Antrus metus iš eilės į Kazachstaną vykusi ekspedicijos komanda buvo nusimačiusi daugybę darbų Karagandos apylinkėse, nors laiko tam ir nebuvo daug. Darbai prasidėdavo nuo ankstaus ryto ir trukdavo iki vėlaus vakaro, kartais net naktį, nepaisant įvairių oro sąlygų.

Naktimis stovyklavietėje komanda gamindavo kryžius bei koplytstulpius taip taupydami dienos laiką. „Misija Sibiras‘19” komanda yra pirmoji per projekto istoriją gaminusi lietuviškus koplytstulpius – tai dar vienas būdas palikti memorialinius ženklus, kurie žymėtų vietas, kuriose ilsisi lietuviai.

Dalyviai džiaugiasi, kad turėjo progą pabendrauti ir su vietiniais gyventojais. Pavyzdžiui, nuvykę į Prostornoje susipažino su seniausiu kaimo gyventoju, kuris papasakojo, kaip vieną žiemą stingdant 40 laipsnių šalčiui žmonės buvo varomi eiti iš Dolinkos lagerio į Prostornoje esantį lagerį. Nei vienas kalinys tądien neišgyveno ir amžiams liko stepėse. Būtent šiam įvykiui įamžinti Prostornoje buvo pastatytas koplytstulpis.

Karabase – lageryje, kurį turėjo praeiti visi politiniai kaliniai, nes tai buvo paskirstymo punktas, „Misija Sibiras‘19” komanda iškėlė iš Lietuvos atsivežtą kryžių, kurį kiekvienas dalimis gabenosi savo kuprinėse. Šį kryžių Lietuvoje jiems padovanojo tremtinys Bronislovas Gurlauskas, gyvenantis Panevėžio rajone. Dalyviai teigia, kad kryžių pastatyti būtent šioje vietoje buvo itin simboliška, nes pats B. Gurlauskas prašė paskirti jį visų lietuvių, kurie taip ir negrįžo namo, atminimui.

Dar viena iš svarbių užduočių, lydėjusių komandą visos ekspedicijos metu – kapinių šukavimas ir surastų tautiečių kapų tvarkymas bei fiksavimas Karagandos bei Ekibastūzo apylinkėse. Komandai pavyko rasti ir sutvarkyti daugiau nei 100 kapų. Ko gero, įsimintiniausiu iš jų tapo Nijolės Dirvonskaitės kapas. Prašymą surasti šį kapą komanda gavo iš buvusio politinio kalinio, Nijolės tėčio, Jurgio Dirvonskio, kuriam pavyko grįžti į Lietuvą. Tačiau 8 mėnesių J. Dirvonskio dukra į Lietuvą taip ir negrįžo. Tam, kad įgyvendintų šią misiją, komanda šukavo kapines kone iki sutemų. Planuojama, jog visi surasti lietuvių kapai netrukus bus paskelbti adresu www.misijasibiras.lt.

Komandai pavyko sutikti ir keletą lietuvių – tai politinių kalinių vaikai ar anūkai, kurie savo gyvenimus sukūrė Kazachstane, tačiau puikiai žino, jog jų tėvynė yra Lietuva.

„Misija Sibiras‘19” ekspedicijos vadovas Arnoldas Fokas sakė, jog visus išsikeltus tikslus pavyko įgyvendinti su kaupu, o komanda grįžo pripildžiusi kuprines istorijų, kurios jau netrukus pasklis po Lietuvą. „Gera po ekspedicijos išgirsti, jog žmonės pakeitė savo požiūrį į kai kuriuos dalykus, ėmė vertinti tai, ką turime Lietuvoje, mano, jog tai buvo jų gyvenimo misija“, – sakė A. Fokas.

Kelias savaites pailsėjusi komanda netrukus pradės keliauti po Lietuvos ir pasaulio lietuvių bendruomenes, mokyklas, įstaigas bei įgyvendinti pagrindinį projekto tikslą – dalintis istorijomis, parsivežtomis iš Kazachstano.