Tačiau tai tik dalis iškilmių. G. Nausėda inauguracijos dieną apsilankys prie Jono Basanavičiaus paminklo, prisieks Seime, vėliau Nepriklausomybės aikštėje išsirikiuos Lietuvos ginkluotųjų pajėgų rikiuotė, o Gedimino prospektu nusidrieks paradas, bus surengtos iškilmingos Mišios, bus pagerbtos Lietuvos miestų ir miestelių bei užsienio lietuvių vėliavos, prezidentė Dalia Grybauskaitė savo įpėdiniui perduos Prezidentūrą, Vyriausybė – įgaliojimus, o vakare susirinkusiems aidės koncertas katedros aikštėje. Keliems tūkstančiams išrinktųjų bus surengtas uždaras priėmimas vidiniame Prezidentūros kieme.

Inauguracijos iškilmės susideda iš kelių blokų: teisiškai reglamentuotų, pramoginių ir tradiciškai nusistovėjusių. Priesaika Seime – Konstitucijoje apibrėžta inauguracijos dalis, o štai Šv. Mišios Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje – tradicija, kuri tęsiama nuo 1993 metų, kai prezidentinę priesaiką ištarė Algirdas Mykolas Brazauskas.

G.Mačiulio (Seimo archyvo) nuotr.
Foto: LRS

Tačiau žvelgiant atgal ir prisimenant tarpukario inauguracijas, ne visi prezidentai prisiekė Tautai prieš Dievą. Humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Kasparavičius išskyrė prezidento Kazio Griniaus priesaiką.

„Per visą šimtmetį, kai Lietuva turi prezidento instituciją, vienintelis prezidentas, kuris buvo labai principingas, kartu ir sąžiningas, neminėjo Dievo vardo, – teigė A. Kasparavičius, kalbėdamas apie Kazį Grinių. – Pats Grinius tiesiog atsistojęs veidu į salę perskaitė priesaiką, ją pasirašė ir iš karto po to išėjo į tribūną ir pasakė trumpą inauguracinę kalbą, kuriame išvardijo penkis savo prezidentavimo kredo“

A. Kasparavičius vardijo, kad pagrindiniai K. Griniaus principai buvo tokie: laikytis ir ginti Konstituciją, būti visiems lygiai teisingu, valstybę organizuoti taupumo pagrindais, kovoti dėl valstybės teritorijų.

Antanas Smetona
Foto: Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Beje, kaip didžiausią akibrokštą per visas buvusias prezidentines inauguracijas dr. A. Kasparavičius įvardija du kartus tarpukariu vykusius opozicijos protestus. „Buvo keli atvejai, kai opozicija tiesiog nedalyvavo prezidento rinkimuose Seime ir inauguracijose, nes tos inauguracijos vykdavo Seime, tai nedalyvavo ir inauguracijose. 1922 gruodžio 20-21, kai buvo renkamas ir prisiekė prezidentas Aleksandras Stulginskis, visas kairysis Seimo sparnas nedalyvavo. Salėje ir per rinkimus, ir per inauguraciją buvo tik 36 iš 78, tai mažiau nei pusė. Jie tiesiog protestavo ir nedalyvavo.

Antras toks atvejis, kai irgi kairioji opozicija nedalyvavo prezidento rinkimuose ir tuo pačiu nedalyvauja ir po rinkimų tą pačią dieną įvykusioje taip vadinamoje inauguracijoje, kuri buvo labai kukli ir trumpa, nes tai iš esmės tik prezidento priesaika, tai kai Smetona išrenkamas prezidentu 1926 gruodžio 19 dieną. 16-17 valandą vyksta ceremonija, Smetona išrenkamas Seime prezidentu, iš karto vyksta jo priesaika, o protestuodama visa kairioji opozicija ir dalis tautinių mažumų taip pat nedalyvauja Seimo salėje“, – teigė istorijas dr. A. Kasparavičius.

K. Grinius savo darbo kabinete prezidentūroje. Kaunas, 1926 m.
Foto: LRT

Dabartiniais laikais vykusių inauguracijų iškilmės taip pat ne visada buvo visiškai sklandžios, A. M. Brazauskas į katedrą pateko tik pro šonines duris, nes aikštėje buvo surengtas piketas. Skandalingai nuskambėjo ir Rolando Pakso inauguracijos metu surengtos Mišios, kuriose dalyvavusiai gruzinų kilmės aiškiaregei Lenai Lolišvili buvo pademonstruota didelė pagarba.

Brazausko inauguracija: piketas ir priėmimas be šeimos

1993 metais išrinkto prezidento Algirdo Mykolo Brazausko inauguracija įvyko žiemą, vasario 25-ąją.

Inauguracija išsiskyrė pagoniškomis tradicijomis. Visa inauguracijos ceremonija šventinį rytą prasidėjo ant Gedimino kalno, pagal pagonišką tvarką. Pagoniška eisena nusileido žemyn nuo kalno ir vėliavos buvo įneštos į Arkikatedrą. Tiesa, pačiam A. M. Brazauskui į Arkikatedrą teko eiti pro šonines duris – jį sustabdė aikštėje vykęs piketas.

Prezidento A. Brazausko inauguraciją Viliaus Kavaliausko sudarytoje knygoje aprašo rašytojas Romas Gudaitis, kuris kūrė inauguracijos scenarijų. Tuo metu prezidentas dar nedirbo Prezidentūroje, šalies vadovas tais laikais rezidavo Seime.

„Peržiūriu visą Vaclavo Havelo inauguracijos ceremonialą. Sudedu tūkstantmečio Lietuvos valstybingumo, tęstinumo akcentus. Išrinktas prezidentas turi pabuvoti svarbiausiose istorinėse vietose Arkikatedroje – pagerbti Vytautą, Joną Basanavičių. O čia minia šėlsta – neįleisti, ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas bejėgis čia įkalbėti“, – rašė R. Gudaitis.

„Arkikatedron neįsileista, išrinkto prezidento pagerbimas čia vyko paslapčiom. Vienų džiaugsmas, kitų nusivylimas“, – priduria rašytojas.

A. M. Brazausko priesaikos ceremonija vyko Seime, kaip numato Konstitucija, o pramoginę dalį sudarė tik karinis paradas ir priėmimas svečių namuose. Beje, prezidento šeima dalyvavo tik iškilmingame Seimo posėdyje, kuriame A. M. Brazauskas prisiekė Tautai, į priėmimą jo šeimos nariai nebuvo pakviesti.

Pirmoji Adamkaus inauguracija: keturi priėmimai ir neišsipildęs noras

1998 metais prezidentu išrinktas Valdas Adamkus surengė amerikietiškomis tradicijomis paremtą inauguraciją. Inauguracijos dieną buvo surengti net keturi priėmimai ir iki šiol šią inauguraciją galima vadinti viena prabangiausių, šias iškilmes pralenkia tik R. Pakso inauguracija.

V. Adamkus norėjo prisiekti Katedros aikštėje prieš tautą, tačiau vis tiek buvo priverstas laikytis protokolo ir prisiekti Seime. „Aš norėjau prisiekti Katedros aikštėje, kad kuo daugiau žmonių galėtų tai stebėti. Pasirodo, negalima. Reikėtų pakeisti vieną įstatymo punktą, kuris numato, kad prezidentas prisiekia Seime. Nepavyko susitarti, kad būtų skubiai padarytos atitinkamos pataisos“, – savo dienoraštyje rašė V. Adamkus.

Valdas Adamkus 1998 metais, G.Mačiulio (Seimo archyvo) nuotr.
Foto: LRS

Ir nors V. Adamkui nebuvo leista prisiekti Katedros aikštėje, jį minios žmonių sveikino kitur. Vienas iš keturių priėmimų vyko net Sporto rūmuose. Vėliau buvo teigiama, kad pastarojo priėmimo metu buvo tiek daug žmonių, kad net pritrūko maisto.

Beje, V. Adamkus buvo pirmasis, kuris per inauguraciją pasakė dvi kalbas – vieną Seime, kitą – Katedros aikštėje. Pastarąją, kurią pasakė miniai susirinkusiųjų, rašė poetas Justinas Marcinkevičius.

Po šios V. Adamkaus inauguracijos visi prezidentai sako po dvi kalbas.

Protokolo žinovas A. Lydeka teigė, kad V. Adamkaus inauguracija buvo amerikietiška dėl priėmimų gausos. „Amerikoje priėmimai ir pobūviai yra svarbiausias inauguracijos elementas. Visa kita – prisiekiau, pasirašiau, nuėjau ir viskas. Esmė – pobūviai“, – teigė A. Lydeka ir pridūrė, kad Lietuvoje labiau įprasta europietiška tradicija, kurioje svarbiausi teisiškai reglamentuoti dalykai.

Istorikas dr. A. Kasparavičius V. Adamkaus pirmąją inauguraciją vadina viena įspūdingiausių istorijoje vien dėl organizuotų pokylių. „Vien į Sporto rūmus buvo apie buvo pakviesta 4,5-5 tūkstančiai žmonių, – įvardijo istorikas. – Tiek žmonių sukviesti, vien kvietimų tiek išsiuntinėti, o turint galvoje, kad buvo 1998 metai, internetas buvo ką tik prasidėjęs ir viskas buvo siunčiama spausdintais kvietimais, popieriniais. Ir tos visos vaišės, tai man atrodo, kad tai buvo tokios amerikietiškos inauguracijos dvelksmas Lietuvoje.“

G.Mačiulio (Seimo archyvo) nuotr.
Foto: LRS

Dar vienas dalykas, kurį V. Adamkus atnešė į Lietuvą – su jo atėjimu buvo įtvirtintas pirmosios ponios statusas. A. Kasparavičiaus teigimu, iki tol, ypač tarpukariu, tai nebuvo populiaru. „Adamkus tą atneša į Lietuvą ir labai sėkmingai, – apie Almą Adamkienę kalbėjo istorikas. – Ir tai labai puikiai prigijo iki pat pastarojo dešimtmečio, kai pirmosios ponios nebeliko. Bet, manau, kad ir Laima Paksienė tuos metus su pareigomis susitvarkė. Manau, kad tai bus atgaivinta.“

Pakso inauguracija – pati prabangiausia istorijoje

2003 m. vykusi Rolando Pakso inauguracija buvo gana įprasta, įsimintiniausiu jos akcentu tapo reaktyvinių lengvųjų atakos lėktuvų „L-39 Albatros“ skrydis virš Vilniaus. Prieš inauguraciją dėl to buvo kilęs konfliktas, nes orlaivių skrydžiui priešinosi Vilniaus meras Artūras Zuokas.

Tiesa, daug ginčų tarp Vilniaus mero A. Zuoko ir R. Pakso komandos sukėlęs karinių lėktuvų skrydis nepaliko didelio įspūdžio. Lėktuvai skrido pakankamai aukštai, be to, juos įžiūrėti trukdė į akis spiginanti saulė.

Beje, R. Pakso inauguracija buvo pati brangiausia – jai buvo išleista net 90 tūkst. eurų.

Rolandas Paksas 2003 metais, Seimo archyvo nuotr.
Foto: Olga Posaškova

Po oficialios dalies Prezidentūroje vyko priėmimas, kuriame dalyvavo ambasadoriai bei užsienio diplomatai, Seimo ir Vyriausybės nariai, R. Pakso draugai, artimieji ir finansiniai rėmėjai.

Visuomenei buvo surengtas koncertas ir šviesos šventė Gedimino kalno papėdėje. Valandą trukusią muzikos, lazerių ir saliutų programą pradėjo Eurikos Masytės atliekama „Laisvė“, o vėliau suskambo ir specialiai inauguracijai kurta daina „Tau, Lietuva“, kurią pagal poetės Vilijos Šulcaitės žodžius sukūrė kompozitorius Andrius Kulikauskas, atliko operos primadona Irena Milkevičiūtė ir baritonas Vytautas Juozapaitis, pritarė „Ąžuoliuko“ choras ir Lietuvos radijo ir televizijos orkestras, diriguojamas Jaroslavo Cechanovičiaus.

Koncerto metu buvo iššautas rekordinis skaičius – 4 tūkstančiai 300 saliutų salvių, nušvietusių Gedimino pilį, kalną ir visą jo papėdę. Iškilmingą renginį vainikavo keturi galingiausi pabūklo šūviai už visus Lietuvos regionus – Aukštaitiją, Žemaitiją, Dzūkiją ir Suvalkiją.

Pabaigoje visi susirinkusieji, liepsnojant deglams, naujajam prezidentui sugiedojo „Ilgiausių metų“.

Antroji Adamkaus inauguracija pasižymėjo kuklumu

2004 metais vykusi antroji V. Adamkaus inauguracija prasidėjo gėlių padėjimu prie karaliaus Mindaugo paminklo, vėliau prezidentas su žmona Alma į Simono Daukanto aikštę įžengė raudonuoju kilimu. Beje, karaliaus Mindaugo paminklo pagerbimas tuomet buvo naujovė. Vėliau tai tapo tradicija, tačiau šįmet G. Nausėda pagerbs J. Basanavičiaus paminklą.

Protokolo žinovas A. Lydeka teigė, kad pagerbti J. Basanavičių yra logiškiau. „Karalius Mindaugas, kurį mes labai šloviname, gerbiame ir mylime, tačiau jis kaip monarchas, kaip karalius, o prezidentas yra išrinktas demokratiškai. Tad naujosios demokratinės Lietuvos patriarchas ir pradininkas be abejo yra Basanavičius. Logiška, kad natūraliau yra pagerbti Basanavičiaus paminklą, Basanavičiaus atminimą, o ne karalių Mindaugą tokią dieną ir tokia proga. Pakankamai daug informacijuos tuo visuomenei pasakoma“, – DELFI kalbėjo A. Lydeka.

Valdas Adamkus 2004 metais, L.Žilytės (Seimo archyvo) nuotr.
Foto: LRS

„Šiandien nėra pralaimėjusių rinkimus. Yra tik Lietuva, kuri laukia mūsų atkaklaus kūrybingo darbo. Kviečiu į šią talką visus Lietuvos žmones, atmesdamas visokius dirbtinius skirstymus į kaimiečius ir miestiečius, į elitą ir likusius“, – per iškilmingą Prezidentūros perdavimo ceremoniją prieš penkiolika metų tautai kalbėjo V. Adamkus.

Po V. Adamkaus kalbos nuaidėjo trys istorinio pabūklo salvės, kurias originalia XIX amžiaus patranka iššovė Kauno karo istorijos klubo prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus nariai. Pirmoji salvė skirta Lietuvai Tėvynei, antroji – valstybei ir jos žmonėms, trečioji – Respublikos Prezidentui V. Adamkui.

Antroji V. Adamkaus inauguracija vyko pagal supaprastintą scenarijų: ir be priėmimo, ir be fejerverkų. To pageidavo pats V. Adamkus. Vietoje priėmimo katedros aikštėje buvo surengtas koncertas.

Inauguracijos iškilmėms Finansų ministerija buvo skyrusi 320 tūkstančių litų. Tiesa, beveik trečdalį pavyko sutaupyti.

Beje, ši inauguracija buvo pirmoji, kuri vyko ne žiemą, o vasarą, liepos mėnesį. Inauguracija persikėlė dėl R. Pakso nušalinimo.

Pirmoji Grybauskaitės inauguracija buvo pati pigiausia

2009 metais surengta pirmoji prezidentės Dalios Grybauskaitės inauguracija buvo ypatingai kukli, šalies vadovė net nesurengė priėmimo užsienio svečiams ir diplomatiniam korpusui. D. Grybauskaitė nusprendė rengti kuklią šventę dėl situacijos šalyje - buvo krizė.

D. Grybauskaitės inauguracijos biudžetą sudarė vos 30 tūkst. litų, kurie dabar nesudarytų nė 10 tūkst. eurų.

„Buvo ir ekonominė krizė, ir šiaip prezidentė Dalia Grybauskaitė norėjo pademonstruoti išskirtinį kuklumą, tad inauguracija buvo labai kukli, paprasta, – teigė protokolo žinovas A. Lydeka ir pabrėžė, kad 30 tūkst. litų tokiai ceremonijai – neįtikėtinai maža suma. – Sunkiai suvokiama, kaip galima padaryti valstybinį renginį už tokią mažą sumą.“

Dalia Grybauskaitė 2009 metais, Seimo archyvo nuotr.
Foto: Olga Posaškova

Antroji D. Grybauskaitės inauguracija buvo prabangesnė, tačiau A. Lydeka jose mato panašumų: „Nei vienu, nei kitu atveju praktiškai nebuvo organizuojami priėmimai. Protokoliškai vertinant tai sunkiai suvokiamas dalykas, nes reikia suprasti, kad pobūvis ar priėmimas – tai ne balius, kuriame žmonėms reikia pavalgyti ar išgerti, tai visai kitą turinį turintis valstybinis renginys, į kurį pakviečiami skirtingų socialinių grupių svečiai, jie gali tarpusavyje susitikti tokioje tvarkingoje, gražioje aplinkoje prie taurės vyno ir susipažinti, ir pakalbėti, ir pasitarti, ir pasidžiaugti šia valstybe“.

Antroji Grybauskaitės inauguracija

Prezidentės D. Grybauskaitės antrosios inauguracijos ceremoniją vainikavo koncertas Simono Daukanto aikštėje. Vilijai Matačiūnaitei atlikus dainą „Aš tikrai myliu Lietuvą“ į žmones kreipėsi ir prezidentė D. Grybauskaitė. Šalies vadovė teigė įsipareigojanti vykdyti viską, ką prisiekė Seime, padėjusi ranką ant Konstitucijos.

„Kai į valdžią bus einama tarnauti, o ne ponauti ar pasipelnyti. Sukurti, o ne sugriauti. Įtikinti, o ne apgauti. Padėti, o ne pakenkti. Prisidėti, o ne pasinaudoti – šie principai turi prigyti visose šalies gyvenimo srityse“, – inauguracijos kalboje sakė prezidentė.

Šventinio pokylio, kaip per pirmąją inauguraciją, prezidentė nekėlė, nebuvo ir fejerverkų. Dar prieš inauguraciją D. Grybauskaitė kalbėjo, kad bus atliktas privalomas ceremonialas.

Istorijas dr. A. Kasparavičius pirmąją D. Grybauskaitės inauguraciją įvardija kaip ryškesnę, nes antrojoje nebuvo netikėtumų ir viskas vyko taip, kaip tikėtasi. „Buvo kažko tikimasi, kažkokios naujos politikos, bet kažkokių naujų akcentų 2014 metais aš nepamenu. O kalbant apibendrintai apie abi Dalios Grybauskaitės inauguracines iškilmes, jos abi buvo labai panašios ir sausokos, – kalbėjo istorikas, pridurdamas, kad abi buvo kiek nuobodokos. – Bet tai atitiko žmogaus stilių, prezidentės darbo stilių ir charakterį.“

Tiek JAV, tiek Europoje, anot istoriko, atskiros inauguracijos skiriasi ir kiekvienai inauguracijai „skonį“ suteikia išrinktasis prezidentas.