Laikai, kai kapinės buvo patraukli vieta vaikų žaidimams: ieškodavo kaukolių, pamaudavo jas ant pagalių ir gąsdindavo praeivius

Dalia Čėsnienė su šeima gyveno Maksimo Gorkio g. (dabar Liepų g.) nuo 1961-ųjų iki 1970-ųjų. „Šalia namų buvusios senos, apleistos kapinės buvo labai patraukli vieta vaikų žaidimams, – šypsosi Dalia. – Kodėl? Ogi todėl, kad vaikus traukia paslaptys ir keistos erdvės.“

Gedgaudų šeima gyveno Gorkio g. 53, žinybiniame mėsos kombinato name. Dalia mokėsi Kristijono Donelaičio vidurinėje mokykloje. Vaikų kelias į mokyklą ir atgal ėjo per kapines. Vaikams patikdavo bastytis tarp antkapių ir metalinių tvorelių, skaitinėti mirusių žmonių pavardes. Dalia pirmoje ir antroje klasėje mokėsi iš ryto, o trečioje ir ketvirtoje – popietinėje pamainoje. Sutemus namo grįždavo ne per kapines, bet aplinkui – per K. Donelaičio aikštę.

Mėtėsi kaulai

Kai tėvai nusipirko televizorių, Dalia norėdavo pamatyti animacinius filmukus, rodomus 18.10 val. Pamokos baigiasi 18 val., tad nieko kito nelikdavo, kaip tik skuosti trumpiausiu keliu. Mergaitė įkvėpdavo oro prie rusų karių kapų ir iškvėpdavo prie cerkvės, kai už nugaros likdavo tamsos ir baimės ruožas. Berniukai buvo drąsesni. Pradėjus ardyti kapines 1967–1968, jie landžiodavo, ieškodavo kaukolių, pamaudavo jas ant pagalių ir gąsdindavo praeivius. Tada visur mėtėsi kaulai, kaukolės.

Dalia įsidėmėjo klausimą laikraštyje apie lavoninę senajame administracijos pastatėlyje, kur vėliau buvo šachmatinė, o dabar Klaipėdos tautinių kultūrų centras. Apie 1966 m. kieme kažkas pasakė vaikams, kad ten yra lavoninė. Vaikai nutarė patikrinti. Prasibrovė pro krūmų sąžalynus ir žvilgterėjo per dulkėtus langus į namo vidų. Pamatė, kad prie galinės sienos stovi metaliniai stelažai, ant jų sudėti kaulai, kaukolės ir dideli stiklainiai, lyg su varlėmis ar užkonservuotais žmonių organais. Stiklainiai buvo neįprastos cilindro formos, storo stiklo, dideli.

Kapines kažkas kasinėjo

Vaikai pastebėjo, kad kapines kažkas kasinėdavo. Žmonių nematė, tik rasdavo prikasinėtų duobių. Vaikams rūpėjo, ko tie žmonės ieško: aukso, lobių? Vieną dieną kieme pasklido gandas, kad kapinėse rado bombą. Nulėkę pamatė sulūžusią žalią medinę dėžę, o joje daug parako lazdelių. Uždegtos parako lazdelės gražiai degdavo gal kokias 5 minutes.

Vaikai į kapinių koplyčių vidų lįsti nedrįsdavo, spoksodavo pro plyšius. Kažkas matė nustumtą kapo plokštę, išlindusią ranką, plaukus, blizgančias dalis.

Prie Sukilėlių kapo

Per Mirusiųjų dieną Dalia su tėvais visada eidavo prie Sukilėlių kapo. Mama nešdavo chrizantemų ir žvakių. Gėles įsmeigdavo į žemę. Gėlių prie kapo nebūdavo daug, bet žvakučių.... jūra! Žvakių ir žmonių būdavo labai daug. Ypač aiškiai Dalia prisimena žvakių kvapą. Kitą dieną, eidama pro Sukilėlių kapą, matydavo įvairiausiais pavidalais išsilydžiusio vaško gabalus. Niekas per Mirusiųjų dieną iš kapinių nevaikė, negąsdino. Dalia negirdėjo, kad kas nors būtų nukentėjęs dėl to, kad ėjo prie Sukilėlių kapo.

Cerkvės šventikas

Kapinių cerkvės kunigas pasitikdavo einančius iš mokyklos vaikus su ledinukais rankoje. Kunigas vaikams atrodė labai įspūdingas, – aukštas, tvirto stoto, žila barzdele. Jis visada rusiškai pakalbindavo vaikus, paklausdavo, kaip jiems sekasi. Tas rusų šventikas buvo tokio gerumo žmogus! – sako Dalia. Ji eidavo pro cerkvės kiemą ir ištempus kaklą žiūrėdavo, ar kunigas yra kieme, ar pašnekins. Lig šiol ji prisimena to žmogaus ypatingą gerumą.

Šokiai Gulbės parkelyje

Gulbės parkeliu žmonės vadino skverą prie cerkvės, nes kitoje gatvės pusėje buvo audimo fabrikas „Gulbė“ (dabar stovi restoranas „Araratas“). Gulbės parkelyje stovėjo estrada. Tai medinė iš lentų sukalta scena su nedidele pastogėle. Pakyla nugarine dalimi ribojosi su pro cerkvę vedančiu taku į stotį. Pakyla turėjo net gi dureles į užkulisius, už kurių galėjo pasislėpti artistai. Vaikai mėgdavo toje scenoje rodyti savo sugalvotus spektaklius. Scena buvo maždaug 6 metrų pločio, lentos nedažytos. Vakarais ant scenos grodavo kapelos, saviveikliniai kolektyvai.

Muziejininkas Dionyzas Varkalis irgi prisimena sukaltą medinę aikštelę Gulbės skvere prie kapinių. Ten šokiai vykdavo savaitgaliais.

Dionyzas pasakoja, kad, atvykus gyventi į Klaipėdą 1949 m., buvo šokama visur. Kur koks skersgatvis, skverelis, ten ir šokiai, – eina dulkių kamuoliai, būgnas ir „armoškė“. Buvo dar išlikusių ūkiškų trobų Minijos, Nemuno gatvėse, kurių langai iki šaligatvio, – ir ten šokiai. Šokdavo visomis savaitės dienomis, išskyrus pirmadienius. Karininkų namuose šokiams grodavo dūdų orkestras. Po šokių visada vykdavo muštynės tarp amatininkų ir jūrininkų. D. Varkalis sako, kad į Klaipėdą po karo kaimiečiai atvežė kaimo kultūrą.