Z. Tomilinienė teigia, kad krizę išgyvenančioms moterims pirmiausia labai trūksta emocinės ir psichologinės pagalbos. „Kai sužino, kad laukiasi ir jaučiasi tam nepasiruošusios arba nesulaukia palaikymo artimoje aplinkoje, iš vyro, nuo kurio laukiasi, arba iš šeimos, tuomet pasidaro baisu, kad nesugebės to vaikelio užauginti“, – kalbėjo Z. Tomilinienė.

Jos teigimu, dažniausiai krizė ištinka tuomet, kai šlubuoja poros santykiai. „Jei moteris nesijaučia mylima ir saugi, dėl to ir nenori arba bijo gimdyti, – tvirtino centro vadovė. – Su santykiais reikia dirbti, bet kai kurie žmonės neranda kalbos, dėl to reikia pagalbos ir asmeninės psichologinės konsultacijos.“

Z. Tomilinienė tvirtina, kad svarstant klausimą „darytis abortą ar gimdyti“, svarbiausias vyro vaidmuo. Jos teigimu, krizių centro slenksčio dar neperžengė nė viena, turinti mylintį ir palaikantį vyrą.

Vyro palaikymas, anot centro vadovės, yra toks svarbus, kad jo nejaučiančios moterys kartais bijo net jiems prisipažinti, kad laukiasi. Centro vadovė įvardijo, kad jų duris buvo pravėrusi ir septintą mėnesį nėščia moteris, kuri iki tol nebuvo apsilankiusi pas gydytoją. Ji taip pat nebuvo pranešusi apie nėštumą nei vyrui, nuo kurio laukėsi, nei savo šeimai.

Kita moteris, kuri kreipėsi į centrą, buvo pastojusi dirbtinio apvaisinimo būdu. Su vyru bene penkiolika metų kūdikio laukusi moteris pastojo tik po gydytojų pagalbos, tačiau besilaukiant vyras susirado kitą moterį ir nusprendė ją palikti.

Krizė ištinka net laukiantis ketvirto vaikelio

Z. Tomilinienė skaičiuoja, kad per šešerius centro veiklos metus jau turi apie 230 sėkmės istorijų. Ir visos jos skirtingos.

Centro vadovė prisimena atvejį, kai į krizių centrą kreipėsi ketvirto vaikelio besilaukianti moteris. „Viena pora laukėsi ketvirto vaiko, moteris jau buvo pavargusi nuo vaikų auginimo. Trys vaikai iš eilės, ji jau norėjo grįžti į darbą, o vyras nuolat darbe, jo namuose nebūna. Jai atrodė, kad ji nepajėgs, o vyras pasakė, kad gimdytų, kad išlaikys“, – pasakojo Z. Tomilinienė, pridurdama, kad vyro teiginys, jog jei reikės – vaiką išlaikys, reiškė, kad jis tik dar ilgiau užsibus darbe ir visa namų ruoša bei vaikų priežiūra kris ant jos pečių.

Vadovė tvirtina, kad konsultacijų metu moteris išgirdo iš savo vyro, kad jis nori jai padėti ir prisidėti prie vaikų priežiūros. „Jis išgirdo jo prašymą, kad jis daugiau laiko praleistų su vaikais, kad grįžęs po darbo ne prie televizoriaus sėdėtų, o su vaikais užsiimtų ir gal net jai leistų turėti asmeninio gyvenimo, kažkur išeiti“, – vardijo centro vadovė.

Pora susilaukė ketvirto vaiko ir dėkodama centrui vis siuntė nuotraukas su vaikeliu teigdama, kad nė neįsivaizduoja, kaip to ketvirto vaiko galėjo nebūti.

„Kartais tas vaikas, kuris buvo neplanuotas, suteikia tiek džiaugsmo gimdamas ir tiek daug prasmės toliau kurti geresnius santykius, o abortas labai dažnai sugadina poros santykius. Moteris su tuo vyru, kuris nenorėjo vaiko, jaučiasi nepatogiai, jaučiasi nemylima. Dažnai ir poros, ir šeimos išsiskiria“, – teigė Z. Tomilinienė.

Gyveno su į narkotikus įklimpusiu broliu, o pastojusi atvertė naują lapą

Kaip sėkmės istoriją Z. Tomilinienė prisimena dar vieną atvejį, kai Krizės centro duris atvėrė priklausomybę alkoholiui turinti moteris, gyvenanti su priklausomybę narkotinėms medžiagoms turinčiu broliu.

Zita Tomilinienė
Kartais tas vaikas, kuris buvo neplanuotas, suteikia tiek džiaugsmo gimdamas ir tiek daug prasmės toliau kurti geresnius santykius, o abortas labai dažnai sugadina poros santykius.

„Ji jau buvo apsisprendusi, ji ieškojo, kur pasidaryti abortą. Todėl ir į mus kreipėsi, nes galvojo, kad padarysime abortą, – prisimena Z. Tomilinienė. – O kai ji gavo psichologinę pagalbą ir atliko detoksikacijos programą, nusprendė nesidaryti aborto. Vaikelis gimė sveikas.“

Z. Tomilinienė teigia, kad nuo tada moteris nevartoja alkoholio, ištekėjo ir išsikraustė gyventi į užsienį, toliau nuo žalingos artimos aplinkos.

„Pradžioje ji atrodė visiškai beviltiškoje situacijoje, gyveno su broliu narkomanu, atrodė, kad nėra išeities. Bet kartais motyvacija keisti savo gyvenimą dėl vaiko, pakeičia gyvenimą iš esmės. Padeda išbristi iš priklausomybių ir skurdo, – pasakojo centro vadovė. – Ji pati negali patikėti, kad per trejus metus įvyko tokie pokyčiai.“

Z. Tomilinienė pasakojo, kad moterys, kurios centro duris praveria su ašaromis akyse, niekada negali patikėti, kaip pasikeis jų gyvenimas per metus ar dvejus. „Krizė nesitęsia amžinai“, – tvirtina centro vadovė.

Zita Tomilinienė
Pradžioje ji atrodė visiškai beviltiškoje situacijoje, gyveno su broliu narkomanu, atrodė, kad nėra išeities. Bet kartais motyvacija keisti savo gyvenimą dėl vaiko, pakeičia gyvenimą iš esmės. Padeda išbristi iš priklausomybių ir skurdo.

„Atėjusios moterys galvoja, kad jos niekas nenorės su trimis ar keturiais vaikais, kad niekada nesusiras vyro. O mes matome, kad per kelerius metus ji antrą kartą išteka už turtingo ūkininko, gyvena name, nors prieš trejus metus jai reikėjo iš mūsų pradinio įnašo susimokėti už nuomą, nes jai reikėjo pabėgti iš žalingos aplinkos“, – pasakojo vadovė.

Vyro vaidmuo tokioje situacijoje yra lemiamas

Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad dažniausiai krizė ištinka labai jaunas moteris ar net nepilnametes. Z. Tomilinienė tvirtina, kad tai tėra mitas.

„Dažniausia kreipiasi 25-39 metų moterys, kurios turi ir darbą, ir namus, tačiau sužino, kad laukiasi nuo to žmogaus, kuris pasako, kad nenori nuo jos vaikų, arba ji mato jį potencialiai ne kaip patį geriausią vyrą arba tėvą, – pasakojo Z. Tomilinienė. – Net ir pagal abortų statistiką žiūrint, 25-39 metų moterys dažniausiai darosi abortus. Ir tas mitas, kad tik jaunoms atsitinka neplanuotas nėštumas, yra tik mitas.“

Per šešerius veiklos metus į centrą, vadovės skaičiavimais, iš visų moterų nepilnamečių buvo vos 5 procentai.

„Moterys, kurios kreipiasi į mūsų centrą, nėra socialinės rizikos. Tik tuo metu jas būna ištikusi psichologinė krizė, kai jos galvoja, kad nesugebės. Ir nepaisant to, kad ji turi darbą, turi namus, galvoja, kad kaip reikės užauginti vaiką, nes trūksta pagalbos ir palaikymo iš vyro, – tvirtino vadovė. – Turbūt nebuvo nė vienos, kuri kreiptųsi turėdama mylintį vyrą.“

Vadovės teigimu, vyro vaidmuo svarstyme „gimdyti ar negimdyti“ – lemiamas.

Zita Tomilinienė
Dažniausia kreipiasi 25-39 metų moterys, kurios turi ir darbą, ir namus, tačiau sužino, kad laukiasi nuo to žmogaus, kuris pasako, kad nenori nuo jos vaikų, arba ji mato jį potencialiai ne kaip patį geriausią vyrą arba tėvą.

„Kiekvienai baisu būti vieniša mama. Kiekviena mama nori suteikti vaiku viską, kas geriausia: tėtis, mama, namai – kad nieko netrūktų, – kalbėjo Z. Tomilinienė. – Kartais joms atrodo, kad tam vaikui geriau negimti nei kad vėliau trūktų vieno iš tų komponentų, bet kai jau matome gimusius vaikus, užaugusius žmogus, matome, kad didžiausia dovana – gyvybė.“

Krizė ištinka ne tik pastojus, bet ir pasidarius abortą

Į Krizinio nėštumo centrą moterys dažnai kreipiasi ne tik ieškodamos pagalbos dėl nėštumo, bet ir norėdamos išgyventi krizę, užklupusią po aborto.

„Po aborto moterys sako, kad net nebenori gyventi su tuo vyru. Net jei ir turi vaikų, sako, kad ir į vaikus nebegali žiūrėti. Sako, kad jaučiasi kaltos, kad nuolat galvoja apie prarastą kūdikį ir negali vyrui atleisti, kad tuomet, kai jo reikėjo labiausiai, jo nebuvo. Arba jo rolė buvo ne ta, kurios moteriai reikėjo“, – tvirtino Z. Tomilinienė.

Per metus į centrą kreipėsi apie 300 moterų ir vos 20 vyrų. Kokios pagalbos jie ieško? „Vieni skambina norėdami rasti, kas padarytų moteriai abortą, kad kuo greičiau padarytų ir už kiek. Kiti skambina norėdami, kad ta moteris, kuri laukiasi nuo jo vaiko, išsaugotų tą vaikelį“, – kalbėjo centro vadovė.

Palygino Lietuvą ir kitas šalis

Z. Tomilinienė tvirtina, kad informacija apie jų centro veiklą menka, nes net ir gydytojai, nors ir matydami, kad moteriai būtina pagalba, nepasako, kur jos galėtų kreiptis.

Centro vadovė taip pat mato ir reglamentuotų skirtumų: Vokietijoje moteris, nusprendusi pasidaryti abortą, privalo apsilankyti pas psichologą, o Lietuvoje užtenka pasidaryti būtinus tyrimus, kad ši procedūra būtų atlikta.

„Labai dažnai abortas nėra laisvas moters pasirinkimas. Tai patirto spaudimo, dažniausiai nuo vyro, nuo kurio laukiasi, arba šeimos, kuri sako: „Tu eik greičiau susitvarkyk, kad nesusigadintum sau gyvenimo. Sau ir kitiems“. Apsaugoti moterį nuo spaudimo ir išsaugoti gyvybę galime tik rasdami būdą, kaip garantuoti, kad pagalba bus suteikta arba bent pasiūlyta visoms, o po to jos galės spręsti: kreiptis ar nesikreipti tos pagalbos“, – kabėjo Z. Tomilinienė.

Šaukiasi Seimo narių pagalbos

Pirmadienio rytą centre apsilankė ir Seimo narė Asta Kubilienė, kuri tvirtino, kad imsis reikiamų veiksmų centrui padėti.

Zita Tomilinienė
Po aborto moterys sako, kad net nebenori gyventi su tuo vyru. Net jei ir turi vaikų, sako, kad ir į vaikus nebegali žiūrėti. Sako, kad jaučiasi kaltos, kad nuolat galvoja apie prarastą kūdikį ir negali vyrui atleisti, kad tuomet, kai jo reikėjo labiausiai, jo nebuvo.

„Mano žinutė visiems, kad šitame centre šie žmonės, susiduriantys su kriziniu nėštumu, gautų tą psichologinę pagalbą. Tiek moteris, tiek jos sutuoktinis, tiek jos draugas, galbūt ir šeima, – kalbėjo Krizinio nėštumo centre apsilankius Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) narė A. Kubilienė. – Raginu gydytojus, kad jie nukreiptų tas pacientes, kurios svarsto: daryti abortą ar nedaryti. Tas, kurios yra išsigandusios.“

A. Kubilienė teigė, kad dėl centro viešinimo organizuos pasitarimą Seime, kur sės su suinteresuotomis pusėmis prie apskrito stalo ir spręs, kaip padėti centrui ir moterims, kurios neranda informacijos apie galimą pagalbą.

Ji taip pat įvardijo ir dar vieną problemą – savivaldybės pagal esamus reglamentavimus negali suteikti tokioms organizacijoms patalpų.

„Darysime pataisą įstatyme, kad būtų galimybė tokioms labai svarbioms organizacijoms gauti patalpas iš savivaldybės. Nes patalpų yra, tiesiog nėra teisinio pagrindo“, – kalbėjo Seimo narė.