Tai parodė „Vilmorus“ šių metų birželį atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa. Paklausti, kokias problemas Vyriausybė turėtų šiuo metu spręsti pirmiausiai, be jau minėtų klausimų respondentai taip pat įvardijo ir švietimą, pilietiškumo ugdymą. Visuomenė nenori, kad būtų uždaromos mokyklos.

Minima apklausa buvo atlikta Vyriausybės užsakymu. Joje taip pat siekta išsiaiškinti, kokią įtaką Sauliaus Skvernelio darbų vertinimui daro jį rinkimuose palaikanti Lietuvos valstiečių – žaliųjų sąjunga (LVŽS).

Nagrinėjant duomenis, nurodomas vieną ar kitą klausimą palaikiusių žmonių skaičius ir procentas atitinkamai nuo apklaustų tos pačios grupės asmenų.

Kas penkta moteris Lietuvoje nori, kad būtų mažinama socialinė atskirtis

Didžiausia problema socialinės atskirties mažinimą laiko moterys (102; 19,5 proc. visų apklaustų moterų), kurioms yra 70 metų ir daugiau (51; 21,4 proc.).

Šį klausimą prioritetiniu laiko pensininkai (85; 22,3 proc.). Šių asmenų pajamos vienam šeimos nariui siekia maždaug 301 – 400 eurų (53; 21,7 proc.).

Daugiausiai pasisakančių už socialinės atskirties mažinimą yra įgiję vidurinį, aukštesnįjį arba spec. vidurinį išsilavinimą (119; 18 proc.), gyvena kaime (73; 22,1 proc.).

Vis dėlto didžioji dalis šią problemą įvardijusių rinkimuose ir toliau balsuotų už LVŽS (39; 26 proc.), kiek mažiau (34; 19,5 proc.) – už Tėvynės sąjungą – Lietuvos krikščionis demokratus (TS – LKD).

Algų klausimą prioritetu laiko vyrai

Savo ruožtu vyrai (66; 13,7 proc.) labiau palaiko idėją kelti algas ir minimalų atlyginimą. Įdomu, kad vis dėlto tai aktualiausia ne jaunimui ar darbingo amžiaus žmonėms, o pensininkams, vyresniems nei 70 metų (33; 13,9 proc.).

Algų klausimas svarbus ir darbininkams (21; 13,5 proc.), tarnautojams (20; 17,5 proc.). Jų pajamos vienam šeimos nariui siekia arba 201 – 300 eurų (31;16,2 proc.) arba 401 – 600 eurų (31; 13,7 proc.)

Šie žmonės yra įgiję vidurinį, aukštesnįjį arba spec. vidurinį išsilavinimą (80; 12,1), gyvena kaime (42; 12,7 proc.).

Daugiausiai jų nežino, už ką balsuotų rinkimuose (24; 11 proc.), tačiau pirmoje vietoje iš partijų – LVŽS (20; 13,3 proc.).

Vilniečiams aktualiausias švietimas

Tuo metu vilniečiams labiausiai skaudu dėl švietimo (43; 23,8 proc.). Daugiausiai pasisakančių dėl šios problemos balsuotų už TS – LKD (35; 20,1 proc.).

Aktualiau tai moterims (69; 13,2 proc.), asmenims, kuriems yra 40 – 49 m. (26; 17,6 proc.) arba tiems, kurie yra jaunesni nei 29-erių (25; 17,9 proc.). Jų išsilavinimas yra vidurinis, aukštesnysis arba spec. vidurinis (54; 8,2 proc.).

Daugiausiai tai – specialistai (32; 20,3 proc.), kurių pajamos vienam šeimos nariui siekia 401 – 600 eur (26; 11,5 proc.). Jie linkę balsuoti už TS – LKD (35; 20,1 proc.).

Emigracija yra itin aktuali miestuose, kurie nėra didmiesčiai

Įdomu tai, kad, pavyzdžiui, emigracijos problema yra tik aštunta didžiausių problemų dešimtuke. Šis klausimas rūpi ir vyrams (37; 7,2 proc.), ir moterims (36; 6,9 proc.), labiausiai emigracija kaip problema išskiriama miestuose, kurie nėra didmiesčiai (40; 15,3 proc.). Aktualesnė ši problema tokiuose didmiesčiuose kaip Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys nei kaimuose.

Miestuose gyvenantys lietuviai labai norėtų ir kad būtų keliama ekonomika, gyvenimo lygis, mažinama valstybės skola (32; 12,3 proc.).

Vyrams taip pat labai aktualu, kad būtų kuriamos darbo vietos (45; 9,4 proc.), mažinama korupcija (45; 9,4 proc.). Specialistams (10; 6,3 proc.) aktuali ir finansų/ mokesčių reforma.

Į aptariamą klausimą neatsakė arba atsakymo nežinojo 18 proc. (181) apklaustųjų.

Pagrindinė problema – tik kitų problemų pasekmė: padėtų papildomi mokesčiai

„Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis DELFI sakė, kad dažniausiai apklaustųjų įvardyta problema – skurdas ir socialinė atskirtis – yra tik problemų pasekmė.

„Tai išspręsti galima didinant darbo užmokestį, gyventojų pajamas, o tai – antroji lietuvių įvardyta problema. Ilgiuoju laikotarpiu – švietimas. Kokybiškas, visiems prieinamas švietimas yra pagrindinė priemonė, kuri sumažina ir socialinę atskirtį, ir pajamų nelygybę, ir užtikrina, kad valstybėje bus minimalus skurdas. Taigi apklausa sufleruoja, ką reikėtų daryti“, – pastebėjo ekonomistas.

Anot jo, kalbant apie atlyginimų didinimą, Vyriausybė turi tris instrumentus: minimalaus mėnesinio atlyginimo didinimas, neapmokestinamojo pajamų dydžio didinimas ir viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimo kėlimas.

„Visus šiuos tris instrumentus Vyriausybė naudoja. Natūralu, visuomenė norėtų, kad būtų didinama greičiau, daugiau, bet puikiai suprantame, kad net ir augant ekonomikai galimybės yra ribotos. Norint padidinti gyventojų pajamas ne iš privataus sektoriaus, o Vyriausybės priimamais sprendimais, reikėtų didinti kažkuriuos mokesčius. Tai nėra lengva užduotis, turint omeny, kad daugelis Lietuvos gyventojų nenori jokių ir tuo labiau didesnių mokesčių. Nors, pavyzdžiui, automobilių taršos mokestis, kuris svarstomas, galėtų tikrai reikšmingai papildyti biudžetą ir leisti nukreipti surinktas lėšas tiems žmonėms, kuriems skurdas ir socialinė atskirtis yra opiausia problema. Savo ruožtu aptariamą mokestį mokėtų tie, kurie turi tam galimybių ir alternatyvų – atsisakyti tokių automobilių ir neteršti aplinkos“, – aiškino N. Mačiulis.

Nerijus Mačiulis

Ketvirtadalio mažiausiai uždirbančių pajamos išaugo 80 proc.

Pašnekovo teigimu, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad politikai prieš rinkimus aptariamas problemas dažnai įvardija kaip pagrindines, žada joms skirti didžiausią dėmesį.

„Visuomenėje sukuriamas net tam tikras mitas, kad tai yra pati opiausia, plataus masto problema, nors oficiali statistika rodo, kad pajamų nelygybė tarp dirbančiųjų yra labai sumažėjusi (didintas minimalus atlyginimas, neapmokestinamas pajamų dydis).

Pavyzdžiui, nuo 2011 m. ketvirtadalio mažiausiai uždirbančių asmenų pajamos išaugo 80 proc., ketvirtadalio daugiausiai uždirbančių – 50 proc. Tai labai gerai iliustruoja, kad pajamų nelygybė tarp dirbančiųjų sumažėjo, bet apie tai politikai nekalba, nes, na, ką čia pasakysi? Gali tik pasigirti ir niekas tuo per daug nepasidžiaugs.

Milžiniškas progresas – ir absoliutinio skurdo rodikliuose. Dabar tik 1 iš 10 gyventojų yra absoliučiame skurde, nors visai neseniai buvo beveik trečdalis“, – sakė N. Mačiulis.

Pastebėjus, kad apie socialinę atskirtį dažniausiai kalba moterys, o apie algas – vyrai, N. Mačiulis sakė, kad tai – labai natūralu.

„Dirbančių moterų pajamos yra 13 proc. mažesnės nei vyrų. Šį skirtumą nevisiškai paaiškina tai, kad jie renkasi skirtingas profesijas, turi skirtingą išsilavinimą. Lygiai taip pat senatvėje esančios vyresnio amžiaus moterys irgi gauna mažesnes pajamas dėl trumpesnio stažo, gautų mažesnių pajamų. Taigi tarp senjorų daugiau skursta moterys nei vyrai. Tai yra problema, kurią reikia spręsti“, – kalbėjo ekonomistas.

Dėmesį atkreipia į viduriniąją klasę: Vokietijoje ir Švedijoje sau leidžia daugiau

Anot ekonomisto, didesnė problema Lietuvoje greičiausiai yra gana skurdi vidurinioji klasė. Nors esi įgijęs aukštąjį išsilavinimą, turėdamas kelis vaikus gali gyventi arti skurdo ribos.

„Reikėtų keisti turbūt ir politikams retoriką, nebesakyti, kad skurdas yra pagrindinė Lietuvos problema. Nelabai šie rodikliai ir skiriasi nuo ES vidurkio. Pagrindinė problema yra tai, kad vidurinioji klasė, kuriai, pagal tradicinį EBPO apibrėžimą, priskiriama daugiau nei 50 proc. lietuvių, gyvena gana skurdžiai. Jų pajamos neužtikrina labai daug galimybių.

Vidurinioji klasė Vokietijoje ar Švedijoje gali sau leisti daug daugiau nei vidurinioji klasė Lietuvoje. Čia reikėtų ieškoti priemonių ir instrumentų, gal mažinti mokestinę naštą, gal tobulinti švietimo sistemą, perkvalifikavimo sistemą, kad būtų keliamas šalies konkurencingumas ir produktyvumas, gyventojų pajamos“, – sakė pašnekovas.

Reikia švietimo reformos

N. Mačiulio teigimu, didžiausias dėmesys šiuo metu turėtų būti sutelkiamas į švietimą, reformą čia esą reikėtų vykdyti iš pagrindų ir visose ugdymo srityse.

„Tik užtikrinę kokybišką švietimą mes galime tikėtis, kad Lietuvoje bus minimali socialinė atskirtis, minimalus skurdas, tačiau kartu ir klestinti vidurinioji klasė. Manau, kad Lietuva jau yra pakankamai daug išsivysčiusi, kad kalbėtume ne tik apie skurdą ir socialinę atskirtį“, – sakė jis.

Anot ekonomisto, jį stebina ir tai, kad lietuviai nori neuždaryti mokyklų.

„Lietuviai įsivaizduoja, kad mokyklų skaičius lemia kokybišką išsilavinimą ir aukštas pajamas visą gyvenimą. Deja, yra priešingai. Mes esame vieni pirmųjų ES, jei žiūrėtume į mokyklų skaičių tūkstančiui gyventojų, arba mokyklų klasių dydžius. Gyventojų skaičius labai sumažėjo, mokyklų skaičius išliko toks pat. Visi ištekliai, kurie skiriami švietimui, išskaidomi per dideliam skaičiui institucijų, todėl mokytojų atlyginimai yra maži, lėšų nepatenka ir infrastruktūrai“, – pastebėjo jis.

N. Mačiulio teigimu, klaida įsivaizduoti, kad gerai yra mokykla „ant kiekvieno kampo“. Objektyvūs duomenys rodo, kad skirtumai tarp mokiniams ugdymo įstaigose suteikiamų kompetencijų – milžiniški.

„Gyventojai turėtų suprasti, kad geriau švietimo sistema, kai reikės autobusais nuvežti moksleivius ar 15, ar 20 kilometrų iki artimiausios mokyklos, bet ten dirbs motyvuoti ir gerus atlyginimus gaunantys mokytojai, bus suformuota tinkama mokymosi aplinka, infrastruktūra“, – siūlė ekonomistas.

Paaiškino, kodėl emigracija – nebe problema

Tai, kad emigracijos problema minimame sąraše – tik aštuntoje vietoje, N. Mačiulio nestebina.

„Pernai dėl migracijos beveik visiškai nepraradome gyventojų, šiemet per pirmąjį pusmetį gyventojų skaičius dėl migracijos pradėjo didėti. Į Lietuvą grįžtančių lietuvių ir atvykstančių kitų šalių piliečių yra daugiau nei išvykstančių. Vien dėl migracijos per pirmą pusmetį beveik 5 tūkst. gyventojų skaičius Lietuvoje padidėjo, tendencijos visiškai pasikeitė. Vyriausybė gali pasakyti, kad prisidėjo prie to, tačiau tai yra ilgalaikių pastangų ir natūralių procesų pasekmė“, – dėmesį atkreipė jis.

N. Mačiulio teigimu, kita vertus, visi, kurie norėjo emigruoti, emigravo sudėtingu ekonominiu laikotarpiu. Šiuo metu šie emigrantai, kurie sukaupė kapitalo, patirties, įgijo žinių, grįžta atgal.

„Jei vėl kiltų krizė, augtų nedarbo lygis, tikėtina, tendencijos keistųsi. Lietuviai yra gana mobili tauta, skurdo ir socialinės atskirties problemas jie sprendžia patys, nelaukdami sprendimų iš Vyriausybės. Nėra galimybių, nėra pinigų, susikrauna lagaminus ir susikuria sau galimybes kitur. Manau, tai – gerai. Emigrantai pamaitino Lietuvą savo perlaidomis. Įdomu tai, kad per pastaruosius 15 metų mes iš emigrantų perlaidų gavome tiek pat, kiek visos ES paramos“, – sakė jis.

Progresiniai mokesčiai nėra vienintelė ir svarbiausia išeitis

„Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas pakartojo kolegos įžvalgą, kad respondentų paminėtos problemos, iš esmės, atkartoja tai, apie ką šiuo metu diskutuojama Vyriausybėje, rašoma spaudoje.

„Kita vertus, duomenys rodo, kad socialinė atskirtis Lietuvoje yra pakankamai didelė problema tiek kalbant apie skirtingus regionus, jų išsivystymo lygį, tiek kalbant apie skirtumus tame pačiame regione, vartojimo įpročius. Taip yra dėl paplitusio šešėlio, pajamų, gaunamų ne iš darbo ar investicijų. Žmonėms tai kelia nemažą pasipiktinimą, norima, be abejo, kažką daryti“, – sakė jis.

Anot ekonomisto, šis klausimas nebus išspręstas vos įvedus progresinius mokesčius, apie ką pastaruoju metu kalbama. Jo teigimu, kalbėti reikėtų apie visą eilę priemonių.

„Visų pirma, reikia didinti sistemos teisingumą. Net tas pačias pajamas uždirbantys asmenys moka skirtingą mokesčių tarifą, kai kurie mokesčius slepia. Tai sukuria neteisingumo jausmą. Niekas pernelyg neprieštarauja, kad mokytojai, medikai turėtų uždirbti daugiau, bet tai didintų socialinę atskirtį, o ne mažintų, nes šių profesijų atstovai ir dabar uždirba didesnį nei vidutinis atlyginimą“, – sakė Ž. Mauricas.

Žygimantas Mauricas

Mano, kad Lietuva turi tapti skundikų šalimi

Pasak ekonomisto, visiems žinoma, Lietuvoje galimybės yra nelygios. Pavyzdžiui, didžiuosiuose miestuose susirasti darbą gerokai lengviau, atlyginimai siūlomi aukštesni, kitos ir derybinės galios.

„Matydami tai žmonės jaučia ekonominio nesaugumo jausmą, nejaučia finansinės laisvės, tai kelia didelį pasipiktinimą“, – aiškino pašnekovas.

Ž. Maurico teigimu, nei progresiniai mokesčiai, nei mokesčių perskirstymas, iš esmės, problemos neišspręs. Tiesa, prie to esą priartintų taršių automobilių mokestis, reikėtų panaikinti ir „patentus“.

„Esu pasakęs, kad Lietuva turi tapti skundikų šalimi, gerąja prasme. Skųsti institucijoms reikia tuos asmenis, kurie slepia mokesčius, nesivadovauja priimtomis taisyklėmis. Tam būtina pasitikėti valdžios institucijomis, taisyklės turėtų ateiti „iš žmonių“, – kalbėjo ekonomistas.

Kodėl vis tiek balsuotų už LVŽS?

Pastebėjus, kad asmenys, kurie įvardijo tokias problemas kaip skurdo mažinimas ir algų kėlimas, vis tiek būtų linkę balsuoti už LVŽS, Ž. Mauricas juokavo, kad Lietuvoje nėra didelio pasirinkimo, už ką balsuoti.

„Dėl to paties visuomenės nepasitikėjimo, pašaipų kultūros į politiką nelabai kas nori eiti. Vis dar manoma, kad politikoje reputaciją greičiau susigadinsi nei pasigerinsi, sakau savo nuomonę.

Galimai už LVŽS balsuotų aptariami žmonės ir dėl to, kad įvardytas problemas jie atvirai komunikuoja, tam tikrus žingsnius yra žengę. Pavyzdžiui, vaiko pinigai, užmokesčio kėlimas viešojo sektoriaus darbuotojams, pensijų didinimas“, – sakė ekonomistas.

Tiesa, jis pridūrė, kad didelę įtaką tam padarė bendras ekonomikos pagerėjimas, tam tikri įstatymai, priimti ankstesnėse kadencijose.

„Tačiau, kadangi valstiečių-žaliųjų valdymo metu rodikliai gerėja, jie tai laiko šių politikų nuopelnu“, – aiškino Ž. Mauricas.

Kita problema – imigracija?

Pasak ekonomisto, daug didesnė dalis moterų dirba viešajame sektoriuje, yra pensijoje, tad moterims problema dėl socialinės atskirties ir yra aktualesnė.

„Tai, kaip nelygybė komentuojama šios Vyriausybės, prieš tai buvusios Vyriausybės, opozicijos sufleruoja, kad moterų pajamos augs gerokai greičiau nei vyrų, nes socialinės atskirties mažinimas suvokiamas kaip didesnės investicijos į švietimą, sveikatą, pensijų kėlimas, vaiko pinigai“, – kalbėjo jis.

Ž. Maurico teigimu, savo ruožtu, emigracija buvo tam tikrų Lietuvoje vykusių procesų pasekmė.

„Nemaža dalis gyventojų emigravo į kitas šalis, nes darbo nebuvo arba tas darbas, kurį jiems siūlė, garantavo tik labai mažą darbo užmokestį. Manau, tai susiję su pirmomis dvejomis problemomis, nesu nustebęs, manau, kad emigracijos vaidmuo toliau mažės, aktualesniu klausimu taps imigracija, kaip yra kitose ES šalyse“, – spėjo jis.