A. Butavičius sunkiausia savo darbo dalimi vadina žmonių evakuaciją. Gyventojams susiruošti jie skirdavo vos pusvalandį – vieni imdavo verkti, kiti puldavo su šakėmis.
Savo ruožtu P. Paškevičius savomis akimis matė, kaip žmonės toliau valgė vietinius grybus, žvejojo. Anot jo, nuolatinis pavojus atbukina.
Abiejų vyrų istorijos pasakojamos leidyklos „„Obuolys“ knygoje „Sugrįžti į Černobylį“, kurioje – autentiški ir sukrečiantys lietuvių, išgyvenusių Černobylio pragarą, liudijimai.
Nors po beveik 34 metų gamta sugebėjo išsigydyti žaizdas, padarytas radiacijos, daugybę žmonių jos nuvarė į kapus, o dar daugiau tebesigydo savo skaudulius ir šiandien. Ypač juos jaučia tie, kurie – vieni savo noru, kiti – priversti – dirbo, likviduojant sprogimo pasekmes.
Tarp beveik 600 tūkst. žmonių, dalyvavusių likviduojant avarijos padarinius, buvo ir 7 tūkst. lietuvių. Dalies jų jau nėra tarp gyvųjų.
Niekas neklausė – jei nevyksi į Černobylį, lauks teismas
Gražų 1986-ųjų balandžio šeštadienį, kai sprogo Černobylio atominė elektrinė, kaunietis A. Butavičius kapstėsi savo kolektyviniame sode pakaunėje, ties Jūrės geležinkelio stotimi.
47-erių metų vyras tik pirmadienį, atėjęs į darbą – Kauno specialiąją vidurinę policijos mokyklą, kurioje dirbo viršininko pavaduotoju, – sužinojo apie nelaimę Ukrainoje.
Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministro įsakymu visa mokykla buvo sukelta ant kojų. Pranešta, kad ir kursantams, ir karininkams teks vykti į Černobylį.
„Niekas mūsų neklausė, norime ar ne. Žinojau, kad jei nevyksiu į Černobylį, manęs lauks teismas“, – prisipažino Antanas.
Sunkiausia savo darbo dalimi Antanas pavadino žmonių evakuaciją. Tuo metu dalis gyventojų jau buvo išvežta, tačiau kai kurie, nesuvokdami grėsmės, slapta grįžo atgal. Be to, išmatavus radiacijos lygį, pavojinga zona buvo vis plečiama. Todėl reikėjo evakuoti čia ligi tol gyvenusius žmones, nesitikėjusius, kad teks visam laikui palikti namus.
Vieni imdavo verkti, kiti puldavo su šakėmis
Atvykę į kaimą kariškiai gyventojams duodavo daugiausia pusvalandį susiruošti.
„Duoti daugiau laiko nebuvo prasmės. Turėjome nurodymą jiems leisti pasiimti tik brangenybes ir pinigus. Maistas, drabužiai, gyvuliai – viskas likdavo, – pasakojo Antanas. – Iškeldinami kaimiečiai reaguodavo siaubingai. Vieni imdavo verkti, kiti puldavo su šakėmis. Jokie argumentai susijaudinusių žmonių nepaveikdavo. Labai skaudu prisiminti šiuos vaizdus.“
Per mėnesį Antanui teko matyti daugiau nei 300 iškeldinamų žmonių emocijas.
Kaimiečių sodybos, fermos, dirbtuvės, miestelių pastatai, juose gyvenusių, dirbusių žmonių daiktai, žemės ūkio technika, automobiliai, įrankiai, per vieną naktį tapę nereikalingi, – viskas turėjo likti, kur buvę, ir slapta neiškeliauti iš zonos, nes skleidė nematomus spindulius. Todėl 320 budėtojų pėsčiomis ir važiuoti nuolat šukavo saugomą teritoriją.
Tačiau, neslėpė Antanas, tiek žmonių buvo per mažai zonai visiškai kontroliuoti: „Kol keletas kaimą saugojusių kariškių nueina į vieną galą, žiūrėk, kitame jau spėja pasidarbuoti įsilaužėliai.“
Vagims, aišku, buvo nė motais, kad jų parduotas daiktas kažkam gali lemti net mirtį.
Išsiuntė į ne vieną mėnesį truksiančią komandiruotę
Kai sprogo Černobylio AE, kaunietis Pranas Paškevičius buvo 29-erių. Statybos projektavimo susivienijime „Kaunas“ (žmonės tada jį vadino namų statybos kombinatu) grandiniu dirbęs jaunas vyras tiksliai neprisimena, kada tai sužinojo. Jam svarbesnė buvo žinia, išgirsta 1986-ųjų rudenį: teks vykti į ne vieną mėnesį truksiančią komandiruotę – statyti naują Černobylio elektrinės darbuotojų miestą Slavutičių.
Iš pradžių į Slavutičių iš Kauno 1987-ųjų kovo pradžioje išvyko montuotojai, keletas tiekimo darbininkų ir trys statybų vadovai. Pastarųjų darbo pamaina trukdavo pusantro mėnesio, tada laukdavo tiek pat atostogų Lietuvoje.
„Buvome susitvarkę darbą taip, kad statybose nuolat būtų du lietuviai, galintys vadovauti eiliniams darbininkams, arba – nekvalifikuotai „patrankų mėsai“, kaip juos vadinome“, – aiškino Pranas.
Slavutičiaus statytojai gyveno pramoginiuose laivuose, kurių gal 16 iš įvairių vietų buvo atplukdyta Dniepru.
„Vėliau išaiškėjo, kad jie čia atkeliavo per intensyvios radiacijos zonas. Tačiau niekas dėl to nesuko sau galvos, nes laivuose negalėjo būti didesnis radiacijos lygis nei 10 kilometrų spinduliu aplink elektrinę, – aiškino Pranas. – Žinote, nuolatinis pavojus atbukina. Beveik metus vyko sarkofago statybos darbai, todėl atvykę radome susiformavusią viešąją nuomonę, esą Slavutičiaus apylinkėse radiacijos lygis tiesiog juokingai mažas.“
Šią nuomonę turėjo palaikyti ir dažnokai rengti statybininkų susitikimai su gaisrą elektrinėje pirmosiomis dienomis gesinusiais gaisrininkais.
„Kai išgirsti, kaip ten buvo baisu, atrodo, kad tavo problemos yra menkos“, – Pranas neslėpė, kad ir pats buvo tapęs manipuliacijos viešąja nuomone auka.
Sako, kad černobyliečiams reikia ne privilegijų, o dėmesio
Vis dėlto kauniečiai nesiveržė gyventi laive, apsigyveno ką tik surinktuose geologų nameliuose miške – jų savisaugos instinkto dar nebuvo užliūliavęs pripratimas prie nuolatinio pavojaus. Šio pripratimo galią iliustruoja Prano papasakota istorija apie Slavutičiuje dirbusį lietuvį kranininką.
„Jis dirbo, pavyzdingai laikydamasis saugumo priemonių – užsidaręs visus krano kabinos langus. Mes, keletą dienų statybose pasisukioję apsirengę, netrukus vaikščiojome pusnuogiai – gi karšta. Jis, pravėręs kabinos langelį, komentuodavo: „Vaikščiokite, vaikščiokite, radiacija greit pabaigs jūsų cirkus“, – ir vėl skubiai užsidarydavo langelį.
Nepraėjus nė dviem savaitėms, kranininkas manęs paprašė paskolinti guminius batus. Esą sutaręs su vietiniu važiuoti pažvejoti į Pripetę, į tą pačią upę, kurioje, kaip mes juokavome, žuvys nuo radiacijos naktį švyti! – jau mirusį bendradarbį prisiminė Pranas. – Dar po kelių dienų kranininkas savo modernaus vokiško krano kabinoje, kurioje buvo net elektrinė viryklėlė, ėmė gaminti valgius iš vietinių grybų, kurių aplink buvo pilna.“
„Man gaila, kad šiandieniniuose Lietuvos istorijos vadovėliuose yra vietos tremtiniams ir net afganams, bet nėra černobyliečiams – taikios misijos vykdytojams, be kurių pastangų ji pati niekada nebūtų pasibaigusi, – sakė Pranas Paškevičius. – Esu įsitikinęs, kad černobyliečiams reikia ne privilegijų, o dėmesio, kurio, atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę, jiems tikrai trūksta.“
