Praėjus beveik metams po skandalo dėl Labanoro girios kirtimo, gamtininkų ir gamtosaugininkų bendruomenę užgriuvo dar vienas rūpestis. Atšauktas buvusio aplinkos ministro Kęstučio Navicko pasirašytas projektas, kuriuo buvo ketinama praplėsti Punios šilo rezervato teritoriją. Dabartinis ministras Kęstutis Mažeika, sustabdęs minėto projekto įgyvendinimą, teigia, kad planuose nebuvo atsižvelgta į vietinių gyventojų interesus. Taip pat, anot jo, nepagalvota apie galimus rezervato lankymo ribojimus.
Unikalus gamtos paminklas ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje
Tačiau apie viską nuo pradžių. Nemuno kilpų regioniniame parke, kuris įsikūręs Birštono apylinkėse, plyti Punios šilas. Jame yra įsteigtas Punios šilo gamtinis rezervatas, kur saugomas pirmykščių Lietuvos girių bruožus išlaikęs unikalus Punios šilo gamtinis kraštovaizdis su mokslui vertingais augalijos bei gyvūnijos kompleksais, didžiųjų miegapelių, juodųjų gandrų ir kitų rūšių saugomų augalų ir gyvūnų buveinės.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė Punios šilą apibūdino kaip unikalų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.
„Tai vienintelis Lietuvoje miškas tokiame plote išlaikęs pirmykščių didžiųjų girių bruožus su didele retų ir nykstančių rūšių bei buveinių gausa. Tai įrodyta daugiau nei 40 metų Lietuvos ir kitų šalių mokslininkų vykdytais miško organizmų rūšių bei jų buveinių tyrimais jame“, – aiškino R. Baškytė.
Šiuo metu Punios šile yra įsteigtas rezervatas, tačiau, kaip tikina R. Baškytė, jo plotas sudaro tik 457 ha, ir tai yra labai mažas plotas sengirei, natūraliai buveinei išsaugoti, sudaryti sąlygas natūraliems procesams vykti. Botaninis – zoologinis draustinis užima 2200 ha šilo teritorijos.
„Natūraliai ekosistemai išsaugoti apskritai reikėtų ne mažesnio nei dešimties tūkstančių hektarų ploto, kuriame būtų nevykdoma jokia ūkinė veikla (tai minimalus plotas, reikalingas laukinei gamtai išsaugoti, įvardytas Europoje laukinę gamtą saugančių organizacijų). Punios šilo atveju šis plotas gali būti ir mažesnis, nes pati ekosistema yra izoliuota Nemuno upės“, – pasakojo VSTT direktoriaus pavaduotoja.
Siekiant išsaugoti natūralų ekosistemos vystymąsi, 2018 metų rudenį buvo pristatytas projektas, kuriuo buvo planuojama Punios šilo rezervato teritoriją praplėsti iki 2161 ha (jis neapimtų viso Punios šilo).
Nutraukė rezervato teritorijos plėtimo projektą
Tačiau praėjus šiek tiek daugiau nei pusmečiui, dabartinis aplinkos ministras K. Mažeika nutraukė minėto projekto įgyvendinimą teigdamas, kad Punios šilo rezervato išplėtimui prieštarauja vietos bendruomenė. Ministras taip pat sakė nerimaujantis, kad rezervato statusas sumažins galimybę žmonėms lankytis gamtiškai išskirtinėje teritorijoje.
„Atsižvelgėme į vietos bendruomenės susirūpinimą, kuriuo buvo pasidalyta susitikimuose su Seimo nariais ir su manimi, kad rengiamas rezervato išplėtimo planas, kur būtų situacija, kad vietos gyventojai negalėtų į Punios šilą nueiti nei grybauti, nei uogauti. Šiandien ten yra įrengti pasivaikščiojimo takeliai, skulptūrų parkas, poilsio zonos, į kurias atvažiuoja ir vietiniai, ir turistai. Tai visam tam būtų uždaryti vartai. Rezervato statusas neleistų žmonėms vykdyti jokios veiklos", – GRYNAS.lt komentavo K. Mažeika.
Jis tęsė, kad Punios šilo gamtinės vertybės turėtų būti išsaugotos visuomenės švietimu, o ne draudimais ten lankytis. Kirtimų klausimai, pasak K. Mažeikos, gali būti išspręsti ir kitais teisiniais būdais, ne tik rezervato įkūrimu.
„Planuojant padidinti rezervato plotą, nebuvo atsižvelgta į gyventojų interesus. Kalbant apie kirtimo darbus, dėl ko labiausiai buvo diskutuojama, tai mes turime tai išdiskutuoti ir maksimaliai apsaugoti mišką. Jeigu yra poreikis sanitariniams kirtimams, taip, bet tai turi išlikti atvira žmonėms. Kalbame su kolegomis. Mes sumažinome pušynų kirtimus, kur atsižvelgėme, kad pušynai turi būti išsaugoti", – tikino ministras.
Bendruomenė jaučiasi pagaliau išgirsta
Panašius argumentus prieš Punios šilo rezervato plėtimą su GRYNAS.lt pasidalino ir vietos gyventojų bendruomenė. Jos atstovas, Pilietinės iniciatyvos draugijos „Mūsų Dzūkija“ pirmininkas dr. Kazimieras Sventickas tikina, kad projekto iniciatoriai bando sumenkinti bendruomenės nuomonę ir pasiūlymus.
„Mums pirmiausia ir labiausiai rūpi, kad unikalaus šilo vertybės būtų išsaugotos ir matome akivaizdžias tokio statuso grėsmes. Jei norite pamatyti tikrąją rezervatų situaciją – nuvažiuokite į Dubravos rezervatinę apyribę, Punios šilo rezervatą, pakalbėkite su miškų specialistais, kokias grėsmes kelia kinivarpos ir t.t. Jau dabar šile per pastaruosius dvejus metus masiškai ir pavojingai padidėjo kinivarpų židinių, bet, miškininkai bijodami K. Navicko, laiku nesiėmė privalomų priemonių židinių likvidavimui“, – pasakoja dr. K. Sventickas, pridurdamas, kad jis ir vietos bendruomenė ne kartą teikė pasiūlymus jau buvusiam ministrui bei projektą rengusiems specialistams, tačiau į rekomendacijas, anot pašnekovo, nebuvo sureaguota.
„Unikaliam Punios šilui labai reikia unikalaus išsaugojimo projekto, o ne uždaros kolonijos, reikia žaliuojančio miško su gausiais sengirių fragmentais, o ne pūvančių medžių lavonais ir styrančias plikais kinivarpų nugraužtų eglių stiebais nykios teritorijos. Labai tikimės, kad dėl tokio rasime bendrą kalbą su sąžiningais ir tik išsaugojimu, o ne rezervatu besirūpinančiais aplinkosaugos specialistais“, – teigia bendruomenės atstovas.
Bijo dėl miško likimo
Ko reikalauja bendruomenė? K. Sventickas pasidalijo vietos gyventojų ir jo projekto iniciatoriams teiktomis išvadomis. Jose bendruomenė teigia, kad jokio plynų kirtimų pavojaus nėra, o sanitariniai ir kiti privalomieji kirtimai draustiniuose vykdomi darbus derinant su aplinkosaugininkais, nes, anot jų, ir taip visa šilo teritorija šiuo metu yra saugoma.
Taip pat teigiama, kad penkis kartus išplėtus rezervato plotą tektų papildomai palikti supuvimui dar 2000 ha plote esančių šilo medžių: „Atsodinti jaunuolynų plotai nunyktų. Tai neatitinka darnos ir tvarumo gamtoje principų. Esamo 457 ha gamtinio rezervato ir plius 460 ha kertinių buveinių ploto (tai trečdalis šilo ploto) visiškai pakanka racionaliam retųjų vertingų rūšių dauginimuisi ir moksliniams eksperimentams“.
Trečias argumentas, kodėl Punios šilo rezervato nereikia plėsti, yra kenkėjų plitimas. Anot bendruomenės, kyla didelis pavojingų medžių liemenų kenkėjų pavojus, nes rezervate, pasak jų, sudaromos palankios sąlygos pavojingų gyvių ir invazinių augalų aktyviai plėtrai ir sklaidai.
„Jau šiuo metu pavojingi medžių liemenų kenkėjų židiniai Miško sanitarinės apsaugos specialistų nustatyti daugumoje Punios šilo kvartalų, o taip pat ir genetiniuose medynuose. Kaip rodo Belovežo girios Lenkijoje patirtis, nevykdant sanitarinių kirtimų vos per 10 metų neliko nė vienos kinivarpų nepažeistos eglės, kenkėjai pradeda pulti ir pušis. Todėl teiginys, kad rezervate miškas pats apsisaugos nuo pavojingų medžių liemenų kenkėjų yra ne tik klaidinantis, bet ir nusikalstamai pavojingas ne tik šilui, bet ir visai aplinkinei teritorijai, gretimiems privatiems miškams. Jau ir šiuo metu būtinos papildomos priemonės aplink esamą rezervatą, kad kenkėjai neplistų. Rezervato ploto didinimas būtų nusikalstamas akivaizdžiai matomos grėsmės ignoravimas“, – mano vietos bendruomenės nariai.
Be to, anot gyventojų, seniausiuose trijuose rezervatiniuose šilo kvartaluose po 50 metų bus galima rasti tik kelias vietas, kurias būtų galima vadinti gražia sengire: „Mažėjant spygliuočių medžių našiuose šilo dirvožemiuose sparčiai auga lazdynai, formuojasi šabakštynai, o ne laukta medžių įvairovė. Kur kas daugiau vaizdingų natūralių sengirių fragmentų išlieka atrinktose kertinėse buveinėse. Tai, kad tokiame dideliame plote susiformuos sengirė yra mitas, apgaulingai propaguojamas tik tam, kad „prastumti“ rezervato projektą.“
Gyventojai mano, kad rezervato teritorijos apsuptų genetinių medynų vertybių išsaugojimas praktiškai neįmanomas. Taip pat, žmonės įsitikinę, kad jiems nepasakoma visa tiesa apie lankymosi praplėstoje rezervato teritorijoje.
„Gyventojų lankymosi galimybės bus griežtai apribojamos rezervato teisinių nuostatų, o po 10-15 metų patys gyventojai neis į mišką dėl pavojingų išvartų ir nepraeinamų krūmynų. Nepasakoma kokie reikalavimai gyventojams bus taikomi buferinėje rezervato zonoje“, – mano vietos bendruomenė.
Rezervato statusas sukurtų natūralios gamtos oazę
Tačiau VSTT direktoriaus pavaduotoja R. Baškytė GRYNAS.lt paaiškino, kas yra rezervatas ir ką reiškia jo statusas aplinkiniams gyventojams. Rezervatuose, anot pašnekovės, yra draudžiama ūkinė veikla, neleidžiami kirtimai, statybos (daroma išimtis tik įrenginiams, kurie reikalingi moksliniam monitoringui). Tačiau įstatymas numato išimtis gyventojams grybauti ir uogauti.
Rengiant teritorijų planavimo dokumentus, buvo įtvirtinta, kad rezervatai gali būti griežtos apsaugos arba reguliuojamos apsaugos. Griežtos apsaugos rezervatuose reikalavimai yra griežtesni.
Reguliuojamos apsaugos rezervatuose jokių problemų vietos gyventojams uogauti, grybauti nėra. Tokie teisės aktai, pasak R. Baškytės, buvo pritaikyti ir rengiant Punios šilo rezervato praplėtimo projektą.
„Dokumente dėl Punios šilo, kuris buvo parengtas, buvo sudarytas visų kaimų, esančių aplink rezervatą, sąrašas 10 km spinduliu, kad gyventojai galėtų uogauti ir grybauti. Įskaitant ir Punios miestelį, kuris yra kitoje Nemuno pusėje. Dar buvo pageidavimas iš žmonių, kurie organizuoja vandens turizmą baidarėmis. Į jų prašymą taip pat buvo atsižvelgta. Buvo numatytos išlipimo vietos. Taip pat ne visą Punios šilo teritoriją buvo pasiūlyta įvardyti rezervatu, yra numatyta rekreacinė zona, kurioje lankymasis yra apskritai neribojamas, ir kurioje visi norintys gali pamatyti tą tikrąjį šilą, nepraretintą, neiškirstą, su senais ąžuolais. Toje vietoje, yra Kunigaikščių ąžuolų alėja. Čia numatyta įrengti specialų pažintinį taką ir jis bus“, – aiškina R. Baškytė, pridurdama, kad rengiant projektą, buvo atsižvelgta į visus vietos gyventojų prašymus.
Kairėje Nemuno pusėje, anot pašnekovės, yra numatyta ekologinės apsaugos zona, kurios gale yra namelis, naudotas medžiotojų ir miškininkų reikmėms. Ten numatytas edukacinis centras, kuriame lankytojų lauktų pažintis su laukine gamta.
„Visi kiti gyventojai, ne vietiniai, taip pat turėtų galimybę lankytis rezervate su gamtos gidu, kuriuo galėtų būti bet kuris vietos gyventojas. Lankymasis rezervatuose mokomaisiais – pažintiniais tikslais rezervatuose
yra galimas. Aišku, gali būti jautrių zonų, tai į jas tiesiog nevestų lydintis asmuo, arba būtų ribojamas lankymas tam tikru metu“, – priduria R. Baškytė.
Mokslininkas: rezervato vertybė – natūrali gamtinių procesų eiga
Taigi, pagal Punios šilo rezervato išplėtimo projektą, rezervato teritorijoje galimas lankymasis, grybavimas, uogavimas, žvejyba, edukacinės veiklos. Tačiau vietos gyventojai išreiškė nuogąstavimą ir dėl teritorijos išlikimo. Kaip jau buvo minėta, bendruomenė nerimavo, kad rezervato plotas virs šabakštynu, užleistu kenkėjais. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad projekto idėja buvo subrandinti sengirę ir ją pritaikyti gyventojų lankymui, natūralios gamtos pažinimui.
GRYNAS.lt pasiteiravo mokslininkų, ar iš tiesų miškas, įteisintas kaip rezervatas, pasmerktas kenkėjams ir išnykimui. LAMMC Miškų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Virgilijus Mikšys aiškina, kad LR Saugomų teritorijų įstatyme nurodyta, jog gamtinių rezervatų steigimo pagrindinis tikslas – „užtikrinti natūralią gamtinių procesų eigą“.
„Rezervatuose pagrindinė vertybė yra natūrali gamtinių procesų eiga: viskas vyksta be tiesioginės žmogaus įtakos (kai kurių netiesioginių žmogaus veiklos poveikių ir rezervatuose išvengti neįmanoma). Rezervatų miškuose medžiai, jų grupės ar medynai žūsta dėl natūralių priežasčių (tarpusavio konkurencija, senatvė, ligos, kenkėjai ir pan.), kartu vyksta savaiminis jų žėlimas. Dėl to neretai kinta medžių rūšių sudėtis, medynų struktūra, o kartu kinta ir visa kita, kas gyvena miškuose – vienos rūšys išnyksta, atsiranda kitos“, – pasakoja mokslininkas pridurdamas, kad rezervatuose taip pat leidžiami leidžiami moksliniai tyrimai ir stebėjimai, skirti apsaugai nuo labai stipraus aplinkos veiksnių (priešgaisrinė apsauga) ar nenatūralių veiksnių (invazinių rūšių naikinimas).
„Taip pat ir žmogaus veiklos pažeistos gamtos atkūrimas, galimybės leisti vietos gyventojams uogauti ir grybauti. Dėl kai kurių veiklos galimybių galėčiau diskutuoti (ir ugnis yra natūralių gamtinių procesų dalis, pažeistą gamtą dažnai geriausiai atkuria patys natūralūs procesai) ir manau, kad jomis rezervatuose tikrai nereikėtų pernelyg dažnai naudotis. Tuo labiau bandyti taikyti priemones atskirų rūšių ar jų grupių išsaugojimui – taip tik trikdome gamtinius procesus. O tokios tendencijos pas mus kartais pastebimos“, – paaiškina mokslininkas.
Dr. V. Mikšys tęsia, kad medžių kenkėjai, ligos – irgi natūralių gamtinių procesų dalis. Kita vertus, pasak mokslininko, vietiniai kenkėjai ar ligos miškų iš esmės nesunaikino iki šiol, todėl tikėtina, kad nesunaikins ir ateityje.
„Taip, jų įtaka rezervatuose gali būti reikšmingesnė nei kituose miškuose, kur taikomos apsaugos priemonės. Jei kažkur rezervate dėl jų žus kad ir gana dideli medynų plotai, miškas vis tiek savaime atsikurs. Be abejo, gal gerokai lėčiau, nei tuomet, kai taikome atkūrimo priemones. Bet atsikurs – juk esame miškų gamtinės zonos šalis, miškas čia auga visur, kur žmogus jam netrukdo/leidžia (žinoma, išskyrus vandenis ir pelkes). Ir net po tokių stiprių gamtinių veiksnių poveikio (o jie nėra labai dažni) jaudintis dėl lėtesnio rezervatų miškų atsikūrimo, pakitusios medžių rūšių sudėties ar miškų produktyvumo tikrai nereikėtų. Rezervatas tikrai nėra skirtas medienos auginimui“, – paaiškina pašnekovas.
Mokslininkas akcentuoja, kad ilgai egzistuojančiame (bent 50-100 metų) rezervate galima rasti visko: „Daug negyvos medienos – neabejotinai: visi žuvę medžiai lieka miške. Tikriausiai ir labai senų medžių ar medynų. Ir įvairiaamžių medynų. Ir žuvusio ir atsikuriančio miško plotelių ar plotų, jaunuolynų. Gal ir gaisrų pažeistų plotų.“
Kitaip tariant, koks turėtų būti Punios šilas – apsisprendimo klausimas. Ar visuomenė jį nori matyti kaip natūralios gamtos procesų pavyzdį, ar pritaikytą daugiau rekreaciniams tikslams.
Siūlo botaninio-zoologinio draustinio statusą
Tiesa, mokslininkas šiuo klausimu mano, kad botaninio-zoologinio draustinio statusas (daugumą šio miško apima toks draustinis, dar yra ir kelių šimtų ha ploto rezervatas) yra geresnis ir teikia daugiau „derinimo” galimybių.
„Ir ne vien dėl gyventojų norų, bet ir dėl kitų šio miško vertybių. Manau, kad normalus, gerai paruoštas gamtotvarkos planas leistų spręsti visas problemas, jei jų tikrai yra“, – sako dr. V. Mikšys.
GRYNAS.lt primena, kad Baltijos aplinkos forumas išplatino pranešimą, kuriame Lietuvos gamtininkai pasisakė už Punios šilo rezervato ploto išplėtimą.
„Aplinkosaugoje dirbu nuo 1990, visko teko matyti, skaityti ir girdėti, bet tokia šlapia mazgote per veidą dar nesu gavęs," – taip situaciją įvertino Dzūkijoje dirbantis žinomas botanikas dr. Mindaugas Lapelė. Garsus Lietuvos gamtos fotografas Marius Čepulis neslėpė pasipiktinimo tokiu Aplinkos ministro sprendimu.
„Tiesiog puiki „dovana“ Prezidento inauguracijos proga, ne prezidentui (jis dar to nežino), o mums, gamtininkams ir, tikiu visiems Lietuvos žmonėms. Kol dar nėra oficialių argumentų sunku net, ką ir komentuoti. Kiek žinau, buvo planų padaryti išskirtinį rezervatą, kur būtų leidžiamas lankymas, bet draudžiami kirtimai ir medžioklė. Tai dabar lieka klausimas – ar dabar norima kirsti vieną vertingiausių girių, ar nenorima prarasti galimybės pašaudyti gražuolių elnių? Išties šis Punios šilo pertvarkymo į rezervatą sustabdymas Lietuvos gamtosaugoje yra milžiniškas žingsnis atgal“, – pranešime teigė gamtos fotografas.
