atsiliepia ne kam kitam, o pacientui.

Kai jūs manęs klausiate ar dukrai padarė tokius ar anokius tyrimus, aš tik juokiuosi. Kokius tyrimus, apie ką jūs kalbate?! Tai jūs Lietuvoje esate išlepinti įvairiausių tyrimų, bet vis tiek esate nepatenkinti. Jums netinka laukimo laikas, jums netinka tas, jums netinka anas. Jums netinka niekas. Atvažiuokit į Šveicariją – čia jums tiks viskas, čia jūsų nelabai kas ir klaus. Nes čia visada viskas gerai. Ai, tiesa, sveikinsis ir rankas spaudinės. Mandagiai, iki nukritimo (jūsų). Prieš dvi savaites, ligoninės priimamajame pralaukę 5 valandas (jei skaičiais neįskaitote – penkias) su dukters jau ankščiau operuota koja, gavome diagnozę: „Viskas gerai.“

Aha, priminsiu. 2017-aiasiais, po traumos patekę į tą patį priimamąjį, gavom tokią pačią diagnozę – viskas gerai. Tuomet dukra pravaikščiojo su savo „viskas gerai“ koja mėnesį, kol kažkas pastebėjo, na, kad gal ne viskas gerai ir puolė operuot.
Šveicarijos ligoninėje

Šįkart priimamajame „viskas gerai“ gydytojai pagrasinu prisirakinti grandinėmis prie jos, jei ji bent kažko nepadarys. Tiesiog paaiškiname, jog mes šįkart niekur iš čia neisime. Prasideda žaidimas, pavadinimu „rentgenui padaryti neturiu jokio pagrindo“. Blokuota dukters koja (primenu, ta, jau operuotoji) nėra joks pagrindas, nes viskas yra gerai. Deramės. Išeina, ateina, išeina, ateina.

Čiupinėja. Išeina, ateina. Sako, gal ir reiktų daryt. Išeina. Ateina, valio, darys. Padaro, paskiria vizitą po dviejų savaičių rentgeno nuotraukai aptarti. Uždanga nusileidžia.

Paskui viskas vyksta kaip vyksta. Po kelių dienų gaunam laišką, vizito data nepakeista, bet papildomai gausim padarytą MRT tyrimą (valio!) ir rezultatus aptars tą pačią dieną, tik po kelių valandų. Gerai. Nuėjom, aptarėm, operacija po dviejų dienų. Atsimenat – „viskas gi gerai“.

Gal mes kokios antrarūšės, antraklasės pacientės, klausite jūs? Gal taip mums ir reikia? Ne, turim privatų draudimą. Geriausią. Smagiai brangų. Daugtaškis.

Gerai, baigiu, nes tuoj turėtų baigt operuot dukrą, einu žiūrėt. Tiesa, gal dar reikėtų užšokt namo, paimt antklodės dukrai – jai tiesiog jos šiandien ligoninėje nedavė. Atnešė kažkokį skudurą, sakė: nu gal užteks.

Tiesa, duodančioji kelis kartus pakartojo, kokias nuostabias kelnaites dukra gauna ir kokiais nuostabiais marškiniais ji vilkės. Taip ir kartojo – nuostabius. „MINZDRAV“ ant jų užrašyta nebuvo, bet daugiau jie nelabai kuo ir skyrėsi. Nu tai ir aleliuja – juk mes pačiose geriausiose pasaulio rankose!

P. S. Tas skuduras nebuvo juodas, jis baltokas. Pajuodinau jūsų palinksminimui.