Šį mėnesį pasirodė naujausia skurdo statistika, bet ir Valstybės kontrolės audito ataskaita apie socialinės paramos skurstantiesiems sistemą. Kontrolieriai nustatė, kad Socialinės paramos sistema neužtikrina minimalių skurdžiai gyvenančių asmenų vartojimo poreikių, didelė dalis pašalpos gavėjų tampa priklausomi nuo paramos. Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Ekonomika šiandien“ diskutavo Valstybės kontrolieriaus pavaduotoja Živilė Simonaitytė ir Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis.
Apžvelgdamas duomenis, kaip Lietuvoje keitėsi skurstančiojo portretas, B. Gruževskis naudojosi Lietuvos savivaldybių asociacijos tyrimo duomenimis. Tyrime buvo lyginami 2012 ir 2018 metų duomenys.
„Jis labai pasikeitė. (…) Jeigu anksčiau tai buvo jaunesnio amžiaus (30-40 metų amžiaus) žmonės, dabar tai jau yra 40-50 metų amžiaus žmonės. Dažniausiai tai yra ilgalaikiai bedarbiai. (…) Labai dažnai jie turi priklausomybių. Labai dažnai jie neturi savo būsto, anksčiau tas neturėjo įtakos. Dažniausiai jie turi nevažiuojantį automobilį „Passat“. O anksčiau buvo, kad turėjo važiuojančius automobilius, ir dažnai važiuodavo į užsienius. Dabar to socialinės paramos gavėjams neprikiši“, – kalbėjo B. Gruževskis.
Pasak mokslininko, galima sakyti, kad ta karta, kuri skurdo prieš dešimt metų, tiesiog skursta ir toliau.
„Galima pasakyti, kad tą dabartinių penkiasdešimtmečių kartą aptiksime ir po dešimties metų. Tas parodo, kad socialinės paramos sistema yra nepakankamai aktyvinanti“, – sakė B. Gruževskis.
Mokslininko teigimu, būtina ieškoti būdų, kurie skatintų savivaldybes labiau taikyti aktyvinančias priemones.
„Galima drąsiai konstatuoti, (...) kad pasyvi socialinė parama yra neefektyvi šiandien. Jeigu didinsime išmokų sumas, realiai efektai bus nedideli. Taip absoliutaus skurdo rodiklius gerinsime, bet ar pamaitintas žmogus jau yra pasiekimas? Nepasiekimas.
Kas iš to, jei bus daugiau pamaitintų, atitinkamai nemažės savižudybių skaičius. Ar tikrai laimėsime, jei didės vaikų pajamos, o nemažės prievarta šeimose arba patyčios mokyklose?“, – retoriškai klausė B. Gruževskis.
Mokslininkas patikslino, kad jis tikrai nėra prieš geresnį maistą – atvirkščiai.
„Bet aš sakau, kad tai yra tik pradžių pradžia, o reikia žiūrėti žymiai plačiau. Dar svarbu pasakyti, kad faktiškai tyrimas parodė, kad skurdo ir nelygybės sprendimui reikia labai aukšto išmanymo. Primityvus požiūris, kad „duokite pinigų, ir mes išspręsime skurdo problemas“, neveikia“, – kalbėjo B. Gruževskis.
Mažėja absoliutus skurdas
Pasak mokslininko, rodikliai rodo, kad mažėja absoliutaus skurdo rodikliai.
„Naujausia statistika parodo, kad beveik 80 tūkst. sumažėjo absoliučiame skurde gyvenančių žmonių skaičius. Tai yra žmonių, kurių pajamos vienam šeimos nariui yra mažesnės negu 245 eurai. Tai yra kryptingų veiksmų rezultatas, manau, kad 2019 m. šitie rodikliai turėtų dar labiau pagerėti“, – sakė B. Gruževskis.
Pasak mokslininko, šitie žingsniai mums garantuoja geresnes pozicijas mūsų gyventojų akyse. Tačiau jis atkreipė dėmesį, kad visų rodiklių tikslas yra realus vidutinio Lietuvos gyventojo pasitenkinimas, ir jo aukštesnis gyvenimo lygis.
„Jeigu matuotume pagal žemiausią lygį, kuris ir yra matuojamas 245 eurais, tai, žinoma, padėtis gerėja, ir ateityje ji gerės. Bet manau, kad būtų nepadoru Lietuvoje, Europos Sąjungos valstybėje, matuoti teigiamus pokyčius socialinės apsaugos srityje pagal absoliutų skurdą“, – sakė B. Gruževskis.
Mokslininkas teigė, kad būtų gerai, kad ir pagal santykinio skurdo rodiklius mes pakiltume nors į 18 vietą.
„O labiausiai norėčiau, kad žmonės mažiau emigruotų, kad pajamos ir ekonomikos pajėgumas labiau tarnautų vidutiniam Lietuvos žmogui“, – sakė B. Gruževskis.
Pasak mokslininko, to negalima pasiekti tik per socialinės paramos sistemą.
„Norėčiau, kad žmonės daugiau uždirbtų. Kad jie tiesiogiai patys paimtų iš sistemos, o valstybei reikėtų tik garantuoti, kad sistema generuotų darbo vietas, pajamas, o viduje – atitinkamai tas perskirstymas užtikrintų didesnes pajamas Tai yra, kad skurdas nebūtų atnešamas iš darbo vietos.
O aš teigiu, kad dažniausiai jis atnešamas iš darbo vietos. Jeigu yra blogai apmokama darbo vieta, atitinkamai mažiau pajamų tenka šeimos nariams, yra ir kitos pasekmės – mažesnės pensijos, didesnis nepasitenkinimas, emigracija, arba gyvenimas skurde“, – sakė B. Gruževskis.