Karininko Jono Noreikos-Generolo Vėtros lentelės nukabinimo nuo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos istorija sukėlė bibliotekos, kuri yra viena iš pagrindinių dokumentinio paveldo saugyklų Lietuvoje, darbuotojų nerimą. Ekspertai irgi pasigedo platesnių diskusijų, ir visuomenei paaiškinant, tokio sprendimo motyvus.

Atminimo lenta Generolui Vėtrai buvo nukabinta šeštadienį paryčiais. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas DELFI sakė, kad biblioteka nebuvo gavusi nei žodžiu, nei raštu jokio įspėjimo apie savivaldybės ketinimus.

„Kai mums, bibliotekos administracijai, paryčiais budėtojas paskambino tai tos pirmos valandos, kol pasirodė BNS pranešimas, buvo labai sunkios.

Mes nežinojome, kas iš tikrųjų įvyko, ir patys labai jautriai reagavome, nes ne taip seniai tą lentą jau vienas piktavalis asmuo buvo sudaužęs. Tada visko prisigalvojome“, – sakė S. Narbutas.

Pasak bibliotekos darbuotojo, vėliau darbuotojams pavyko prisiskambinti į Vyriausiąjį policijos komisariatą, budėtojui.

„Budėtojas mus nuramino, kad tas įvykis buvo fiksuotas policijos. Policijos ekipažas buvo atvykęs į vietą, ir jam buvo parodyti dokumentai, kurie parodė, kad tuos darbus vykdo „Grindos“ darbininkai“, – pasakojo S. Narbutas.

Bibliotekos direktorius apie įvykį, kol dar nebuvo gavęs oficialios informacijos, buvo parašęs ir emocingą įrašą feisbuke.

Pasak pasakotojo, tada bibliotekos darbuotojai svarstė toliau, ką daryti.

„Paskui pasirodė oficialūs pranešimai spaudoje, ir tada viskas atsistojo į savo vietas. Tačiau ir šiandien jaučiame didelį nerimą, nes biblioteka yra viena iš pagrindinių dokumentinio paveldo saugyklų Lietuvoje, ir jaučiamės nesaugūs, kai tokie dalykai yra daromi neįspėjant, nepasitariant, neapsvarstant, kaip viską galima padaryti civilizuotu būdu“, – sakė S. Narbutas.

Yra buvęs tik vienas išpuolis

Bibliotekos direktorius prisiminė tik vieną išpuolį prieš šią lentą – Stanislovo Tomo. Jis neprisiminė daugiau atvejų, kad ta lenta būtų nukentėjusi nuo išpuolių.

„Šita tema spaudoje karts nuo karto vis iškildavo, ir ta tema nuo 2015 m., kai buvo pašalintos skulptūros nuo Žaliojo tilto, vykdavo įvairių pasisakymų.

Tada pradėta svarstyti, kad Vilniuje yra daugiau kontraversiškai vertinamų atminimo ženklų, bet tai nevirto kokiais nors išpuoliais nei prieš biblioteką, nei prieš kitas institucijas, ant kurių sienų atminimo ženklai kabo“, – sakė S. Narbutas.

Bibliotekos direktorius nerimavo, kad ateityje gali atsirasti ir daugiau iniciatyvų iš visuomenės savo nuožiūra imtis veiksmų, kad būtų atkurtas istorinis teisingumas, kaip patys žmonės jį supranta.

„Vertinant apskritai šitą situaciją, kažko panašaus turbūt buvo galima laukti, nes visokių atsiliepimų spaudoje pasirodo, ir netyros dvasios žmonės gali įvairiai interpretuoti. Jie gali interpretuoti tokio pobūdžio svarstymus ir kaip savotišką raginimą ir savo valia kažką blogo padaryti“, – sakė S. Narbutas.

Lentelė atsirado mirties metinių proga

Pasak bibliotekos direktoriaus, po S. Tomo išpuolio iš įvairių asmenų – pradedant Seimo nariais, baigiant žurnalistais, jie gavo daugiau informacijos apie tai, kokiomis aplinkybėmis ta lenta atsirado ant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos.

„Iš jų pasakojimų susidarėme įspūdį, kad, minint J. Noreikos-Generolo Vėtros tragiškos mirties penkiasdešimtmetį, Lietuvoje buvo pasistengta apie jį, jo gyvenimą ir veiklą įvairiu būdu paskelbti. Jo dukrai, atvykusiai iš JAV, buvo įteiktas tėvui skirtas Vyčio kryžiaus ordinas, o Vilniaus savivaldybės pastangomis buvo pagaminta lenta, ir ta lenta tais pačiais metais buvo pakabinta ant Mokslų akademijos bibliotekos sienos“, – pasakojo S. Narbutas.

Bibliotekos direktoriaus žiniomis, tai buvo padaryta sprendimą priėmus specialiosios valdybos komisijoje, kuri prižiūri atminimo ženklų, memuarinių lentų, gatvių įprasminimo reikalus

„ Tai komisijai tuo metu, mano žiniomis, vadovavo žinomas Vilniaus istorikas (dabar jau amžiną atilsį) Antanas Čeplinskas“, – sakė S. Narbutas.

Direktorius paaiškino, kad vieta pasirinkta todėl, kad „tuoj po karo čia, šituose bibliotekos rūmuose, kartu su biblioteka veikė ir Mokslo akademijos prezidiumas, o tame prezidiume, teisininku ir dirbo J. Noreika“.

„Čia jis turėjo palėpėje kambarėlį, kur jis gyveno. Galimas dalykas, kad jį sovietų saugumas čia ir bus suėmęs. Šita vieta, kaip paskutinė jo darbo ir gyvenimo vieta, pasirodė tinkama tokio pobūdžio memuarinei lentai pakabinti, ir tas buvo padaryta. Ta lenta nuo 1997 m. daugiau kaip dvidešimt metų kabėjo, ir niekam neužkliuvo, o dabar atsitiko tai, kas atsitiko“, – sakė S. Narbutas.

Bibliotekos vadovas, nesiplėsdamas plačiau į J. Noreikos gyvenimo ir veiklos vertinimus, teigė nemanąs, kad tokiu būdu nuiminėti atminimo lentas yra civilizuota.

„Juk viską galima padaryti ir darbo valandomis, radus sutarimą ir pritarimą. Dabar buvo išgąsdintas budėtojas, budėtojas iškvietė policiją. Policija atvažiavo, užuot budėjusi toliau ir tikrus nusikaltėlius gaudžiusi“, – sakė S. Narbutas.

Ne visiems taikomi vienodi principai

Vilniaus meras Remigijus Šimašius sakė, jog lentą nuimti apsisprendė siekdamas, kad būtų taikomas „vienodas principas“ visiems atminimo ženklams, kurie susiję su totalitariniais režimais – tiek kalbant apie Žaliojo tilto skulptūras, nukeltas prieš ketverius metus, tiek apie ženklą J. Noreikai.

Tačiau Vilniuje mero minimas vienodas principas tokiems asmenims iki šiol nėra netaikomas. Visuomenėje dar nenurimus diskusijoms, ką daryti su Lietuvą išdavusių rašytojų Salomėjos Neries ir Petro Cvirkos atminimu, kuriems sovietmečiu buvo pastatyti ir iki šiol nenuimti paminklai, yra ir daugiau ženklų išdavikams, kolaboravusiems su totalitariniu sovietiniu režimu.

Pavyzdžiui, Lietuvių tautinę tarybą, organizaciją, kurią įkūrė J. Noreika – Generolas Vėtra išdavusiai poetei ir NKVD informatorei Valerijai Valsiūnienei Žvėryne, Vytauto g. 3, iki šiol kabo memorialinė lenta, nors ši agentė myriop pasmerkė dešimtis partizanų bei jų rėmėjų, dėl kurių reputacijos abejonių niekam niekada nekilo. Be to, Vilniuje iki šiol yra Liudo Giros gatvė, nors šis visuomenės veikėjas taip pat pagarsėjo kaip vienas tų, kuris į Maskvą vyko parvežti Stalino saulės ir sovietų diktatorių šlovino iki gyvenimo pabaigos.

K. Girnius: priekaištai Noreikai rimti, bet lentelė neturėtų būti nukabinama naktį

Kaip teigia politologas ir istorikas Kęstutis Girnius, Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai metami kaltinimai yra rimti. Jo teigimu, tokios atminimo lentos šiai kontraversiškai asmenybei galbūt visai nereikėjo kabinti, tačiau K. Girnius kritikuoja ir tai, kad ją pašalinti pasirinkta naktį.

„Aš manau, kad faktiškai priekaištai Noreikai yra ganėtinai rimti. Ko gero, tos lentos neturėjo būti išvis. Nors jis (Noreika – DELFI) tiesiogiai nedalyvavo žydų žudyme, bet jis buvo pakankamai įsivėlęs į tuos visus procesus. Antra vertus, vis dėlto neturėtų būti nuimta vidury nakties“, – kalba K. Girnius.

Pašnekovo teigimu, šis Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus žingsnis gali tapti rimtų istorinių diskusijų pradžia ne tik apie J. Noreiką, bet ir apie kitus to meto įvykius bei asmenybes. Anot istoriko ir politologo, nors Generolas Vėtra tiesiogiai ir nedalyvavo Holokauste, tačiau savo veiksmų pasekmes žydų likimams turėjo suprasti ir nujausti.

„Aš manau, kad čia yra ilgų diskusijų pradžia, nebūtinai tik apie Noreiką, bet apie visus tuos lemtinguosius įvykius 1940-1941 metais. Atseit Noreika tik įvarė žydus į getą ir konfiskavo jų turtą, bet, kai įvarai į getą, juos faktiškai kalini, jie buvo parengti žudymui. Pats Noreika rankose neturėjo ginklo, bet turėjo jau tada nujausti, koks likimas laukia tų žydų. Jis nepasitraukė iš savo pareigų“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.

Paklaustas, galbūt prisimena, kaip ši atminimo lenta apskritai atsirado Vilniaus centre, K. Girnius teigia, kad šios informacijos neturi, tačiau svarstė, kad tai buvo padaryta per daug nesigilinant į istorijos detales.

„Nepaisant to, ką Noreika darė 1941 m., jis buvo suimtas nacių, jis buvo ištremtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, jis grįžo į Lietuvą ir dalyvavo pasipriešinime. Ne tarp partizanų, bet organizuodamas inteligentų pasipriešinimą. Tad jis buvo ir nacių ir sovietų auka. Aš manau, kad tais sumetimais buvo galima sakyti, kad – štai, žmogus, kuris nukentėjo nuo nacių, štai, žmogus, kurį sovietai sušaudė, reikia jį pagerbti“, – svarstė politologas.

Jis pridūrė, kad Kazio Škirpos klausimas yra gerokai sudėtingesnis, nei Generolo Vėtros. Pasak pašnekovo, tokios kylančios aistros tik parodo, kad mes iki šiol neturime net būtiniausių istorinių žinių, kurios diskutuojant opiais klausimais – būtinos. Kaip pavyzdį K. Girnius pateikė tai, jog iki šiol nėra „rimtos Škirpos biografijos“ ir nuoseklių istorinių tyrimų šiuo klausimu. Daugiausia informacijos, anot politologo ir istoriko, paliko pats K. Škirpa, tačiau rašydamas apie save jis daug ką pagražino ar nutylėjo.

„Aš manau, kad dauguma Vilniaus tarybos narių nėra nuodugniai susipažinę su Noreikos istorija. Nežinau, ar jiems buvo parengtas pranešimas šiuo klausimu. Ar jie gali tenkintis vien nuogirdoms, laikraščių straipsniais, kaimynų pastabomis“, – klausimą kėlė K. Girnius.

Pasigedo platesnių diskusijų su visuomene

Mykolo Romerio universiteto docentas Virgis Valentinavičius teigė neabejojąs, kad dėl Generolo Vėtros reikia platesnių diskusijų.

„Geriau, kad tą darytų istorikai, o ne politikai. O pats sprendimas staiga nuimti lentą neatrodo korektiškas. Pirma, reikėtų diskutuoti, o paskui nuiminėti arba palikti tas lentas. Kai artikuliuotos diskusijos nėra, daryti tokius sprendimus atrodo skubota“, – sakė V. Valentinavičius.

Jis teigė pritariąs istoriko Nerijaus Šepečio nuomonei, kad tiek J. Noreikos, tiek dėl K. Škirpos reputacijos yra labai problemiškas klausimas.

„Bet tą problemiškumą turi pajusti ne tik atskiri istorikai, bet ir visuomenė apskritai. Kol to nėra, tada, priimant tokius skubotus sprendimus, visada bus nepatenkintų žmonių. Sprendimas priimtas visuomenei iki galo neįsisąmoninus, kodėl tai reikėtų daryti. Todėl tai yra blogai“, – sakė V. Valentinavičius.

Mero sprendimą vadina provokacija

Vilniaus savivaldybės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Liutauras Kazlavickas DELFI teigė, kad mero veiksmai prieštarauja jo viešai deklaruotai pozicijai, jog istoriniai klausimai turėtų būti sprendžiami civilizuotai, pasitarus su istorikais.

„Meras dar balandį kalbėjo, kad pradėsime civilizuotą diskusiją, o Stanislovą Tomą vadino kuvaldiniu teroristu. Bet ta diskusija nuo balandžio taip ir neprasidėjo, nors tokių jautrių istorinių klausimų yra ir daugiau, tad norėtųsi, kad tokie sprendimai miesto vadu būtų priimami atsakingai.

Pavyzdžiui, praėjusią savaitę dėl Škirpos gatvės pavadinimo visi turėjo galimybę išsakyti savo poziciją ir balsuojant priimti sprendimą. Šiuo atveju akivaizdu, kad egzistuoja tam tikros spragos, jei meras gali įsakyti savivaldybės įmonei paryčiais nuimti lentelę. Pačio mero dar neteko sutikti, neaišku, iš kur atsirado ši skuba ir šis provokacinis sprendimas, bet jis yra nepriimtinas“, – teigė L. Kazlavickas, pabrėžęs, jog merui ir teisininkams šios savaitės viduryje dar turės klausimų.